Vilniaus apygardos teismo sprendimas, e2A-1098-640/2020

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2020-06-23
Bylos Nr.: e2A-1098-640/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-11378-2019-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Andrutė Kalinauskienė, Margarita Stambrauskaitė
Atsakovas: Seesam Insurance AS, Lietuvos Respublikoje
Trečiasis asmuo: uždarosios akcinės bendrovės „VP United“, S. S.
Ieškovas: M. P., I. A.

Kategorijos

2.1.5.4Ieškinio senaties termino taikymas

Civilinė byla Nr. e2A-1098-640/2020Teisminio proceso Nr. 2-68-3-11378-2019-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.4.; 3.3.1.18.2. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASlietuvos respublikos vardu2020 m. birželio 23 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Margaritos Stambrauskaitės, Rūtos Veniulytės-Jankūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Seesam Insurance AS, Lietuvos Respublikoje veikiančiam per Seesam Insurance AS Lietuvos filialą ir trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „VP United“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 30 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovų M. P. ir I. A. (buvusi pavardė K.) ieškinį pareikštą atsakovui Seesam Insurance AS, Lietuvos Respublikoje veikiančiam per Seesam Insurance AS Lietuvos filialą, dėl draudimo išmokos priteisimo, tretieji asmenys S. S. ir uždaroji akcinė bendrovė „VP United“.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai M. P. ir I. K. pateikė ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Seesam Insurance AS ( toliau – atsakovo ) 2 007,65 Eur ieškovės I. K. naudai, priteisti iš atsakovo 4 791,33 Eur žalos atlyginimo ieškovo M. P. naudai, bei 5 proc. procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad 2012-09-12, apie 21.30 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje, (duomenys neskelbtini), trečiasis asmuo S. S., vairuodamas automobilį “Renault Premium”, v.n. (duomenys neskelbtini) (toliau tekste – „Renault“) pažeidė kelių eismo taisykles, laiku nesustabdė šios transporto priemonės ir atsitrenkė į priešais ta pačia kryptimi važiavusius ir stabdžiusius automobilius „Saab 9-5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau tekste – „Saab“), vairuojamą I. K. ir „Audi A8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau tekste – „Audi“), vairuojamą M. P.. Eismo įvykio metu automobiliai „Saab“ ir „Audi“ buvo sunaikinti. Automobilio „Renault“ valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta atsakovo „Seesam“.

3. Nukentėjusieji I. K. ir M. P. pareiškė atsakovui „Seesam“ pretenzijas dėl draudimo išmokų, skirtų šio eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo, išmokėjimo. Atsakovas „Seesam“ apskaičiavo, kad dėl sunaikinto automobilio „Saab“ yra padaryta 6932 Lt (2007,65 EUR) žala, o dėl sunaikinto automobilio „Audi“ - 16543,50 Lt (4791,33 EUR) žala. Tačiau užuot išmokėjęs savo paties apskaičiuotas draudimo išmokas, atsakovas nepagrįstai apkaltino ieškovus ir trečiąjį asmenį neva jie inscenizavo eismo įvykį, klastojo dokumentus ir sukčiavo. Ikiteisminis tyrimas ir baudžiamosios bylos nagrinėjimas tęsėsi labai ilgą laiką iki kol Vilniaus apygardos teismas 2017-01-06 priėmė galutinį procesinį sprendimą - nuosprendį b.b. Nr. b.b. Nr. 1A-43-318/2017, kuriuo išteisino eismo įvykio dalyvius. Teismas konstatavo, kad ieškovai ir trečiasis asmuo nesukčiavo ir dokumentų neklastojo. Tačiau net ir po to kai ieškovai buvo išteisinti, o atsakovo argumentai apie įvykio inscenizavimą ir dokumentų klastojimą paneigti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, atsakovas „Seesam“ atsisako išmokėti ieškovams draudimo išmokas, skirtas žalai atlyginti.

I. P. instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. gruodžio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai ir priteisė iš atsakovo Seesam Insurance AS, Lietuvos Respublikoje veikiančio per Seesam Insurance AS Lietuvos filialą, 2 007,65 Eur draudimo išmokos, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo (2019-04-19) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 45 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovės I. A. (buvusi pavardė K.) naudai; priteisė iš atsakovo Seesam Insurance AS, Lietuvos Respublikoje veikiančio per Seesam Insurance AS Lietuvos filialą, 4 791,33 Eur draudimo išmokos, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo (2019-04-19) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 106 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovo M. P. naudai.

5. Pirmosios instancijos teismas byloje nustatė, jog 2012 m. rugsėjo 12 d. apie 21.30 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje, (duomenys neskelbtini), trečiasis asmuo S. S., vairuodamas automobilį “Renault Premium”, v.n. (duomenys neskelbtini) (toliau tekste – „Renault“) pažeidė kelių eismo taisykles, laiku nesustabdė šios transporto priemonės ir atsitrenkė į priešais ta pačia kryptimi važiavusius ir stabdžiusius automobilius „Saab 9-5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau tekste – „Saab“), vairuojamą I. K. ir „Audi A8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau tekste – „Audi“), vairuojamą M. P.. Eismo įvykio metu automobiliai „Saab“ ir „Audi“ buvo sunaikinti. Automobilio „Renault“ valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta atsakovo „Seesam“. Nukentėjusieji I. K. ir M. P. pareiškė atsakovui „Seesam“ pretenzijas dėl draudimo išmokų, skirtų šio eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo, išmokėjimo. Atsakovas „Seesam“ apskaičiavo, kad dėl sunaikinto automobilio „Saab“ yra padaryta 6932 Lt (2007,65 Eur) žala, o dėl sunaikinto automobilio „Audi“ - 16543,50 Lt (4791,33 Eur) žala. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 15 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-68-806/2016 I. K. (ieškovė), M. P. (ieškovas) ir S. S. (trečiasis asmuo) pripažinti kaltais padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 str. ir 182 str. 2 d., 300 str. 1 d. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad I. K. (ieškovė), M. P. (ieškovas) ir S. S. (trečiasis asmuo) inscenizavo eismo įvykį su tikslu neteisėtai gauti draudimo išmokas ( el. b. 1 t., b. l. 122-152). Vilniaus apygardos 2017 m. sausio 6 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-43-318/2017 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 15 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-68-806/2016 panaikintas, ir I. K. (ieškovė), M. P. (ieškovas) ir S. S. (trečiasis asmuo) išteisinti. Nuosprendyje konstatuota, kad nėra pagrindo išvadai, kad nuteistieji veikė susitarę iš anksto, turėdami tikslą neteisėtai gauti didesnės vertės ar iš viso draudimines išmokas ( el. b. 1 t., b. l. 8-32).

