Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus vyriausiosios prokurorės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo B. B. pripažinta kalta padariusi nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 132 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 1 dalyje, ir nubausta laisvės atėmimu:

pagal BK 132 straipsnio 1 dalį – 3 metams ir 6 mėnesiams;

pagal BK 178 straipsnio 1 dalį – 1 metams ir 6 mėnesiams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridėta švelnesnė bausmė ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, paskirta subendrinta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnes bausmes, subendrinta su Plungės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi nustatyta subendrinta 3 metų laisvės atėmimo bausme, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 24 d. nuosprendžiu paskirta 1 metų ir 10 mėnesių laisvės atėmimo bausme, Plungės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 21 d. nuosprendžiu paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 6 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš B. B. priteista: R. T. 16 Lt turtinei ir 70 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, valstybei 88,49 Lt už liudytojų kelionės išlaidas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

B. B. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui, o būtent:

2011 m. lapkričio 4 d. naktį apie 3–4 val. Plungės rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, R. T. gyvenamajame name, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, neatsargiai, nusikalstamai nerūpestingai paėmusi iš lovos U. T. gim. 2011 m. rugpjūčio 11 d., ją laikė rankose, dėl to pastarajai suspurdėjus ne mažiau kaip vieną kartą išmetė ją iš rankų į neribotą plokščią paviršių, t. y. ant grindų, po to neįsitikinusi, kad U. T. yra negyva, išnešė ją į lauką, laikydama ją rankose ir bėgdama mišku ne mažiau kaip vieną kartą nugriuvo ir išmetė ją iš rankų ant kietų bukų daiktų, turinčių ribotus paviršius, tokiu būdu padarė U. T. viršugalvio sumušimą, pasireiškusį kaukolės skliauto kaulų lūžiais, galvos smegenų sumušimu su kraujo išsiliejimu po galvos smegenų minkštaisiais dangalais, veido kairės pusės sumušimą, pasireiškusį smulkiais veido odos nubrozdinimais, kairės pusės smilkinkaulio skruostinės ataugos, viršutinio žandikaulio, apatinio žandikaulio lūžiais, ir paliko be pagalbos gulėti Plungės rajone, (duomenys neskelbtini) kaime esančiame miške, kur U. T. dėl jai padaryto viršugalvio sumušimo, pasireiškusio kaukolės skliauto kaulų lūžiais, galvos smegenų sumušimu su kraujo išsiliejimu po galvos smegenų minkštaisiais dangalais, o tai komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, mirė. Tokiu būdu dėl neatsargumo atėmė gyvybę U. T..

Be to, B. B. pripažinta kalta ir nuteista dėl svetimo turto grobimo, tačiau dėl šios veikos apeliacinių skundų nepaduota.

B. B. tyrimo metu nuosekliai parodė, kad ji kūdikį išmetė netyčia, šiam suspurdėjus, tačiau aplinkybes, kur ir kiek kartų kūdikis iškrito, aiškino skirtingai. Toliau prokurorė skunde išdėstė nuteistosios visų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, esmę.

B. B. parodymai nenuoseklūs ir dėl kitų svarbių bylos aplinkybių. Pradžioje ji nieko nesakė apie skambutį liudytojui A. V., konfliktą su R. T.. Dėl to negalima teigti, jog B. B. parodymai buvo nuoseklūs, nuoširdūs, ir besąlygiškai jais tikėti bei remtis.

Konstatuodamas, kad B. B. neturėjo motyvo atimti kūdikiui gyvybės, teismas neįvertino liudytojos D. D. parodymų, jog B. B. išgėrusi būdavo agresyvi, kerštinga; nukentėjusiosios R. T. parodymų, kad yra mačiusi, kaip be priežasties B. B. trenkė į sieną lėlę, susinervindavo, kai jos paprašydavo nuraminti verkiančią U. T., o pati B. B. parodė, kad naktį atsibudusi U. T. verkė, negėrė jai duotos arbatėlės. Taip pat teismas nepakankamai įvertino aplinkybę, jog prieš įvykį buvo kilęs konfliktas tarp B. B. ir R. T..

