- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-11-18
- Bylos Nr.
- AN2-317-891/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-01081-2022-7
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
- Teisėjas
- Arūnas Budrys (pirm.)
- Pažeidėjas
- P. L.
- Suinteresuotas asmuo
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Institucija
- Valstybinės mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Arūnas Budrys, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens P. L. (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-701-1155/2022, kuriuo P. L. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 120 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 1 400 Eur bauda.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. P. L. nubaustas už tai, kad nuo 2016 m. sausio 18 d. būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ (įmonės kodas duomenys neskelbtini, buveinės adresas – (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir bendrovė) akcininkas ir vadovas, nuo 2022 m. vasario 2 d. žinodamas, kad bendrovė nemoki, iki 2022 m. balandžio 21 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Vilniaus skyriaus kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo dienos nevykdė Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – ir JANĮ) 5 straipsnio 1 punkte įtvirtintos pareigos inicijuoti bendrovės nemokumo procesą, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo ir pažeidė kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) teises.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu P. L. prašo nutraukti jam administracinio nusižengimo teiseną pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį jo veiksmuose nesant šio nusižengimo požymių arba pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nutarimą ir, taikant ANK 34 straipsnio 6 dalį, skirti jam mažesnę nei ANK 120 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta minimali baudą.
2.1. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, neįvertino visų reikšmingų bylos aplinkybių. Nusižengimą jis padarė siekdamas išsaugoti bendrovę, jos veiklos tęstinumą. Nors tai nešalina atsakomybės, tačiau, pasak apelianto, šis piktavališko tikslo neturėjimas turėjo būti įvertintas individualizuojant skirtiną nuobaudą. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad įsiskolinimas VMI bei kitiems kreditoriams susidarė būtent Lietuvos Respublikoje paskelbus karantiną, bendrovė buvo įtraukta į nukentėjusių nuo Covid-19 pandemijos sąrašą.
2.2. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad šiuo atveju nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtų veiklos ribojimų pradžios iki 2021 m. lapkričio mėnesio bendrovė su VMI sudarė mokestinės paskolos sutartis dėl susidariusios mokestinės nepriemokos išdėstymo (2021 m. vasario 26 d. – dėl 24 380,81 Eur, 2021 m. rugsėjo 2 d. – dėl 19 293,65 Eur ir 2021 m. lapkričio 26 d. – dėl 625,62 Eur). Pagal šias sutartis bendrovė pervedė į valstybės biudžetą dvi įmokas, tai yra 2021 m. gegužės ir rugpjūčio mėnesiais bendrą 800 Eur sumą. Tačiau tuo pat metu bendrovė atliko mokėjimus darbuotojams, buvo mokamas veiklos vietos patalpų nuomos mokestis, atsiskaitoma su buhalterines paslaugas teikiančia įmone bei vykdomi atsiskaitymai su produkcijos, reikalingos viešojo maitinimo veiklai vykdyti, tiekėjais, nes kitu atveju bendrovės veikla būtų tapusi neįmanoma, tai yra bendrovė iš viso nebūtų gavusi pajamų, todėl jos įsiskolinimai galimai būtų dar didesni. Pasak P. L., šiuo atveju bendrovės veiklos tęsimas tuo metu (tam tikrą laikotarpį) leido bendrovei gyvuoti ir vykdyti veiklą, išsaugoti darbo vietas, gauti lėšų einamosioms mokestinėms prievolėms tiekėjams vykdyti.