6. Iš visų į bylą surinktų įrodymų, o ypač iš Vilniaus apygardos teismo 2017m. sausio 6 d. nuosprendžio, kuriame konstatuota, kad nėra pagrindo išvadai, jog nuteistieji (I. K., M. P. ir S. S.) veikė susitarę iš anksto, turėdami tikslą neteisėtai gauti draudimines išmokas, taip pat iš ieškovų, šalių atstovų, trečiojo asmens S. S. paaiškinimų nenustatyta, kad ieškovai elgėsi nesąžiningai. Tačiau byloje nustatyta, kad trečiasis asmuo S. S. pažeidė KET bei sugadino ieškovų transporto priemones. Dėl to, kad trečiasis asmuo S. S. pažeidė KET ir sugadino ieškovų transporto priemones iš esmės ginčo nėra.

7. Sprendime nurodoma, jog nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad trečiasis asmuo S. S. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau KET) 15, 132 punktų reikalavimus, t. y. vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę (tokia išvada padaryta atsižvelgiant į trečiojo asmens S. S. paaiškinimus, kai jis teigė, kad automobilis jau iki autoįvykio buvo sudaužytas bei jį vairuoti dėl jo gedimo buvo sudėtinga) bei nesilaikė saugaus atstumo dėl ko atsitrenkė į priekyje važiuojančias 2 transporto priemones, dėl žalos dydžio tarp šalių ginčo nėra, bei tarp trečiojo asmens neteisėtų veiksmų, t. y. KET pažeidimų, ir ieškovams atsiradusios žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys. Trečiojo asmens S. S. kaltė preziumuojama.

8. Teismas padarė išvadą, kad vienerių metų senaties terminas draudimo išmokai gauti skaičiuotinas nuo 2017 m. kovo 3 d., kuomet atsakovas atsisakė tenkinti ieškovo M. P. atstovo advokato D. S. prašymą dėl draudimo išmokos išmokėjimo ( el. b. 1 t., b. l. 61,62,63, 70-71). Atitinkamai pasibaigė 2018 m. kovo 3 d. Ieškinys teisme gautas 2019 m. balandžio 12 d. Teismas sprendė, kad po baudžiamųjų procesų pabaigos ieškovai pagrįstai tikėjosi, kad atsakovas geruoju jiems sumokės draudimo išmokas, tačiau kadangi geruoju atsakovas draudimo išmokų nesumokėjo tai buvo priversti kreiptis į teismą. Todėl atsižvelgęs į proporcingumo principus, teismas konstatavo, jog yra pagrindas senaties terminą atnaujinti, nes ieškovai nors iš esmės praleido senaties terminą, tačiau atsakovas ieškovams jau 2012 m. privalėjo sumokėti draudimo išmokas, tačiau nesumokėjo dėl užsitęsusių baudžiamųjų procesų, bei dėl to, kad manė, kad ieškovai nesąžiningi ir įvykį inscenizavo. Kadangi nagrinėjamoje byloje nustatytos visos būtinos sąlygos civilinei atsakomybei kilti trečiajam asmeniui S. S. ir nenustatytas ieškovų nesąžiningumas, bei yra atnaujintas ieškovams praleistas senaties terminas, todėl ieškovų reikalavimas dėl draudimo išmokų priteisimo buvo patenkintas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9. Atsakovas Seesam Insurance AS, Lietuvos Respublikoje veikiančiam per Seesam Insurance AS Lietuvos filialą pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

9.1. Apeliantas vertina, kad šioje byloje yra aiškus pagrindas taikyti ieškinio senatį, pirmosios instancijos teismas net ir pripažinęs, kad ieškinio senatis grubiai praleista, niekaip savo sprendimo nemotyvuodamas praleistą senaties terminą atnaujino. Ieškovai ieškinio reikalavimą atsakovo atžvilgiu kildina iš transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties. Teisinius santykius tarp ieškovų ir atsakovo šiuo atveju reglamentuoja Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (toliau TPVCAPDĮ), Draudimo įstatymas, Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas (toliau – LR CK). Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.124 str. nurodyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 str. 1 d. nustatyta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų, tačiau to paties straipsnio 7 d. nurodyta, kad sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams. Šiuo atveju ieškovai pateikė pretenziją išmokėti draudimo išmoką 2017 m. sausio 26 d. 30 dienų terminas draudimo išmokos išmokėjimui suėjo dar 2017 m. vasario 26 d. Praėjus metams nuo šios dienos pasibaigė ir senaties terminas pateikti teismui ieškinį dėl tariamai pažeistų ieškovų teisių. Netgi ir skaičiuojant senaties terminą nuo dienos, kai draudikas informavo ieškovus dėl atsisakymo išmokėti draudimo išmoką 2017 m. kovo 8 d., vienerių metų ieškinio senaties terminas pasibaigė dar 2018 m. kovo 8 d.. Esant tokiai situacijai akivaizdu, kad nepaisant ieškovų atstovo įspėjimo 2017 m. sausio 26 d. ir 2017 m. kovo 8 d. apie tai, kad kreipsis dėl draudimo išmokos priteisimo į teismą, ieškovai teismui ieškinio laiku nepateikė, todėl yra aiškus pagrindas taikyti ieškinio senatį. Apylinkės teismas teisingai konstatavo, kad vadovaujantis LR CK 1.131 str. 1 d., ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Taip pat nurodė, kad vadovaujantis LR CK 1.131 str. 2 d. teismas gali pripažinti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir jį atnaujinti. Taip pat teismas teisingai nurodė, kad sprendžiant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, turi būti įvertinta, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Kitaip tariant, sprendžiant ieškinio termino atnaujinimo klausimą, turi būti remiamasi protingo, t. y. pakankamai atidaus, rūpestingo, asmens standartu. Nors teismas ir konstatavo senaties termino praleidimą, tačiau be jokio teisinio pagrindo jį atnaujino. Atkreiptinas dėmesys, kad nepaisant to, jog dar 2017 m. kovo 8 d. ieškovų advokatas apeliantui nurodė, jog apelianto sprendimas nemokėti draudimo išmokos jų netenkina, todėl teiks ieškinį teismui, tačiau tai padarė tik 2019 m. balandžio 12 d., t. y. praėjus daugiau nei 2 metams nuo ieškinio termino pradžios, o patį terminą praleido daugiau nei 1 metus. Apeliantas negali sutikti, kad toks ieškovų elgesys atitinka rūpestingo ir atidaus asmens standartą.

