Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo akcinės bendrovės „Amber Grid“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 8 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui akcinei bendrovei „Achema“, civilinėje byloje Nr. e2-825-273/2015 dėl suskystintų gamtinių dujų terminalo priedo lėšų ir delspinigių priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Skundžiama nutartis neatitinka Lietuvos teismų suformuotos praktikos dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pagal kurią, esant didelei reikalavimo sumai ir duomenims apie teismuose nagrinėjamas bylas, kurių pagrindu atsakovui gali kilti prievolė dengti įsiskolinimus, tik įvertinus asmens, kuriam prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, finansinius dokumentus negalima spręsti apie galimą grėsmę teismo sprendimo neįvykdymui. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas kitose bylose atsakovo atžvilgiu yra pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, yra pagrįsta ir teisėta. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis ieškovo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: pirma, ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra būtina sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika.

Nagrinėjamu atveju atskiruoju skundu nekeliamas ieškinio tikėtino pagrįstumo įvertinimo klausimas, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs tarp šalių kilusį ginčą 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimu ieškinio reikalavimus tenkino ir ieškovui iš atsakovo priteisė jo nurodomas sumas, kas sudaro pagrindą teigti, kad ieškinys yra prima facie pagrįstas, todėl ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėjo įrodyti, kad kyla grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui.

Ieškovas šią aplinkybę iš esmės įrodinėjo tuo, kad ieškinio suma yra didelė, o pagal atsakovo finansinių ataskaitų duomenis įmonės skolos auga. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-783/2012; 2013 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-210/2013). Tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovu, kad didelė ieškinio suma nėra besąlyginis pagrindas visais atvejais taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti, kadangi kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, palyginus ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamomis pajamomis, taip pat atsakovų įsipareigojimais, yra didelė.

Pirmosios instancijos teismas ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė įvertinęs įmonės 2014 metų finansinių ataskaitų duomenimis. Atsakovo 2014 m. balanso duomenys patvirtina, kad bendrovė turto 2014 m. turėjo už 1 144 261 000 Lt (apie 331 mln. Eur), iš kurio 587 977 000 Lt (apie 170 mln. Eur) vertės ilgalaikio turto, iš jo – materialaus turto – žemės, pastatų, mašinų, įrengimų ir kt. – virš 400 mln. Lt (apie 117 mln. Eur). Iš atsakovo byloje pateikto Hipotekos registro išrašo matyti, kad AB „Achema“ materialusis turtas nėra įkeistas tretiesiems asmenims. Tuo tarpu mokėtinų sumų ir įsipareigojimų 2014 m. balanse apskaityta 560 534 000 Lt (apie 162 mln. Eur) sumai. Lyginant šiuos duomenis su atsakovo 2013 m. balanso duomenimis matyti, kad AB „Achema“ įsipareigojimai išaugo beveik dvigubai, tačiau pažymėtina, jog lyginant su 2013 m. išaugo ir balanse apskaityto turto suma nuo 909 832 000 Lt iki 1 114 261 000 Lt. Nors bendrovės 2014 m. pelno (nuostolių) ataskaita patvirtina, kad 2014 m. AB „Achema“ veikė nuostolingai – patyrė 87 242 000 Lt nuostolių, tačiau vien ši aplinkybė nepatvirtina ieškovo teiginių dėl prastos AB „Achema“ finansinės padėties. Taigi, įvertinęs 2014 m. duomenis apie atsakovo turto sudėtį, jo vertę, įsipareigojimų mastą, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su Kauno apygardos teismo išvada, kad atsakovas turėtų galimybę sumokėti teismo priteistą sumą, t. y. nagrinėjamo ginčo suma atsakovui nėra tokia didelė, kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, kiltų grėsmė tikėtina ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui.

Apeliantas taip pat teigia, kad augant atsakovo įsiskolinimui Rusijos koncernui „Gazprom“ bei prastėjant įmonės finansiniams pajėgumams, įmonės turimo turto gali nepakakti atsakovo įsipareigojimams padengti. Lietuvos apeliacinis teismas atkreipia apelianto dėmesį, kad jis nepateikė jokių duomenų, kokio dydžio yra (jei yra) atsakovo įsiskolinimas Rusijos koncernui „Gazprom“ ir koks jo santykis su įmonės turimo turto verte, todėl tik apelianto spėjimai apie tai, kad ateityje atsakovo įmonės turto nepakaks apelianto ir kitų kreditorių reikalavimams padengti, nepagrįsti įrodymais, nesudaro pagrindo taikyti byloje laikinąsias apsaugos priemones.

