- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-10-26
- Bylos Nr.
- e2A-438-372/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-29-3-01645-2021-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Valantienė, Birutė Simonaitienė, Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
- Ieškovas
- J. B.
- Atsakovas
- UAB „Autobastionas“
- Trečiasis asmuo
- J. B.
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Birutės Simonaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vilijos Valantienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. B. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. balandžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. B. ieškinį atsakovei UAB „Autobastionas“ dėl transporto priemonės išreikalavimo iš neteisėto valdymo bei atsakovės UAB „Autobastionas“ priešieškinį ieškovui J. B. dėl skolos ir procesinių palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo J. B..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. I. J. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB „Autobastionas“ dėl transporto priemonės išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo. Teismo prašė įpareigoti atsakovę grąžinti ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausantį automobilį Ford Galaxy, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
2. Ieškovas nurodė, kad 2017-10-31 Telšių apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Akmenės rajono policijos komisariato sprendimu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 603 straipsnio nuostatomis, dėl padaryto administracinio nusižengimo, numatyto ANK 422 straipsnio 5 dalyje, ieškovo automobilis buvo priverstinai nuvežtas į atsakovės UAB „Autobastionas“ automobilių saugojimo aikštelę. 2017-11-07 Akmenės rajono policijos komisariatas išdavė leidimą ieškovui atsiimti jam nuosavybės teise priklausantį automobilį. Ieškovas pateikė prašymą atsakovei, prie prašymo pridėjo Akmenės rajono policijos komisariato išduotą leidimą, tačiau atsakovė, reikalaudama sumokėti pinigus už automobilio saugojimą, automobilio teisėtam savininkui negrąžino. Ieškovas su savimi tuo metu neturėjo atsakovės prašomos sumos, todėl jam buvo nurodyta, kad automobilis nebus grąžintas, kol nebus sumokėti pinigai. Atsakovė nepaaiškino ieškovui, kad už kiekvieną automobilio saugojimo parą reikės mokėti, taip pat nepaaiškino, kiek kainuoja vienos paros saugojimas. Ieškovas, pateikęs atsakovei policijos leidimą atsiimti automobilį, suprato, kad nuo jo kreipimosi į atsakovę dienos mokestis už automobilio saugojimą aikštelėje nebeturėtų būti skaičiuojamas. Ieškovas ir dabar neturi tikslių duomenų, kokie automobilio saugojimo įkainiai už laikotarpį nuo 2017-10-31 iki 2017-11-07 (nuo automobilio atgabenimo iki ieškovo kreipimosi į atsakovę dėl automobilio atsiėmimo).
3. Ieškovas nurodė, kad 2018 metų rugsėjo mėnesį iš UAB „Turtuva“ gavo 2018-09-17 raštą Nr. 0-001815/18, kuriame jis, kaip skolininkas, raginamas sumokėti 1812,00 Eur įsiskolinimą, o 2019 metų kovo mėnesį gavo 2019-03-26 reikalavimą atsiimti transporto priemonę ir padengti įsiskolinimą, kurio suma 2336,09 Eur. 2019-04-05 atsakovei buvo išsiųstas prašymas grąžinti daiktą (automobilį) iš neteisėto valdymo ir pateikti prašomus duomenis, susijusius su įsiskolinimu (pagrįsti nurodytas įsiskolinimo sumas, pateikti sutarties dėl su Telšių apskrities VPK kopiją, kurios pagrindu ieškovo automobilis 2017-10-31 priverstinai buvo atgabentas į atsakovės saugojimo aikštelę, pateikti duomenis, kuo grindžiamas ieškovo 1812,00 Eur dydžio įsiskolinimas, pagrįsti, kuo remiantis yra pateiktas reikalavimas padengti 2336,09 Eur įsiskolinimą). Nors atsakovė ir pateikė atsakymą, tačiau prašomi duomenys nebuvo pateikti. Atsakovė nenurodė, kokiu pagrindu UAB „Turtuvos grupė“ reikalavo iš ieškovo padengti įsiskolinimą.
