Panevėžio apygardos teismo nutartis

2014-03-04 · Civilinė byla Nr. 2S-114-755/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2014-03-04Panevėžio apygardos teismas
  2. KasacijaNutartis · 2015-05-08Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-03-04
Bylos Nr.
2S-114-755/2014
Teisminio proceso Nr.
2-50-3-00012-2011-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Eigirdas Činka
Pareiškėjas
E. M.

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2S –114– 755/2014

Teisėja Irena Stacevičienė Teisminio proceso Nr. 2-50-3-00012-2011-7

Procesinio sprendimo kategorija: 117;124.2.2; (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2014 m. kovo 4 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Eigirdas Činka, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo E. M. atskirąjį skundą dėl Utenos rajono miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. A2-514-228/2013 pagal E. M. prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-165-839/2012

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas E. M. 2013-02-13 pateikė prašymą, kuriuo prašė teismą atnaujinti praleistą CPK 368 str. 1 d. nustatytą trijų mėnesių terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti, atnaujinti procesą ir panaikinti 2012 m. birželio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-165-839/2012 dalį, kuria buvo nustatyta pareiškėjo E. M. ir vaiko A. M. bendravimo tvarka.

Pareiškėjas nurodė, jog 2010 m. birželio 18 d. Jungtinės Karalystės High Court of Justice teismas buvo nustatęs pareiškėjui bendravimo su vaiku A. M. tvarką. Bendravimo tvarka buvo nustatyta tinkamai ir jos keisti nebuvo pagrindo. Tačiau Utenos rajono apylinkės teismas 2012 m. birželio 26 d. priėmė sprendimą, kuriuo dalinai tenkino ieškovės pareikštą ieškinį ir nustatė kitą bendravimo su vaiku tvarką, pagal kurią atsakovas su sūnumi turėtų bendrauti ne daugiau kaip po 4 valandas 12 dienų per mėnesį vaikui įprastoje aplinkoje ar kitoje su ieškove sutartoje vietoje nuo 10 val. iki 12 val. ir nuo 17 val. iki 19 val., kartu turint teisę dalyvauti V. T.. Priimdamas tokį sprendimą, Utenos rajono apylinkės teismas padarė aiškią teisės normos taikymo klaidą, kuri turėjo įtakos priimant neteisėtą sprendimą, ir sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka, o tai reiškia, kad yra pagrindas proceso atnaujinimui šioje byloje.

Pareiškėjas nurodė, jog teismas padarė aiškią CK 3.175 str. 2 d. taikymo klaidą, nes nustatė tokią pareiškėjo bendravimo su vaiku tvarką, pagal kurią jis ne tik negali maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką, tačiau faktiškai iš viso užkertamas kelias išsaugoti vaiko – tėvo santykius.

Pareiškėjas taip pat nurodė, jog teismas padarė aiškią Europos Sąjungos Tarybos (EB) 2003 m. lapkričio 27 d. reglamento Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 teisės taikymo klaidą, nes šio reglamento 26 str. nustato, jog teismo sprendimas jokiomis aplinkybėmis negali būti peržiūrimas iš esmės, o Utenos rajono apylinkės teismas High Court of Justice 2010 m. birželio 18 d. sprendimą peržiūrėjo iš esmės, pakartotinai vertino aplinkybes, kurios buvo žinomos ir Jungtinės Karalystės teismui, ir nors esminių pasikeitimų nebuvo nustatyta, parinko visiškai kitokią atsakovo ir vaiko bendravimo tvarką. Tai atsakovas vertina tik kaip Jungtinės Karalystės teismo sprendimo peržiūrėjimą iš esmės.