2.3. Apelianto teigimu, nors bendrovė trumpuoju laikotarpiu susidūrė su finansiniais sunkumais, jis ėmėsi visų veiksmų bendrovės mokumui atkurti ir dėjo pastangas išlaikyti bei tęsti jos veiklą pasibaigus šalyje paskelbtam karantinui. P. L. vertinimu, bendrovės ekonominė situacija formaliai nors ir atitiko nemokumo apibrėžimą, tačiau neleido jam pagrįstai tikėtis, kad tinkamomis priemonėmis bendrovės mokumas įprastomis veiklos sąlygomis nebegali būti atkurtas, juolab, kad šalyje pandemija iš esmės baigėsi. Esamoje situacijoje jam, kaip bendrovės vadovui, buvo sudėtinga orientuotis ir apsispręsti dėl tolimesnių veiksmų – ar jau skelbti bankrotą ar visgi mėginti išsaugoti veiklos tęstinumą, saugoti darbo vietas, turtą. Pasak apelianto, jis neturėjo tyčios pažeisti įstatymų reikalavimų, o jo veiksmai susidariusioje situacijoje buvo vienintelis būdas tęsti bendrovės veiklą ir gauti lėšų jos įsipareigojimų tenkinimui. Nors kaip vadovas turėjo suprasti ir įvertinti, jog savalaikiu bendrovės nemokumo neinicijavimu pažeis jos kreditorių interesus, tokiais veiksmais prisiėmė riziką, nors dėl to jam grėsė atsakomybė. Anot P. L., nurodytus veiksmus lėmė situacija, kurioje verslas anksčiau nebuvo.
2.4. Be to, apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nutarime nesvarstė galimybės taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas ir skirti mažesnę nei sankcijoje numatytą baudą ar išvis jos neskirti. Tačiau, kaip galima suprasti iš skundžiamo nutarimo, teismas sprendė, kad jo teismo posėdžio metu nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo paskirti mažesnio dydžio baudą ar išvis jos neskirti. Apelianto vertinimu, atsižvelgiant į tai, manytina, kad spręsdamas dėl jo, kaip bendrovės vadovo, atsakomybės pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apsiribojo vien tik formaliu teisės aktų nuostatų nesilaikymo konstatavimu. Kaip minėta, teismas neatsižvelgė į tai, kad esant šalyje sudėtingai verslo padėčiai, jo, kaip bendrovės vadovo, veiksmai Covid-19 koronavirusinės infekcijos plitimo metu, vėliau šalyje paskelbus pandemiją ir ją panaikinus, stengiantis išlaikyti bendrovės veiklos tęstinumą, negali būti laikomi piktybiškais, todėl juose nėra būtinojo ANK 120 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusižengimo subjektyviosios pusės sudėties požymio – tyčios. Tačiau apeliantas pažymi, kad jis savo kaltės neginčija ir atsakomybės nevengia, tik prašo teisingai skirti nuobaudą, atsižvelgiant į visas nusižengimo padarymo aplinkybes ir priežastis.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą VMI (toliau – ir Institucija) Nepriemokų administravimo departamento Bankroto ir restruktūrizavimo skyriaus vedėja Giedrė Vainauskienė (toliau – ir atstovė) prašo apelianto P. L. apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-701-1155/2022 palikti nepakeistą.
3.1. Atsiliepime pažymima, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nemokumas yra nustatytas įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2094-560/2022, todėl šio fakto administracinio nusižengimo byloje nereikėjo įrodinėti. VMI nuomone, bendrovės vadovas P. L. privalėjo atsakingai vertinti valdomos bendrovės finansinę būklę, o bendrovės nemokumas jį, kaip vadovą, įpareigojo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Apelianto argumentas, kad galiojant mokestinės paskolos sutartims, pagal kurias buvo atliktos tik dvi įmokos (800 Eur) ir kurios 2022 m. vasario 2 d. buvo nutrauktos dėl sutarčių sąlygų nevykdymo, buvo vykdomi atsiskaitymai su darbuotojais ir tiekėjais, yra atmestinas, kadangi tokie mokėjimai vykdomi pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso numatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir pažeidžia VMI interesus.