Motyvuojamoji dalis

Prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl nuteistosios kaltės ir veikos kvalifikavimo

Byloje nėra ginčo dėl nukentėjusiosios U. T. gyvybės atėmimo fakto. Prokurorė teigė, kad apygardos teismas iš esmės teisingai nustatė faktines aplinkybes, jog B. B. ne mažiau kaip du kartus išmetė kūdikį iš rankų, tačiau mano, kad ji tai padarė ne dėl neatsargumo, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, bet tyčia, t. y. veikė netiesiogine tyčia, nes suprato ir numatė, kad tokie veiksmai kelia pavojų vaiko sveikatai ir gyvybei. Be to, prokurorės nuomone, B. B. aktyvūs veiksmai po kūdikio sužalojimo, kai ji, kūdikiui nesuteikusi pagalbos, neįsitikinusi, ar kūdikis gyvas, ar ne, jį išnešė į mišką, paslėpė uždengusi lapais ir paliko esant žemai oro temperatūrai (apie + 4⁰ C), sudarė sąlygas, kurios jau pačios savaime buvo pavojingos kūdikio gyvybei ir rodo kaltinamąją sąmoningai leidus kilti nustatytiems padariniams.

Teisėjų kolegija nesutinka su prokurorės apeliacinio skundo argumentais, kad skundžiamame nuosprendyje padaryta neteisinga išvada, nustatant B. B. kaltės formą.

Esant nusikalstamam nerūpestingumui, kaltininkas nesupranta, kad darydamas veiką kelia pavojų kito žmogaus gyvybei. Turėjimas numatyti padarinius yra objektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigą būti atsargiam, darant atitinkamas veikas. Tokia pareiga gali kilti iš įstatymo, tarnybos pareigų, profesijos, ankstesnės veiklos, gyvenimo patyrimo ir pan. Galėjimas numatyti padarinius yra subjektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos pavojingumą bei numatyti kito žmogaus gyvybės atėmimą kaip jo veikos padarinį. Apie tai teismas sprendžia, įvertinęs kaltininko asmenines savybes – patirtį, kompetenciją, išsilavinimą, sveikatos būklę ir pan.

Kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų pavojingumą, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai –psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be kaltininko suvokimo ir įvertinimo, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius.

Pagal susiformavusią teismų praktiką baudžiamojoje byloje dėl gyvybės atėmimo apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia, atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko bei nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, prieš nusikaltimą, po jo ir t. t.

Tokie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti.

2012 m. balandžio 17 d. apklausiama įtariamoji B. B. parodė, kad atsimena pavienius epizodus. Negali prisiminti, kai kūdikis iškrito jai iš rankų, galbūt ji galėjo už ko nors užkliūti. Prisimena tik faktą, jog kūdikis gulėjo ant grindų. Dar prisimena, kaip su vaiku rankose bėgo lauke (1 t., 151–153 b. l.).

Prokurorė visiškai teisingai nurodė, kad B. B. viso proceso metu skirtingai aiškino, kiek kartų ir kurioje vietoje iš rankų iškrito kūdikis.

Kita vertus, iškritusi iš rankų mergaitė neverkė, atrodė nekvėpuojanti, todėl nuteistoji subjektyviai suprato ją esant negyvą, ir tokia stresinė situacija turėjo įtakos jos veiksmų racionalumui. Beje, racionalumo stoką veiksmuose nurodė ir teismo psichiatrė.

Teisėjų kolegijos nuomone, abu šie faktoriai (girtumas ir stresas) sąlygojo, kad B. B. tiksliai neprisiminė tam tikrų įvykio aplinkybių.

Nuteistosios B. B. nurodytos įvykio eigos nepaneigė objektyvūs bylos duomenys dėl kūdikio sužalojimo pobūdžio ir mechanizmo, gauti atlikus pakartotinę teismo medicinos ekspertizę, taip pat teismo medicinos eksperto J. R. paaiškinimai teisme.

