Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo akcinės bendrovės „Achema“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 14 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-1756-259/2013 pagal ieškovo akcinės bendrovės „Amber Grid“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Achema“ dėl lėšų mokėjimo, delspinigių priteisimo ir įpareigojimo vykdyti sutartį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

2. Ieškovas nepateikė prima facie įrodymų dėl ieškinio pagrįstumo.

3. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas prieštarauja viešajam interesui, neigiamai paveiks patį suskystintų gamtinių dujų terminalo projektą. Atsakovui ir visai visuomenei neišvengiamai bus padaryta didelė žala.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas prašo skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 14 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsakovas neįrodė, kad ieškinio suma nėra didelė, o paties atsakovo pateikti paaiškinimai ir įrodymai netgi patvirtina ieškovo poziciją, kad ši suma atsakovui didelė.

2. Atsakovas neįrodė, kad jo finansinė padėtis yra tokia gera, kad nekyla jokios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti.

3. Atsakovas įrodymais nepaneigė, kad netaikant laikinųjų apsaugos priemonių, kyla grėsmė būsimam teismo sprendimui įvykdyti.

4. Vien faktas, kad ieškovas neprašė taikyti laikinųjų apsaugos priemonių iš karto teikdamas teismui ieškinį, nėra pagrindas atsisakyti taikyti šias priemones vėlesnėje bylos stadijoje.

5. Nepranešimas apie sprendžiamą klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neturi įtakos teismo nutarties, kuria taikytos šios priemonės, teisėtumui ir pagrįstumui.

6. Teismas tinkamai įvertino ieškinio prima facie pagrįstumą.

7. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nesukelia atsakovui jokių neigiamų pasekmių.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Taigi laikinosios apsaugos priemonių taikymo sąlygos yra šios: tikėtinas ieškinio reikalavimo pagrindimas ir būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimas arba negalimumas jį įvykdyti.

Apeliantas (atsakovas) nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu preliminariu ieškinio reikalavimų vertinimu. Apelianto nuomone, ieškovas tikėtinai nepagrindė pareikštų reikalavimų. Pažymėtina, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pirmiausia turėtų nustatyti, ar yra tikimybė, kad bus priimtas ieškovui palankus sprendimas. Jei preliminariai (lot. prima facie) įvertinus pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, tampa aišku, kad negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nenagrinėja ieškinio pagrįstumo klausimo, tik preliminariai nustato, ar yra tikimybė, jog pagal pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus gali būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad ieškovas tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus. Nesutikti su šia išvada nėra pagrindo. Po skundžiamos nutarties priėmimo pirmosios instancijos teismas 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimu nusprendė ieškinį patenkinti iš dalies ir priteisti ieškovui iš atsakovo 38 234 334,97 Lt. Nors šis teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs, tačiau patvirtina, kad ieškovas tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimus. Šiuo atveju esant priimtam pirmosios instancijos teismo sprendimui, pripažįstančiam ieškinio pagrįstumą, neturi pagrindo apelianto argumentai, kad ieškovo pareikšti reikalavimai nėra prima facie pagrįsti.