3.2. Anot Institucijos atstovės, apylinkės teismas, skirdamas P. L. nuobaudą, tinkamai įvertino ANK 34 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, tai yra atsižvelgė į padaryto nusižengimo pobūdį, apelianto asmenybę, atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą, vadovavosi teisingumo ir protingumo kriterijais. P. L., žinodamas apie bendrovės finansinę padėtį ir įsiskolinimą VMI bei kitiems kreditoriams, privalėjo nedelsiant inicijuoti nemokumo procesą. P. L. neįvykdė JANĮ 5 straipsnio 1 punkte numatytos pareigos inicijuoti nemokumo procesą bendrovei ir taip padarė ANK 120 straipsnyje numatytą pažeidimą ir būtent šios pareigos nevykdymas užtraukia jam administracinę atsakomybę pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį. Pasak VMI atstovės, byloje nėra jokių duomenų, kad P. L. pagal sankciją už padarytą nusižengimą paskirta nuobauda būtų aiškiai neteisinga ar neproporcinga, neatitiktų teisingumo ir protingumo kriterijų bei ANK 22 straipsnyje numatytų nuobaudos tikslų.
3.3. Apibendrinant atsiliepime teigiama, kad apelianto skunde nurodyti teiginiai pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų nepaneigia. VMI manymu, teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Administracinė nuobauda paskirta nepažeidus ANK 32 straipsnio, 34 straipsnio reikalavimų, nėra per griežta, ji proporcinga padarytam nusižengimui, atitinka nuobaudų skyrimo pagrindus ir yra tinkama administracinės nuobaudos tikslams pasiekti. VMI nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo apelianto veiksmus, kurie atitinka administracinio nusižengimo, numatyto ANK 120 straipsnio 1 dalyje, požymius bei pagrįstai individualizavo apeliantui skiriamą nuobaudą ir jos dydį.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
4. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, P. L. iš esmės nesutinka su jam paskirta administracine nuobauda – bauda. Tuo pačiu, neginčydamas administracinio nusižengimo padarymo faktinių aplinkybių, jis vis tik ginčija (nors nurodo, kad neginčija) ir savo kaltę padarius ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatytą nusižengimą, teigdamas, kad jo veiksmuose nebuvo tyčios, piktybiškumo, kad susidariusi situacija neleido jam pagrįstai tikėtis, jog bendrovės mokumas nebegali būti atkurtas. Atsižvelgiant į tai, apygardos teismas apylinkės teismo priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą patikrino apeliacinio skundo ribose (ANK 652 straipsnio 1 dalis).
5. ANK 120 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims už kreditorių teisių pažeidimus, kurie gali būti įvykdyti alternatyviomis veikomis, be kita ko, pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimu ar pavėluotu pateikimu teismui. Tai blanketinė teisės norma, kurios esminiai turinio elementai yra išdėstyti kituose teisės aktuose. JANĮ 5 straipsnio 1 punkte, 6 straipsnio 2 dalyje, 21 straipsnyje numatyta juridinio asmens vadovo pareiga inicijuoti nemokumo procesą, jeigu juridinis asmuo yra nemokus. Pagal JANĮ 2 straipsnio 7 dalį juridinio asmens nemokumas apibrėžiamas kaip juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Juridiniam asmeniui tapus nemokiam, juridinio asmens vadovas privalo nedelsdamas informuoti juridinio asmens dalyvius apie juridinio asmens nemokumą ir siūlyti spręsti juridinio asmens mokumo atkūrimo klausimą; nedelsdamas inicijuoti nemokumo procesą; ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo dienos, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad susitarimas dėl pagalbos finansiniams sunkumams įveikti (toliau – susitarimas dėl pagalbos) yra nevykdomas arba netinkamai vykdomas, inicijuoti nemokumo procesą. Nemokumo procesas suprantamas kaip juridinio asmens bankroto ar restruktūrizavimo procesas (JANĮ 2 straipsnio 23 dalis). Sistemiškai aiškinant šio įstatymo nuostatas, nemokumo proceso inicijavimas suprantamas ne kaip nemokumo bylos iškėlimas teisme, bet kaip visuma veiksmų, kurie turi būti atliekami siekiant iškelti nemokumo (bankroto ar restruktūrizavimo) bylą teisme (įskaitant bankroto procesą ne teismo tvarka). Šios juridinio asmens vadovo pareigos, įskaitant ir susijusias su nemokumo proceso inicijavimu, yra imperatyvios ir JANĮ nuostatos nenurodo jokių išimčių, kada vadovas gali nevykdyti šios pareigos. Šios pareigos nevykdymas negali būti pateisinamas subjektyviomis priežastimis, tokiomis kaip tikėjimasis, kad finansinė padėtis pagerės, verslo rizika ir pan. Tai, kad joks delsimas negali būti pateisinamas, matyti ir iš JANĮ 13 straipsnio nuostatų, nurodančių, kad juridinio asmens vadovas privalo atlyginti žalą, kuri atsirado dėl šiame įstatyme nustatytų pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo (pvz., neinicijavo juridinio asmens nemokumo proceso, kai pagal šį įstatymą tą privalėjo padaryti) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-26-719/2020).