Žemesnės instancijos teismas

Utenos rajono apylinkės teismas 2013-12-09 nutartimi atsisakė atnaujinti procesą pagal pareiškėjo prašymą civilinėje byloje Nr. 2-165-839/2012 pagal ieškovės V. T. ieškinį atsakovui E. M. dalyje dėl bendravimo tvarkos su vaiku nustatymo. Teismas konstatavo, kad Utenos rajono apylinkės teismas, pakeisdamas Jungtinės Karalystės Aukštojo teisingumo teismo Šeimos skyriaus 2010-06-18 nutartimi nustatytą atsakovo bendravimo su vaiku tvarką, nepažeidė CK 3.175 str. normos, sudarančios galimybę, siekiant apsaugoti vaiko interesus, nustatyti minimalią bendravimo su vaiku tvarką, todėl nesutiko su pareiškėju E. M., jog teismui 2012 m. birželio 26 d. priimant sprendimą, buvo padaryta aiški CK 3.175 str. 2 d. taikymo klaida, nurodydamas, kad šiuo pagrindu atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-165-839/2012 nėra pagrindo. Pažymėjo, jog teismas, pagal bylos aplinkybes nustatydamas kitą tvarką, nei tas padaryta Jungtinės Karalystės Aukštojo teisingumo teismo Šeimos skyriaus 2010-06-18 nutartimi, atsižvelgė į vaiko interesus, ir, pripažinęs, kad tarp atsakovo ir vaiko šio sprendimo priėmimo metu (tai yra per laikotarpį nuo 2010 metais birželio mėnesį įvykusio paskutinio atsakovo bendravimo su vaiku iki sprendimo priėmimo) nėra glaudžių ryšių, sprendė, kad reikalingas laiko tarpas atsirasti emociniam ryšiui tarp vaiko ir tėvo. Nurodė, jog teismas tyrė visiškai naujas aplinkybes, susijusias su tuo, kad ir ieškovė, ir vaikas nuolat gyvena Lietuvoje, vaikas lanko darželį (duomenys neskelbtini), be to, tyrė faktinės atsakovo bendravimo su vaiku aplinkybes, atsiradusias po Jungtinės Karalystės teismo 2010-06-18 nutarties priėmimo bei rėmėsi šių aplinkybių patvirtinimui pateiktais įrodymais. Todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad Utenos rajono apylinkės teismas pakartotinai vertino aplinkybes, tai yra peržiūrėjo Jungtinės Karalystės teismo 2010-06-18 nutartį iš esmės, teismas laikė nepagrįstomis, kaip ir nepagrįstu laikė pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą dėl Europos Sąjungos Tarybos (EB) 2003 m. lapkričio 27 d. reglamento Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, 26 straipsnio taikymo klaidos.

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas prašo Utenos rajono apylinkės teismo 2013-12-09 nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-165-839/2012 dėl priimant sprendimą padarytos aiškios teisės taikymo klaidos. Teigia, jog skundžiamoje nutartyje padarytos išvados yra nepagrįstos. Nurodė, jog Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 26 d. sprendime nebuvo akcentuojamas aplinkybių per laikotarpį nuo Jungtinės Karalystės High Court of Justice 2010 m. birželio 18 d. sprendimo priėmimo pasikeitimas, tik skundžiamoje nutartyje nurodyta, esą Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 26 d. sprendime yra akcentuoti padėties pasikeitimai. Teigia, jog ieškovės ir sūnaus faktinis gyvenimas Lietuvos Respublikoje, negali būti laikoma naujai atsiradusia aplinkybe, kadangi iš Jungtinės Karalystės High Court of Justice 2010 m. birželio 18 d. sprendimo matyti, jog Jungtinės Karalystės teismas į šią aplinkybę atsižvelgė nustatydamas atsakovo bendravimo su vaiku tvarką. Tai, kad sūnus esą lanko Kuktiškėse esantį vaikų darželį , tai taip pat niekaip netrukdo atsakovui su juo bendrauti pagal Jungtinės Karalystės High Court of Justice 2010 m. birželio 18 d. sprendime nustatytą tvarką. Skundžiamoje nutartyje dėl atsakovo pareiškime dėl proceso atnaujinimo išdėstytų motyvų, susijusių su tuo, kad išvada apie atsakovo ir sūnaus ryšio nebuvimą padaryta neturint jokių įrodymų, nėra pasisakyta. Mano, jog byloje vaikui turėjo būti atlikta ekspertizė, siekiant įvertinti jo ir vaiko ryšį. Teismas faktiškai tik pritarė Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 26 d. sprendimo motyvams dėl atsakovo faktinio nebendravimo su sūnumi bylos nagrinėjimo laikotarpiu ir neanalizavo atsakovo pareiškime dėl proceso atnaujinimo išdėstytų argumentų. Nurodo, jog vaiko interesas bendrauti su abiem tėvais yra preziumuojamas ir jo papildomai įrodinėti nereikia. Nurodo, jog jokiais byloje esančiais įrodymais nėra pagrįsta, kad atsakovas kada nors būtų netinkamai elgęsis su savo sūnumi.

