Vilniaus apygardos teismo nutartis

1. Ieškovas UAB „Lemastija“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas: 1) atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), sekančiai : iš atsakovo R. M., valdančio 9/2942 dalis žemės sklypo, priteisti turtą ieškovui, t.y. iš atsakovo priteisti jam 9/2942 dalis žemės sklypo, o atsakovui iš ieškovo 450 Eur piniginę kompensaciją už ieškovui atitenkančią atsakovo nekilnojamojo turto dalį; 2) atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės su atsakovu V. M., valdančiu 9/2942 dalis žemės sklypo, priteisiant ieškovui 9/2942 dalis žemės sklypo, o atsakovui iš ieškovo 450 Eur piniginę kompensaciją už jam atitenkančią atsakovo nekilnojamojo turto dalį; 3) atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės su atsakove V. G., valdančia 8/1471 dalis žemės sklypo, priteisiant ieškovui 8/1471 dalis žemės sklypo, o atsakovei iš ieškovo 800 Eur piniginę kompensaciją už jai atitenkančią atsakovės nekilnojamojo turto dalį; 4) atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės su atsakove UAB „Bartoseka“, valdančia 10/4413 dalis žemės sklypo, priteisiant ieškovui 10/4413 dalis žemės sklypo, o atsakovui iš ieškovo 300 Eur piniginę kompensaciją už jam atitenkančią atsakovo nekilnojamojo turto dalį; 5) atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės su atsakove J. K. (paveldėtoja po S. K. mirties), valdančia 2/1471 dalis žemės sklypo, priteisiant ieškovui 2/1471 dalis žemės sklypo, o atsakovei iš ieškovo 200 Eur piniginę kompensaciją už jai atitenkančią atsakovės nekilnojamojo turto dalį, taip pat ieškovas prašė priteisti iš atsakovų jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, jog jam priklauso 0,1449 ha žemės sklypo arba 14,49 aro iš 14,71 arų viso žemės sklypo, o tai sudaro 98,5 procentus viso žemės sklypo. Tuo tarpu atsakovams bendrai priklauso 0,22 aro arba 22 kv. m. Pažymėjo, jog atsakovams priklauso skirtingo dydžio žemės sklypo dalys: R. M. priklauso 9/2942 dalys žemės sklypo arba 4,5 kv. m; V. M. priklauso 9/2942 dalys žemės sklypo arba 4,5 kv. m; V. G. priklauso 8/1471 dalys žemės sklypo arba 8 kv. m.; UAB „Bartoseka“ priklauso 10/4413 dalys žemės sklypo arba 3 kv. m.; J. K. (paveldėjus po S. K. mirties) priklauso 2/1471 dalis žemės sklypo arba 2 kv. m. Ieškovo teigimu, dėl atsakovų pernelyg mažo turimo ploto, kuris sudaro nuo 0,5 kv. m iki 8 kv. m. yra neįmanoma žemės sklypo suformuoti atidalijimo būdu kiekvienam iš bendrasavininkų suformuojant atskirus žemės sklypus, tinkamus naudoti pagal žemės sklypo paskirtį. Pažymėjo, jog racionalus žemės sklypo valdymas (paskirties pakeitimas, sklypo tvarkymas ir priežiūra) esant dideliam skaičiui bendrasavininkų yra sudėtingas ir