Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Arvydas Daugėla

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto L. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 29 d. nutarimo, kuriuo L. B. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau ATPK) 41³ str. 1 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. B. 2016-04-13 surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, t. y. darbdaviui atstovaujančiu asmeniu, 2015-08-03–2015-09-12 leido dirbti S. V. apdailininku, o E. V. ir L. V. pagalbiniais darbininkais patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), nesudarius su jais rašytinės darbo sutarties ir apie jų priėmimą į darbą teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui. Nustatyta, jog tokiais savo veiksmais (neveikimu) L. B. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso 98 str. 1 d. 1 ir 2 p., 99 str. nuostatas ir šie veiksmai (neveikimas) administracinio teisės pažeidimo protokole kvalifikuoti pagal ATPK 41³ str. 1 d.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

L. B. skundžiamu nutarimu buvo nubaustas už ATPK 41³ str. 1 d. numatyto pažeidimo padarymą. Iš apeliacinio skundo motyvų matyti, kad L. B. ginčija savo kaltę tik dėl E. V. ir L. V. nelegalaus darbo, argumentų dėl jo nubaudimo už nelegalų S. V. įdarbinimą nepateikia, su šio pažeidimo padarymu sutinka, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl to nepasisako.

Apeliantas skunde nurodo, kad bylos duomenys nepatvirtina, jog laikotarpiu nuo 2015-08-03 iki 2015-09-12 L. B., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, susitarė ir leido dirbti E. V. ir L. V., todėl administracinio teisės pažeidimo bylos dalį dėl E. V. ir L. V. nelegalaus darbo prašoma nutraukti.

ATPK 257 str. nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat išeina, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Apeliacinės instancijos teismas patikrino byloje esančius įrodymus, apelianto skundo argumentus ir sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad L. B. padarė ATPK 41³ str. 1 d. numatytą pažeidimą.

Administracinė atsakomybė pagal ATPK 41³ str. 1 d. darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims kyla už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį. ATPK 41³ str. 1 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėtis yra blanketinė; kaip objektyviai reiškiasi nelegalaus darbo požymiai, įtvirtinta Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau DK). Pagal DK 98 str. 1 d. (2015 m. balandžio 16 d. įstatymo Nr. XII-1616 redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo metu) nelegalus darbas gali pasireikšti alternatyviomis veikomis: darbas, kuris atliekamas darbdavio naudai ir jam vadovaujant arba jam prižiūrint, kai darbuotojas, atlikdamas darbo funkcijas, paklūsta nustatytai darbo organizavimo tvarkai, ir kuris atitinka bent vieną iš šių požymių: 1) yra DK 93 str. nustatyti darbo sutarties požymiai, o darbas dirbamas nesudarius rašytinės darbo sutarties; 2) darbdavys prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios nėra pranešęs Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią; 3) darbą dirba užsienio valstybių piliečiai ar asmenys be pilietybės, įdarbinti nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; 4) darbą dirba trečiosios šalies piliečiai, įdarbinti nesilaikant DK 98¹ str. 1 d. 1, 2, 3 ir 5 p. nustatytų reikalavimų. Pagal DK 98 str. 2 d. darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako įstatymų nustatyta tvarka. Darbdavio pareiga pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios nustatyta DK 99 str. 6 d. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. 2AT-39-648/2016).

Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vyriausiojo darbo inspektoriaus T. Lembučio surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole (b. l. 3) prie nustatytų aplinkybių yra nurodyta, jog L. B., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, t. y. darbdaviui atstovaujančiu asmeniu, nuo 2015-08-03 iki 2015-09-12 leido dirbti S. V. apdailininku, o E. V. ir L. V. pagalbiniais darbininkais patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), nesudarius su jais rašytinės darbo sutarties ir apie jų priėmimą į darbą teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui. 2015-07-02 Statybos rangos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 23-24) patvirtina, jog (duomenys neskelbtini) centras, atstovaujamas A. Z., vidaus remonto darbus patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), buvo patikėjęs atlikti rangovei UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamai direktoriaus L. B. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 str. 8, 12 d. būtent bendrovės vadovas atsako už kasdieninės bendrovės veiklos organizavimą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, skatina juos ir skiria nuobaudas. Bendrovės vadovas, būdamas pakankamai rūpestingas, privalo užtikrinti, kad bendrovės veikla būtų organizuojama tinkamai, todėl pažeidimas, numatytas ATPK 41³ str. 1 d., gali būti padaromas veikimu ir neveikimu tiek tyčios, tiek neatsargumo forma. Neveikimas yra pasyvi asmens elgesio forma, kuria šis nepadaro to, ką privalo padaryti. Darbdavys turi užtikrinti, kad darbo teisinių santykių tarp darbdavio ir darbuotojo įforminimas atitiktų įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Neveikimas pasireiškia nepakankama darbdavio kontrole šioje srityje, o tai sudaro pagrindą administracinei atsakomybei atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. 2AT-39-648/2016). Šios įstatymo normos aiškinimas ir susiformavusi teismų praktika leidžia tvirtinti, kad bendrovės vadovas būdamas pakankamai rūpestingas ir atsakingas privalo žinoti, kokie asmenys ir ką veikia, t. y. už kokių darbų atlikimą yra atsakingi, darbo vietoje. Taigi pritartina 2016-06-29 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutarime nurodytam vertinimui, jog L. B. keliama versija, kad jis nesitarė su E. V. ir su L. V. dėl darbo ir nežino, ką jie veikė jo įmonės įrenginėjamame objekte, yra tik pažeidėjo gynybinė pozicija.

Atkreiptinas dėmesys, kad 2016-04-13 rašytiniame paaiškinime L. B. nurodo, jog S. V. dirbo objekte, adresu (duomenys neskelbtini), tačiau kaip kitos įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas, o E. V. ir L. V. pažįsta iš matymo, kaip asmenis, iš kurių pirko knygas (b. l. 6). Tuo tarpu bylos nagrinėjimo metu (2016-05-25 ir 2016-06-20 teismo posėdžiai) L. B. pripažino, kad S. V., įrenginėdamas objektą, faktiškai dirbo jo vadovaujamoje, o ne kitoje įmonėje, taip pat pripažino kartą matęs objekte S. V. sūnus L. V. ir E. V. ir nurodė, kad pinigus (2015-08-25 – 50 Eur, 2015-09-04 – 200 Eur) į L. V. sąskaitą (b. l. 18) pervedė ne už tariamas knygas, o kaip atlyginimą už S. V. darbą. Pažymėtina ir atsaini pažeidėjo pateikta pozicija 2016-05-25 teismo posėdžio metu, kuomet buvo nurodyta, jog L. B. nesidomėjo, ką L. V. ir E. V. veikia objekte, nes neva ten dirbo ir daugiau darbininkų iš kitų įmonių, todėl jam tai klausimų nekėlė (b. l. 53), taip pat L. B. patvirtino, kad S. V. buvo minėjęs, jog tuo atveju, jeigu nespės, pasiims kelis darbuotojus (b. l. 54). Pats apeliantas pripažino, kad jam buvo aktualu, kad būtų atlikti darbai, ir jis neprižiūri darbuotojų, jie tiesiog atsiskaito jam už atliktus darbus (b. l. 54). 2016-06-20 teismo posėdžio metu nurodė, jog yra nelegaliai dirbusius asmenis vežęs į darbą (b. l. 64). Iš šių aplinkybių, kaip yra nurodęs ir apylinkės teismas, akivaizdu, kad L. B. pozicija dėl jam pareikštų kaltinimų kito priklausomai nuo byloje atsiradusių įrodymų jo nenaudai.