4. Ieškovas nurodė, kad atsakovė su juo nebendradarbiavo, nukreipdama ieškovą į skolos administravimą atliekančią UAB „Turtuvos grupė“, kuriai ieškovas ne kartą skambino, telefonu kalbėjo su bendrovės vadovu prisistatančiu vyriškiu, kuris kalbėdavo, darydamas psichologinį spaudimą, pokalbis buvo koncentruojamas į skolos sumokėjimą, bet ne automobilio atsiėmimą. Ieškovui nepavyko rasti bendros kalbos dėl automobilio susigrąžinimo. Atsakovė nebendradarbiavo su ieškovu, tinkamai ir laiku neteikė informacijos apie taikomus įkainius, nesudarė galimybių atsiimti automobilį. Atsakovė, esant leidimui pasiimti automobilį, neturėjo ir neturi teisės automobilio sulaikyti, jo negrąžinti tol, kol nebus sumokėta už automobilio nutempimą ir saugojimą. Atsakovė privalėjo iš karto sudaryti sąlygas ieškovui automobilį atsiimti, išrašyti sąskaitą už suteiktas paslaugas, o ieškovui nemokant, atsisakius sumokėti ar nenorint pasirašyti skolos mokėjimo grafiko, įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo.
5. Ieškovas nurodė, kad atsakovė, žinodama, kokiu pagrindu pasaugai buvo perduotas automobilis, iki šiol nesiėmė priemonių pranešti ieškovui, kad jo automobilis yra saugomas už atlyginimą. Būtent atsakovė savo neteisėtais veiksmais, negrąžindama ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausančio automobilio, nesudariusi galimybių atsiimti automobilį susitariant dėl skolos apmokėjimo sąlygų ir būdų, tyčia sudarė tokią situaciją, kad ieškovo įsiskolinimo dydis atsakovei išaugtų iki tokio, kuris viršija paties automobilio vertę bei prieštarauja protingumo ir teisingumo principams. Laiku grąžinus automobilį (2017-11-07), ieškovo įsiskolinimas nebebūtų didėjęs, todėl visiškai pagrįstai manytina, kad ieškovas turėtų sumokėti atsakovei tik už automobilio atgabenimą (60,00 Eur) ir už laikotarpį, kurį atsakovė saugojo ieškovo automobilį (nuo jo atgabenimo į saugojimo aikštelę 2017-10-31 iki 2017-11-07, kai ieškovas kreipėsi į atsakovę su prašymu grąžinti automobilį). Būtent tokios ieškovo ir atsakovės atsiskaitymo sąlygos atitiktų teisingumo ir protingumo principus, neatsižvelgiant į ieškovui padarytą neturtinę žalą (neteisėtai ir ilgą laiką užvaldžius jo nuosavybę, kuria jis iki šiol negali naudotis).
6. Ieškovas nurodė, jog nesudarė su atsakove automobilio saugojimo sutarties, todėl pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.95 straipsnį daikto savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktus iš svetimo neteisėto valdymo. Atsakovė yra verslo subjektas, užsiimanti policijos pareigūnų sulaikytų ir perduotų transporto priemonių saugojimu, todėl jai taikytinas didesnis nei vidutinis atidumo bei rūpestingumo standartas. Atsakovė, žinodama, kad teisės aktas, kurio pagrindu jos aikštelėje priverstinai saugomas ieškovo automobilis, pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ieškovui pareikalavus, privalėjo jį grąžinti, nes tolesnis jo saugojimas ir negrąžinimas savininkui tapo neteisėtu. Verslo subjekto interesas gauti apmokėjimą už suteiktas paslaugas negali būti ginamas labiau nei savininko interesas atgauti jam nuosavybės teise priklausanti daiktą.
