Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės ,,Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui A. V. dėl turtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje sprendžiamas klausimas dėl atsakovo pareigos atlyginti žalą atsiradusią dėl jo kaltų veiksmų.

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau ir – TPVCAPDĮ) 4 straipsnio 1 dalis numato, jog Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis (Civilinio kodekso 6.987 straipsnis). Bylos duomenimis nustatyta, jog automobilio Peugeot 206, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta AB ,,Lietuvos draudimas“. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimu c. b. Nr. 12305-122/2015 nustatyta, jog 2014 m. liepos 13 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu viena keleivė žuvo, o kitam keleiviui buvo sutrikdyta sveikata. Dėl eismo įvykio kaltu pripažintas atsakovas A. V., transporto priemonę vairavęs neblaivus. Taigi byloje yra nustatyti prejudiciniai faktai (Civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 2 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. rugsėjo 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474-219/2015). Ieškovė 2014 m. liepos 13 d. eismo įvykio sukeltai žalai atlyginti, nurodė papildomai išmokėjusi 10 645 Eur sumą VSDFV, susidariusią dėl nukentėjusiajam V. D. išmokėtos ligos pašalpos bei netekto darbingumo pensijos.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.1015 straipsnio 1 dalį draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita. Kasacinio teismo praktikoje subrogacija apibūdinama kaip įstatymo pagrindu pereinanti draudikui draudėjo (naudos gavėjo) reikalavimo teisė asmeniui, atsakingam už atsiradusią žalą (nuostolius), kuri draudėjui buvo atlyginta draudimo sutarties pagrindu. Šią reikalavimo teisę, perimtą iš draudėjo, draudikas įgyvendina išmokėtos draudimo išmokos apimtimi. Būtent subrogacija užtikrina tai, kad tiek draudėjas, tiek draudikas žalos atlyginimo santykiuose nepatirtų nei praradimų, nei nepagrįstai praturtėtų, o atsakingam už žalos padarymą asmeniui išliktų teisinė prievolė atlyginti nuostolius nukentėjusiam asmeniui (draudėjui), o po subrogacijos įvykimo – draudikui pagal jo išmokėtos draudimo išmokos ribas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2012; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-690-415/2015; kt.; 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188-687/2016 ir kt.). Civilinio kodekso 6.1015 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, nustatančių draudėjo ir už žalą atsakingo asmens santykius. Nagrinėjamu atveju aktualūs yra civilinės atsakomybės teisiniai santykiai. Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (Civilinio kodekso 6.245 straipsnio 1 dalis). Bendrosios civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos yra neteisėti veiksmai (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (Civilinio kodekso 6.247 straipsnis), kaltė (Civilinio kodekso 6.248 straipsnis), žala ir nuostoliai (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis). Civilinei atsakomybei kilti būtinas visų šių sąlygų buvimas. Nesant šių sąlygų negali būti taikoma nei sutartinė, nei deliktinė civilinė atsakomybė. Būtinybę nustatyti šias sąlygas, taikant civilinę atsakomybę, daugelį kartų yra konstatavęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

Nagrinėjamu atveju ieškovė prašo regreso tvarka priteisti iš atsakovo AB ,,Lietuvos draudimas“ papildomai susidariusias išlaidas dėl eismo įvykio sukeltai žalai atlyginti, reikalavimą grindžia deliktinę civilinę atsakomybę taip pat transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančiomis teisės aktų nuostatomis, todėl būtent ieškovei tenka pareiga įrodyti visas civilinės atsakomybės taikymui būtinas sąlygas (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis).

Deliktinės civilinės atsakomybės viena pagrindinių taisyklių suformuluota Civilinio kodekso 6.263 straipsnyje. Jame įtvirtinta kiekvieno asmens pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios, įstatyme įtvirtintos, rūpestingumo pareigos pažeidimas sukuria įstatyme nustatytą žalos atlyginimo prievolę (Civilinio kodekso 6.263 straipsnio 2 dalis). Civilinio kodekso 6.246 straipsnio 1 dalis numato, jog civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje nustatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (Civilinio kodekso 6.246 straipsnio 1 dalis); laikoma, kad asmuo yra kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę jis nebuvo tiek rūpestingas, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (Civilinio kodekso 6.248 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2012).

Civilinio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalis numato, jog asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimas, statybos ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Didesnio pavojaus šaltinio valdytoju laikytinas asmuo, valdantis šį šaltinį nuosavybės, patikėjimo teise ar kitokiu teisėtu pagrindu (panaudos, nuomos ar kitokios sutarties pagrindu, pagal įgaliojimą ir t. t.) (Civilinio kodekso 6.270 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas buvo didesnio pavojaus šaltinio, t. y. automobilio, valdytoju. Bylos duomenimis nustatyta, jog dėl atsakovo kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu nukentėjo kiti asmenys, o atsakovas įvykio metu automobilį vairavo neblaivus, taip pat jo, kaip transporto priemonės valdytojo, civilinė atsakomybė buvo apdrausta AB ,,Lietuvos draudimas“ (Civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 2 dalis). TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, jog draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis vairavo transporto priemonę neblaivus, apsvaigęs nuo vaistų, narkotinių ar kitų svaigiųjų medžiagų, taip pat kai vartojo alkoholį ar kitas svaigiąsias medžiagas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo arba vengė blaivumo ar apsvaigimo patikrinimo. Esant nurodytoms aplinkybėms, pripažintina, jog ieškovė, išmokėjusi pinigines lėšas eismo įvykio sukeltai žalai, įgijo regreso teisę iš atsakovo reikalauti sumokėtų sumų grąžinimo (Civilinio kodekso 6.280 straipsnio 1 dalis).