6. Apeliantas skunde teigia, kad nusižengimą padarė siekdamas išsaugoti bendrovę, jos veiklos tęstinumą, kad esamoje situacijoje jam, kaip bendrovės vadovui, buvo sudėtinga orientuotis ir apsispręsti dėl tolimesnių veiksmų – ar jau skelbti bankrotą ar visgi mėginti išsaugoti veiklos tęstinumą, jog įsiskolinimas valstybės biudžetui susidarė karantino laikotarpiu ir pan. Taigi, pirmiausia, šioje byloje ginčas iš esmės kyla dėl to, ar administracinėn atsakomybėn patrauktas P. L. nagrinėjamoje situacijoje privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo jo vadovaujamai UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir šią savo pareigą aiškiai suvokė.
7. Byloje nustatyta ir nėra ginčo dėl to, kad P. L. nuo 2016 m. vasario 20 d. iki 2022 m. birželio 27 d. buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas ir yra tinkamas administracinio nusižengimo subjektas. Iš byloje esančių duomenų (VMI pareiškimo, Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 19 d. nutarties iškelti bendrovei bankroto bylą, paties P. L. paaiškinimų ir kitų byloje esančių duomenų), kurie taip pat buvo įvertinti ir apylinkės teismo, matyti, kad bendrovė neteikė finansinės atskaitomybės dokumentų jau nuo 2020 metų, bendrovės Juridinių asmenų registrui pateikto balanso už 2020 metus duomenimis, bendrovės pelnas 2020 metais buvo 2 205 Eur, turimas turtas sudarė 27 067 Eur, o mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai – 64 383 Eur, bendrovė darbuotojų, nekilnojamojo turto ir transporto priemonių neturi, yra skolinga ne tik VMI (2022 m. rugpjūčio 29 d. duomenimis bendrovės mokestinė nepriemoka yra 47 219,77 Eur), bet ir kitiems kreditoriams – VSDFV (9 455,49 Eur), UAB „Krekenavos agrofirma“, VMI mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmus iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitų ir turto taikė jau nuo 2016 m., tačiau nesėkmingai, įsiskolinimas tik didėjo. Taigi byloje yra duomenys, patvirtinantys negalėjimą laiku vykdyti turtinių prievolių, dėl ko bendrovė laikytina neabejotinai nemokia. Be to, UAB „(duomenys neskelbtini)“ nemokumas yra nustatytas jau minėta įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2094-560/2022, todėl šio fakto šioje administracinio nusižengimo byloje papildomai įrodinėti nereikia.