2016-06-29 nutarime teisingai yra pažymėta, jog S. V., E. V. ir L. V. nuosekliai tiek rašytiniuose paaiškinimuose, tiek teismo posėdžių metu nurodė, kad susitarė su L. B. dėl darbo jo vadovaujamoje įmonėje funkcijų, atlyginimo, tikėjosi būti oficialiai įdarbinti. Apeliacinio skundo teiginys, jog asmenų savarankiškas darbas, kurį jie dirba be darbdavio žinios, neužtraukia atsakomybės pagal ATPK 41³ str., yra teisingas. Vis tik bylos duomenys nepatvirtina fakto, kad L. V. ir E. V. dirbo savarankiškai be L. B. žinios. Atvirkščiai, L. B. pats juos nuveždavo į darbą, teikdavo įrankius ir medžiagas, nurodydavo, kokius darbus reikia atlikti (E. V. pažymėjo, kad jo darbas buvo gipso kartono sienų surinkimas, dažymas ir patalpų valymas (b. l. 62), L. V. savo darbais įvardijo glaistymą, dažymą, gipso kartono plokščių surinkimą ir kt. (b. l. 63), į L. V. sąskaitą dviem mokėjimais bendrai buvo pervesta 250 Eur (b. l. 18). Vienas iš esminių darbo sutarties požymių yra tas, kad asmuo turi dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas. Tai reiškia, kad dirbantis asmuo vykdo tam tikrą rūšiniais požymiais apibrėžtą darbo funkciją (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N575-2744/2011). Minėti asmenys atlikdavo tuos pačius rūšiniais požymiais apibūdinamus statybos darbus – pagalbinius darbus, o sprendžiant iš darbuotojų paaiškinimų jų darbas buvo tęstinio, nuolatinio pobūdžio ir truko pakankamai ilgą laiką, daugiau nei mėnesį. Taigi šios aplinkybės patvirtina: a) E. V. ir L. V. pavaldumą administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui; b) kad E. V. ir L. V. nustatytus darbus dirbo būtent darbdavio, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamo L. B., naudai; c) kad E. V. ir L. V. buvo paskirta atlikti konkrečias užduotis, t. y. jie atliko darbo funkcijas.