9.2. Apeliantas vertina, kad šiuo konkrečiu atveju atsižvelgiant tiek į teismų praktiką, tiek į apelianto naujai pateiktus įrodymus negalima vienareikšmiškai remtis ieškovų išteisinamuoju nuosprendžiu, tačiau baudžiamojoje byloje esantys įrodymai gali būti vertinami kaip paprasti rašytiniai įrodymai šios bylos kontekste. Visgi apylinkės teismas neanalizavo, nei baudžiamojoje byloje esančių įrodymų, nei naujai apelianto pateiktų įrodymų, o tik aklai rėmėsi faktu, kad dėl eismo įvykio inscenizavimo ieškovai išteisinti. Ieškovai savo ieškinio reikalavimą iš esmės grindžia tuo, kad jie buvo išteisinti baudžiamojoje byloje neįrodžius jų kaltės dėl eismo įvykio aplinkybių klastojimo, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad baudžiamojoje byloje buvo vertinamas tik ieškovų veiksmų atitikimas baudžiamojo kodekso normoms, o byloje surinkti įrodymai vertinti pagal baudžiamojo proceso normas. Šiuo konkrečiu atveju ieškovai ir trečiasis asmuo baudžiamojoje byloje išteisinti nesant pakankamai patikimų įrodymų patvirtinančių faktą, kad ieškovai ir trečiasis asmuo S. S. eismo įvykį inscenizavo. Kaltinimas baudžiamojoje byloje buvo grindžiamas iš esmės atliktos eismo įvykio ekspertizės rezultatais, o konkrečiai 2013 m. lapkričio 7 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11-2734(13), kuri konstatavo, jog eismo įvykyje dalyvavę automobiliai apgadinti ne jų vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis. Apelianto vertinimu nurodyta specialisto išvada yra pakankamas įrodymas leidžiantis daryti išvadą, kad eismo įvykis įvyko kitomis, nei nurodo ieškovai aplinkybėmis nepaisant to, kad to įrodymo ir nepakako pripažinti ieškovus padarius nusikalstamą veiką Nurodytu išteisinamuoju nuosprendžiu negalima remtis ir dėl to, kad atsakovas nagrinėjant civilinę bylą pateikė ir kitų itin svarbių įrodymų, kurie baudžiamojoje byloje net nebuvo nagrinėti (dėl ikiteisminį tyrimą vykdžiusių pareigūnų aplaidumo) ir kurie be abejonės baudžiamojoje byloje būtų labai svarūs sprendžiant ieškovų baudžiamosios atsakomybės klausimą. Pavyzdžiui, ieškovai ir trečiasis asmuo S. S. nurodo, kad iki eismo įvykio vienas kito nepažinojo, tačiau apeliantas išsiaiškino, kad I. K. dar iki ginčo eismo įvykio draugavo su M. P. sūnumi D. V. P. ir netgi su juo dalyvavo eismo įvykyje kaip keleivė su M. P. automobiliu Audi A8 (tas pats automobilis dėl kurio prašoma priteisti draudimo išmoką). Dar daugiau, nustatyta, kad I. K. kitą dieną po eismo įvykio, 2012 m. rugsėjo 13 d., į Seesam Insurance AS Lietuvos filialą registruoti įvykio atvyko kartu su tuo pačiu M. P. sūnumi. Apeliantas į bylą taip pat pateikė ne vieną įrodymą, kad visi trys eismo įvykio dalyviai draugystės ryšiais yra susiję. Pvz. S. S. vadovas D. P., kuris baudžiamojoje byloje apklaustas liudytoju, socialiniame tinkle Facebook yra M. P. sūnaus D. V. draugas, o S. S. dukra draugauja su tuo pačiu D. P.. Apeliantas taip pat pateikė informaciją apie tai, kad I. K. yra M. P. žmonos J. P. draugė, o I. K. brolis A. K. yra D. V. P. draugas. Visos šios aplinkybės baudžiamojoje byloje net nebuvo vertinamos, neapklaustas M. P. sūnus. Apylinkės teismas nepaisant to, kad byloje esantys įrodymai paneigia ieškovų nurodomas eismo įvykio aplinkybes, šių įrodymų nevertino ir dėl jų išvis nepasisakė lakoniškai nurodydamas, kad eismo įvykio tikrumą patvirtina baudžiamosios bylos medžiaga. Visgi Apelianto vertinimu byloje esantys įrodymai nepriklausomai nuo to, kad jų nepakako pripažinti eismo įvykio dalyvius įvykdžius nusikalstamą veiką, leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad eismo įvykis įvyko kitomis aplinkybėmis, nei teigia ieškovai. Labiausiai tikėtina, kad eismo įvykis buvo inscenizuotas vienas kitą pažįstančių ir vienas su kitu susijusių asmenų.

9.3. Apeliantas teigia, jog dėl eismo įvykio atliktos ekspertizės, tiek 2013-11-07 Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11-2734(13), tiek UAB „Impulsana“ specialisto dr. V. M. 2012-11-14 išvada Nr. MV 2012-79 parodė, kad eismo įvykių dalyvių nurodytos eismo įvykio aplinkybės yra nepagrįstos. Tiesioginių M. P. ryšių apeliantui nustatyti nepavyko (iš esmės tai ikiteisminio tyrimo pareigūnų darbas, kuris nebuvo tinkamai atliktas). Nepaisant to, visi eismo įvykio dalyviai siejasi per M. P. sūnų D. V. P., kuris artimai draugavo su I. K., pažįsta UAB „VP united“ transporto vadovą D. P., kurio sugyentine įvykio metu buvo S. S. dukra.

Atsiliepimas

2. Tretysis asmuo UAB VP United atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą, prašo jį tenkinti ir nurodo, jog apeliacinis skundas yra pagrįstas. Prašo priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog atsakovo apeliacinio skundo argumentai, patvirtinantys, kad ieškovai praleido ieškinio senaties terminą, o teismas nesant jokio teisinio pagrindo praleistą senaties terminą atnaujino, yra pagrįsti ir teisėti. Taip pat pritaria apeliacinio skundo argumentams, patvirtinantiems, kad teismas nepagrįstai rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2017-01-06 išteisinamuoju nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-43-318/2017, kaip neva patvirtinančiu ieškovų teisę į draudimo išmokas. Nurodo, jog apeliacinio skundo argumentai, patvirtinantys, kad teismas neanalizavo visų eismo įvykio aplinkybių ir klaidingai padarė išvadą apie draudžiamojo įvykio buvimą, yra pagrįsti ir teisėti.

Šalies argumentai

3. Tretysis asmuo UAB VP United apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

11.1. Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas nesilaikė kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos, reguliuojančios ieškinio senaties taikymą ir ieškinio senaties termino atnaujinimą (CK 1.125 str. 7 d., 1.131 str. 1-2 d.). Teismas sprendime nepagrįstai nevertino, kad ieškovai yra praleidę vienerių metų ieškinio senaties terminą ir nėra objektyvių pagrindų ieškinio senaties terminą atnaujinti (CK 1.125 str. 7 d., 1.131 str. 1-2 d.). Šioje byloje vienerių metų senaties terminas draudimo išmokai gauti skaičiuotinas nuo 2017 kovo 3 d. kuomet atsakovas atsisakė tenkinti ieškovų prašymą dėl draudimo išmokos išmokėjimo, tai reiškia, kad ieškinio senaties terminas baigėsi 2018 m. kovo 3 d. (CK 1.125 str. 7 d.). Nagrinėjamu atveju ieškovai ieškinį pateikė tik 2019 m. balandžio 12 d., t. y. ženkliai praleidę ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties terminas buvo praleistas išimtinai dėl ieškovų, atstovaujamų profesionalaus teisininko, veiksmų. Pažymėtina, kad ieškovai į teismą kreipėsi dar 2018 m. birželio 18 d. (civilinės bylos Nr. e2-833-820/2019). Tačiau šis ieškovų ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas, dėl to, kad bylos nagrinėjime nedalyvavo nei ieškovai, nei jų atstovas, taip pat teismui nebuvo pateiktas prašymas atidėti bylos nagrinėjimą. Tai buvo išimtinai tik nuo ieškovų veiksmų/neveikimo priklausantis veiksmas ir jį sekusi pasekmė. Pabrėžtina, kad ieškovai tiek šioje byloje, tiek ankstesnėje byloje, buvo ir yra atstovaujami profesionalaus teisininko – advokato, kas reiškia, jog toks asmuo, pasirašęs atstovavimo sutartį, privalėjo imtis visų priemonių pasiruošti tinkamam kliento atstovavimui paskirtame teismo posėdyje, atvykti į teismo posėdį ir dėti visas įmanomas pastangas greitam ir teisingam bylos išnagrinėjimui. Be to, atsižvelgtina, kad asmeniui, turinčiam aukštąjį teisinį išsilavinimą, turi būti keliami aukštesni rūpestingumo ir atidumo bylos atžvilgiu standartai, kas reiškia, jog tokiam asmeniui yra žinomos tiek laiku nepateikto prašymo, tiek ieškinio senaties termino praleidimo pasekmės ir būdai kaip jų išvengti. Ieškovai neįrodė nuo jo nepriklausančių objektyvių aplinkybių, sutrukdžiusių pareikšti ieškinį nepraleidžiant ieškinio senaties, todėl skundžiamame sprendime teismas netinkamai išanalizavo byloje esančius įrodymus ir netinkamai taikė ieškinio senaties atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas.