8. Paminėti byloje esantys duomenys paneigia apelianto argumentus apie tai, kad bendrovės ekonominė situacija neleido jam pagrįstai tikėtis, kad tinkamomis priemonėmis bendrovės mokumas įprastomis veiklos sąlygomis (po karantino) nebegali būti atkurtas, tai yra, kad bendrovė negalės vykdyti turimų prievolių, kad jis dėjo pagal galimybes visas įmanomas pastangas, siekdamas atsiskaityti su bendrovės kreditoriais ir pan., ir leidžia daryti išvadą, kad bendrovė jau 2020 metais buvo nemoki, todėl P. L. žymiai anksčiau nei nuo 2022 m. vasario 2 d., kai VMI priėmė sprendimus nutraukti mokestines paskolų sutartis ir kuomet jam kilo pareiga imtis veiksmų siekiant atkurti bendrovės mokumą arba pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, žinojo apie sunkią bendrovės finansinę padėtį ir akivaizdžią nemokumo būseną, tačiau ignoravo bendrovės nemokumą ir pats inicijuoti bankroto procesą delsė. Žinodamas apie tai, kad bendrovė negali laiku vykdyti turimų turtinių prievolių, pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdė. Bendrovei bankroto byla buvo iškelta ne pagal jos vadovo P. L., o VSDFV pareiškimą. Apelianto argumentai, kad bendrovės veiklai itin neigiamą įtaką turėjo Covid-19 pandemija, dėl kurios bendrovė 2020-2021 metais buvo susidūrusi su finansiniais sunkumais ir kad įsiskolinimas VMI bei kitiems kreditoriams susidarė būtent Lietuvos Respublikoje paskelbus karantiną, atmestini kaip nepagrįsti, kadangi bendrovės finansiniai sunkumai atsirado dar nuo 2016 metų gegužės mėnesio, priverstiniai mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmai pradėti taikyti nuo 2016 m. gegužės 24 d., taigi išdėstyti faktai liudija, kad bendrovės finansinė būklė pradėjo blogėti dar tuo metu, kai pandemijos nebuvo.
9. Apygardos teismo vertinimu, P. L. argumentai apie jo tariamą bendrovės nemokumo būsenos nesuvokimą yra tik gynybinė, tikrovės neatitinkanti pozicija, nes, kaip matyti iš bylos duomenų, P. L. gana ilgą laiką vadovavo UAB „(duomenys neskelbtini)“, o bendrovės finansiniai sunkumai atsirado dar nuo 2016 metų gegužės mėnesio. Byloje esantys ir apylinkės teismo įvertinti duomenys bei nustatytos aplinkybės rodo P. L., kaip bendrovės vadovo, nerūpestingumą, nesuderinamą su juridinio asmens vadovui keliamais elgesio standartais. Vien tai, kad P. L. nurodo, jog jam buvo sudėtinga orientuotis ir apsispręsti dėl tolimesnių veiksmų, kad norėjo išsaugoti bendrovę ir jos veiklos tęstinumą, nešalina jo atsakomybės pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį.
10. Pastebėtina, kad kaltės, jos formos, rūšies subjektyviųjų administracinio teisės pažeidimo (nusižengimo) požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik išaiškinimu, kaip traukiamas atsakomybėn asmuo suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė administracinio teisės pažeidimo (nusižengimo) padarymą ir kokių padarinių šiais veiksmais buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) administracinio teisės pažeidimo (nusižengimo) požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-69-2014, 2AT-9-746/2015, 2AT-44-976/2016). Nagrinėjamu atveju P. L., kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo veiksmai (neveikimas), iš esmės nesprendžiant bendrovės finansinių problemų ir galiausiai, įmonei tapus nemokiai, nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, net jei ir, kaip nurodoma, apeliantas nepagrįstai nevertino savo bendrovės nemokia, rodo jo kaltę padarius jam inkriminuotą ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą.
11. Apeliantas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo paskirta administracine nuobauda – bauda, kuri, anot jo, netinkamai individualizuota, paskirta neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių, bei prašo taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas ir paskirti jam mažesnę baudą nei ANK 120 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta minimali. Bendrieji administracinių nuobaudų ir administracinio poveikio priemonių skyrimo pagrindai įtvirtinti ANK 32 straipsnyje, kurio 1 dalyje numatyta, jog administracinė nuobauda ir administracinio poveikio priemonė skiriamos pagal ANK specialiosios dalies straipsnį, laikantis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, o 2 dalyje reglamentuota, jog administracinė nuobauda ir administracinio poveikio priemonė skiriamos vadovaujantis teisės viršenybės, teisingumo, operatyvumo, protingumo ir proporcingumo principais. Išnagrinėjus administracinio nusižengimo bylą ANK XXXIII ir XXXV skyriuose nustatyta tvarka, administracinės nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės rūšys parenkamos iš šio kodekso specialiosios dalies straipsnyje nurodytų administracinių nuobaudų ir administracinio poveikio priemonių rūšių, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (ANK 34 straipsnio 1 dalis).