Atskirasis skundas taip pat grindžiamas argumentais, jog skundžiama teismo nutartis priimta ignoruojant viešai skelbiamus duomenis apie galimas atsakovo veiklos problemas ir netinkamai vertinant paties atsakovo žiniasklaidos priemonėse pateiktą informaciją apie savo veiklos perspektyvas. Apeliantas pažymi, kad žiniasklaidos priemonėse nurodoma, jog AB „Achema“ situacija nuolat blogėja ir bendrovės ateities veiklos perspektyvos kelia rimtų abejonių. Pažymi ir tai, kad pats atsakovas yra viešai pripažinęs, jog 2014 m. yra patyręs nemažą nuostolį. Šiems argumentams pagrįsti jis kartu su prašymu taikyti byloje laikinąsias apsaugos priemones pateikė įvairiuose Lietuvos dienraščiuose ir interneto tinklalapiuose publikuotus straipsnius apie AB „Achema“ veiklą, jos poziciją dėl SGDT mokesčio mokėjimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nesirėmė netiesioginiais duomenimis apie atsakovo finansinę padėtį, t. y. žurnalistų pateiktomis atsakovo veiklos ir pozicijos dėl SGDT mokesčio mokėjimo interpretacijomis, atsakovo tam tikrų aplinkybių kontekste pateiktais pasisakymais, nesudaro pagrindo abejoti skundžiamos teismo nutarties teisėtumu ir pagrįstumu.

Pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą pagrindžia ir byloje neginčytinai nustatyta aplinkybė, kad atsakovas kaupia atidėjinius, tikėtina ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Atsakovas 2015 m. gegužės 22 d. raštu yra patvirtinęs, jog yra sukaupta virs 20 000 000 Eur ieškovo reikalavimams patenkinti, tuo atveju jei bus priimtas jam palankus teismo sprendimas. Šios aplinkybės, įvertinus tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu iš atsakovo ieškovui priteista suma neviršija 19 000 000 Eur sumos, visiškai pašalina grėsmę dėl teismo sprendimo neįvykimo. Apeliantas taip pat baiminasi, kad šios sukauptos sumos gali būti panaudotos ne tik atsiskaitymui su ieškovu, tačiau, nepateikus duomenų apie tai, kad atsakovas naudoja ar ketina panaudoti nuodytas atidėjinių sumas atsiskaitymui ir su kitais kreditoriais, apelianto išsakyti argumentai šiuo klausimu, laikytini nepagrįstais nuogąstavimais. Be to, prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės turi būti ekonomiškos ir proporcingos siekiamam tikslui pasiekti. Šiuo atveju ieškovo pagrindinis tikslas yra užtikrinti tikėtina jam palankaus galutinio teismo sprendimo įvykdymą, galimybę pasiekti šį tikslą užtikrina atsakovo sukaupti atidėjiniai. Atsakovas taip pat nurodo, kad atidėjiniai saugomi banko sąskaitose ir už juos įmonė gauna palūkanas, todėl atidėjinius pervedus į teismo depozitinę sąskaitą atsakovas patirtų tam tikras neigiamas turtines pasekmes, todėl ieškovo teiginiai dėl to, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nesukels jokių neigiamų pasekmių atsakovui, atmestini kaip nepagrįsti. Teismo nuomone, tokio dydžio piniginių lėšų pervedimas į teismo depozitinę sąskaitą neproporcingai suvaržytų atsakovo teises bei prieštarautų ekonomiškumo principui (draudimui turtinio pobūdžio laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikyti didesnius suvaržymus, nei absoliučiai būtina siekiant užtikrinti būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą).

Paneigus grėsmę ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymui, nesudaro pagrindo naikinti skundžiamos teismo nutarties ir skundo argumentai dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones siekiant užtikrinti viešąjį interesą, kadangi ši aplinkybė būtų aktuali tik įžvelgus grėsmę teismo sprendimo įvykdymui.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir todėl, kad ji prieštarauja Lietuvos apeliacinio teismo praktikai, be to, šis teismas yra atsakovo atžvilgiu taikęs laikinąsias apsaugos priemones, o tai sustiprina apelianto argumentus dėl poreikio tenkinti jo prašymą. Apeliacinės instancijos teismas visų pirma pažymi, jog skundžiama nutartis priimta įvertinus Lietuvos apeliacinio teismo praktiką dėl ieškinio sumos reikšmingumo sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kadangi remiantis apeliacinio teismo praktika ši aplinkybė (ieškinio sumos reikšmingumas asmeniui, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones) kiekvienu konkrečiu atveju vertinama pagal konkrečios bylos faktines aplinkybes ir įvertinus asmens, kurio turtui prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinę padėtį. Todėl tik ta aplinkybė, kad tam tikroje byloje Lietuvos apeliacinis teismas atsakovo atžvilgiu yra taikęs laikinąsias apsaugos priemones (civilinė byla Nr. 2-239/2014), nesudaro pagrindo spręsti apie laikinųjų apsaugos priemonių poreikį visose civilinėse bylose, kurių šalimi yra atsakovas. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1158-302/2015, įvertinęs atsakovo turtinę padėtį, sprendė, jog ji nekelia grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui ir yra pakankama tikėtina ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Kauno apygardos teismas tinkamai pritaikė teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, įvertino, kad remiantis bylos medžiaga nėra visų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti ir pagrįstai bei teisėtai, vadovaudamasis teismų praktika, ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, netenkino. Esant šioms aplinkybėms atskirasis skundas netenkinamas, o Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 8 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.