11.2. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neteisingai įvertino ieškovų reikalavimo teisės pagrįstumą. Baudžiamojoje byloje, pradėtoje dėl galimo ieškovų ir trečiojo asmens S. S. nusikalstamų veikų padarymo, buvo nustatytos tokios aplinkybės, kurios civilinio proceso tvarka pagal galiojantį įrodinėjimo standartą, paneigtų ieškovų reikalavimo teisę. Vien teismų sprendimuose paminėti faktai dėl galimo minėtų asmenų sukčiavimo ir dokumentų suklastojimo sąžiningumo aspektu kelia abejones ieškovų reikalavimo teisės pagrįstumu. Teismas visiškai nevertino nurodytų aplinkybių, aklai pasitikėjo ieškovų pateikta pozicija. Baudžiamojoje byloje nustatyti faktai yra prejudiciniai ir jie yra nepaneigti šioje byloje pagal galiojantį CPK standartą ir egzistuojančias įrodymų vertinimo taisykles.

11.3. Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas nesilaikė įstatymų nustatytos pareigos motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. sprendimą pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais. Teismas pasisakydamas dėl esminės šios bylos aplinkybės – ieškinio senaties termino atnaujinimo – visiškai nemotyvavo savo sprendimo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, t. y. teismas visiškai neanalizavo ir nevertino svarbių priežasčių (jų nebuvimo) praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti. Tokiu būdu nesilaikė pareigos motyvuoti priimamą sprendimą, o tai yra pagrindas pripažinti skundžiamą sprendimą nepagrįstu ir neteisėtu (CPK 329 str. 2 d. 4 p.).

Atsiliepimas

4. Ieškovai I. A. (buvusi K.) ir M. P. atsiliepimu į atsakovo ir trečiojo asmens apeliacinius skundus prašo skundus atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 30 d. sprendimą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

Šalies argumentai

12.1. Ieškovai prašė atnaujinti jiems senaties terminą ir teismas pagrįstai šį prašymą tenkino. Atsakovas, kritikuodamas ieškovus ir kaltindamas juos, kad jie „grubiai praleido senaties terminą“ ir „griauna civilinių santykių stabilumo principą“, nutyli apie savo nepriimtinus veiksmus bei iškraipo savo pranešimų ieškovams turinį. Atsakovas teigia, kad jis 2017 m. kovo 7 d. elektroniniu laišku atsakė į M. P. atstovo prašymą išmokėti draudimo išmoką ir šiuo laišku pranešė, kad draudimo bendrovė atsisako išmokėti draudimo išmoką. Todėl 1 metų senaties terminą prašo skaičiuoti nuo 2017 m. kovo 7 d., teigdamas, kad tą dieną abu ieškovai sužinojo apie savo pažeistą teisę ir turėjo 1 metų terminą ieškiniui paduoti. Atsakovas iškraipo šio pranešimo turinį, teigdamas, kad buvo atsisakyta išmokėti draudimo išmoką. Minėtame el. laiške nurodyta, draudimo bendrovė negali įsitikinti civilinės atsakomybės buvimu, todėl neturi teisinio pagrindo tenkinti prašymą. Taigi draudimo bendrovė nei 2012 m., nei 2017 m. nebuvo pateikusi tokio aiškaus ir konkretaus atsisakymo išmokėti draudimo išmoką, kaip kad mėgina interpretuoti atsakovas. Nei 2012, nei 2017 m. draudimo bendrovė nenurodė aiškaus ir konkretaus atsakymo apie tai, kad yra priimtas galutinis ir kategoriškas sprendimas atsisakyti išmokėti draudimo išmoką. Priešingai, draudimo bendrovė nuolat teikė atsakymus susijusius su tuo, kad draudimo bendrovė vis dar tęsia tyrimą, kad siekia ieškovų baudžiamosios atsakomybės ir kad vis dar siekia išsiaiškinti ar įvykis yra inscenizuotas. Atsakovas apeliaciniame skunde nutyli, kad I. K. iš viso nebuvo išsiųstas joks pranešimas apie sprendimą dėl jos 2012 m. prašymo išmokėti draudimo išmoką. Bylos 1 t. 63 l. esantis el. laiškas yra aiškiai adresuotas M. P.. Atsakovo atstovas teismo posėdyje teigė, kad I. K. turėjo iš karto sužinoti apie 2017 m. kovo 7 d. atsisakymą išmokėti išmoką, nes ją atstovauja tas pats advokatas. Atsakovas nepatikslino, kokiu būdu I. K. turėjo žinoti apie tai, kad sprendimas M. P. atžvilgiu automatiškai taikomas ir jai. Atsisakymas išmokėti draudimo išmoką M. P. savaime negali prilygti pranešimui apie tai, kad draudimo išmoka nebus mokama ir kitai ieškovei. Atsakovo atstovas teismo posėdyje pasisakė, kad ieškovai galėjo suprasti, kad jiems atsisakoma mokėti draudimo išmoką dar ir iš atsakovo elgesio – jis aiškiai nemoka draudimo išmokos. Tačiau toks elgesys jau tęsiasi nuo 2012 m., todėl, jei vertinti tokį atsakovo elgesį, galima daryti išvadą, kad senaties terminai prasidėjo dar 2012 metais. Būtent taip aiškino panašią situaciją Vilniaus apygardos teismas c.b. Nr. 2A-1996-577/2015. Pirmos instancijos teismas šioje civilinėje byloje pagrįstai į tai atsižvelgė ir teisingai nurodė, kad ieškovai pagrįstai tikėjosi, kad po baudžiamojo proceso pabaigos, atsakovas galiausiai geruoju išmokės jiems išmoką. Ieškovų lūkesčiai, kad, juos išteisinus baudžiamojoje byloje, atsakovas sumokės draudimo išmoką, iš esmės yra logiški, atsižvelgiant į tai, kaip susiklosčiusią situaciją vertintų vidutinis apdairus ir rūpestingas asmuo.