reikalaujantis papildomų resursų (laiko, finansų), nes privaloma visus veiksmus, susijusius su žemės sklypo valdymu ir naudojimu derinti su visais bendrasavininkais. Dėl šių aplinkybių ieškovas kreipėsi su pasiūlymu į atsakovus, siūlydamas parduoti jiems priklausančias sklypo dalis, mokant pagal turimą žemės sklypo plotą, taikant kainą 10 000 Eur už 1 arą. Nurodė, kad dalis bendrasavininkų sutiko perleisti žemės sklypo dalis, todėl su jais buvo sudarytos taikos sutartys, kurias teismas patvirtino. Įvertinant labai mažą žemės sklypo dalį, liekančią kitiems bendrasavininkams, racionaliausias atidalijimo variantas būtų ieškovui atidalijant žemės sklypo dalis natūra (priskiriant), o bendrasavininkams priteisiant kompensacijas pagal jų turimas žemės sklypo dalis. Ieškovas rėmėsi CK 4.80 str. 1 ir 2 dalių nuostatomis, taip pat teigė, jog CK 4.80 straipsnio 2 dalies teisės normos, aiškintinos kartu su nuosavybės neliečiamumo principu, įtvirtintu Konstitucijos 23 straipsnyje, bei CK 4.93 straipsnyje įtvirtintomis savininko teisių apsaugos garantijomis. Toks aiškinimas suponuoja išvadą, kad priteisti kompensaciją be savininko sutikimo vienam ar keliems atsidalijantiems bendraturčiams galima, kai: 1) išnaudotos visos galimybės, parenkant atidalijimo būdus, siekiant padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to padaryti negalima be neproporcingos žalos daikto paskirčiai; 2) faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies iš bendraturčio paėmimas neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas, pavyzdžiui, kai dalis bendrojoje nuosavybėje, palyginus su kitais bendraturčiais, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti, o pats savininkas dėl tokios nuosavybės teisės apimties neturi realios galimybės naudotis bendro daikto dalimi. Įvertinus žemės sklypo bendrasavininkų dalis ir jų dydžius, jiems bendrai priklauso tik 0,22 aro arba 22 kv. m. viso žemės sklypo. Pasak ieškovo, atsakovų turimų žemės sklypų plotų neįmanoma atidalijimo būdu suformuoti kiekvienam iš bendrasavininkų atskirus žemės sklypus, kurie būtų tinkami naudoti pagal žemės sklypo paskirtį. Taip pat atsakovai dėl mažos jų nuosavybės dalies apimties neturi realios galimybės naudotis bendro daikto dalimi pagal paskirtį, o sklypo dalių negalima realiai atidalyti be neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai. Taigi atidalijimas, priteisiant kompensaciją, šiuo atveju yra racionaliausias atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas, kuris geriausiai atitinka šalių interesus. Būtent šis būdas užtikrins bendrasavininko teises valdyti priklausantį turtą bei eliminuos ginčų ir konfliktų tikimybę ateityje, sprendžiant su bendru turtu susijusius klausimus.