Apeliantas netinkamai įvardija E. V. ir L. V. parodymus kaip savaime laikytinus subjektyviais, nes tas pat gali būti pasakyta ir apie jo paties parodymus, kadangi visi šie asmenys turi asmeninį suinteresuotumą bylos baigtimi. Tačiau, kaip jau buvo minėta ir anksčiau, visus įrodymus teismai vertina tiek atskirai, tiek palygindami su kitais įrodymais, nurodydami teisinius logiškus argumentus dėl jų vertinimo, o tai leidžia padaryti pagrįstas ir konkrečiais išvadas apie faktines bylos aplinkybės. Nors liudytojas A. B. teismo posėdžio metu nurodė, jog šiuo metu negali patvirtinti, ar S. V. sūnūs dirbo objekte (b. l. 56), tačiau tai nepaneigia jo rašytinių paaiškinimų, kuriuose yra nurodęs, kad įstaigoje dirbo tėvas ir du sūnūs (b. l. 22). Tai yra pažymėta ir Valstybinės darbo inspekcijos, atstovaujamos Klaipėdos skyriaus vedėjo V. Ročio, atsiliepime į apeliacinį skundą: „Teismo posėdžio metu A. B. parodymai, kad paaiškinime taip parašė, nes to prašė darbo inspektorius, neturi jokio pagrindo, kadangi paaiškinimą rašė jis pats bei buvo įspėtas apie administracinę atsakomybę dėl melagingų parodymų davimo.“ Tuo tarpu R. J. paaiškinime esantis tvirtinimas, jog remontuojamų patalpų pirmame aukšte dirbo tik du asmenys (b. l. 21), yra pernelyg netikslus, kadangi neįmanoma identifikuoti, apie kuriuos du asmenis yra kalbama, nes R. J. nežinojo nei jų vardų ir pavardžių, nei įmonės, kurioje jie dirba. Neatmestina galimybė, jog R. J. galėjo matyti kaskart vis kitus asmenis, tiesiog jie dirbo poroje. Pažymėtina, kad abejonės aiškinamos traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai tik tada, kai jų nepavyko pašalinti išnaudojus įstatyme numatytas priemones. Apylinkės teismas išvadas apie bylos faktines aplinkybes padarė pagal byloje surinktų įrodymų visetą, kurį sudaro administracinio teisės pažeidimo protokolas (b. l. 3), Nelegalaus darbo tyrimo aktas (b. l. 4–5), E. V. prašymas bei rašytinis paaiškinimas (b. l. 12, 13), L. V. prašymas bei rašytinis paaiškinimas (b. l. 15, 16), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenys apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojus (b. l. 10), iš dalies administracinėn atsakomybėn patraukto asmens L. B. teisme duoti parodymai, liudytojų E. V. ir L. V. teisme duoti parodymai bei kita bylos medžiaga. Šioje byloje išnaudojus įstatymo numatytas priemones bylos faktinės aplinkybės buvo nustatytos konkrečiai, dėl jų abejonių neliko, todėl nėra pagrindo kurių nors iš jų aiškinti apelianto L. B. naudai. Dėl to darytina išvada, kad apylinkės teismas šioje byloje ATPK 256, 257 str. reikalavimų pažeidimų nepadarė. Vien tai, kad apylinkės teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus ir teismo posėdžių metu ištirtus įrodymus, apie faktines aplinkybes padarė išvadas, kurios netenkina pareiškėjo, negali būti laikoma ATPK 256, 257 str. pažeidimu.

Neteisingas yra apeliacinio skundo argumentas, kad apylinkės teismas netyrė ir nepasisakė dėl to, ar E. V. ir L. V. darbą kontroliavo bei organizavo L. B., taip pat ar šie asmenys dirbo paklusdami darbovietėje nustatytai darbo tvarkai. Nors, kaip jau minėta, teismo posėdžio metu pats L. B. labai atsainiai tvirtino, kad darbuotojų neprižiūri, o jie tiesiog jam atsiskaito už atliktus darbus, kartais atsiunčia nuotraukas, tačiau vėliau pažymėjo, kad vis tik darbus su užsakovu patikrina (b. l. 54). Taigi ir E. V. bei L. V. objekte atlikti darbai, nors ir pagalbiniai, darbdavio atstovo privalėjo būti tikrinami, kontroliuojami. Svarbu ir tai, jog S. V. teismo posėdžio metu buvo pažymėjęs, kad per numatytą laiką, atsižvelgiant į darbų mastą, nebūtų spėjęs jų atlikti vienas (b. l. 55), taigi L. B. teiginiai, jog S. V. visus darbus būtų galėjęs padaryti ir vienas (b. l. 64), atrodo nepagrįsti, ypač atsižvelgiant į tai, kad, pavyzdžiui, darbų lokalinėje sąmatoje prie numatytųjų darbų yra nurodyta pakabinamų lubų sumontavimas, sienų remontas (b. l. 25), todėl teisingos L. V. ir E. V. pastabos, jog gipso kartono plokščių surinkimas yra pernelyg sudėtingas darbas vienam asmeniui. Vadinasi, neprieštaraudamas, kad dalį savo darbų S. V. patikėtų sūnums, L. B. savo konkliudentiniais veiksmais sutiko, kad dalies darbo funkcijų atlikimas būtų perleistas E. V. ir L. V., t. y. taip buvo sudarytas darbo susitarimas, ir šių darbų kontrolė bei priežiūra neabejotinai priklausė darbdavio atstovui L. B. Pažymėtina, jog paklusimas darbo tvarkai taip pat gali būti išreikštas įvairiai – darbuotojas gali dirbti laikydamasis nurodymų dėl darbo laiko, darbo organizavimo, darbo drausmės, darbo atlikimo būdo, technologijų ir pan. (Kauno apygardos teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-196-530/2015). Analizuojamu atveju L. V. ir E. V. pakluso darbo organizavimo nurodymams ir atliko rūšiniais požymiais apibrėžtas darbo funkcijas – atliko jiems nurodytus statybos darbus. Taip pat, kaip savo paaiškinimuose nurodė L. V. ir E. V., jie dirbo nuo pirmadienio iki penktadienio, nuo 9.00 val. iki 16.00 val. (b. l. 13, 16), tai viena iš aplinkybių, kuri patvirtina, jog buvo laikomasi darbo tvarkos, t. y. nurodymų dėl darbo laiko.