12.2. Be to, ieškovai nurodo, jog draudimo bendrovė nuo 2012 m. rugsėjo 24 d. žinojo, kad automobilio “Saab” saugos pagalvės dažnai iššauna nuo stipresnio smūgio į galą ir kad tai yra patvirtinta gamintojo atstovo. Tačiau atsakovas slėpė tai nuo teismo, jį klaidino ir pasiekė, kad ieškovai pirmos instancijos teismo buvo nuteisti. Atsakovo nesąžiningas elgesys lėmė ne tik neteisingą ieškovų nuteisimą, bet ir labai ilgą baudžiamojo proceso trukmę – teismai ilgai aiškinosi kaip gi taip galėjo įvykti, kad suveikė saugos pagalvė, nors tas klausimas galėjo uždarytas dar 2012 m. rugsėjo 24 d., jei atsakovas nebūtų nuslėpęs savo turimą informaciją, gautą iš gamintojo atstovo. Taigi nesąžiningas ir teismus apgaudinėjantis atsakovas, dėl kurio kaltės ieškovai buvo nepagrįstai nuteisti pirmojoje instancijoje, negali tikėtis savo interesų dėl senaties taikymo gynybos.

12.3. Byloje nėra ginčo, kad I. K., M. P. ir draudimo bendrovė „Seesam“ yra ne tik šios civilinės bylos, bet ir baudžiamosios bylos dalyviai. Taigi kitoje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, teismas išnagrinėjo to paties eismo įvykio aplinkybes ir priėmė dėl jų galutinį procesinį sprendimą (1 t. 8 l.) CPK 182 str. 1 d. 3 p. nustato, kad nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veikų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, ar administracinio nusižengimo padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nutarimu (prejudiciniai faktai). Į bylą pateiktas Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, kuriuo remiantis teismas konstatavo, kad eismo įvykis nebuvo ieškovo ir trečiojo asmens inscenizuotas, kad jis tikrai įvyko, o jo dalyviai nurodė draudimo bendrovei teisingas jo aplinkybes. Atsakovas šiuo atveju prašo teismo revizuoti šį nuosprendį ir konstatuoti kitas įvykio aplinkybes, konstatuoti, kad ieškovai ir trečiasis asmuo inscenizavo įvykį.

12.4. Ieškovai teigia, jog ta aplinkybė, jog eismo įvykyje dalyvavę asmenys buvo pažįstami, tai nagrinėjamas eismo įvykis automatiškai negali būti pripažintinas inscenizuotu. Ieškovė ir D. P. paaiškino, kad jie buvo susipažinę iki nagrinėjamo eismo įvykio, tačiau D. P. tuo metu slėpė savo asmens duomenis ir pamelavo I. K. net savo vardą. D. P. parodė teisme, kad 2012 m. jis susipažino su I. K., bet ilgalaikių santykių neplanavo, turėjo kitą merginą. D. P. paaiškino, kad jis melavo I. K. savo vardą (nurodė, kad Rolandas) ir nebuvo nurodęs kitų asmens duomenų, kad neišsiduoti, kad yra neištikimas ir kad galėtų lengviau užbaigti santykius. Visa tai neturi jokio ryšio su atsakovo argumentais apie tai, kad įvykis inscenizuotas. Įvykio dalyviai vienas kito nepažinojo ir tai nepaneigta.

12.5. Atsakovas pabrėžia, kad baudžiamojoje byloje nebuvo žinomos aplinkybės apie D. P. ir I. K. pažintį ir tai nulėmė neteisingo nuosprendžio priėmimą. Tačiau atsakovas net nepasinaudojo teise teikti prašymus dėl proceso atnaujinimo. Vietoje to jis tiesiog siūlo teismui nesivadovauti didesnę įrodomąją galią turinčiu oficialiu dokumentu (nuosprendžiu), nors neginčija šio nuosprendžio galiojimo. Kitos atsakovo nurodytos aplinkybės (dėl automobilių kontakto pobūdžio, dėl S. S. vairuoto sunkvežimio judėjimo ir to judėjimo fiksavimo tachografo diske ir kt.) jau buvo išsamiai išnagrinėtos baudžiamojoje byloje ir išsamiai įvertintos didelės apimties nuosprendyje.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

5. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

6. Ginčas byloje kilo dėl ieškinio senaties termino taikymo ir draudimo išmokos išmokėjimo.

7. Byloje nustatyta, jog tretysis asmuo UAB VP United laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 6 d. iki 2012 m. spalio 5 d. transporto priemonę „Renault Premium“, valstybinio numerio ženklas (duomenys neskelbtini) („Automobilis“), buvo apdraudęs pas atsakovą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, draudimo sutarties Nr. 300 0235701.

8. 2012 m. rugsėjo 12 d. tretysis asmuo S. S., vairuodamas Automobilį, pateko į eismo įvykį, kurio metu susidūrė su transporto priemonėmis – I. A. (buvusi pavardė K.) vairuojama „SAAB 9-5“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir M. P. vairuojama „Audi A8“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Atsakovas, įvertinęs eismo įvykio aplinkybes ir įtardamas, kad eismo įvykis įvyko kitomis negu nurodo eismo įvykio dalyviai aplinkybėmis, iniciavo ikiteisminio tyrimo pradėjimą pagal BK 300 str. 1 d., 22 str. 1 d., 182 str. 1 d. 7.

9. Atsakovui kilus abejonėms dėl deklaruoto eismo įvykio aplinkybių buvo atliktas autotechninis įvykio tyrimas. Autotechninį tyrimą atliko ir 2012 m. lapkričio 14 d. specialisto išvadą Nr. MV 2012-79 pateikė specialistas technikos mokslų daktaras V. M.. Gauto specialisto išvadoje nurodyta, kad eismo įvykio dalyvių parodymai apie eismo įvykį techniniu požiūriu nepagrįsti, o eismo įvykyje dalyvavę automobiliai turėjo apgadinimų nesusijusių su deklaruotu eismo įvykiu.

10. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. liepos 15 d. baudžiamojoje byloje Nr. 1-68-606/2016 priėmė apkaltinamąjį nuosprendį ieškovų ir S. S. atžvilgiu ir nuteisė minėtus asmenis dėl pasikėsinimo įgyti didelės vertės svetimą turtą ir dokumento suklastojimą. Nuteistieji ieškovai ir S. S. minėtą teismo nuosprendį apeliacine tvarka apskundė Vilniaus apygardos teismui, kuris 2017 m. sausio 6 d. priėmė nuosprendį ir išteisino nuteistuosius jų veiksmuose nenustačius nusikalstamos veikos požymių. Kaltinimas baudžiamojoje byloje buvo grindžiamas iš esmės atliktos eismo įvykio ekspertizės rezultatais, o konkrečiai 2013-11-07 Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11-2734(13), kuri konstatavo, jog eismo įvykyje dalyvavę automobiliai apgadinti ne jų vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis. Nurodytoje ekspertizės išvadoje konstatuota, kad ištyrus automobilio Renault premium tachografo duomenis nenustatyta nei vienos greičio atkarpos, kuri atitiktų vairuotojo S. S. nurodytas aplinkybes dėl judėjimo greičio ir režimo prieš eismo įvykį. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka padaryta išvada, kad iš esmės nebuvo nustatyta ar tachografo laikas buvo sinchronizuotas su visuotiniu laiku, todėl neatitikimo tar S. S. nurodytų aplinkybių ir tachografo užfiskuoto automobilio judėjimo režimo nelaikė pakankamai patikimu ir leidžiančiu Ieškovams inkriminuoti sukčiavimą – eismo įvykio inscenizavimą nepaisant to, kad pirmos instancijos teismas Ieškovus remdamasis būtent tuo įrodymu ir buvo nuteisęs.