7. Atsakovė UAB „Autobastionas“ pareiškė priešieškinį, kuriame prašė įpareigoti ieškovą J. B. atsiimti jam nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę Ford Galaxy, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš atsakovei priklausančios automobilių saugojimo aikštelės; priteisti iš ieškovo 4440,00 Eur skolą už suteiktas transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo paslaugas, 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško prievolės įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
8. Atsakovė nurodė, kad 2017-09-25 su Telšių apskrities VPK pasirašė Priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutartį Nr. 86-ST2-51. Šios sutarties pagrindu vykdo transporto priemonių, patekusių į eismo įvykius arba policijos pareigūnų sulaikytų kitais pagrindais, priverstinį nuvežimą ir saugojimą. Sutartimi nustatyti nuvežimo ir saugojimo paslaugų įkainiai (60,00 Eur nuvežimo mokestis ir 6,00 Eur vienos paros automobilio saugojimo mokestis), kurie nėra patys didžiausi, lyginant juos su įkainiais, nustatytais aplinkiniuose rajonuose. 2017-10-31 policijos įstaigos sprendimu ieškovo automobilis buvo priverstinai nuvežtas į atsakovės automobilių saugojimo aikštelę. Atsakovė ieškovui net kelis kartus siuntė pranešimus (raginimus) pasiimti savo automobilį ir susimokėti už suteiktas paslaugas, tačiau ieškovas to nepadarė, vengdamas savo prievolės atsiskaityti. Ieškovas rašė įvairiausius skundus institucijoms atsakovės atžvilgiu, kurių esmė niekaip nesusijusi su ginču dėl automobilio atsiėmimo.
9. Atsakovė nurodė, jog į bylą pateiktas ieškovui suteiktų paslaugų sąrašas (2021-08-17), iš kurio matyti, jog iki 2021-08-31yra susidariusi 8466,00 Eur skola už suteiktas automobilio nuvežimo (transportavimo) ir saugojimo paslaugas. Atsakovė, suprasdama, jog ieškovui priklausantis automobilis jos aikštelėje yra saugomas labai ilgai (dėl paties ieškovo kaltės), automobilio vertė nėra didelė, vadovaudamasi protingumo ir sąžiningumo principais, yra linkusi mažinti įsiskolinimo sumą. Atsakovės vertinimu, iš ieškovo priteistina 60,00 Eur suma už automobilio nuvežimo paslaugą bei už automobilio saugojimą per dviejų metų laikotarpį susidariusi suma, kurią sudaro 4380,00 Eur (365 X 6 = 2190 X 2 = 4380).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
10. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. balandžio 11 d. sprendimu nuspręsta ieškovo ieškinį atmesti, atsakovės priešieškinį tenkinti iš dalies; įpareigoti ieškovą J. B. atsiimti transporto priemonę „Ford Galaxy“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) iš atsakovei UAB „Autobastionas“ priklausančios automobilių saugojimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), atsiėmimo metu ieškovas atsakovei turi pateikti asmens tapatybės patvirtinantį dokumentą ir išduotą leidimą atsiimti transporto priemonę; priteisti iš ieškovo J. B. atsakovės naudai: 2000,00 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (2000,00 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021-08-09) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 300,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.
11. Teismas nurodė, jog atsakovė siuntė raštus ieškovui ir trečiajam asmeniui dėl transporto priemonės atsiėmimo, tačiau pastarieji transporto priemonės neatsiėmė, todėl jiems, nagrinėjamu atveju ieškovui, pagal atsakovės priešieškinį kyla pareiga atlyginti automobilio transportavimo ir saugojimo išlaidas.
12. Teismas sutiko su ieškovo pozicija, jog atsakovė nedėjo maksimalių pastangų, kad ieškovas pasiimtų automobilį. Teismas vertino, jog atsakovė neįrodė, kad ėmėsi aktyvių veiksmų informuoti ieškovą, todėl teismas sprendė, kad yra pagrindas mažinti priešieškinio sumą iki 2000,00 Eur.