Apeliaciniame skunde tvirtinama, jog liko nepatvirtintas faktas, kad buvo susitarta dėl konkretaus atlyginimo dydžio ir jo mokėjimo tvarkos. Visų pirma pažymėtina, jog šiuo klausimu nėra pagrindo abejoti E. V. ir L. V. parodymais, kad buvo tartasi dėl 250 Eur dydžio užmokesčio kas savaitę. Kaip jau minėta, į L. V. sąskaitą iš viso buvo pervesta 250 Eur (b. l. 18), o į rankas perduota 750 Eur, taigi bendrai susidaro 1 000 Eur suma. Kadangi administracinio teisės pažeidimo protokole konstatuota, kad nelegalus trijų asmenų darbas truko nuo 2015-08-03 iki 2015-09-12, t. y. apie penkias savaites, atsižvelgiant į tai, jog S. V., L. V. ir E. V. tvirtina, jog L. B. jiems liko skolingas dar 250 Eur (b. l. 13, 16, 55 ir kt.), tai apskaičiavus per savaitę ir susidaro 250 Eur suma. Taigi atlyginimas buvo nuolatinio pobūdžio, o ne priklausantis nuo padaryto darbo. Beje, Darbo kodeksas nedraudžia sutarti dėl įvairių darbo apmokėjimo kriterijų, nuo kurių priklauso atlyginimo dydis (DK 188 str.). Be to, teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog ir nesant konkretaus susitarimo dėl darbo užmokesčio asmuo, faktiškai dirbdamas darbdavio naudai, darbuotojas turi teisę į minimalų atlyginimą ir specialus žodinis susitarimas dėl jo dydžio nebūtinas, veiką kvalifikuojant pagal ATPK 41³ str. (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N575-3202/2011, N575-520/2012, N575-805/2012).

Visos šios aplinkybės, apygardos teismo vertinimu, leidžia daryti kategorišką išvadą, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorių L. B. ir E. V., L. V. faktiškai siejo santykiai, turintys darbo sutarties teisiniams santykiams būdingų požymių, – E. V. ir L. V. atliko konkrečias rūšiniais požymiais apibrėžtas darbo funkcijas, dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai, pakluso nustatytai darbo organizavimo tvarkai bei buvo pavaldūs administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui, atliekamų darbų kontrolę ir priežiūrą turėjo užtikrinti darbdavio atstovas L. B., kas sąlygoja ir atitinkamą tokių santykių įforminimą bei įregistravimą. Tačiau nepaisant šių aplinkybių, L. B. su E. V. ir L. V. darbo sutarties nesudarė ir apie jų įdarbinimą Valstybinės socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui nepranešė. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuotina, jog L. B. veikoje yra administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 41³ str. 1 d., sudėtis.