11. 2017 m. sausio 26 d. ieškovų atstovas advokatas D. S. atsakovui pateikė prašymą ieškovams išmokėti draudimo išmokas. 2017 m. kovo 8 d. atsakovas informavo ieškovus apie atsisakymą išmokėti draudimo išmoką. Ieškovai, gavę 2017 m. kovo 8 d. atsakovo pranešimą, informavo, kad dėl neišmokėtos draudimo išmokos bus teikiamas ieškinys teismui.

12. Iš LITEKO duomenų matyti, jog 2018 m. birželio 18 d. ieškovai kreipėsi į teismą su analogišku ieškiniu prašydami priteisti analogiško dydžio draudimo išmoką, tačiau 2019 m. sausio 15 d. teismas priėmė nutartį, kuria ieškovų ieškinį paliko nenagrinėtą, nes bylos nagrinėjime nedalyvavo nei ieškovai, nei jų atstovas, taip pat teismui nebuvo pateiktas prašymas atidėti bylos nagrinėjimą (civilinės bylos Nr. e2-833-820/2019).

13. Nagrinėjamu atveju ieškinys pareikštas 2018 m. balandžio 12 d.

Dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo

14. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog vienerių metų senaties terminas draudimo išmokai gauti yra praleistas, tačiau jį atnaujino nurodęs, jog po baudžiamųjų procesų pabaigos ieškovai pagrįstai tikėjosi, kad atsakovas geruoju jiems sumokės draudimo išmokas, tačiau kadangi geruoju atsakovas draudimo išmokų nesumokėjo, tai buvo priversti kreiptis į teismą. Todėl atsižvelgiant į proporcingumo principus yra pagrindas senaties terminą atnaujinti, nes ieškovai nors iš esmės praleido senaties terminą, tačiau atsakovas ieškovams jau 2012 m. privalėjo sumokėti draudimo išmokas, tačiau nesumokėjo dėl užsitęsusių baudžiamųjų procesų bei dėl to, kad manė, kad ieškovai nesąžiningi ir įvykį inscenizavo.

15. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog atsakovas informavo ieškovų atstovą dėl atsisakymo išmokėti draudimo išmoką 2017 m. kovo 8 d. raštu, todėl vienerių metų ieškinio senaties terminas pasibaigė dar 2018 m. kovo 8 d. Ieškinys teisme gautas 2019 m. balandžio 12 d., todėl akivaizdu, jog ieškinio senaties terminas yra praleistas.

16. Ieškovų atstovas nurodė, jog minėtas atsakovo 2017 m. kovo 8 d. raštas negali būti vertinamas kai patikimas ieškovės I. A. informavimas bei iš jo turinio nebuvo aišku, jog atsakovas atsisako išmokėti draudimo išmoką.

17. Kolegija nurodo, jog nagrinėjamoje byloje esantys rašytiniai įrodymai - ieškovų ir jų atstovo sudarytos atstovavimo sutartys (atitinkamai 2017 m. sausio 24 d. ir 2017 m. sausio 25 d.) patvirtina jos abu ieškovus bylose dėl draudimo išmokos išmokėjimo atstovavo tas pats atstovas advokatas D. S.. Nors byloje nėra konkrečiai I. A. skirtas raštas dėl jos prašymo išmokėti draudimo išmoką, tačiau darytina išvada, jog jai turėjo būti žinoma apie atsakovo atsisakymą išmokėti draudimo išmoką, nes atstovui advokatui D. S. buvo atsakyta 2017 m. kovo 8 d. raštu, kurį jis patvirtino, jog gavo ir informavo atsakovą apie kreipimąsi į teismą. Kolegija nesutinka, jog iš minėto atsakovo rašto negalima buvo suprasti, jog atsakovas atsisako išmokėti draudimo išmoką – iš jo turinio (atsakovas nurodė, jog patenkinti prašymo neturi teisinio pagrindo) yra pakankamai aišku, jog atsakovas atsisako išmokėti draudimo išmoką. Todėl ieškinio senaties terminas šioje byloje skaičiuotinas nuo 2017 m. kovo 8 d. abiejų ieškovų atžvilgiu (CK 1.125, 1.127 straipsniai).

18. Kolegija pažymi, jog kaip matyti iš LITEKO duomenų, ieškovai jau buvo užvedę civilinę bylą ir pareiškę analogišką ieškinį atsakovui, tačiau dėl pačių ir jų atstovo neveikimo (neatvykimo į posėdį bei nepateikimo duomenų apie tai) jų ieškinys buvo paliktas nenagrinėtu (civilinė byla Nr. e2-833-820/2019). Pažymėtina, jog ieškinio, kurį teismas paliko nenagrinėtu, pareiškimas ieškinio senaties termino eigos nenutraukia, jei ieškinys buvo paliktas nenagrinėtu dėl ieškovo kaltės (CK 1.130 straipsnio 4 d.). Tokiu būdu ieškinio senaties termino eiga nagrinėjamu atveju nebuvo nutrūkusi.

19. Sutiktina su apeliacinių skundų argumentais, jog ieškinys buvo pareikštas gerokai praleidus ieškinio senaties terminą, t. y. daugiau nei vienerius metus, nors kaip matyti iš paties ieškovų atstovo susirašinėjimo su atsakovu, ieškovai ketino kreiptis į teismą ir tokiu būdu ginti savo teises jau iš karto gavę 2017 m. kovo 8 d. atsakovo raštą (ieškovų atstovo 2017 m. kovo 8 d. atsakymas atsakovui pateiktas elektroniniu paštu).

20. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nurodė, jog ieškinio senaties terminas praleistas, tačiau savo sprendimo atnaujinti praleistą terminą nemotyvavo. Kolegija sutinka su apeliacinių skundų argumentais, jog nagrinėjamu atveju pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą byloje nenustatyta.

21. CK 1.131 str. 1 d. nustato, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Atsakovas byloje prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir ieškinį atmesti. Tretysis asmuo taip pat apeliaciniame skunde pritaria tokiai pozicijai.

22. Ieškovai nagrinėjamu atveju prašė atnaujinti praleistą terminą ir nurodo, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino jų elgesį kaip sąžiningą ir nurodė, jog atsakovo kaip nesąžiningo asmens, interesai negali būti ginami. Ieškovai nurodo, jog analogiškoje situacijoje ieškinio senaties terminas buvo atnaujintas dėl ilgai užsitęsusio baudžiamojo proceso.