3. Atsakovai R. M., V. M. ir V. G. su pareikštu ieškiniu nesutiko ir nurodė, jog neketina varžyti bendraturčių teisės vykdyti verslo projektą, priešingai – ketina įnešti savo turto dalį į numatomą plėtoti verslą. Nesutiko, jog būtų jiems priteista kompensacija už jiems tenkančias turto dalis.

4. Atsakovas UAB „Bartoseka“ su pareikštu ieškiniu nesutiko ir nurodė, jog nesant galimybės atidalyti savininkui priklausančią turto dalį natūra, turi būti dedamos pastangos nustatyti naudojimosi tvarką, nes tai išsaugotų bendraturčių teisę į dalį daikto ir užtikrintų galimybę juo naudotis. Be to, atsakovas nebuvo informuotas apie tai, kokių veiksmų ieškovas nori imtis, kokia veikla užsiimti, kaip keisti žemės paskirtį. Taip pat ieškovas nenurodė, kuo vadovaujantis nustatė žemės kainą, jo siūloma 300 Eur kompensacija yra nepagrįsta.

14. Apeliantas (ieškovas) UAB „Lemastija“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-11-10 sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1204-845/2020 dalį, kurioje teismas atmetė UAB „Lemastija“ ieškinį dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atsakovams R. M., V. M., V. G. ir UAB „Bartoseka“, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą: atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės su atsakovu R. M. valdančiu 9/2942 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priteisiant UAB „Lemastija“ atsakovui priklausančias 9/2942 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , o atsakovui iš UAB „Lemastija“ 450 Eur piniginę kompensaciją už jai atitenkančią atsakovo nekilnojamojo turto dalį; atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės su atsakovu V. M. valdančiu 9/2942 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priteisiant UAB „Lemastija“ atsakovui priklausančias 9/2942 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o atsakovui iš UAB „Lemastija“ 450 Eur piniginę kompensaciją už jai atitenkančią atsakovo nekilnojamojo turto dalį; atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės su atsakove V. G. valdančia 8/1471 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , priteisiant UAB „Lemastija“ atsakovei priklausančias 8/1471 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o atsakovei iš UAB „Lemastija“ 800 Eur piniginę kompensaciją už jai atitenkančią atsakovės nekilnojamojo turto dalį; atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės su atsakove UAB „Bartoseka“ valdančia 10/4413 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priteisiant UAB „Lemastija“ atsakovei priklausančias 10/4413 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o atsakovei iš UAB „Lemastija“ 300 Eur piniginę kompensaciją už jai atitenkančią atsakovės nekilnojamojo turto dalį.

13.1. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai aiškino ir taikė jo sprendime nurodytas tarptautinės teisės normas, todėl priėmė neteisėtą sprendimą. Šiuo atveju apelianto siekiamas atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas – priteisiant apeliantui iš atsakovų Žemės sklypo dalis, o atsakovams priteisiant iš apelianto piniginę kompensaciją – yra numatytas CK 4.80 straipsnio 2 dalyje, t.y. pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį yra atidalinama išmokant kompensaciją pinigais, kai daikto nėra galima padalinti natūra be neproporcingos žalos jo paskirčiai. Taigi apelianto siekiamas atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas yra numatytas įstatyme, todėl neabejotinai atitinka teisėtumo reikalavimą, kuris Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio prasme yra pats svarbiausias. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismui iš esmės kilo abejonių, ar nagrinėjamu atveju yra Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnyje minimas „visuomenės interesas“ (pirmosios instancijos teismo sprendime įvardytas ir kaip „viešas interesas“).

13.2. Pažymėjo, kad visuomenės intereso klausimu EŽTT pripažįsta atitinkamą nacionalinių institucijų diskreciją. EŽTT paprastai gerbia įstatymų leidėjo poziciją, ir nuosavybės teisės ribojimą įstatymu laiko atitinkančiu visuomenės interesą, o EŽTT praktikoje dėmesys visuomenės intereso buvimo tyrimui yra menkas. Šiame kontekste pažymėtina, kad apelianto siektas atidalinimo būdas - priteisiant apeliantui iš atsakovų Žemės sklypo dalis, o atsakovams priteisiant iš apelianto piniginę kompensaciją – kaip tik ir yra įstatymų leidėjo nustatytas įstatyme. T. y. CK 4.80 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Taigi šiuo atveju pats įstatymų leidėjas numatė tokį atidalinimo būdą, kai vienam bendraturčiui priteisiamas daiktas natūra, o kitam – kompensacija pinigais. Tai, kad įstatymų leidėjas nustatė tokį atidalinimo būdą įstatymu, per se byloja apie tai, kad nuosavybės ribojimui yra visuomenės interesas.

13.3. Nurodė, kad byloje James and others v. United Kingdom priimtame 1986-02-21 sprendime (45 punkte) EŽTT nurodė, kad visuomenės interesą atitiktų nuosavybės paėmimas socialiniais, ekonominiais, ar kitais teisėtais tikslais, net jei pati visuomenė nepasinaudoja paimta nuosavybe. Pasak pirmosios instancijos teismo, Apeliantas yra privatus verslo subjektas, siekiantis pelno; byloje nėra duomenų, jog ieškovas siekia atidalinti ginčo sklypą viešo intereso tikslais (pvz.: vykdyti švietimo ar gydymo įstaigų statybą ir pan.). Tačiau nei Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnyje, nei kituose teismo sprendime nurodytuose tarptautinės teisės aktuose nėra numatyta, kad nuosavybės teisė gali būti ribojama tik tuo atveju, kai sklype bus statomos švietimo, gydymo įstaigos, ar pan. Įprastai atsidalinimas vyksta būtent tarp privačių asmenų, kurie ketina atsidalintą sklypą naudoti, kaip ir bet kuris savininkas, pagal savo poreikius, o ne statyti jame švietimo, gydymo įstaigas ar pan. Atitinkamai teismų praktikoje piniginio ekvivalento būdu tarp privačių asmenų atidalinama tada, kai nėra galima atidalinti natūra be neproporcingos žalos daikto paskirčiai, o ne tada, kai ketinama statyti sklype švietimo, gydymo įstaigas ar pan.