Byloje esančiame ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad U. T. nustatyti du galvos sužalojimai, kurie galėjo būti padaryti iki kelių dešimčių minučių prieš mirtį. Teismo medicinos ekspertai konstatavo, kad U. T. padarytas viršugalvio sumušimas, pasireiškęs kaukolės skliauto kaulų lūžiais, galvos smegenų sumušimu su kraujo išsiliejimu po galvos smegenų minkštaisiais dangalais. Šis sužalojimas dėl savo komplikacijų lėmė kūdikio mirtį, galėjo būti padarytas kontaktuojant su plokščiu neribotu paviršiumi. Taip pat U. T. padarytas veido kairės pusės sumušimas, pasireiškęs smulkiais odos nubrozdinimais veido odoje, kairės pusės smilkinkaulio skruostinės ataugos, viršutinio žandikaulio, apatinio žandikaulio lūžiais. Šis sužalojimas galėjo būti padarytas kontaktuojant su kietu buku, galimai atsikišusiu paviršiumi. Neatmetama galimybė, kad viršugalvio srities sumušimas galėjo būti padarytas kūdikiui suspurdėjus bei iškritus iš rankų ir atsitrenkus viršugalviu į grindis iš maždaug 1,5 m aukščio, kaip nurodė B. B. . Taip pat neatmetama galimybė, kad veido kairės pusės sumušimą U. T. galėjo patirti, atsitrenkusi į kietą buką paviršių, iškritusi iš B. B. rankų, jai nugriuvus bėgant mišku. Vien iš lūžio pobūdžio negalima nustatyti/patvirtinti tikslių sužalojimo padarymo aplinkybių, t. y. negalima nustatyti traumavimo ketinimų – ar kūdikis buvo išmestas netyčia, ar prieš kūdikį buvo pavartotas tyčinis smurtas, pvz. kūdikio išmetimas iš rankų su pagreičiu. Taip pat neturint atitinkamų patvirtintų bylos aplinkybių negalima daryti išvados apie sužalojimo padarymą smūgių sudavimo būdu (3 t., 54–66 b. l.).

Atkreipiamas dėmesys, kad B. B. visada neigė pirmoje specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., 31–33 b. l.) ir papildomoje specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., 41–42 b. l.) nurodytus penkis trauminius poveikius. Šių tyrimų išvados paneigtos, iš naujo ištiriant ekshumuotą U. T. lavoną.

Jau minėto ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys patvirtino, kad kūdikiui sužalojimai padaryti dviem, o ne penkiais trauminiais poveikiais, kaip buvo nustatyta atliekant pirmuosius teismo medicinos tyrimus. Taigi ekspertizės akto duomenys patvirtino nuteistosios tyrimo eigoje nurodytą aplinkybę, kad kūdikis buvo iškritęs tik du kartus.

Šie apeliantės argumentai teisingi tik iš dalies.

Apeliaciniame skunde nurodytas gydytojas A. J., pirmosios instancijos teisme apklaustas kaip specialistas, dėl kūdikiui padarytų sužalojimų iš tiesų davė nuteistajai B. B. nepalankius paaiškinimus, tačiau kūdikio pakartotinį teismo medicinos tyrimą atlikęs ekspertas J. R. paaiškino priešingai, kad sužalojimai galėjo atsirasti, vaiką išmetus iš rankų. Ekspertas paaiškino atlikdamas tyrimą rėmęsis literatūra, kurioje nurodyta apie atliktus eksperimentinius tyrimus, ir tokių atvejų pasitaikydavo. Ekspertas pažymėjo, kad vertinant kaukolės lūžio pobūdį galima teigti, jog tai buvo didesnė kinetinė energija, bet negalima pasakyti, iš kokio aukščio krito kūdikis ir kokiomis aplinkybėmis viskas įvyko.

Prokurorė skunde daug dėmesio skyrė nuginčyti aplinkybę, kad kūdikis krito iš 1,5 m aukščio.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra patikimų duomenų, iš kokio aukščio jis krito. Vienintelis įrodymų šaltinis yra pati nuteistoji, tačiau įvertinus tai, jog ji su nukentėjusiąja R. T. nemažai išgėrė (tris bambalius po 1,5 litro sidro ir butelį degtinės), jos parodymai, kaip ji laikė kūdikį, dėl akivaizdaus neblaivumo negali būti patikimi, todėl ši aplinkybė vertinama kaip tiksliai nenustatyta. Nežiūrint į tai, susipažinęs su bylos duomenimis, žinodamas apie kiliminėmis dangomis išklotas grindis, teisme ekspertas J. R. neatmetė kūdikio sužalojimo galimybės nuteistosios nurodytomis aplinkybėmis.