23. CK 1.131 str. 2 d. teismas gali pripažinti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir jį atnaujinti. Apeliaciniuose skunduose nurodoma, jog terminas buvo atnaujintas nemotyvuojant ir nepagrįstai. Kolegija sutinka su tokiais skundų argumentais.

24. Konstatuotina, jog apie savo teisės pažeidimą ieškovams turėjo būti aiškiai žinoma 2017 m. kovo 8 d. atsakovui atsisakius tenkinti reikalavimą dėl draudimo išmokos išmokėjimo. Ieškovai nenurodė ir neįrodė jokių svarbių priežasčių, dėl kurių delsė kreiptis į teismą ir praleido ieškinio senaties terminą, taip pat nėra duomenų, kodėl ieškovai pirma pareiškę ieškinį toliau jo nepalaikė ir nedalyvavo bylos nagrinėjime. Kolegija atkreipia dėmesį, jog ieškovų nurodyta teismo praktika (civilinė byla Nr. 2A-1996-577/2015) negali būti taikoma nagrinėjamu atveju, nes skiriasi bylų faktinės aplinkybės. Minėtoje byloje nebuvo aiškaus draudiko atsisakymo mokėti išmoką po to, kai buvo baigtas baudžiamasis procesas, todėl draudėjas turėjo lūkestį, jog jo reikalavimas bus patenkintas. Tuo tarpu šioje byloje nustatyta, jog draudikas aiškiai ir nedviprasmiškai 2017 m. kovo 8 d. raštu nurodė, jog nepaisant išteisinamojo nuosprendžio neturi pagrindo išmokėti draudimo išmokos, todėl ieškovai turėjo ir galėjo suprasti savo teisių pažeidimą.

25. Kolegija konstatuoja, jog ieškovai yra praleidę ieškinio senaties terminą ir nėra pagrindo jo atnaujinti, o esant atsakovo prašymui yra pagrindas taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti (CK 1.126, 1.131 straipsniai).

Dėl draudžiamojo įvykio buvimo

26. Apeliantai taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog priėmus išteisinamąjį nuosprendį, ieškovai įgijo teisę reikalauti draudimo išmokos.

27. Pirmosios instancijos teismas ieškovų reikalavimą dėl draudimo išmokos priteisimo iš esmės motyvavo tik tuo, jog jie buvo išteisinti baudžiamojoje byloje neįrodžius jų kaltės dėl eismo įvykio aplinkybių klastojimo. Tačiau sutiktina su apeliacinių skundų argumentais, jog baudžiamojoje byloje buvo vertinamas tik ieškovų veiksmų atitikimas baudžiamojo kodekso normoms, tuo tarpu civilinėje byloje ieškovų teisė į draudimo išmoką turi būti vertinama pagal civilinės teisės bei civilinio proceso normas, išanalizavus visus byloje esančius įrodymus.

28. Byloje nustatyta, jog tiek paties atsakovo užsakytoje specialisto išvadoje, tiek 2013 m. lapkričio 7 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. 11-2734(13) yra nurodyta, jog eismo įvykyje dalyvavę automobiliai apgadinti ne jų vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis. Tai yra pakankamas įrodymas leidžiantis daryti išvadą, kad eismo įvykis įvyko kitomis, nei nurodo ieškovai aplinkybėmis nepaisant to, kad to įrodymo ir nepakako pripažinti ieškovus padarius nusikalstamą veiką. Be to, atsakovas byloje pateikė įrodymus, pagrindžiančius, jog eismo įvykio dalyviai buvo susiję tarpusavyje tam tikrais ryšiais ir buvo pažįstami.

29. Teismų praktikoje pripažįstama, kad draudimo sutartis yra fiduciarinė sutartis grindžiama jos šalių didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu, todėl draudimo sutarties šalys privalo atskleisti viena kitai visą informaciją, kuri gali būti reikšminga tiek šiai sutarčiai sudaryti bei jos sąlygoms nustatyti, tiek ir jai vykdyti. Įvardyti draudimo sutarties ypatumai lemia didesnę šios sutarties šalių pareigą bendradarbiauti ir kooperuotis, ypač vykdant sutartį (CK 6.38 straipsnio 3 dalis). Bendradarbiavimo pareigos nevykdymas gali lemti neigiamų padarinių atsiradimą apdraustajam, o šiuo konkrečiu atveju ieškovams.

30. Byloje nustatyta, jog atsakovui ištyrus ieškovų deklaruotą 2012 m. rugsėjo 12 d. įvykį buvo nustatyta, jog eismo įvykio dalyviai nurodė tikrovės neatitinkančias įvykio aplinkybes. Todėl atsakovas nurodė, jog nėra draudžiamojo įvykio sudėties ir jam nekyla teisinė pareiga išmokėti draudimo išmokos. Ginčo dėl to, ar susidūrimas tarp transporto priemonių buvo ar jo nebuvo, byloje nėra. Atsakovas nurodo, jog įvykis įvyko ne tokiomis aplinkybėmis, kokias deklaravo įvykio dalyviai. Tokiu atveju draudikui pakanka įrodyti, kad įvykis įvyko kitomis, nei eismo įvykio dalyvių deklaruotomis aplinkybėmis, kad jam nekiltų pareiga atsakyti pagal draudimo sutartį.

31. Kolegija nurodo, jog pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė ir nevertino paties eismo įvykio aplinkybių ir dalyvių nurodomų aplinkybių, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

32. Nustatyta, jog eismo įvykio dalyviai nurodė, kad įvykio mechanizmas buvo toks: automobilis Renault Premium v/n (duomenys neskelbtini) (toliau – automobilis RENAULT) vairuojamas S. S. važiuodamas (duomenys neskelbtini) apie 50 km/h greičiu atsitrenkė į staiga kelyje greta vienas kito sustojusius automobilius Audi A8 v/n (duomenys neskelbtini) (toliau -AUDI) vairuojamą M. P. ir Saab 9-3 v/n (duomenys neskelbtini) (toliau – SAAB) vairuojamą I. K.. I. K. nurodė, kad keliu važiavo apie 55-60 km/h greičiu, o M. P. nurodė važiavęs 50-60 km/h greičiu. Eismo įvykio dalyviai nurodė, kad eismo įvykis kilo dėl iš šalutinio kelio staiga išvažiavusio baltos spalvos nenustatytos markės automobilio dėl kurio jie buvo priversti staiga stabdyti.