13.4. Apeliantas padarė išvadą, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas klaidingai aiškino ir taikė tarptautinės teisės aktus. Pasak teismo, „Vien ta aplinkybė, jog ieškovui priklauso 14,49 arų ginčo žemės sklypo iš 14,71 arų viso žemės sklypo ir tai sudaro 98,5 procentų viso žemės sklypo, o atsakovams priklauso 0,22 aro, savaime nesudaro pagrindo neginti atsakovų subjektinės nuosavybės teisės į ginčo sklypo dalis“. Tačiau, kaip jau minėta, atsakovų nuosavybės teisė nėra absoliuti, o ta aplinkybė, kad atsakovams priklauso itin mažos Žemės sklypo dalys (pvz., 4,5 kv. m.) kaip tik yra itin svarbi, nes tai reiškia, kad daikto dalies iš atsakovų paėmimas nebūtų esminis savininko teisių pažeidimas. Pasak teismo, Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis nesukuria teisės įgyti turtą, o teismas esą negali ignoruoti aplinkybės, jog Apeliantas, įsigydamas ginčo sklypą, objektyviai turėjo numatyti, kad dalis bendrasavininkių gali nesutikti su atidalijimu išmokant kompensaciją. Tačiau teisę įgyti nuosavybę įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucija (pvz., Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimas), o teismo teiginiai apie tai, ką apeliantas esą turėjo numatyti, vertintini kaip neleistinos prielaidos. Pabrėžtina, kad absoliuti dauguma Žemės sklypo bendraturčių, būdami sąžiningi, sutiko su atidalinimu išmokant kompensaciją (pirmosios instancijos teisme vykusio proceso metu su jais buvo sudaryta keliolika taikos sutarčių). Antra vertus tai, kad 4 bendraturčiai nesutinka su atidalijimu išmokant kompensaciją, savaime nesudaro pagrindo ieškinį atmesti – jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas teismine tvarka pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatytas taisykles (išsamiai apie visa tai – kitoje šio apeliacinio skundo dalyje).

13.5. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neabejotinai turėjo taikyti CK 4.80 straipsnio 2 dalį - priteisti apeliantui iš atsakovų Žemės sklypo dalis, o atsakovams priteisti iš apelianto piniginę kompensaciją. Pažymėjo, kad esamomis faktinėmis aplinkybėmis atidalinimas natūra neįmanomas be neproporcingos žalos Žemės sklypui padarymo. Pats pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad šiuo atveju 0,1449 ha dalis (t. y. 14,49 arų) Žemės sklypo, unikalus (duomenys neskelbtini), priklauso Apeliantui; 4,5 kv. m priklauso atsakovui R. M.; 4,5 kv. m priklauso atsakovui V. M.; 8 kv. m. priklauso atsakovei V. G.; 3 kv. m. priklauso atsakovui UAB „Bartoseka“. Taigi Apeliantui priklauso 14,49 aro iš 14,71 arų viso Žemės sklypo, o atsakovams priklauso vos po kelis kv. m. Atsižvelgiant į atsakovams priklausančių Žemės sklypo dalių dydį, atidalinimas natūra reikštų, kad atsirastų vienas 14,49 arų dydžio žemės sklypas, ir dar 4-i žemės sklypai, kurie būtų itin mažo dydžio - atitinkamai 4,5 kv. m, 4,5 kv. m., 8 kv. m., 3 kv. m. Daugiau, nei akivaizdu, kad atidalinus natūra, praktiškai nebeliktų tokio mažo dydžio (pvz., vos 3 kv. m.) žemės sklypo panaudojimo pagal paskirtį galimybės. Dar daugiau – tokio mažo dydžio (pvz., vos 3 kv. m.) žemės sklypo formavimas pažeistų Taisyklių 32 punktą (sklypai turi būti racionalių ribų ir tinkami naudoti pagal paskirtį), todėl atidalinimas natūra reikštų ir imperatyvių teisės normų reikalavimų pažeidimą. Praktikoje net ir žymiai didesnis - 53 kv. m. žemės sklypas – laikomas nesančiu racionalaus dydžio ir ribų bei negalinčiu funkcionuoti kaip atskiras žemės sklypas, todėl juolab negalimas atidalinimas natūra, pagal kurį atsirastų 4-i žemės sklypai, kurie būtų itin mažo dydžio - atitinkamai 4,5 kv. m, 4,5 kv. m., 8 kv. m. ir 3 kv. m. Apelianto teigimu, šiuo atveju atidalinimas natūra neįmanomas be neproporcingos žalos Žemės sklypui padarymo.