Atsiliepimas

Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškove su atskiruoju skundu nesutiko, prašo skundą atmesti. Nurodo, jog Jungtinės Karalystės teismo sprendimas nebuvo peržiūrimas, jo motyvai nebuvo kvestionuojami, įrodymai iš naujo neanalizuojami, todėl Utenos rajono apylinkės teismas 2012 m. birželio 26 d. sprendime Reglamento 26 straipsnio nepažeidė. Nurodo, jog iš esmės pasikeitus aplinkybėms, iš naujo sureglamentuodamas šalių santykius dėl bendravimo su vaiku tvarkos, Utenos rajono apylinkės teismas užtikrino nepilnamečio vaiko, kurio interesai yra prioritetiniai ir kurio interesų Jungtinės Karalystės teismo sprendimas nebeatitiko dėl faktiškai pasikeitusios situacijos, teises ir interesus. Pareiškimo dėl proceso atnaujinimo pagrindas nesudaro apeliantui galimybių teikti argumentų dėl įrodymų byloje vertinimo. Tik teismas turi teisę vertinti į bylą šalių pateiktus faktus ir įrodymus ir spręsti ar yra iš esmės pasikeitusių aplinkybių, kad būtų būtina keisti teismo sprendimą dėl bendravimo su vaiku tvarkos ar ne. Ginčyti teismo nustatytų faktinių aplinkybių, teikti naujų faktinių argumentų, esant įsiteisėjusiam sprendimui, apeliantas nebeturi. Apeliantas nepateikė įrodymų, kaip ekspertizės paskyrimas būtų nulėmęs kitokį teisės normos aiškinimą ir kitokio sprendimo priėmimą, kai ekspertizės išvada yra tik vienas iš bylos įrodymų ir teismu nėra privaloma. Apelianto reikalavimas, kad sprendimas būtų patogus ir lengvai įgyvendinamas jam, kai pats atsakovas nė karto su vaiku nebendravo nuo proceso pradžios, nesudaro pagrindo konstatuoti esminio neteisingo materialiosios normos aiškinimo ir taikymo. Apelianto argumentai, kad bendravimo su vaiku grafikas nėra maksimalus yra įrodymų vertinimo ir fakto klausimas, kuris priklauso nuo konkrečios situacijos, tačiau jie nesudaro pagrindo tirti teisės normos aiškinimo ar taikymo klaidos.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas, Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 9 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 str.). Absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str., apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

CPK 365 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi, įsakymu ar nutarimu), procesas gali būti atnaujintas CPK XVIII skyriuje „Proceso atnaujinimas“ nustatytais pagrindais ir tvarka.

Kaip matyti iš pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą argumentų, pareiškėjas įrodinėja egzistuojant CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtiną proceso atnaujinimo pagrindą – pirmosios instancijos teismo sprendime padarytas aiškias teisės normos taikymo klaidas, kurios galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (nutartį, įsakymą ar nutarimą), ir sprendimas (nutartis, įsakymas ar nutarimas) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šias teisines nuostatas, ne kartą yra konstatavęs, kad: „Pirmosios instancijos teismo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida gali būti suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai; neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 19 d. Nr. 3K-3-183/2011, 2011 m. kovo 21 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-121/11, 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-403/2008). Be to, „klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, tai yra tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėta“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 15 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-110/2011, 2007 m. vasario 20 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-58/2007, 2005 m. vasario 28 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-130/2005).

Teismo nuomone aiškios teisės normos taikymo klaidos apylinkės teismas nepadarė ir tuo pagrindu priežasčių atnaujinti procesą neatsirado.

Atsakovo nuomone teismo sprendimas pažeidžia įstatymo reikalavimą garantuoti maksimalaus dalyvavimo tėvams auklėjant vaiką principą, nes bendravimui su vaiku jis turėtų atvykti į Lietuvą ir čia pasilikti nuolatos, todėl prarastų gaunamas pajamas, o kitų, atsižvelgiant į ekonominę situaciją, neužsidirbtų, vaiko motina piktybiškai nesilaiko Jungtinės Karalystės teismo nustatytos bendravimo tvarkos .

Teismas pastebi, jog maksimalaus dalyvavimo auklėjant vaiką principas įstatyme tiesiogiai neatskleistas .Teismų praktikoje pripažįstama, jog jis reiškia, kad nustatant bendravimo tvarką tėvui ( motinai) negyvenančiam kartu su vaiku neturi būti daromi apribojimai bendrauti su vaiku ( vietos, būdo, sąlygų ir pan. atžvilgiu), jeigu jie nereikalingi vaiko interesams apsaugoti. Teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog vaiko interesus pirmiausia lemia jo, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, augimas ir tobulėjimas( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2005; 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006; 2008 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2008).Minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams, jeigu dažni susitikimai ir bendravimas su antruoju iš tėvų traumuoja vaiką psichologiškai, kai antrojo tėvo bendravimas ir auklėjimas visiškai neatitinka paties vaiko individualių interesų, norų ir pažiūrų, kai vaiko brandai ir pasaulėžiūrai yra daroma žalinga įtaka ir pan. (CK 3.175 str. 2 d.).

