Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainos Kukalienės ir Astos Vailionės,

suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos atstovei E.R.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų M.G. ir E.B. prašymą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos dėl terminų atnaujinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjai M.G. ir E.B. prašymu kreipėsi į teismą, prašydami atnaujinti J.G. ((duomenys neskelbtini)) ir jos teisių perėmėjams E.B. bei M.G. terminą pateikti prašymui atkurti nuosavybės teises į R. R., mirusios (duomenys neskelbtini), nekilnojamąjį turtą - žemės sklypą 1,1590 ha žemės skl. Nr. (duomenys neskelbtini), bei terminą pateikti nuosavybės teisę bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus.

Pareiškėjai prašyme (b. l. 13-17) bei M.G. ir atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) mirė jų teta J. G. Po J. G. mirties pareiškėjai, kaip testamentiniai įpėdiniai, paveldėjo po jos mirties likusį turtą. Tvarkant J. G. palikimo klausimus, pareiškėjai sužinojo apie 1972-10-23 testamentą, kuriuo J. G. teta R. R. J. G. paliko 1 hektaro žemės sklypą, (duomenys neskelbtini) ir visą namų inventorių, kuris liks R. R. mirties dienai.

Nei J. G., nei pareiškėjai Atkūrimo įstatymo nustatytu terminu (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) nepateikė prašymo atkurti nuosavybės teises į R. R. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemės sklypą, o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų nepateikė iki 2003 m. gruodžio 31 d., tačiau pareiškėjai teigia, kad šie terminai praleisti dėl svarbių priežasčių, todėl turėtų būti atnaujinti.

Pareiškėjai, prašydami atnaujinti Atkūrimo įstatyme numatytus terminus, nurodo, kad J. G. gyveno kartu su savo vieniša teta R. R. (duomenys neskelbtini). R. R. mirė (duomenys neskelbtini), o J. G., mirė (duomenys neskelbtini). Liudytojų parodymais civilinėje byloje Nr. 2YT-469-1052/2020 nustatyta aplinkybė, kad J. G. 2016 metais paprašė sutvarkyti stogą, meistras negyvenamoje palėpėje rado daiktus, tarp jų buvo ir testamentas, apie kurį iki tol J. G. nebuvo žinoma. Padedant kitiems asmenims ji išsiaiškino, kokias teises jai suteikia minėtas testamentas ir ėmėsi aktyvių veiksmų nuosavybės teisių atkūrimo realizavimui. J. G. 2016 m. spalio 13 d. įgaliojo J. M. atstovauti ją atliekant visus veiksmus, susijusius su žemės sklypų, kuriuos valdė buvusi savininkė R. R., atkūrimu/grąžinimu, taip pat vesti paveldėjimo bylą po R. R. mirties bei atstovauti ją teisme. Taip pat iš Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymų nustatyta, jog veikdamas pagal įgaliojimą J. M. 2017 m. vasario 28 d. gavo iš Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymą, taip pat 2017 m. kovo 22 d. sudarė atstovavimo sutartį su advokato padėjėja M. M. – K. dėl kreipimosi į teismą, tačiau dėl staigios J. G. mirties šis procesas liko nepabaigtas realizuoti.

Visuma nurodytų aplinkybių, pareiškėjų teigimu, patvirtina, kad sužinojus apie testamentą, J. G. iš karto ėmėsi veiksmų realizuoti nuosavybės teisių atkūrimo teises ir tuo tikslu atliko eilę objektyviais duomenimis pagrįstų veiksmų. Be to, vertinant aplinkybę, dėl kokių priežasčių J. G. apie testamentą sužinojo tik 2016 metais, reikšmingos šios aplinkybės: Testamentas buvo surašytas 1972 metais; R. R. mirė po penkerių metų - (duomenys neskelbtini); šį laikotarpį nuo 1972 iki 1977 metų ji buvo itin silpnos sveikatos; J. G. teta paliko turtą būdama gydymo įstaigoje jau sunkiai sirgdama; minimas testamentas nebuvo realizuotas vykdant oficialią paveldėjimo procedūrą, jame išvardintas kitas turtas (namų apyvokos daiktai) perėjo J. G. natūraliai, faktiniu palikimo priėmimu; įvertinant laiką, kada testamentas buvo surašytas - 1972 metai, akivaizdu, kad nacionalizuota žemė ne tik, kad nebuvo ir negalėjo būti civilinės apyvartos objektas, tačiau tokie žemės nuosavybės ir paveldėjimo klausimai apskirtai negalėjo būti net aptarinėjami; ginčui reikšminga ir tai, kad R. R. mirė likus 14 metų iki 1991 metų, t. y. to laiko, kai Lietuvoje buvo pradėtas restitucijos procesas. Todėl natūralu ir suprantama, kad 1972-1977 metais tiesiog nebuvo tikslo/pagrindo spręsti dėl tų klausimų, kurių realizavimas buvo visiškai neįmanomas.