13. Teismas konstatavo, jog ieškovas neteko savo daikto valdymo dėl savo valinių veiksmų, todėl atsakovė valdo ieškovo automobilį teisėtai. Teismas pažymėjo, kad automobilis buvo priverstinai nuvežtas ir paliktas atsakovės aikštelėje, nes trečiasis asmuo atliko administracinį pažeidimą, taigi ieškovo, kaip savininko, valdymo teisės į automobilį buvo apribotos dėl trečiojo asmens neteisėtų veiksmų įstatymo pagrindu, o atsakovė, kaip Sutarties su transporto priemonę sulaikiusia policijos įstaiga vykdytoja, teisėtai valdo ieškovo automobilį ir toks valdymas reglamentuotas prievolinės, o ne daiktinės teisės taisyklėmis.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė
14. Apeliaciniame skunde dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo ieškovas (apeliantas) J. B. prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. balandžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareikštą ieškinį tenkinti, įpareigoti atsakovę grąžinti ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausantį automobilį, iš ieškovo priteisiant atsakovės naudai 60,00 Eur už automobilio atgabenimą į saugojimo aikštelę ir 42,00 Eur už automobilio saugojimą už laikotarpį nuo 2017-10-31 iki 2017-11-07 (nuo automobilio atgabenimo į atsakovės aikštelę iki ieškovo kreipimosi į atsakovę dėl transporto priemonės grąžinimo), o atsakovės priešieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
14.1. 2017-11-07 ieškovas iš policijos pasiėmė leidimą atsiimti transporto priemonę ir, jį pateikęs, paprašė atsakovės grąžinti jo nuosavybę. Ieškovas neprivalėjo teikti rašytinio prašymo, kad jam būtų grąžintas automobilis, ieškovas pateikė policijos išduotą leidimą atsiimti transporto priemonę. Tarp šalių kilo konfliktinė situacija, kadangi ieškovas ginčijo pareigą mokėti pinigus. Atsakovė, nesumokėjus pinigų, atsisakė transporto priemonę grąžinti. Atsakovė su ieškovu nebendradarbiavo, o perdavė paslaugų apmokėjimo išieškojimą UAB „Turtuvos grupė“, o patį automobilį užvaldė ir toliau laikė aikštelėje, taip siekdama ilgiau automobilį išlaikyti ir pasipelnyti ieškovo sąskaita. Atsakovė sąmoningai piktnaudžiavo savo įgaliojimais, negrąžino automobilio, vilkino automobilio grąžinimą. Teisinis ginčas kilo dėl atsakovės savavališkų veiksmų, kuriais ji užvaldė ieškovo automobilį ir neteisėtai negrąžino, reikalaudama prieš tai sumokėti už transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo paslaugas.
14.2. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje numatyta, kad nuosavybė neliečiama, nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. gruodžio 20 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. redakcija) 33 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) 33 straipsnio nuostata, jog išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės tiek, kiek ja nesudaryta galimybė susigrąžinti transporto priemonę adekvačiai užtikrinus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymą, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
14.3. Nors dėl „Turtuvos grupė“ veiksmų yra pakankamai pasisakyta ieškinyje, su ieškiniu pateikti ir pastarosios raginimai dėl įsiskolinimo, tačiau dėl šios abejotinos reputacijos įmonės, kuriai atsakovė pavedė išieškoti pinigus iš ieškovo už automobilio saugojimą, bylos nagrinėjimo teisme metu atsakovės atstovas visiškai nieko negalėjo paaiškinti, o teismas dėl šios įmonės veiksmų ieškovo atžvilgiu visiškai nieko nepasisakė. Todėl galima teigti, kad byla nebuvo iki galo išnagrinėta.