Šiuo atveju teismas ,spręsdamas dėl bendravimo tvarkos pakeitimo, to būtinumą motyvavo vaiko poreikiais - jo amžiumi, sveikatos stoviu, išskirtiniu motinos dėmesio reikalavimu, pasikeitusia gyvenamąja vieta, faktu, jog nuo 2010-06 atsakovas su vaiku tiesiogiai nebendravo.

Su atsakovo motyvu, kad nustatytoje tvarka sukels jam daug nepatogumų dalinai galima sutikti, bet tai nereiškia, jog teismo sprendimas įtvirtino minimalų atsakovo ir jo sūnaus bendravimą kas galėtų būti laikoma CK 3.175 str. 2 d. taisyklės pažeidimu. Pagal teismo nustatytą tvarką atsakovas su vaiku gali bendrauti darbo dienomis po 10, vėliau po 12 dienų ir t.t. kas mėnesį. Iš anksto žinodamas apie tokį bendravimą atsakovas turės galimybę planuoti savo darbą bei pajamas. Pastebima , kad ir pagal Jungtinės Karalystės Aukštojo teisingumo teismo Šeimos skyriaus 2010-06-18 nutartimi nustatytą atsakovo bendravimo su vaiku tvarką vaikas turėjo būti perduotas ir paimtas 10 dienų Rumunijos ambasadoje Lietuvoje. Taigi, atsakovas bet kuriuo atveju turėtų išvykti iš dabartinės jo gyvenimo ir darbo vietos Didžiojoje Britanijoje į Lietuvą, patirtų neišvengiamų laiko sąnaudų ir finansinių išlaidų. Apeliacinės instancijos teismo nuomone pirmos instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai ir motyvuotai suteikė prioritetą vaiko interesams ir neminimalizavo atsakovo teisių bendrauti su sūnumi. Sprendžiant dėl atsakovo siekio bendrauti su sūnumi, teismas pastebi, jog į bylą nepateikta įrodymų apie tai, jog po teismo sprendimo priėmimo 2012-06-26 atsakovas būtų su vaiku bendravęs. Nors nebendravimo priežastimi jis nurodo teismo 2011-06-01 dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismo nuomone toks tvirtinimas nepagrįstas. Šios nutarties atsakovas neskundė. Pagal ją jis su vaiku galėjo bendrauti po keletą valandų kiekvieną dieną. Teismas nenustatė nei susitikimų skaičiaus, nei jų dažnumo. Atsižvelgtina ir į tai, jog tokią bendravimo su vaiku tvarką teismas nustatė iki vaikui sukaks 7 metai, t.y. iki 2014-09-17, taigi ji greitai praras aktualumą.

Teismas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog teismas apskritai negalėjo pakeisti kito teismo nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos tą padaręs jis peržiūrėjo Jungtinės Karalystės teismo nutarimą.

Santykiai dėl bendravimo su vaikais ir auklėjimo tvarkos yra tęstinio pobūdžio, todėl pasikeitus faktinėms aplinkybėms, tėvo (motinos) bendravimo su vaikais ir dalyvavimo jų auklėjime būdui ar sąlygoms, kurios nebeatitiktų vaikų interesų ir pan., kiekvienas iš tėvų turi teisę kreiptis į teismą dėl nustatytos tvarkos pakeitimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2002 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1027).

Teismas padarė pagrįstą išvadą, jog pasikeitusios aplinkybės (vaiko ir motinos persikėlimas nuolatinai gyventi į kitą šalį) buvo pakankamu pagrindu pakeisti nustatytą bendravimo tvarką. Draudimo tą atlikti nenustato nei nacionaliniai įstatymai, nei ES aktai, konkrečiai Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo. Viena vertus, įstatymas nenustato, kokių aplinkybių pasikeitimas sudaro pagrindą pakeisti nustatytą bendravimo tvarką, kita vertus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į ginčo teisinį reguliavimą, grindžiamą prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu (Vaiko teisių konvencijos 3 str.1 d., CK 3.3 str. 1 d., Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str.1 p.), pagrindas spręsti nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo klausimą yra tada, kai pasikeičia tos faktinės aplinkybės, kurios turi esminę reikšmę nepilnamečio vaiko teisėms ir teisėtiems interesams.

