Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėja Danutė Giačaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi A. Ž. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 12 d. nutarimo A. Ž. administracinių teisės pažeidimų byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Ž. skundžia Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 12 d. nutarimą, prašo jį panaikinti ir bylą nutraukti.

Skunde nurodo, kad nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą, Marijampolės rajono apylinkės teisme, nebuvo tinkamai išaiškinta ir atskleista bylos esmė, neištirti ir neįvertinti visi įrodymai.

Anot skundo autoriaus, nagrinėdamas bylą, teismas neišsiaiškino, kokie santykiai buvo susiklostę tarp jo ir dirbančių asmenų – darbo ar civiliniai teisiniai santykiai. Išdėstęs DK 98 straipsnio turinį ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškintas sąlygas, kurios būtinos konstatuojant nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius, apeliantas nurodo, kad šis teismas yra nurodęs, jog įstatymai nedraudžia asmeniui savo darbą panaudoti sudarant civilinės teisės reguliuojamas sutartis, užsiimti savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos. Atsakomybė pagal ATPK 41³ straipsnį galima tik tada, kai konstatuojami darbo sutarties teisiniai santykiai. Asmenų veikla, kuria vykdomos civilinės teisės reguliuojamos sutartys, nepatenka į ATPK 41³ straipsnio sudėtį.

Motyvuojamoji dalis

A. Ž. apeliacinis skundas atmestinas.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, konstatuoja, jog apylinkės teismas tinkamai įvertino įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad byloje esančių duomenų pakanka išvadai, jog A. Ž. padarė jam inkriminuotą teisės pažeidimą. Apygardos teismo vertinimu, nors pirmosios instancijos teismo nutarimo išvados nėra išsamiai motyvuotos, jos atitinka faktinę bylos medžiagą, yra pagrįstos išanalizuotų įrodymų visetu.

Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl teisinių santykių tarp A. Ž. ir V. I. bei A. G. forminimo pagrįstumo, t. y. ar susiklostę santykiai laikytini civiliniais, ar jiems būdingi darbo santykių bruožai. Pažeidėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino faktinių aplinkybių visumą ir jį administracine tvarka nubaudė neteisėtai.

Teismų praktikoje pažymima, kad įstatymai nedraudžia asmeniui savo darbą panaudoti sudarant civilinės teisės reguliuojamas sutartis, užsiimti savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos. Atsakomybė pagal ATPK 41³ straipsnį galima tik tada, kai konstatuojami darbo sutarties teisiniai santykiai. Asmenų veikla, kuria vykdomos civilinės teisės reguliuojamos sutartys, nepatenka į ATPK 41³ straipsnio sudėtį.

Sutiktina su apeliantu, kad darbo sutartis turi esminių požymių, skiriančių ją nuo kitų sutarčių. Darbo santykiuose darbuotojas privalo dirbti tam tikrą darbą arba eiti tam tikras pareigas, reiškia, kad jis turi atlikti ne konkrečias užduotis, o vykdyti tam tikrą darbo funkciją. Civilinių sutarčių esmė – šalių įsipareigojimas atlikti tam tikrą iš anksto apibrėžtą užduotį, o darbo sutarties atveju darbuotojas privalo atlikti tam tikrą tęstinio pobūdžio funkciją, nesiejamą su gaunamu rezultatu. Kita darbo santykių ypatybė yra tai, kad atlikdamas darbo funkciją, darbuotojas privalo laikytis darbo tvarkos ir paklusti darbdavio nurodymams, o civilinėse sutartyse šalių pavaldumo nėra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N575-3332/2009, N575-454/2012 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-264/2002).

ATPK 41³ straipsnio 2 dalyje įtvirtinta administracinė atsakomybė už nelegalų darbą. DK 98 straipsnyje nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties ar teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą; dirbamas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės, nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Teismų praktikoje yra įtvirtinta, kad, siekiant veiką kvalifikuoti pagal ATPK41³ straipsnį, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymių, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys bylose Nr. N575-2358/2009, N575-745/2012).

Jeigu darbo santykių subjektai (darbdavys ir darbuotojas) nepasirašo darbo sutarties, laikoma, kad darbo sutartis nesudaryta ir darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas nurodytomis sąlygomis yra nelegalus (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis byloje Nr. 2AT-19-2013).

