Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-11-23 · Administracinė byla Nr. I-2056-189/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-11-23
Bylos Nr.
I-2056-189/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00686-2018-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Bronius Januška
Pareiškėjas
E. D.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2056-189/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00686-2018-4Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. lapkričio 23 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Bronius Januška,dalyvaujant E. D.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti atlyginti 10 000 Eur neturtinės žalos už kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K (b. l. 1).

Pareiškėjas skunde teismui paaiškina, kad neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė kalėdamas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 18 d. iki 2018 m. sausio 12 d. Nurodo, kad buvo kalinamas Lukiškių TI-K patalpose, kuriose nebuvo užtikrintas pagal teisės aktų reikalavimus vienam asmeniui tenkantis plotas, todėl taip buvo pažeistos jo, kaip kalinčio asmens, teisės. Dėl kameros mažo ploto atrofuojasi raumenys, skauda sąnarius ir raumenis, jautė fizinį diskomfortą. Pareiškėjo teigimu, kamerose nebuvo įrengtas pareigūnų iškvietimo mygtukas, taip pat kameroje nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Pareiškėjo teigimu, šie pažeidimai truko pastoviai ir ilgą laiką. Dėl šių Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjo teigimu, dėl šių pažeidimų jis jautė pažeminimą, nepatogumą, moralines, fizines, dvasines kančias ir kankinimą, buvo daroma žala jo sveikatai (b. l. 1).

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė skundą tenkinti (2018 m. lapkričio 5 d. teismo posėdžio garso įrašas).

Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas remdamasis atsiliepimo argumentais su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 6–12).

Lukiškių TI-K paaiškina, kad kartais kameros būna perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, todėl esant tokiai situacijai tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Tačiau pareiškėjo skunde nurodytu laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus.

Pažymi, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybę naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Nurodo, kad tualeto įrengimas atitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus ir tualetas nuo kameros atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele. Higienos normos HN 134:2015 sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusios kameros ploto reikalavimų nenumato.

Pažymi, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose patalpose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją, tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai gadina šią signalizaciją.

Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos Lukiškių TI-K nurodo, kad šiuo atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, todėl pagrindo priteisti pareiškėjo prašomą žalos dydį nėra. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo, žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, todėl reikalavimą atlyginti neturtinę žalą laiko nepagrįstu.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje atsakovės atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai (b. l. 108), neatvykimo priežastys nežinomos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė ginčo laikotarpiu kalėdamas Lukiškių TI-K.

Pareiškėjas skunde teismui teigia, kad Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2017 m. balandžio 18 d. iki 2018 m. sausio 12 d. (b. l. 1).

Pažymėtina, kad reikalavimai atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, padarytą fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, peržengia viešosios teisės ribas, todėl, sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ), bet ir privatinės teisės normomis.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje nustatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr., pvz., LVAT sprendimus administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, Nr. A-822-619/2009).

Dėl kamerose vienam asmeniui tenkančio ploto užtikrinimo

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas žalą kildina dėl neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų, kurie pasireiškė tuo, kad jis ginčo laikotarpiu buvo kalinamas perpildytose kamerose, kurios neatitiko teisės aktais nustatytų vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto reikalavimų.

Ginčui taikytini laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimas, nustatytas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir HN 134:2015). Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 p. reikalavimus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kada erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą T. prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą L. ir kt. prieš Graikiją). Taip pat EŽTT nustatė, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą O. prieš Lenkiją). EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją) pažymėta, kad, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

Byloje nėra ginčo dėl atsiliepime teismui pateiktų duomenų apie ginčo laikotarpiu kartu su pareiškėju kalinčių asmenų skaičių bei kamerų, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas (b. l. 6–12). Bylos medžiaga patvirtina, kad ginčo laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 18 d. iki 2018 m. sausio 12 d., periodiškai išvykstant į kitas įstaigas, pareiškėjas buvo kalinamas nepažeidžiant teisės aktais nustatytą kameros plotą (3,6 kv. m) vienam asmeniui, t. y. pareiškėjo skunde nurodytu laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus (b. l. 6–8). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 18 d. iki 2018 m. sausio 12 d. kalint Lukiškių TI-K nebuvo pažeista jo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 m² kameros ploto, todėl šiuo atveju viešojo administravimo institucijos veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Taigi šiuo aspektu pareiškėjo išdėstyti argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu

Pareiškėjas taip pat skunde nurodė, kad tualetas įrengtas prie durų, nėra uždaras, todėl jį būnant sanitariniame mazge, bet kada galėjo pamatyti budėtojas ir kamerose esantys kiti asmenys. Pareiškėjo teigimu, naudodamasis tualetu jausdavo diskomfortą, pažeminimą ir nepatogumų.