12. Administracinio nusižengimo, numatyto ANK 120 straipsnio 1 dalyje, padarymas užtraukia baudą juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims nuo 1 400 Eur iki 3 000 Eur. Skundžiamu nutarimu P. L. už minėto administracinio nusižengimo padarymą paskirta minimali sankcijoje numatyta bauda, tai yra 1 400 Eur. Taigi apelianto prašymas skirti jam mažesnę baudą yra susijęs su išimtiniu nuobaudos švelninimu, įtvirtintu ANK 34 straipsnio 6 dalyje. Pagal susiformavusią teismų praktiką administracinė nuobauda, taikant ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas, gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumą aplinkybių, ypatingai palankiai charakterizuojančių administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį ir bylojančių jo naudai bei rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos skyrimas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir protingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant. Tai gali būti veikos mažareikšmiškumas ar nedidelis jos pavojingumas, išskirtinai teigiamas pažeidėjo asmenybės charakterizavimas, kelių lengvinančių atsakomybę aplinkybių buvimas ir kt.
13. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, apylinkės teismo nutarimo argumentus, skundo motyvus bei atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, pagrindžiančių būtinybę švelninti P. L. teisinę padėtį. Atkreiptinas dėmesys, kad administracinės nuobaudos paskyrimas neišvengiamai sukelia tam tikras neigiamas pasekmes administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui, tai yra valstybės taikomos šios prievartos priemonės keliamų tikslų dalis. Neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto, įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-39-1073/2019). Apelianto nurodomos aplinkybės, kad nusižengimą jis padarė siekdamas išsaugoti bendrovę, jos veiklos tęstinumą, kad bendrovės įsiskolinimas VMI bei kitiems kreditoriams susidarė Lietuvos Respublikoje paskelbus karantiną, bendrovė buvo įtraukta į nukentėjusių nuo Covid-19 pandemijos sąrašą, nelaikytinos išimtinėmis aplinkybėmis, rodančiomis, kad sankcijoje numatytos nuobaudos skyrimas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir protingumo principams. Tuo labiau, kad kaip buvo paminėta anksčiau, bendrovės finansinė būklė buvo bloga ir nemokumo situacija susidarė dar iki karantino Lietuvos Respublikoje paskelbimo. Be to, kaip matyti iš bylos, kaip nurodoma ir atsiliepime į skundą, pagal galiojusį teisinį reglamentavimą, P. L., kaip bendrovės vadovo, pareiga kreiptis į teismą (inicijuoti bankroto procesą ne teismo tvarka) dėl nemokumo (bankroto) bylos iškėlimo nebuvo taikoma karantino laikotarpiu ir 3 mėnesius nuo jo atšaukimo.
14. ANK 34 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad baudos dydis nustatomas pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytų minimalios ir maksimalios baudų vidurkį, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Apylinkės teismas, skirdamas P. L. administracinę nuobaudą, minėtų nuostatų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padaryto nusižengimo pobūdį (padarytas nusižengimas susijęs su nuosavybe, turtinėmis teisėmis ir turtiniais interesais – kreditorių teisių pažeidimu), pažeidėjo kaltės formą ir rūšį (nusižengimas padarytas tiesiogine tyčia), atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, P. L. charakterizuojančius duomenis (dirba). Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes apylinkės teismas paskyrė P. L. minimalią ANK 120 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą baudą. Turint omenyje, kad byloje neįžvelgiama išimtinių pagrindų, būtinų taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas, tokia nuobauda yra laikytina proporcinga, teisinga ir tinkama administracinės nuobaudos tikslams pasiekti.
15. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį naikinti ar keisti.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-701-1155/2022 nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens P. L. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.