DK 93 straipsnyje, reglamentuojančiame darbo sutarties sąvoką, įtvirtinti darbo sutarties požymiai, leidžiantys darbuotojo ir darbdavio santykius identifikuoti kaip darbo teisinius santykius, patenkančius į darbo teisės reguliavimo sritį, o nesant šių požymių leidžia vertinti, kaip susiklosčiusius teisinius santykius, kuriuos reglamentuoja kitų teisės šakų normos. Pagrindiniai skiriamieji darbo santykių požymiai yra šie: darbo sutartimi susitariama dėl tęstinių rūšiniais požymiais apibrėžtų darbo funkcijų vykdymo, jų nesiejant su konkrečiu, apčiuopiamu rezultatu; darbuotojas yra pavaldus darbdaviui, jis nėra savarankiškas – paklūsta vidaus darbo tvarkai, atlieka funkcijas, kurios yra įmonės pagrindinės veiklos dalis, darbo atlikimo metu dirba tik darbdaviui, naudojasi darbdavio suteikta darbo vieta ir darbo priemonėmis, neprisiima su darbo funkcijų vykdymu susijusių išlaidų, rizikos; gauna fiksuotą darbo užmokestį, nepriklausomai nuo darbo rezultatų; nepaisant to, kad darbo sutartis sudaroma dviejų šalių valia, darbas dirbamas darbdaviui ar jo įgaliotam asmeniui leidus, t. y. jo valia. Apelianto teigimu, visų šių požymių susiklosčiusiuose teisiniuose santykiuose tarp jo ir V. I. bei A. G. nėra. Šie santykiai atitinka civilinės sutarties – rangos – požymius, nes susitarimas buvo dėl konkretaus siekiamo rezultato ir tik už šį rezultatą buvo mokamas atlyginimas, be to, minėti asmenys dirbo pagal verslo liudijimus, o teismas nesiaiškino ar tai taip pat pripažįstama nelegaliu darbu. Tokie apelianto argumentai atmestini.

Ginčo dėl to, kad V. I. bei A. G. dirbo – atliko stogo dengimo darbus bei kad už tai jiems A. Ž. mokėjo, nėra, tačiau darbo sutartys su šiais asmenimis nebuvo sudarytos, nebuvo sudaryta ir kitokių sutarčių, kurios paneigtų, jog tarp asmenų buvo susiklostę civiliniai, o ne darbo teisiniai santykiai. Tai, kad visi asmenys turėjo verslo liudijimus, nepaneigia A. Ž. atsakomybės. Kaip nurodė pats A. Ž., būtent jis pats pasamdė du pagalbinius darbuotojus ir nupirko jiems verslo liudijimus.

Verslo liudijimas suteikia asmeniui teisę užsiimti tam tikra veikla. 2002 m. lapkričio 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime Nr. 1797 (su vėlesniais pakeitimais) „Dėl Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių ir veiklų, kuriomis gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, rūšių sąrašo“ nurodoma, kad išduotas verslo liudijimas verstis kurios nors rūšies veikla suteikia teisę: verstis verslo liudijime nurodytos rūšies veikla (2.3.1. punktas).

Tuo pačiu minėtu Vyriausybės nutarimu patvirtintų „Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių“ 3 punkte nurodoma, kad gyventojų prašymu išduotame verslo liudijime gali būti įrašomas vienas iš šių fizinių asmenų: sutuoktinis, tėvas, motina, vaikas nuo 14 metų, globojamasis, globėjas (rūpintojas), tačiau iš veiklos, kuriai buvo išduotas verslo liudijimas, gautas pajamas turi deklaruoti verslo liudijimą įsigijęs gyventojas. Verslo liudijime nurodyti asmenys turi teisę dalyvauti gyventojo vykdomoje veikloje, kuriai išduotas verslo liudijimas. Kad V. I. bei A. G. atitiko vieno iš šiame taisyklių punkte nurodyto asmens požymius, nėra duomenų – nei vienas jų su A. Ž. nebuvo susijęs jokiais artimais giminystės ryšiais, dėl ko galėtų kartu su juo vykdyti jam išduoto verslo liudijime nurodytą veiklą.

Vykdydamas veiklą, kuria gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, gyventojas pats sprendžia su veikla susijusius klausimus, pats dengia jo veiklos vykdymo išlaidas ir užtikrina, kad jo faktiškai vykdoma veikla neišeitų už individualios veiklos, apmokestintos nustatytu fiksuotu pajamų mokesčiu ir įrašytos verslo liudijime, ribų. Verslo liudijimą turinčio gyventojo veiklos santykiai su kitais asmenimis iš esmės turi skirtis nuo darbdavio ir darbuotojo santykių ir neturėti įprastiems darbo santykiams būdingų požymių: susitarimo dėl darbo apmokėjimo, darbo vietos ir funkcijų, darbo laiko, atostogų ir pan.