14.4. Įstatymų leidėjas nustato baigtinį sąrašą, kurio aplinkybėms esant, transporto priemonė gali būti nuvežama į saugojimo aikštelę. Ieškovui priklausanti transporto priemonė, nesant įstatymo numatytiems kriterijams, nuo pat pradžių buvo neteisėtai priverstinai nuvežta ir laikoma saugojimo aikštelėje. Bylą nagrinėjęs teismas šių aplinkybių išvis nenagrinėjo ir jų atžvilgiu nepasisakė, o savo sprendime nurodė, kad atsakovė neatiduoda automobilio teisėtai, kadangi valdo jį teisėtai, ir toks valdymas reglamentuotas prievolinės, o ne daiktinės teisės taisyklėmis. CK nėra tokio prievolės užtikrinimo būdo, kaip svetimo automobilio savavališkas užvaldymas ar savininko teisių suvaržymas. Nei sutartis, nei kiti teisės aktai nenumato ribojimų, dėl kurių priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininkas galėtų neatgauti jam grąžinamos transporto priemonės, o atsakovė neturi teisinio pagrindo remtis daikto sulaikymo institutu.
14.5. Bylą nagrinėjęs teismas nagrinėjo išimtinai SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalį, tačiau neatsižvelgė į tai, kad SEAKĮ 8 dalis gali būti taikoma tik esant SEAKĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatytiems pagrindams – transporto priemonė vairuojama neblaivaus ar apsvaigusio nuo psichiką veikiančių medžiagų asmens, arba yra ANK 603 straipsnyje nustatyti pagrindai. Šiuo atveju, nesant SEAKĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatytiems pagrindams, automobilis nepagrįstai buvo priverstinai nuvežtas. Tai nustačius, ieškovui buvo išduotas policijos įstaigos leidimas atsiimti jam priklausanti automobilį, tačiau jam nuvykus pas atsakovę ir pateikus leidimą, atsakovė pareikalavo pinigų ir, ignoruodama įstatymų ir nuvežimo paslaugas reglamentuojančios Sutarties reikalavimus, atsisakė automobilį grąžinti. Teismas nevertino ieškovo nurodytų argumentų ir aplinkybių, rėmėsi teismo precedentu, kurio aplinkybės visiškai skirtingos, todėl pažeidė tiek įrodymų vertinimo taisykles, tiek nepagrįstai rėmėsi teismo nutartimi – precedentu.
Atsiliepimas
15. Atsakovė UAB „Autobastionas“ atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašė ieškovo apeliacinio skundo netenkinti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsakovė nurodė, kad teismas ir taip ženkliai sumažino atsakovės reikalavimus, pritaikydamas visas įmanomas lengvatas (protingumo, sąžiningumo kriterijus), todėl ieškovo išvedžiojimai, susiję su konstitucinėmis teisėmis, teismų praktika ir esą teismo padarytomis klaidomis, neturi jokio realaus pagrindo. Atsakovės vertinimu, teismas visapusiškai motyvavo savo sprendimą ir pagrindė jį kasacinio teismo praktika; teisingai pritaikė teisės normas ir padarė tinkamas išvadas. Atsakovė niekada nevengė grąžinti ieškovui jam nuosavybės teise priklausančio automobilio. Ne atsakovė priima sprendimus sulaikyti ir nuvežti transporto priemones, ji tik vykdo Sutartį, teikia nuvežimo bei saugojimo paslaugas. Kaip pelno siekiantis ūkio subjektas ji privalo būti suinteresuota gauti atlygį už teikiamas paslaugas.
16. Trečiasis asmuo J. B. atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą nurodė, kad nei Sutartis, nei kiti teisės aktai nenumato ribojimų, dėl kurių privestinai nuvežtos transporto priemonės savininkas galėtų neatgauti jam grąžinamos transporto priemonės, o atsakovė neturi teisinio pagrindo remtis daikto sulaikymo institutu. Trečiojo asmens nuomone, atsakovė nepakankamai ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama bendradarbiauti su automobilio savininku ir taip sustabdyti atlyginimo už automobilio saugojimą didėjimą; atsakovė turėjo galimybę anksčiau kreiptis į policijos įstaigą dėl informacijos apie būtinybę saugoti transporto priemonę.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Ieškovo (apelianto) apeliacinis skundas netenkintinas.