Tardymo izoliatorių, tardymo izoliatorių gyvenamųjų, pasimatymų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – Eksploatavimo taisyklės), patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176. Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Atsakovės atstovas paaiškino, kad tualetai nuo likusio kameros ploto atskirti sienele, ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio, sanitarinis mazgas taip pat atitvertas užuolaida. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus, tačiau teismas su atsakovės atstovo nurodytais argumentais nesutinka. Teismo nuomone, tualetas turi būti įrengtas taip, kad suimtasis (nuteistasis), juo besinaudodamas, nebūtų matomas kitų asmenų. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pripažintina, kad dalinis tualeto atskyrimas pažeidė pareiškėjo teisę į privatumą, žemino orumą, neabejotinai kėlė diskomfortą ir kitus neigiamų potyrių.

EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą ar akutę (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kaliniams reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, išdėstytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K administracija pareiškėjo kalėjimo laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 18 d. iki 2018 m. sausio 12 d. (260 kalendorinių dienų) pažeidė jo subjektinę teisę privatumo aspektu, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Taigi šiuo aspektu pareiškėjo išdėstyti argumentai vertintini kaip pagrįsti.

Dėl pareigūnų iškvietimo mygtuko

Pareiškėjas skunde nurodo, kad kameroje neįrengta pareigūno iškvietimo sistema.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.10 bei 16.11 punktuose nustatyta, kad nuteistųjų gyvenamosiose patalpose įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. pvz., 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-9-602/2017), laikytina, jog laisvės atėmimo vietose pareigūno iškvietimo sistema pagal teisės aktus turi būti įrengta.

Pažymėtina, kad iškvietimo mygtuko nebuvimas savaime nereiškia, kad pareiškėjo teisės šiuo atveju buvo pažeistos. Pareiškėjas skunde nenurodė, kokiu aspektu pareigūno iškvietimo sistemos neįrengimas sukėlė jam neturtinę žalą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Lukiškių TI-K vertė pasinaudoti pareigūno iškvietimo sistema. Dėl šių aplinkybių darytina išvada, kad pareigūno iškvietimo sistemos neįrengimas ar jos neveikimas sukėlė pareiškėjui tokių neigiamų padarinių, kurie galėtų lemti neturtinės žalos kilimą. Vien abstraktaus pobūdžio pretenzijos nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjas dėl neįrengtos pareigūnų iškvietimo sistemos patyrė neturtinę žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Pareiškėjas prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti atlyginti 300 Eur neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 4 d. iki 2016 m. lapkričio 15 d. dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant 3 sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.). Taigi tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. tiek neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tiek pareiškėjui padaryta žala bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų 3 viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pareiškėjas prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisti atlyginti 20 000 Eur neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 18 d. iki 2018 m. sausio 12 d. (260 dienų), tačiau pareiškėjo nurodyta suma yra per didelė, todėl mažintina atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui kameros plotas, tenkantis vienam nuteistajam, ir privatumas tualete, būtų neužtikrintas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą, be to, byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjui ginčo laikotarpiu padarytą realią žalą sveikatai, o skunde teismui, būtent šiuo aspektu pagrįsdamas neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais. Vertinant žalos dydį atsižvelgiama taip pat į kalinimo trukmę, nustatytus pažeidimus (konstatuotas tik privatumo, naudojantis tualetu, pažeidimas), Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, prašoma priteisti suma mažintina ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 300 Eur kompensacija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti už tai, kad ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis tualetu laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 29 d. iki 2017 m. rugpjūčio 28 d. (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-617-415/2017, 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3362-624/2016).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo E. D. skundą tenkinti ir dalies.

Priteisti E. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus- kalėjimo, 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Bronius Januška