Nagrinėjant bylą, apeliaciniam teismui iškilo 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000[1], (toliau – Reglamentas Nr. 2201/2003) aiškinimo klausimai.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šio reglamento 26 straipsnyje įtvirtintas draudimas peržiūrėti teismo sprendimo iš esmės reiškia, jog užsienio teismo sprendimo pripažinimo/nepripažinimo klausimą sprendžiantis teismas negali pakartotinai atlikti su bylos išnagrinėjimu iš esmės susijusių įrodymų įvertinimo ir spręsti dėl priimto kilmės valstybės narės teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo ginčo šalių, bendravimo su vaiku teises, teisių ir teisėtų interesų galimo pažeidimo aspektu. Reglamento 9 straipsnyje numatyta, jog tais atvejais, kai vaikas teisėtai persikelia iš vienos valstybės narės į kitą ir įgyja ten naują nuolatinę gyvenamąją vietą, vaiko buvusios nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismai tris mėnesius nuo persikėlimo išlaiko jurisdikciją, kad pakeistų sprendimą dėl bendravimo teisių, priimtą toje valstybėje narėje iki vaiko persikėlimo, jeigu bendravimo teisių turėtojo pagal tą teismo sprendimą dėl bendravimo teisių nuolatinė gyvenamoji vieta ir toliau išlieka vaiko buvusios nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje. Apeliacinės instancijos nuomone, Utenos rajono apylinkės teismas, priimdamas 2012 m. birželio 26 d. sprendimą, nesprendė dėl priimto kilmės valstybės narės teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pakartotinai neatliko su bylos išnagrinėjimu iš esmės susijusių įrodymų įvertinimo. Matyti, jog pirmosios instancijos teismas, sutinkamai su Reglamento 9 straipsnyje įtvirtinta nenutrūkstama vaiko buvusios nuolatinės gyvenamosios vietos jurisdikcija, vertino naujas aplinkybes, į bylą pateiktus jas patvirtinančius įrodymus, kad pakeistų sprendimą dėl bendravimo teisių, priimtą Jungtinėje Karalystėje narėje iki vaiko persikėlimo. Į apylinkės teismą su prašymu dėl bendravimo su vaiku tvarkos pakeitimo ieškovė kreipėsi 2011-01-06, taigi praėjus beveik 6 mėnesiams nuo Jungtinės Karalystės teismo priimtos nutarties. Vaiko gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje deklaruota net nuo 2008 metų liepos, motina į Lietuvą persikėlė 2008 metų vasarą, tad bet kuriuo atveju 2011 metais Jungtinės Karalystės teismai, pasikeitus faktinėms aplinkybėms, nebegalėjo svarstyti sprendimo dėl bendravimo teisių pakeitimo, nes šios bylos kaip bylos susijusios su tėvų pareigomis vaikui priklausė vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės, šiuo atveju Lietuvos, teismui ( Reglamento 8 str.1 d.).

Todėl apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad teismas padarė aiškią Europos Sąjungos Tarybos (EB) 2003 m. lapkričio 27 d. reglamento Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 teisės taikymo klaidą, kadangi Jungtinės Karalystės priimtas sprendimas nebuvo peržiūrėtas iš esmės.

Kaip aiškią klaidą atsakovas taip pat nurodė, jog nebuvo atlikta vaiko psichologinė ekspertizė, kuri būtų pasisakiusi dėl galėjimo vaiką išvežti iš nuolatinės gyv.vietos. Teismo nuomone, pirmos instancijos teismas pagrįstai šios aplinkybės nelaikė aiškia klaida, reikalaujančia proceso atnaujinimo.

Vaiko išklausimas vaidina svarbų vaidmenį ( Reglamento įžanginės dalies 19 p., CK 3.177 str.), bet įstatyme nenustatyta, jog tai visais atvejais turi būti išklausoma teisėjo asmeniškai. Šiuo atveju vaiko nuomonė buvo sužinota ir perduota per Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistus ( t.2,b.l.36-39), todėl nėra prielaidų teigti padarius aiškią proceso klaidą. Procesinis įstatymas nenumato privalomo ekspertizės paskyrimo, tad jos nepaskyrimas nereiškia, jog vaiko valia nebuvo išsiaiškinta, ji sužinota iš kitų įrodymų.

Dėl nurodytų priežasčių atskirasis skundas atmestinas, pirmos instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 str.1 d. 1 p.,

nutaria:

E. M. atskirąjį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2013-12-09 nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-514-228/2013 atmesti, pirmos instancijos teismo nutartį palikti nepakeista.

Teisėjas Eigirdas Činka[1]