13.6. Atkreipė dėmesį į teismų praktiką iš esmės analogiškose bylose. Pvz., Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-693-431/2019 nagrinėtu atveju 0,1504 ha ploto žemės sklype atsidalinimo išmokant kompensaciją siekusiems ieškovams V.M ir I.M. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausė 1445/1504 dalys, o asmeninės nuosavybės teise ieškovui V. M. priklausė 5/376 dalys, t. y. ieškovams nuosavybės teise priklausė 97,41 proc. žemės sklypo, o trims atsakovams priklausė po 13 kv. m. sklypo (bendrai tai sudarė tik 2,59 proc. sklypo). Taigi šiuo atveju yra susiklosčiusi iš esmės analogiška padėtis, kaip kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-693-431/2019 nagrinėtu atveju – yra iš esmės analogiškas žemės sklypo plotas (atitinkamai 0,1471 ha ir 0,1504 ha), iš esmės analogiškas atidalinimo išmokant kitiems bendraturčiams kompensaciją siekiančiam ieškovui priklausantis žemės sklypo procentinis dydis (atitinkamai 98,5 procentai ir 97,41 procentai), o atsakovams priklausančių žemės sklypo dalių dydis minėtoje byloje buvo netgi didesnis, nei nagrinėjamu atveju (šioje byloje 4-i asmenys, kuriems priklauso 4,5 kv. m., 4,5 kv. m., 8 kv. m. ir 3 kv. m., o minėtoje byloje 3-ys asmenys, kuriems priklauso po 13 kv.m.).

13.7. Nurodė, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant bendraturčių ginčą, kai vienas (ar keli) iš jų reikalauja atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, o kitas – nustatyti daikto, kuris yra bendroji dalinė nuosavybė, naudojimosi tvarką, prioritetas turi būti teikiamas atidalijimui iš bendrosios nuosavybės (CK 4.80 straipsnio 1 dalis). Pirmenybė atidalijimui iš bendrosios nuosavybės įgyvendinant nuosavybės teises teikiama, nes taip palengvinamas ir supaprastinamas savininko teisių turinį sudarančių teisių įgyvendinimas ir išvengiama ginčų, galinčių kilti tarp bendraturčių (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-441-378/2015). Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nuostatomis taisyklėmis, kaip tik ir turėjo priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės (kadangi atidalinti natūra neįmanoma be neproporcingos žalos daikto paskirčiai padarymo – priteisti atsakovams kompensaciją pinigais), tačiau to nepadarė.