Nors ginčo, kad V. I. bei A. G. turėjo verslo liudijimus, nėra, tačiau savarankiškos veiklos jie nevystė: byloje nustatyta ir skunde apeliantas nurodo, kad jis pats nupirko jiems verslo liudijimus, nurodė darbo vietą, mokėjo už darbą, kas atitinka darbo santykiams būdingus požymius.

Atsakant į apelianto argumentus dėl tarp jo ir darbuotojų susiklosčiusių santykių atitikmens rangos sutarčiai, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.644 straipsnio 1 dalis apibrėžia, jog rangos sutartimi viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti. CK 6.645 straipsnio 1 dalis nurodo, jog rangos sutartis sudaroma pagaminti arba perduoti tam tikrą darbo rezultatą arba atlikti kitokius darbus, kurių metu sukurtas rezultatas perduodamas užsakovui.

Iš bylos duomenų matyti, kad tarp A. Ž. ir A. J. B. 2014-08-18 buvo sudaryta statybos rangos sutartis, kuria A. Ž. įsipareigojo atlikti įvairius pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Marijampolėje statybos darbus: fasadinių sienų šiltinimo, mūrijimo apdailinėmis plytomis, tinkavimo ir stogo uždengimo čerpėmis. Sutarties 3 punkte nurodyta, kad už darbą visa sutarta suma bus sumokėta darbų užbaigimo dieną. Taigi tik A. Ž. santykiai su darbų užsakovu buvo siejami rangos sutartimi ir atlyginimas priklausė nuo sutartyje numatyto rezultato pasiekimo.

Tačiau tarp A. Ž. ir V. I. bei A. G. rangos sutartis nebuvo sudaryta. Tokia sutartis tarp jų ir negalėjo būti sudaryta, kadangi pats A. Ž. buvo rangovas, o CK 6.650 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad rangovas turi teisę pasitelkti savo prievolėms įvykdyti kitus asmenis (subrangovus), jeigu įstatymai ar rangos sutartis nenustato, kad užduotį privalo įvykdyti pats rangovas. Jeigu užduočiai vykdyti yra pasitelkti subrangovai, tai rangovas tampa generaliniu rangovu. Šiuo atveju, subrangovų A. Ž. negalėjo pasitelkti, nes 2014-08-18 statybos rangos sutarties 6 punktas numatė, kad darbus rangovas įsipareigoja atlikti savo jėgomis. Taigi, už darbų atlikimą atsakingas rangovas, reiškia jis rūpinasi ir atliekamų darbų kokybe, pats skirsto darbus ir yra suinteresuotas gaunamu rezultatu, o šios aplinkybės yra svarbios vertinant, kad dirbantys asmenys nebuvo visiškai savarankiški – jiems vadovavo darbdavys – rangovas A. Ž.. V. I. bei A. G. su užsakovu A. J. B. jokios sutarties nebuvo sudarę, o dėl darbo tarėsi su A. Ž., o kadangi jis buvo darbų rangovas, įsipareigojęs atlikti darbus savo jėgomis, minėti darbuotojai dirbo jo naudai, pakluso jo nustatytai tvarkai ir sau neprisiėmė jokios atsakomybės ar rizikos.