Sutiktina su ieškovo atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentais, kad vien faktas, jog ieškovas iš karto teikdamas ieškinį neprašė taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, nėra pagrindas atsisakyti taikyti šias priemones vėlesnėje bylos nagrinėjimo stadijoje. Ieškovo nurodytos priežastys, t. y. nevienkartiniai vieši atsakovo vadovo pareiškimai apie įmonės veiklos apimčių mažėjimą, veiklos sustabdymą ar nutraukimą ir kiti spaudoje pasirodę pranešimai apie atsakovo veiklos problemas, sudarė ieškovui pakankamą pagrindą manyti, kad tokia situacija kelia grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, ir prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones bylos nagrinėjimo metu.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, neturėjo pareigos apie šio prašymo nagrinėjimą pranešti atsakovui, todėl atsakovo (apelianto) argumentai dėl nepranešimo apie sprendžiamą klausimą atmestini kaip nepagrįsti (CPK 147 str. 1 d.). Nors ieškovas savo prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo nurodęs, kad jis neprieštarauja, kad teismas suteiktų galimybę atsakovui atsiliepti į šį prašymą, toks ieškovo neprieštaravimas nesukūrė pirmosios instancijos teismui pareigos apie minėto prašymo nagrinėjimą pranešti atsakovui. Pažymėtina ir tai, kad minėtas ieškovo neprieštaravimas nereiškia ieškovo pripažinimo, jog būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizika yra minimali. Ieškovo teigimu, tai reiškė, kad jis objektyviai negalėjo turėti visos įmanomos informacijos apie atsakovo veiklą ir jo galimybes įvykdyti būsimą teismo sprendimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovas savo atsikirtimus į ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turėjo galimybę pateikti (ir pateikė) kartu su atskiruoju skundu.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones taip pat grindė didele ieškinio suma. Pažymėtina, kad paprastai pagal teismų praktiką ši aplinkybė preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Tačiau tai yra nuginčijama prezumpcija, kurią atsakovas gali motyvuotai paneigti, pateikęs teismui duomenis apie savo turtinę padėtį. Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma yra didelė. Nors atsakovas atskirajame skunde teigia, kad ieškinio suma jam nėra didelė, tačiau atsakovo pateikti argumentai ir įrodymai nepagrindžia šio teiginio ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, jog pareikšto ieškinio suma (39 970 023,37 Lt) jam yra didelė. Apelianto (atsakovo) pateikti įrodymai nepaneigia skundžiamoje nutartyje nurodytos viešos informacijos apie blogėjančią atsakovo veiklą. Priešingai, pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovas savo prievolę mokėti suskystintų gamtinių dujų terminalo lėšas laiko didele, o nagrinėjamoje byloje ginčas kilo būtent dėl šios atsakovo prievolės tinkamo vykdymo (b. l. 47-48). Atsakovo pateikta informacija, kad jis pagal metinę apyvartą patenka tarp penkių didžiausių Lietuvos bendrovių, apima laikotarpį iki 2012 m. pabaigos (b. l. 70). Tačiau pirmosios instancijos teismas vadovavosi ieškovo kartu su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių pateikta vieša informacija, patvirtinančia apie atsakovo finansinės būklės pablogėjimą būtent 2013 m. Aplinkybė, kad atsakovas 2013 m. investavo į savo veiklą apie 68,5 mln. Lt taip pat neįrodo geros atsakovo finansinės padėties. Atsižvelgiant į minėtus besitęsiančius atsakovo veiklos sunkumus, investicijų faktas negali garantuoti, kad atsakovas galės įvykdyti ieškovui galimai palankų teismo sprendimą.

Atsakovas atskirajame skunde nenurodo, kokią konkrečiai žalą jam ir viešajam interesui sukelia taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Skundžiama nutartimi pirmiausia areštuotas atsakovo kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, jo nesant – lėšos. Pirmosios instancijos teismas leido atsakovui naudotis areštuotu turtu, uždrausdamas tik jį perleisti tretiesiems asmenims ir apsunkinti įsipareigojimais. Taigi atsakovas gali toliau vykdyti savo veiklą, naudoti visus šiai veiklai būtinus įrengimus, pastatus ir kitą turtą, net jei jis yra areštuotas. Tokiu būdu taikytos laikinosios apsaugos priemonės nevaržo atsakovo galimybių toliau vykdyti veiklą ir nepažeidžia viešojo intereso. Taip pat atmestini atskirojo skundo argumentai, kad dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių blogėja atsakovo reputacija ir nukenčia patikimumas verslo partneriams. Visų pirma, atsakovas turi teisę sumokėti reikalaujamą sumą į teismo sąskaitą, tokiu atveju taikytos laikinosios apsaugos priemonės naikinamos (CPK 148 str. 2, 3 d.). Antra, pats atsakovas viešai spaudoje skelbia informaciją apie savo blogėjančią finansinę būklę.

Kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nereikšmingi nagrinėjamam klausimui teisingai išspręsti, todėl dėl jų nepasisakoma.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, tinkamai įvertino svarbias bylos aplinkybes ir teisingai taikė proceso teisės normas, todėl naikinti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais pagrindo nėra (CPK 185 str., 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-339 straipsniais,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.