13.8. Dėl esą netinkamo kompensacijos dydžio nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netenkino ieškinio dalies UAB „Bartoseka“ atžvilgiu tik todėl, kad jai siūloma kompensacija esą yra netinkama (jokių kitų ieškinio UAB „Bartoseka“ atžvilgiu atmetimo motyvų teismas sprendime nenurodė). Pažymėjo, kad 2019-08-07 ieškinyje apeliantas buvo nurodęs, kad pagal VĮ „Registrų centras“ nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, tuometinė Žemės sklypo vertė buvo 200 000 Eur, o 1 aro vertė - 13 596 Eur, taip pat – paaiškino, kad atsižvelgia į atsakovų turimas mažas Žemės sklypo dalis, kurios rinkoje neturėtų paklausos dėl savo dydžio, todėl siūlo mokėti labai artimą rinkos vertei kainą, t. y. po 10 000 Eur už arą (100 Eur už 1 kv. m.). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas atspindi tik bendrą viso bendrosios dalinės nuosavybės teise bendraturčių valdomo turto rinkos vertę, o ne UAB „Bartoseka“ dalies vertę. Tai, kad dalinant teismo sprendime nurodytą vidutinę Žemės sklypo rinkos kainą (211.000,00 Eur) iš viso Žemės sklypo ploto aritmetiškai už 1 kv. m. gaunama kiek didesnė, nei minėta 100 Eur už 1 kv. m. suma, toli gražu nereiškia, kad pavyktų rinkoje atskirai paimtą 1 kv. m. parduoti bent už apelianto siūlytus 100 Eur. Tuo tarpu šiuo atveju atsakovams kaip tik ir priklauso vos keli kv. m., kurie rinkoje nėra paklausūs. Be to, apeliantas buvo pateikęs pirmosios instancijos teismui turto vertinimo ataskaitą, kuri, būdama individualiu turto įvertinimu, pripažįstama tikslesniu įrodymu, nei vidutinė rinkos vertė. Pagal minėtą ataskaitą, viso Žemės sklypo (14,71 aro ) vertė yra ne teismo nurodyti 211 000,00 Eur, o 197 000 Eur. Remiantis minėta ataskaita, 1 kv. m. vertė yra 133,92 Eur, o Apeliantas nuo pat pradžių siūlė labai panašią sumą - 100 Eur už 1 kv. m. Tačiau paakcentuotina, kad šiuo atveju Atsakovams priklauso vos keli kv. m., kurie rinkoje nėra paklausūs, todėl ir minėta vidutinė 1 kv. m. vertė - 133,92 Eur - nereiškia, kad pavyktų rinkoje atskirai paimtą 1 kv. m. parduoti bent už apelianto siūlytus 100 Eur. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nei į minėtus apelianto paaiškinimus, kurie taip pat yra įrodymai (CPK 177 straipsnio 2 dalis), nei į minėtą turto vertinimo ataskaitą be pagrindo neatsižvelgė.

13.9. Dėl atsakovo V. M. ir atsakovės V. G. atstovei A. D. priteistų bylinėjimosi išlaidų, nurodė, kad teismas priteisė iš apelianto atsakovui V. M. 700 Eur, o atsakovės V. G. atstovei A. D. – 500 Eur. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad minėti atsakovai prašė priteisti jiems mažesnes sumas - atsakovas V. M. teismui pateiktame atsiliepime prašė priteisti jam 175 Eur, o atsakovė V. G. teismui pateiktame atsiliepime prašė priteisti jai 125 Eur (IV t., 196 l.; IV t., 198 l.). Nors prie atsakovų V. M. ir V. G. atsiliepimų ir buvo pridėti mokėjimo pavedimai atitinkamai 700 Eur sumai ir 500 Eur sumai, tačiau tai buvo jų išlaidos ne tik šioje byloje, bet ir kitose bylose, kuriose jie dalyvavo. 2020-10-22 teismo posėdyje minėtų atsakovų atstovas nurodė, kad yra 4 –ios bylos, ir kad bylai, kurioje priimtas skundžiamas teismo sprendimas, tenka ketvirtadalis V. M. ir V. G. patirtų bylinėjimosi išlaidų. Ketvirtadalis nuo prie atsakovų V. M. ir V. G. atsiliepimų pridėtuose mokėjimo pavedimuose nurodytų sumų (atitinkamai 700 Eur ir 500 Eur) kaip tik ir sudaro atitinkamai 175 Eur ir 125 Eur, kuriuos atsakovai V. M. ir V. G. prašė jiems priteisti. Taigi pirmosios instancijos teismas priteisė V. M. ir V. G. daugiau bylinėjimosi išlaidų, nei jie patyrė (tiek, kiek priteista, jie patys neprašė jiems atlyginti). Toks pirmosios instancijos teismo sprendimas pažeidžia Apelianto teises ir teisėtus interesus, yra neteisėtas ir naikintinas.