33. Eismo įvykio mechanizmą tyrusiems ekspertams V. M. ir Lietuvos teismo ekspertizių centro ekspertams V. M. ir V. L. ištyrus automobilio RENAULT tachografą nepavyko nustatyti nei vienos laiko ir greičio atkarpos, kuri atkartotų ar būtų panaši į eismo įvykio dalyvių nurodytą įvykio mechanizmą. Eismo įvykio dalyviai eismo įvykio deklaracijoje pažymėjo, kad eismo įvykis įvyko vakare 21 val. 50 min. Šios bylos nagrinėjimo metu, 2019-10-28, teismo posėdyje (posėdžio garso įrašas nuo 1 val. 17 min. iki 1 val. 33 min.) S. S. nurodė, kad iki atsitrenkiant į sustojusius automobilius AUDI ir SAAB važiavo, po to pildė eismo įvykio deklaraciją, o užpildžius deklaraciją grįžo į įmonės teritoriją. Nepaisant to, tachografe užregistruota, jog RENAULT automobilis apie 21 val. 29-30 min. trumpam įsibėgėjo iki 30 km/h, iškarto sustojo ir stovėjo apie 5-6 minutes iki 21 val. 36 min. Po to vėl įsibėgėjo iki 30 km/h, iškarto sustojo ir stovėjo iki 22 val. Jeigu tikėtume S. S. pasakojimu, kad po eismo įvykio užpildžius deklaracijas pajudėjo ir sustojo tik grįžęs į įmonę, tai atkarpa nuo paskutinio judėjimo apie 22 val. iki 21 val. 36 min. (einant laiko skale atgal), kai trumpam buvo įsibėgėjęs iki 30 km/h, yra ta laiko atkarpa, kai buvo pildoma deklaracija. Vadinasi, eismo įvykio laikas pagal tachografą yra 21 val. 36 min. (skiriasi tik 14 minučių nuo nurodyto deklaracijoje). Esant tokiai situacijai galima teigti, jog prieš eismo įvykį S. S. su automobiliu RENAULT iš esmės niekur nevažiavo, o tik pastovėjęs nuo 21 val. 29-30 min. iki 21 val. 36 min. trumpam įsibėgėjo iki 30 km/h ir atsitrenkė į stovinčius AUDI ir SAAB, iki 22 val. pildė deklaracijas, o nuo 22 val. iki 22 val. 15 min. važiavo (grįžo) į įmonės teritoriją. S. S. teismo posėdžio metu klausiamas ką veikė 5 minutės iki įvykio nurodė, kad važiavo, nors akivaizdu, kad stovėjo ir tik trumpam įsibėgėjo iki 30 km/h. Ekspertizių aktai patvirtina, kad 30 km/h atsitrenkimo greitis į SAAB ir AUDI yra tikėtinas. M. P. apklausiamas teismo posėdžio metu (posėdžio garso įrašas nuo 10 min. iki 30 min.) nurodė, kad važiuodamas automobiliu AUDI aplenkė RENAULT sunkvežimį. Visgi tokie parodymai neatitinka tachografo parodymų, nes iki įvykio sunkvežimis iki 30 km/h įsibėgėjo tik trumpam. Remiantis 2013 m. lapkričio 7 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11-2734(13) bei UAB „Impulsana“ specialisto dr. V. M. 2012 m. lapkričio 14 d. išvada Nr. MV 2012-79 matyti, jog eismo įvykių dalyvių nurodytos eismo įvykio aplinkybės yra nepagrįstos.

34. Įvertinus aukščiau išdėstytą, darytina išvada, jog ieškovų reikalavimas dėl draudimo išmokos yra nepagrįstas ir atmestinas, nes byloje pateiktų įrodymų visetas sudaro pagrindą konstatuoti, jog eismo įvykis įvyko kitomis aplinkybėmis, nei teigia ieškovai. Tokiu būdu atsakovui nekyla pareiga atsakyti.

Dėl bylos procesinės baigties

35. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog byloje esantys įrodymai nepriklausomai nuo to, kad jų nepakako pripažinti eismo įvykio dalyvius įvykdžius nusikalstamą veiką, leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad eismo įvykis įvyko kitomis aplinkybėmis, nei teigia ieškovai. Pirmosios instancijos teismas, nepaisant to, kad byloje esantys įrodymai paneigia ieškovų nurodomas eismo įvykio aplinkybes, šių įrodymų nevertino ir dėl jų išvis nepasisakė, savo sprendimą grįsdamas tik baudžiamosios bylos medžiaga, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

36. Įvertinus aukščiau išdėstytą, kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nevisiškai tinkamai vertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir padarė nepagrįstą išvadą dėl ieškinio, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškinį atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

37. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnis).

38. Pirmosios instancijos teisme nagrinėjant bylą atsakovas bei tretysis asmuo nepateikė duomenų, jog patyrė išlaidų. Atmetus ieškinį iš ieškovų lygiomis dalimis valstybės naudai priteistina 19,34 Eur pašto išlaidų (CPK 96 str. ), t. y. po 9,67 Eur iš kiekvieno.

39. Patenkinus apeliacinį skundą atsakovui priteisiamas jo sumokėtas žyminis mokestis - 153 Eur atitinkamai proporcingai atmestų reikalavimų daliai - iš ieškovės I. A. 45 Eur, iš M. P. – 108 Eur (CPK 93 straipsnis).

40. Patenkinus apeliacinį skundą trečiajam asmeniui UAB VP United priteisiamas jo sumokėtas žyminis mokestis - 153 Eur atitinkamai proporcingai atmestų reikalavimų daliai - iš ieškovės I. A. 45 Eur, iš M. P. – 108 Eur (CPK 93 straipsnis). Kaip matyti iš bylos, tretysis asmuo UAB VP United sumokėjo 156 Eur žyminio mokesčio, t. y. 3 Eur daugiau, todėl ši suma grąžintina (CPK 87 straipsnis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

apeliacinius skundus tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškovų M. P. ir I. A. (buvusi pavardė K.) ieškinį pareikštą atsakovui Seesam Insurance AS, Lietuvos Respublikoje veikiančiam per Seesam Insurance AS Lietuvos filialą, dėl draudimo išmokos priteisimo, tretieji asmenys S. S. ir uždaroji akcinė bendrovė „VP United“, atmesti.

Priteisti iš ieškovų I. A., a.k. (duomenys neskelbtini) ir M. P., a.k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 19,34 Eur pašto išlaidų valstybės naudai, t. y. po 9,67 Eur iš kiekvieno.

Priteisti atsakovo Seesam Insurance AS, Lietuvos Respublikoje veikiančio per Seesam Insurance AS Lietuvos filialą, j. a. k. (duomenys neskelbtini), naudai 153 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą: iš ieškovės I. A., a.k. (duomenys neskelbtini) - 45 Eur sumokėto žyminio mokesčio, iš M. P., a.k. (duomenys neskelbtini) - 108 Eur sumokėto žyminio mokesčio.

Priteisti trečiojo asmens UAB VP United, j.a.k. (duomenys neskelbtini), naudai 153 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą: iš ieškovės I. A., a.k. (duomenys neskelbtini) - 45 Eur sumokėto žyminio mokesčio, iš M. P., a.k. (duomenys neskelbtini) - 108 Eur sumokėto žyminio mokesčio.

Grąžinti trečiajam asmeniui UAB VP United, j.a.k. (duomenys neskelbtini), 3 Eur žyminio mokesčio.

Šis sprendimas įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Andrutė KalinauskienėMargaritaStambrauskaitėRūta Veniulytė-Jankūnienė