Apeliaciniame skunde tinkamai pažymėta, kad apylinkės teismas skirdamas nuobaudą atsižvelgė į padaryto pažeidimo pobūdį – buvo leista dirbti nesudarius darbo sutarties trims darbuotojams, į pažeidėjo asmenybę – jauno amžiaus, dirbantis, vedęs, turintis mažametį vaiką, ne pirmus metus vadovaujantis įmonei, turintis patirties, į L. B. turimus kreditinius įsipareigojimus, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Taip pat atsižvelgė į tai, jog tai pažeidimas, kuriuo daroma didelė žala darbuotojų teisei pasinaudoti teisinėmis ir socialinėmis garantijomis, iškreipiama konkurencija tarp įmonių bei darbo rinka, be to, daroma žala ir vengiant privalomų mokesčių į valstybės biudžetą bei įmokų į Socialinio draudimo fondo valdybos biudžetą. Apygardos teismas visiškai pritaria 2016-06-29 apylinkės teismo nutarime išdėstytai pozicijai, jog, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, ATPK 20 str. numatyti administracinės nuobaudos tikslai bus pasiekti L. B. palikus paskirtą ATPK 41³ str. 1 d. sankcijoje numatytą administracinę nuobaudą – minimalią baudą už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį, t. y. dėl S. V. nelegalaus darbo skirtina 868 Eur bauda, dėl L. V. nelegalaus darbo skirtina 868 Eur bauda, dėl E. V. nelegalaus darbo skirtina 868 Eur bauda. Skirti mažesnę nei įstatymo numatytą administracinę nuobaudą arba jos apskritai neskirti, remiantis ATPK 30¹ str., kaip yra prašoma apeliaciniame skunde, nėra pagrindo, kadangi į visas aplinkybes, kuriomis motyvuoja mažesnės administracinės nuobaudos skyrimą ar jos neskyrimą apeliantas, pirmosios instancijos teismo nutarime buvo atsižvelgta. Taip pat svarbu, jog L. B. buvo paskirta minimali nuobauda, neperžengiant sankcijos, numatytos ATPK 41³ str. 1 d., ribų.

Apeliaciniame skunde prašoma, tuo atveju, jei būtų nuspręsta, kad aplinkybių, dėl kurių turėtų būti taikomas ATPK 30¹ str., byloje nėra, paskirtos baudos mokėjimą išdėstyti dvylikos mėnesių laikotarpiui, kas mėnesį mokant po 217 Eur. ATPK 313 str. 3 d. yra numatyta, jog, atsižvelgdamas į traukiamo ar patraukto administracinėn atsakomybėn asmens turtinę padėtį, kitas reikšmingas aplinkybes, asmens rašytiniu prašymu organas (pareigūnas), priimdamas nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje, gali paskirtos baudos mokėjimą išdėstyti per laikotarpį iki dvejų metų, atsižvelgdamas į paskirtos baudos dydį. Atkreiptinas dėmesys, kad anksčiau teismas galėdavo paskirtos baudos mokėjimą išdėstyti priimdamas nutarimą arba ne vėliau kaip per keturiasdešimt dienų nuo nutarimo priėmimo dienos. Tačiau nuo 2015 m. liepos 1 d. ši įstatymo nuostata buvo pakeista ir teismas išdėstyti baudos mokėjimą gali tik priimdamas nutarimą, kuriuo skiriama bauda. Todėl prašymas išdėstyti paskirtos baudos mokėjimą turi būti pateikiamas, kol bauda dar nėra paskirta ir padaryto administracinio teisės pažeidimo byla dar yra nagrinėjama. ATPK 313 str. 3 d. taip pat nurodyta, kad po nutarimo priėmimo paskirtos baudos mokėjimo išdėstymo klausimai sprendžiami Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Todėl kai nutarimas jau yra priimtas, dėl paskirtos baudos mokėjimo išdėstymo turi būti kreipiamasi į Valstybinę mokesčių inspekciją.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Pirmosios instancijos teismo nutarimas, patikrinus jį neperžengiant apeliacinio skundo ribų, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

L. B. apeliacinio skundo netenkinti ir palikti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 29 d. nutarimą nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.