Teisme parodymus davęs bendrosios praktikos gydytojas K. V., pas kurį su kūdikiu keletą kartų lankėsi nukentėjusioji R. T., negalėjo pasakyti, kad jo darbo praktikoje pasitaikė atvejų, kai trijų mėnesių kūdikis iškrito iš rankų. Gydytojas kūdikio iškritimą iš rankų siejo su jį laikančio asmens elgesio pobūdžiu – neapdairumu, nerūpestingumu. Teisėjų kolegija konstatuoja buvus būtent tokį nuteistosios elgesį, kurį lėmė jos girtumas.

Gydytojas K. V. patvirtino ir tai, kad U. T. per apžiūrą svėrė tik 2,9 kg, ji savo išsivystymu buvo smulkesnė, nei vidutinis tokio amžiaus kūdikis (kuris sveria apie 3,5 kg), buvo mažesnė ir net galėjo būti silpnesnė. Traumų pobūdis nukritus iš aukščio, pvz. rankų, priklausytų nuo įvairių aplinkybių, bet krentant ant galvytės gali būti padaromas ir smegenų sukrėtimas, ir kaukolės lūžimas.

Teisme ekspertas J. R. paaiškino, kad kūdikio galva sudaro santykinai didelę kūno masę, todėl didesnė tikimybė, jog krisdamas kūdikis atsitrenkia galva.

Tokie paaiškinimai rodo, kad neturint jokių neginčijamų įrodymų apie kitokias kūdikio sužalojimo aplinkybes, negu parodė nuteistoji, didesnė kinetinė energija, kurią minėjo medikai ir apie kurią apeliaciniame skunde nurodė prokurorė, negali būti siejama su tyčiniais B. B. veiksmais, kūdikį išmetant tyčia panaudojus jėgą.

Prokurorė apeliaciniame skunde rėmėsi specialisto A. J. paaiškinimais ir toje dalyje, kur gydytojas, vertindamas kūdikiui padarytus žandikaulio sužalojimus, konstatavo, kad tokie sužalojimai paprastai atsiranda po tiesioginio smūgio į veidą.

Duodamas paaiškinimus dėl žandikaulio srities sužalojimų, ekspertas J. R. negalėjo patvirtinti smūgio į veidą sudavimo, nors ir neatmetė tokios galimybės. Dėl nuteistosios versijos apie kūdikio iškritimą suklupus miške ekspertas paaiškino: jei toje vietoje, kur jis krito, buvo atsikišęs paviršius, kontaktuojant su juo galėjo būti padaryti būtent tokie kaukolės kairės pusės sužalojimai, kokie nustatyti ekspertizės akte.

Atkreipiamas dėmesys, kad jau minėtas specialistas A. J. teisme duodamas paaiškinimus vartojo žodžius ,,mažai tikėtina“, ,,dažniausiai“, ,,paprastai“.

Teisėjų kolegija šiuo aspektu specialisto paaiškinimus vertina kaip tikimybę, prielaidą, bet ne kaip nustatytą faktą, nes byloje nėra jokių objektyvių ir neginčijamų duomenų, kad kūdikis ne iškrito iš B. B. rankų, bet tyčia buvo mestas su jėga.

Baudžiamojoje teisėje galioja bendrasis teisės principas in dubio pro reo reiškiantis, kad visi neaiškumai ar netikslumai aiškinami kaltininko naudai. Nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir spėjimais.

Prokurorė apeliaciniame skunde atkreipė dėmesį, kad B. B. nesiėmė jokių veiksmų įsitikinti, ar kūdikis jį išmetus buvo gyvas, ar miręs, nors teismo medicinos eksperto išvadoje konstatuota, kad kūdikis po sužalojimo buvo gyvas, o mirties priežastis – patirti galvos sužalojimai, prisidėjus žemos temperatūros poveikiui.

Iš tiesų medicininio tyrimo išvados patvirtina, jog po kambaryje patirtos galvos traumos kūdikis buvo gyvas ir mirė vėliau lauke. Ekspertas J. R. teisme paaiškino, kad kūno atvėsimas naujagimio mirčiai turėjo tokią įtaką, jog faktiškai pagreitino mirtį, tačiau mirtis vis tiek būtų įvykusi nuo galvos smegenų pabrinkimo.