17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
18. Remiantis civilinės bylos duomenimis nustatyta, kad Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2017-09-25 su atsakove sudarė Priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutartį Nr. 86-ST2-51, kurios pagrindu 2017-10-31 Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Akmenės rajono policijos komisariato sprendimu automobilis „Ford Galaxy“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo priverstinai nuvežtas į atsakovės UAB „Autobastionas“ automobilių saugojimo aikštelę.
19. Automobilis buvo priverstinai nuvežtas, atsižvelgiant į tai, kad buvo pažeisti Kelių eismo taisyklių reikalavimai, trečiasis asmuo J. B., būdamas neblaivus, vairavo kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantį automobilį bei nepateikė dokumento, patvirtinančio teisę vairuoti transporto priemonę.
20. Priverstinai nuvežtas automobilis buvo saugomas atsakovės UAB „Autobastionas“ aikštelėje, vadovaujantis Sutartimi ir joje nurodytais įkainiais už transporto priemonės nuvežimą (60,00 Eur) ir saugojimą (6,00 Eur).
21. Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Akmenės rajono policijos komisariatas 2017-11-07 išdavė leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę „Ford Galaxy“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) leidimą gavo J. B.. Leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę pasirašė automobilio savininkas.
22. Atsakovė 2018-08-29 raštu informavo trečiąjį asmenį J. B., o 2019-10-03 – ieškovą, jog transporto priemonė „Ford Galaxy“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) 2017-10-31 nugabenta į atsakovės saugojimo aikštelę ir yra priimtas sprendimas pasiimti transporto priemonę, nurodyta pasiimti transporto priemonę ir padengti įsiskolinimą, taip pat nurodyta, jog skola didėja kiekvieną dieną 6 eurais.
Dėl ieškovo apeliacinio skundo
23. Ieškovas apeliacinį skundą iš esmės grindžia pagrindiniu argumentu, jog nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovės savavališkų veiksmų, kuriais ji užvaldė ieškovo automobilį ir neteisėtai negrąžino, reikalaudama prieš tai sumokėti už transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo paslaugas.
24. Ieškovas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje numatyta, kad nuosavybė neliečiama, nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. gruodžio 20 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. redakcija) 33 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad SEAKĮ 33 straipsnio nuostata, jog išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės tiek, kiek ja nesudaryta galimybė susigrąžinti transporto priemonę adekvačiai užtikrinus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymą, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
25. SEAKĮ 33 straipsnio 1 dalis (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2017-06-10 iki 2017-12-01) numatė, jog priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į ūkio subjekto, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę arba uždraudžiama važiuoti, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia KET ar kitų teisės aktų reikalavimus. Minėto laikotarpio SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalis numatė, jog išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Šios išlaidos atlyginamos arba adekvatus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymo užtikrinimas Civiliniame kodekse nustatytais būdais ir tvarka pateikiamas iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės. Sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo ar uždraudimo toliau važiuoti, jei yra SEAKĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai gali priimti policijos pareigūnai. Policijos pareigūnai, priėmę sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo, praneša transporto priemonės savininkui (valdytojui) teisės aktų nustatyta tvarka apie priimtą sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo (SEAKĮ 33 straipsnio 4 dalis, galiojusi nuo 2017-06-10 iki 2017-12-01).
26. Šiuo metu galiojančio SEAKĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai įtariama, kad transporto priemonė vairuojama neblaivaus ar apsvaigusio nuo psichiką veikiančių medžiagų asmens, taip pat kai yra Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 603 straipsnyje nustatyti pagrindai, transporto priemonė gali būti priverstinai nuvežama į institucijos, kurios pareigūnas priėmė sprendimą transporto priemonę priverstinai nuvežti, ar į ūkio subjekto, kuriam suteikta teisė verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę, o transporto priemonės savininko (valdytojo) sutikimu ji gali būti pastatoma ir į kitą transporto priemonių stovėjimo aikštelę ar vietą, kurioje leidžiama transporto priemonėms stovėti (jeigu tai nepakenks baudžiamajam procesui ar administracinio nusižengimo teisenai). Išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonių stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonių stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui ir (ar) išlaidas patyrusiai institucijai transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Šios išlaidos atlyginamos arba adekvatus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymo užtikrinimas Civiliniame kodekse nustatytais būdais ir tvarka pateikiamas iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonių stovėjimo aikštelės (SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalis).