Vienas iš esminių darbo sutarties požymių yra tas, kad asmuo turi dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas. Tai reiškia, kad dirbantis asmuo vykdo tam tikrą rūšiniais požymiais apibrėžtą darbo funkciją (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N575-2744/2011). Minėti asmenys atlikdavo tuos pačius rūšiniais požymiais apibūdinamus statybos darbus – V. I. pagalbinius, o A. G. – mūrijimo ir stogo dengimo. Sprendžiant iš darbuotojų ir A. Ž. paaiškinimų jų darbas buvo tęstinio, nuolatinio pobūdžio ir truko pakankamai ilgą laiką. V. I. paaiškino, kad statomame name pradėjo dirbti nuo birželio mėnesio, dirbo pagalbinius darbus. A. G. paaiškino, jog statybos objekte dirbo nuo pavasario, atliko mūro ir stogo dengimo darbus. Taigi V. I. ir A. G. darbas nebuvo vienkartinio pobūdžio savarankiškas verslo liudijimo numatytos paslaugos teikimas, už kurio rezultatą jiems buvo sumokama. Kaip nurodė V. I., jam kas mėnesį buvo mokamas atlyginimas nuo 300 iki 700 litų, o už gruodžio mėnesį jam dar nebuvo spėta sumokėti. A. G. paaiškino, kad jis per mėnesį gaudavo po 2000 litų atlyginimo. Pats A. Ž. patvirtino, kad už darbą mokėjo 1500-2000 Lt atlyginimą. Taigi atlyginimas buvo nuolatinio pobūdžio, o ne priklausantys nuo padaryto darbo. Beje, darbo kodeksas nedraudžia sutarti dėl įvairių darbo apmokėjimo kriterijų, nuo kurių priklauso atlyginimo dydis, tai gali būti valandiniai tarifiniai atlygiai, mėnesinės algos, kitos darbo apmokėjimo formos ir sąlygos, darbo normos (išdirbio, laiko, aptarnavimo ir kt.), dėl kurių yra susitariama (DK 188 straipsnis). Todėl tai, kad darbo užmokestis kas mėnesį kito, taip pat nereiškia, jog jis buvo siejamas tik su konkrečia suteikta paslauga. Be to, teismų praktikoje ne kartą pažymėta, ir nesant konkretaus susitarimo dėl darbo užmokesčio asmuo, faktiškai dirbdamas darbdavio naudai, darbuotojas turi teisę į minimalų atlyginimą ir specialus žodinis susitarimas dėl jo dydžio nebūtinas veiką, kvalifikuojant pagal ATPK 41³ straipsnį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N575-3202/2011, N575-520/2012, N575-805/2012).

Pažymėtina, jog ir paklusimas darbo tvarkai taip pat gali būti išreikštas įvairiai – darbuotojas gali dirbti laikydamasis nurodymų dėl darbo laiko, darbo organizavimo, darbo drausmės, darbo atlikimo būdo, technologijų ir pan. Analizuojamu atveju V. I. ir A. G. pakluso darbo organizavimo nurodymams ir atliko rūšiniais požymiais apibrėžtą darbo funkcijas – atliko jiems nurodytus statybos darbus.

Teismų praktikoje yra pažymėta, kad išduotas verslo liudijimas suteikia teisę verstis tam tikra veikla savarankiškai, bet jo išdavimo faktas neturi reikšmės nelegalaus darbo konstatavimui, nustačius darbo sutarties požymius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N575-2744/2011; Nr. N575-454/2012). Išaiškinus, jog už verslo liudijimą sumokėjo pats A. Ž., konstatuotina, jog tokiu būdu tik buvo siekiama nuslėpti faktinius darbo santykius, todėl tai suponuoja išvadą, kad V. I. ir A. G. darbas statybos objekte buvo nelegalus.

Ketindamas veiklai pasitelkti į verslo liudijimą neįrašytus fizinius asmenis, A. Ž., kaip ir pats nurodė supratęs pirmosios instancijos teismo posėdyje, turėjo pasirinkti kitą ūkinės veiklos formą nei veiklą pagal verslo liudijimą, t. y. steigti įmonę ar registruoti individualią veiklą ir sudaryti su darbuotojais darbo sutartis arba sudaryti subrangos sutartį. Užsiimdamas tam tikra veikla A. Ž. turėjo ir galėjo žinoti apie tuos reikalavimus, dėl kurių nevykdymo jis šiuo metu traukiamas administracinėn atsakomybėn.

Beje, pats A. Ž. tiek paaiškinime duotame Kauno apskrities valstybinės inspekcijos pareigūnams, tiek apklausiamas pirmosios instancijos teisme, savo kaltę pripažino ir jokių aplinkybių neginčijo, su nelegalaus darbo faktu sutiko. Pirmosios instancijos teismui taip pat nekilo abejonių dėl nustatytų faktinių aplinkybių, todėl skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo apklausti liudytojais patys darbuotojai V. I. ir A. G., nėra pagrindas tenkinti apelianto skundo ir tvirtinti, kad byloje nebuvo ištirti visi įrodymai, tuo labiau, kad ginčas kyla ne dėl konkrečių faktinių aplinkybių ir duomenų joms pagrįsti pakankamumo, o dėl veikos teisinio kvalifikavimo.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, apygardos teismas daro išvadą, jog skundžiamo nutarimo naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė byloje kilusį ginčą reglamentuojančias normas, pakankamai išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą bei tinkamai paskyrė sankcijoje numatytą minimalią nuobaudą. Todėl pirmosios instancijos teismo nutarimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 12 d. nutarimą palikti nepakeistą ir A. Ž. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.