Teisme davęs paaiškinimus kaip specialistas gydytojas neurochirugas A. J. patvirtino, kad tokie sužalojimai, kurie nustatyti kūdikiui, galėjo sukelti sąmonės netekimą. Nuteistosios B. B. parodymai, jog nukritus kūdikiui ant grindų jis neverkė, atrodė nekvėpuojantis, todėl ji pagalvojo, kad kūdikis mirė, leidžia daryti išvadą kūdikį iš tiesų dėl patirto sužalojimo netekus sąmonės.

Prokurorė pagrįstai skunde teigė, kad nuteistoji B. B., prieš nuspręsdama paslėpti kūdikį miške, turėjo įsitikinti, ar jis negyvas. Tačiau aplinkybė, kad ji to nepadarė, įvertinus nuteistosios pradinį išsilavinimą, asmenybę, gyvenimo būdą, rodo jos nesusivokimą ir neleidžia daryti išvados to nedarius tyčia.

Nuteistoji nuosekliai aiškino tokio savo poelgio priežastį: ją ištiko šokas, ji išsigando. Tai akivaizdžiai patvirtina aplinkybė, jog į mišką slėpti kūdikio B. B. išbėgo be batų, vien su kojinėmis. Negalima nepaminėti ir to, kad girtumas neabejotinai turėjo reikšmės, jog ji nesugebėjo tinkamai įvertinti situacijos ir į ją adekvačiai reaguoti.

Atkreipiamas apeliantės dėmesys, kad nustatant nuteistosios kaltės formą remiamasi ne vien minėtų specialisto ir eksperto išvadomis bei paaiškinimais, bet ir liudytojų parodymais apie nuteistosios bei nukentėjusiosios tarpusavio santykius, elgesį su vaikais ir konkrečiai su U. T..

Apeliaciniame skunde akcentuotas įvykio vakarą kilęs konfliktas tarp B. B. ir kūdikio motinos R. T. dėl iš namų išprašytų vaikinų, apie kurį nuteistoji ikiteisminio tyrimo metu neužsiminė ir kuris paaiškėjo, nukentėjusiąją R. T. apklausiant teisme. Prokurorės teigimu, teismas nepakankamai įvertino šią aplinkybę, nors tai galėjo būti vienas iš kūdikio gyvybės atėmimo motyvų.

Teisėjų kolegija tokį skundo argumentą laiko nepagrįstu.

Priešingai, nei teigė prokurorė, nukentėjusiosios R. T. parodymai rodo, kad nuteistoji ant R. T. supyko tik kartą, kai ji iš namų išprašė B. B. draugus. Šis pyktis buvo momentinis, nes, kaip teisme nurodė nukentėjusioji, B. B. nebepyko, jai pagamino vakarienę, jos abi pavalgė.

Ta aplinkybė, kad nuteistajai B. B. patiko M. U., kuris rodė simpatiją jos draugei R. T., priešingai, nei skunde nurodė prokurorė, taip pat neleidžia teigti tarp nuteistosios ir nukentėjusiosios iš esmės buvus konfliktinius santykius. Nukentėjusioji R. T. teisme aiškiai parodė, kad B. B. susitaikė su šia padėtimi ir nepyko. Be to, apklausiama ikiteisminio tyrimo metu pati nukentėjusioji R. T. net neužsiminė apie jokį susipykimą su B. B., dėl kurio ši galėtų keršyti ir specialiai mesti kūdikį. Akivaizdu, jog vakaro įvykiai nebuvo tokie, dėl kurių B. B. būtų norėjusi keršyti R. T.. Liudytojai M. U. ir G. P. teisme taip pat nenurodė buvus kokį nors konfliktą. Nuteistoji B. B. teisme parodė šiek tiek pykusi dėl M. U. abejingumo jai, tačiau ne tiek, kad tyčia žudytų kūdikį.

Vien tai, jog tokios aplinkybės paaiškėjo teisme, neleidžia konstatuoti nuteistąją B. B. sąmoningai tai nuslėpus nuo pareigūnų. Jos nelaikytinos priežastimi ar motyvu tyčia nužudyti kūdikį.