27. Pagal CK 6.830 straipsnį pasaugos sutartimi viena šalis (saugotojas) įsipareigoja saugoti kitos šalies (davėjo) perduotą kilnojamąjį daiktą ir grąžinti jį išsaugotą, o davėjas – sumokėti atlyginimą, jeigu tai įtvirtinta sutartyje.
28. Priverstinai nuvežama transporto priemonė paprastai yra saugoma pasaugos sutarties, sudarytos ne tarp transporto priemonės savininko ar valdytojo ir saugotojo, o tarp policijos komisariato ir saugotojo, pagrindu. Šios pasaugos sutarties ypatybė yra ta, kad pareiga sumokėti už suteiktas saugojimo paslaugas kyla ne ją sudariusiai šaliai (arba ne tik ją sudariusiai šaliai, priklausomai nuo konkrečios sutarties nuostatų), o transporto priemonės savininkui ir valdytojui. Ši pareiga atsiranda specialios viešosios teisės normos pagrindu. Pasaugos sutarties dėl priverstinai nuvežtų transporto priemonių saugojimo ir įstatymo pagrindu atsiranda ne tik saugotojo ir davėjo teisiniai santykiai, bet ir transporto priemonės savininko ir valdytojo bei saugotojo teisiniai santykiai. Transporto priemonės savininkui ir valdytojui atsiranda ne tik teisės (teisė reikalauti grąžinti transporto priemonę tokios pačios būklės, kokios ji buvo priimant saugoti), bet ir tam tikros pareigos (atlyginti su transporto priemonės nuvežimu susijusias išlaidas).
29. Nagrinėjamu atveju automobilis buvo priverstinai nuvežtas į atsakovės automobilių saugojimo aikštelę. Automobilis buvo priverstinai nuvežtas, kadangi buvo pažeisti Kelių eismo taisyklių reikalavimai, trečiasis asmuo, būdamas neblaivus, vairavo ieškovui nuosavybės teise priklausantį automobilį bei nepateikė dokumento, patvirtinančio teisę vairuoti transporto priemonę. Priverstinai nuvežtas automobilis buvo saugomas atsakovės aikštelėje, vadovaujantis Sutartimi ir joje nurodytais įkainiais už transporto priemonės nuvežimą (60,00 Eur) ir saugojimą (6,00 Eur). Automobilio valdytojas apie priverstinai nuvežtą transporto priemonę žinojo nuo jos nuvežimo momento (2017-10-31). Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Akmenės rajono policijos komisariatas 2017-11-07 išdavė leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę, leidimą gavo ir jį pasirašė automobilio savininkas – ieškovas.
30. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes bei CK, SEAKĮ nuostatas, konstatuoja, kad ieškovas neteko savo transporto priemonės valdymo dėl savo valinių veiksmų, todėl atsakovė valdo ieškovo automobilį teisėtai. Automobilis buvo priverstinai nuvežtas ir paliktas atsakovės aikštelėje, nes trečiasis asmuo atliko administracinį pažeidimą. Ieškovo, kaip savininko, valdymo teisės į automobilį buvo apribotos dėl trečiojo asmens neteisėtų veiksmų įstatymo pagrindu, o atsakovė, kaip Sutarties su transporto priemonę sulaikiusia policijos įstaiga vykdytoja, teisėtai valdo ieškovo automobilį ir turi teisę reikalauti, kad ieškovas, kaip transporto priemonės savininkas, padengtų transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo išlaidas.