2. Atsakovai R. M., V. M. ir V. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą bylinėjimosi išlaidų dalyje ir priteisti V. M. naudai 175 Eur, R. M. naudai 125 Eur ir V. G. naudai 125 Eur atstovavimo išlaidų.

14.1. Nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo nagrinėjamos keturios civilinės bylos, kuriose į V. M., R. M. ir V. G. buvo nukreipti reikalavimai dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės. Už dalyvavimą visose keturiose bylose V. M. sumokėjo 700 Eur, o R. M. ir V. G. po 500 Eur. Byloje buvo pateiktas prašymas iš ieškovo priteisti 4 dalį atsakovo turėtų atstovavimo išlaidų, tai yra 175 Eur V. M. naudai, 125 Eur R. M. naudai ir 125 Eur V. G. naudai.

Šalies argumentai

16.1. Nurodė, kad ieškovas savo apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-11-10 sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1204-845/2020 dalį, kurioje teismas atmetė UAB „Lemastija“ ieškinį dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atsakovams R. M., V. M. ir V. G., bei šioje dalyje priimti naują sprendimą. Atsižvelgiant į tai, apeliantams bylinėjimosi išlaidos apskritai nepriteistinos, todėl jų apeliacinis skundas yra atmestinas.

16.2. Pažymėjo, kad apeliantų pateiktu apeliaciniu skundu prašoma sumažinti V. M. ir V. G. pirmosios instancijos teismo priteistas bylinėjimosi išlaidas. Šia apimtimi Apeliantai faktiškai sutinka su atitinkama paties Ieškovo pateikto apeliacinio skundo dalimi. Nepaisant to, apeliantai V. M. ir V. G. nepateikė jokių įrodymų, kad už advokato paslaugas būtent šioje byloje, kurioje priimtą sprendimą ginčija, jie sumokėjo atitinkamai 175 Eur ir 125 Eur (minėtuose jų pavedimuose net nenurodyta, kiek ir už kurią iš jų minimų 4-ių bylų mokama). Be to, vien apeliantų nurodomas mechaniškas minėtų 700 Eur ir 500 Eur sumų padalinimas 4-ioms byloms (taip gaunant vidutiniškai 175 Eur ir 125 Eur) nereiškia, kad būtent tokiu būdu gauta suma automatiškai priteistina - minėti du apeliantai turėjo įrodyti, kad tai atitinka advokato darbo, laiko sąnaudas ir pan. būtent jų atžvilgiu, ir būtent toje byloje, kurioje priimtą sprendimą skundžia apeliaciniu skundu, o to minėti du apeliantai nepadarė.

16.3. Nurodė, kad apeliaciniame skunde taip pat prašoma priteisti R. M. 125 Eur, tačiau ir R. M. nepateikė jokių įrodymų, kad jis būtent šioje byloje, kurioje priimtą sprendimą ginčija, patyrė 125 Eur bylinėjimosi išlaidų (jo mokėjimo pavedime irgi net nenurodyta, kiek ir už kurią iš jo minimų 4-ių bylų mokama). Be to, nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad R. M. 4-iose bylose patyrė 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, tačiau mechaniškas 500 Eur sumos padalinimas 4-ioms byloms (taip gaunant vidutiniškai 125 Eur sumą vienai bylai) nereiškia, kad būtent tokia suma automatiškai priteistina - R. M. turėjo įrodyti, kad tai atitinka advokato darbo, laiko sąnaudas ir pan. būtent R. M. atžvilgiu, ir būtent toje byloje, kurioje priimtą sprendimą skundžia apeliaciniu skundu, o tai nebuvo padaryta.