Atsikirsdamas į ieškovės ieškinį atsakovas nurodė, jog ieškovė neįrodė reikalaujamos žalos dydžio. Šie ieškovo argumentai atmestini, kaip nepagrįsti, kadangi bylos duomenimis nustatyta, jog dėl 2014 m. liepos 13 d. įvykusio eismo įvykio, nukentėjęs asmuo V. D. laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 15 d. iki 2016 m. sausio 28 d. neteko darbingumo, VSDFV jam mokėjo ligos pašalpą (b. l. 16-18), be to, V. D. dėl eismo įvykio metu patirtų sveikatos sutrikimų buvo nustatytas netektas darbingumas ir laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 10 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. jam buvo mokama netekto darbingumo pensija (b. l. 23). VSDFV Vilniaus skyrius pateikė ieškovei pretenzijas dėl išmokėtų sumų grąžinimo, o ieškovė 2016 m. rugpjūčio 2 d. ir 2016 m. rugsėjo 26 d. VSDFV sumokėjo iš viso 10 645 Eur (b. l. 19, 25).

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalis numato, jog juridiniai arba fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Valstybinio socialinio draudimo fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka. TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalyje įtvirtina asmenims, kurie teisės aktų nustatyta tvarka turi regreso ar subrogacijos teisę į žalą padariusį asmenį, pretenziją dėl išmokos pateikti tiesiogiai kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui arba, jei tokio nėra, žalą padariusiam asmeniui. Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, jog dėl 2014 m. liepos 13 d. eismo įvykio, įvykusio dėl atsakovo kaltės, buvo sutrikdyta nukentėjusio asmens sveikata, dėl netekto darbingumo ir nukentėjusio asmens nedarbingumo VSDFV išmokėjo nukentėjusiam asmeniui valstybinio socialinio draudimo išmokas, o ieškovė VSDFV šias išlaidas kompensavo, todėl įgijo reikalavimo teisę į atsakovą dėl išmokėtų sumų.

Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog dėl eismo įvykio kaltu pripažinti kiti asmenys, ne tik atsakovas (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Nors Civilinio kodekso 6.279 straipsnio 1 dalis numato, jog bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai, o nustatant solidariai atsakingų asmenų tarpusavio reikalavimus, atsižvelgiama į kiekvieno iš jų kaltę (Civilinio kodekso 6.279 straipsnio 2 dalis), tačiau nagrinėjamu atveju šios normos taikyti nėra pagrindo. Vien atsakovo nurodytos aplinkybės, jog nukentėjęs asmuo savo valia sėdo į automobilį, kurį vairavo neblaivus atsakovas, byloje nesant kitų asmenų kaltę dėl eismo įvykio pagrindžiančių įrodymų, nesudaro pagrindo priešingai išvadai. Atsakovas, teigiantis priešingai, privalo šias aplinkybes pagrįsti įstatymo leidžiamais įrodymais (Civilinio proceso kodekso 177 straipsnis, 178 straipsnis, Civilinio kodekso 6.270 straipsnio 3 dalis).

Nagrinėjamu atveju, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, pateiktus rašytinius įrodymus, konstuotina, jog byloje yra įrodytos visos būtinos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti (Civilinio kodekso 6.245 – 6. 249 straipsnis, 6.263 straipsnis, 6.270 straipsnio 3 dalis). Byloje pateikti duomenys patvirtina, jog dėl atsakovo kaltės 2014 m. liepos 13 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu vienas asmuo žuvo, kitam buvo sutrikdyta sveikata, dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų nukentėjusiam asmeniui buvo mokamos valstybinio socialinio draudimo išmokos (ligos pašalpa ir netekto darbingumo pensija), tarp patirtos žalos ir atsakovo neteisėtų veiksmų, kurie nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu, yra priežastinis ryšys. Kadangi eismo įvykio metu automobilio Peugeot 206, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, draudikas išmokėjo išmokas patirtai žalai atlyginti, todėl įgijo regreso teisę (Civilinio kodekso 6.280 straipsnio 1 dalis, 6.1015 straipsnis).

Atsižvelgiant į nurodytą, ieškovės reikalavimas, kaip pagrįstas tenkintinas, ieškovei iš atsakovo priteistinas 10 645 Eur žalos atlyginimas regreso tvarka (Civilinio proceso kodekso 183 straipsnis, 185 straipsnis).

Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalis numato, jog skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Todėl Ieškovei iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (Civilinio kodekso 6.210 straipsnio 1 dalis, 6.37 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis). Byloje pateikti įrodymai, jog ieškovė už ieškinį sumokėjo 240 Eur dydžio žyminį mokestį (b. l. 3). Patenkinus ieškinį, iš atsakovo ieškovei priteistos rašytiniais įrodymais pagrįstos bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro 240 Eur žyminis mokestis (Civilinio proceso kodekso 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260, 263-270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Priteisti iš atsakovo A. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 10 645 Eur (dešimties tūkstančių šešių šimtų keturiasdešimt penkių eurų) žalos atlyginimą regreso tvarka, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. vasario 20 d.) iki sprendimo įvykdymo, 240 Eur (dviejų šimtų keturiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidas ieškovei akcinei bendrovei ,,Lietuvos draudimas“, įmonės kodas 110051834.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.