Nepagrįsti prokurorės apeliacinio skundo argumentai, kuriais neva patvirtinamas prieš vaikus nukreiptas nuteistosios agresyvumas.

Nors prokurorė skunde rėmėsi liudytojos D. D. parodymais, kad B. B. išgėrusi būdavo agresyvi, kerštinga, tačiau liudytoja teisme patvirtino, jog nuteistoji mylėjo vaikus, liudytoja pati kartais savo vaiką palikdavo su B. B. ir netiki, kad ši tyčia galėjo suduoti vaikui, nebent būtų pergėrusi. Atkreipiamas dėmesys, jog tiek nukentėjusioji, tiek nuteistoji neigė buvusios labai girtos, t. y. ,,pergėrusios“.

Nukentėjusioji R. T., ikiteisminio tyrimo metu duodama parodymus apie B. B. elgesį su jos vaiku, taip pat parodė, kad ši Ugnę mylėjo, su ja nebuvo šiurkšti. Kalbėdama apie nuteistosios į sieną mestą lėlę, nukentėjusioji parodė B. B. sakius, kad ji gulėdama lovoje su kalbančia lėle netyčia ją prispaudė, ši suverkė, ir B. B. išsigandusi garso ją metė. Taigi tokio poelgio motyvas nebuvo pyktis.

Liudytoja R. T. teisme taip pat parodė, kad B. B. su jos anūke elgėsi gražiai, ją labai mylėjo, buvo jos krikšto mama.

Liudytojas A. V. teisme patvirtino B. B. mylėjus vaikus, juos kartais apsiimdavus prižiūrėti.

Tokie nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai rodo, kad nuteistoji neturėjo jokio motyvo žudyti kūdikio, kurį akivaizdžiai mylėjo ir kuriuo rūpinosi, buvo jo krikštamotė.

Minėti ir pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai leidžia teigti, kad B. B. ne tik nesiekė U. T. mirties, bet ir jos sužaloti. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad nuteistoji B. B. ir nukentėjusioji R. T. buvo draugės, tarp jų nenustatyta jokių esminių priešiškų santykių, B. B. mylėjo R. T. kūdikį.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nuteistosios veiksmai buvo neatsargūs, nes būdama neblaivi ji paėmė ant rankų kūdikį, jam suspurdėjus neišlaikė, ir šis iškrito iš rankų. Akivaizdu, jog B. B. neužtikrino kūdikio saugumo, tačiau jos veiksmai negali būti vertinami kaip nužudymas, veikiant netiesiogine tyčia. Tolesni B. B. veiksmai, kūdikio slėpimas miške tiesiogiai nesiejami su kūdikio mirtimi, nes ekspertizės akte aiškiai nurodyta mirties priežastis, teisme ekspertas paaiškino žemos oro temperatūros poveikio reikšmę.

Taigi visos nustatytos ir aptartos bylos aplinkybės patvirtina, kad teismas tinkamai įvertino išnagrinėtų įrodymų visetą, įrodantį, jog B. B. atėmė kūdikiui gyvybę dėl neatsargumo, ir nuteistosios veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 132 straipsnio 1 dalį.

Dėl bausmės ir atsakomybę lengvinančios aplinkybės

Prokurorė apeliaciniame skunde prašė nepripažinti pirmosios instancijos teismo nustatytos B. B. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad ji prisipažino padariusi nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, bei pakeitus veikos kvalifikavimą sugriežtinti bausmę.

Toks prokurorės prašymas atmetamas kaip nepagrįstas.

Analizuojant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės turinį darytina išvada, kad ši aplinkybė pripažintina, esant bent vienam iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis.

Tokio išaiškinimo laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88/2008, 2K-77/2013, 2K-49/2014 ir kt.).

Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai jis laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nenustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas lengvinančia baudžiamąją atsakomybę aplinkybe, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010, 2K-7-107/2013, 2K-60/2014 ir kt.).