31. Ieškovo nurodytame Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. redakcija) 33 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatuota, kad ginčijamoje Įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. redakcija) 33 straipsnio 6 dalies nuostatoje („Išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės“) nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį transporto priemonės savininko ir valdytojo prievolės atlyginti priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo išlaidas įvykdymas užtikrinamas vieninteliu būdu – transporto priemonės negrąžinimu (sulaikymu), taip nesudarant prielaidų ją susigrąžinti adekvačiai užtikrinus minėtos prievolės įvykdymą, transporto priemonės savininko (jos teisėto valdytojo) teisė laisvai savo nuožiūra naudotis jam priklausančiu (teisėtai valdomu) turtu apribota labiau, nei būtina priverstiniu transporto priemonių nuvežimu ir saugojimu besiverčiančio ūkio subjekto teisėtiems interesams apsaugoti. Todėl ginčijamas teisinis reguliavimas neatitinka iš Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalių kylančių nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos imperatyvų, nesiderina su proporcingumo, taigi ir su konstituciniu teisinės valstybės principu. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. redakcija) 33 straipsnio 6 dalies nuostata „Išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės“ tiek, kiek ja nesudaryta galimybė susigrąžinti transporto priemonę adekvačiai užtikrinus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymą, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
32. Nurodytu nutarimu Konstitucinis Teismas nutarė, kad minėta įstatymo nuostata savaime neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, jeigu sudaryta galimybė susigrąžinti transporto priemonę, pateikus adekvatų prievolės atlyginti tokias išlaidas įvykdymą. Iš SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalies (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2017-06-10 iki 2017-12-01) matyti, kad asmeniui, kurio automobilis buvo nutemptas ir saugomas, pareiga sumokėti už paslaugas arba savo prievolės įvykdymą užtikrinti CK nustatytais būdais ir tvarka yra iki automobilio atsiėmimo, todėl ieškovui neatlikus nei vieno iš įstatyme numatytų veiksmų (nesumokėjus už paslaugas, nepateikus apmokėjimo garantiją ar kitą prievolės užtikrinimą), atsakovė transporto priemonę grąžinti atsisakė. Dėl šių priežasčių nesutiktina su ieškovo apeliacinio skundo argumentais, jog atsakovė savavališkais veiksmais užvaldė automobilį, laikė jį aikštelėje, neteisėtai negrąžino, taip siekdama ilgiau automobilį išlaikyti ir pasipelnyti ieškovo sąskaita.
33. Ieškovas apeliaciniame skunde pažymėjo, jog ieškinį nagrinėjęs teismas, neįsigilinęs ir formaliai įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą ir ieškovo argumentus, padarė nepagrįstas, prieštaraujančias teismų praktikai ir objektyvioms, teisiškai reikšmingoms bylos aplinkybėms išvadas, pažeidė įrodinėjimą civiliniame procese reglamentuojančių teisės normų reikalavimus, todėl sprendimas yra nepagrįstas ir naikintinas.
34. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019).
35. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visus teisiškai reikšmingus faktus ir tinkamai juos įvertino, rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu, todėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nepažeidė (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai). Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, buvo atsižvelgta į ieškovo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurias įvertinus, nėra pagrindo padaryti kitokių išvadų, nei padarė ginčą išsprendęs pirmosios instancijos teismas.
36. Dėl ieškovo nurodytų apeliacinio skundo argumentų, susijusių su UAB „Turtuvos grupė“, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad UAB „Turtuvos grupė“ veikla nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo analizuoti šios įmonės veiksmų, jų teisėtumo / neteisėtumo, bei dėl jų pasisakyti.
37. Kiti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako, kadangi jie skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įtakos neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Dėl bylos procesinės baigties
38. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo bylos faktines aplinkybes, tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, minėtomis įstatymų normomis, ir tuo pagrindu ginčo klausimu priėmė pagrįstą ir teisėtą procesinį sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, kad nėra pagrindo jo keisti ar naikinti, remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.