Vertinant B. B. parodymus viso baudžiamojo proceso metu galima teigti, kad ji parodė esmines kūdikio gyvybės atėmimo aplinkybes, be to, blogai įvertino savo poelgį ir išreiškė nuoširdų gailėjimąsi dėl padaryto nusikaltimo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistosios parodymus ir kitas bylos aplinkybes, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas turėjo objektyvų pagrindą konstatuoti, kad nuteistoji prisipažino padariusi nusikaltimą, numatytą BK 132 straipsnio 1 dalyje, ir nuoširdžiai gailisi. Tai leido teismui pagrįstai nustatyti prokurorės ginčijamą nuteistosios atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

Prokurorė nurodė, kad B. B. nukentėjusiosios atsiprašė tik teisme, be to, nukentėjusiajai adresuotame laiške nuteistoji rašė, tarsi nieko nebūtų įvykę.

Šiame kontekste pasakytina, jog bylos medžiaga patvirtina nuteistąją dar pirmoje apklausoje parodžius, kad dėl įvykio labai gailisi. B. B. iš tiesų nukentėjusiosios atsiprašė tik teisme, tačiau kitų galimybių joms susitikti nebuvo. Nuteistosios R. T. rašyti laiškai teismui nepateikti, jų turinys žinomas tik iš nukentėjusiosios žodžių, todėl šios aplinkybės nėra galimybės objektyviai įvertinti.

Pirmosios instancijos teismui nustačius po vieną atsakomybę lengvinančią ir atsakomybę sunkinančią aplinkybę, įvertinus kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir už skundžiamą veiką paskyrus artimą maksimaliai bausmę, nėra pagrindo teigti, kad bausmė yra per švelni.

Apeliacinės instancijos teismui neįžvelgus teisinio pagrindo veiką perkvalifikuoti, teisėjų kolegija konstatuoja, kad paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės dydžio apskaičiavimo metodą, kai yra atsakomybę lengvinanti ir sunkinanti aplinkybės (BK 61 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir yra teisinga.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Prokurorė apeliaciniame skunde prašė nukentėjusiosios R. T. pareikštą civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti tenkinti visiškai.

Toks prokurorės prašymas nepagrįstas.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 109 straipsnis).

Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalis). Įvertinti šią žalą palikta teismui, kuris vadovaujasi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais.

Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Teismas negali vieno asmens interesus labiau sureikšminti, o kito – nuvertinti. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.

Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad dėl nuteistosios B. B. veiksmų nukentėjusioji R. T. neteko kūdikio. Dėl jo netekties R. T. neabejotinai patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinį sukrėtimą, ilgalaikį emocinį stresą. Įvertinęs šias bei kitas skundžiamame nuosprendyje išdėstytas aplinkybes ir atsižvelgęs į tai, kad neturtinė žala nukentėjusiajai padaryta neatsargiais nuteistosios veiksmais, pirmosios instancijos teismas nukentėjusiajai R. T. pagrįstai priteisė 70 000 Lt šiai žalai atlyginti, sumažinęs prašomą priteisti sumą. Civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėtas, nepažeidus nei baudžiamojo proceso, nei civilinės teisės normų, vadovaujantis teismų praktika tokio pobūdžio bylose. Nėra jokio įstatyminio pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio šioje dalyje, juo labiau kad prašymą priteisti visą nukentėjusiosios nurodytą dėl nusikaltimo patirtą neturtinę žalą prokurorė savo apeliaciniame skunde siejo su pakeistu nusikalstamos veikos kvalifikavimu.

Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Dėl gynėjo dalyvavimo išlaidų priteisimo

BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Tai reiškia būtiną gynėjo dalyvavimą apeliaciniame procese. Kita vertus, ši byla nagrinėjama pagal prokurorės apeliacinį skundą, kuriuo prašoma bloginti nuteistosios B. B. teisinę padėtį.

Teisėjų kolegija kreipėsi į Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (toliau – ir Tarnyba) dėl gynėjo skyrimo nuteistajai B. B.. Paskyrus gynėją, Tarnyba pateikė byloje prašymą, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, išieškoti iš B. B. 83,96 eurų antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

BPK 106 straipsnio 1 dalies nuostatos nustato, kad, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys.

Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

Kadangi, įgyvendinant nuteistojo teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teisme yra būtinas ir nepriklauso nuo nuteistojo valios, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus vyriausiosios prokurorės apeliacinį skundą atmesti.