Taip pat pažymėjo, kad NŽT buvo registruotas J. G. prašymas atkurti nuosavybės teises į jos tėvo iki nacionalizacijos nuosavybės teise turėtą žemės sklypą. Į tėvo žemę nuosavybės teisės J. G. atkurtos pilnai. Ši aplinkybė patvirtina, kad J. G., žinodama apie savo teises, jas realizavo tinkamai ir laiku - jai nebuvo būdingas nerūpestingas elgesys. Žinodama, kad turi teisę ir į kito asmens (R. R.) valdytą turtą, ji būtų teikusi atitinkamus prašymus ir dokumentus, kaip tai darė dėl savo teisių realizavimo, apie kurias ji žinojo. Todėl ir pastaroji aplinkybė patvirtina, kad pavėluotas kreipimasis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į turėtą turtą buvo susijęs išimtinai su pavėluotu sužinojimu apie tokios teisės buvimą.

Pareiškėjų teigimu, J. G. įstatyme numatytais terminais savo valios neišreiškė ne todėl, kad nepretendavo į nuosavybės teisių atkūrimą, o dėl to, kad dėl objektyvių priežasčių nežinojo, jog yra pagrindas į tokį nuosavybės teisių atkūrimą pretenduoti (t. y. nežinojo apie testamento egzistavimą). Sužinojusi apie tokį faktą, ji operatyviai atliko eilę veiksmų, kuriais aiškiai išreiškė siekį tokią valią realizuoti - ji siekė, kad būtų surinkti reikalingi dokumentai kreipimusi į teismą dėl terminų atnaujinimo, tačiau šios teisės iki galo nespėjo realizuoti dėl savo mirties.

Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir NŽT arba Tarnyba) atsiliepimu (b. l. 69-76) bei teismo posėdžio metu su prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti. Tarnyba nurodė, kad piliečių prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į R. R. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę Kauno miesto skyriuje nebuvo gauta ir nuosavybės teisių atkūrimo byla nebuvo užvesta. Pažymėjo, jog pareiškėjų teta J. G. tiek iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatyto 2001 m. gruodžio 31 d. termino pabaigos, tiek iki savo mirties, įvykusios (duomenys neskelbtini), nepasinaudojo savo subjektine teise pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į R. R. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę. Kadangi J. G. iki savo mirties nepateikė prašymo ir neįgijo subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, tai ji šios teisės negalėjo perleisti ir pareiškėjams. Atitinkamai pareiškėjai, neturėdami subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, negalėjo praleisti ir Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytų terminų dėl prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo bei termino giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams pateikimo. Atsižvelgiant į tai, Nacionalinės žemės tarnybos įsitikinimu, teismas negali pareiškėjams atnaujinti termino pateikti prašymui ir giminystės ryšį su buvusia turto savininke patvirtinantiems dokumentams, o pareiškėjų argumentai dėl terminų atnaujinimo neturi teisinės reikšmės.

Taip pat nurodė, kad tam tikrą subjektinės teisės įgyvendinimo terminą gali praleisti tik gyvas, veiksnus asmuo. Todėl, Tarnybos nuomone, nėra teisinio pagrindo atnaujinti subjektinės teisės įgyvendinimo terminą mirusiam asmeniui (J. G.), nes pagal Atkūrimo įstatymą asmuo, kuris teisės aktų nustatytais terminais ir tvarka nepateikė prašymo atkurti nuosavybės teises, neįgijo tokios subjektinės teisės, o Atkūrimo įstatymas nenumato galimybės atnaujinti prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo terminą mirusio asmens vardu.

Prašymas atmestinas.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjų – pretendentų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą – prašymo atnaujinti terminą pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko žemę ir nuosavybės teises, giminystės ryšį patvirtinančius ir kitus dokumentus, pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, vykdant nuosavybės teisių atkūrimą Lietuvos Respublikoje, teisės aktais buvo įtvirtinta ne absoliuti, o ribota restitucija, kurios tvarką ir sąlygas numato Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – Atkūrimo įstatymas). Nuosavybės teisės atkuriamos ne visiems asmenims, bet Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie yra nurodyti Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje ir kurie padavė prašymus atkurti nuosavybės teises iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatytų terminų pasibaigimo.

Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje yra nustatytos prielaidos, kurioms esant asmuo gali pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą: Lietuvos Respublikos pilietybė, giminystės ryšys su savininku arba paveldėjimo santykių egzistavimas. Nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams: 1) turto savininkui; 2) asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams; 3) turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939–1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 4) turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 5) asmenims, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Norintys atkurti nuosavybės teises piliečiai turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pačių prielaidų egzistavimas (pvz., buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu) pats savaime asmeniui subjektinės teisės – atkurti nuosavybę į nekilnojamąjį turtą – nesukuria. Tam, kad atsirastų ši teisė, asmuo turi įvykdyti atitinkamas sąlygas, be kita ko, pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, t. y. išreikšti valią, kad tokia subjektinė teisė jam būtų suteikta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-1403/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1437-2012). Taigi, šiai subjektinei teisei atsirasti yra būtina įstatyme numatytų prielaidų egzistavimo bei atitinkamų sąlygų įvykdymo visuma. Ir priešingai, bent vieno iš šių elementų (prielaidų arba sąlygų) nebuvimas yra kliūtis atsirasti asmens teisei atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Įstatymų leidėjas nustatė galutinius prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus: prašymus atkurti nuosavybės teises buvo galima paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.). Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytus prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujintas.

Vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, pirmiausiai būtina nustatyti, kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Sistemiškai aiškinant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (2001 m. gruodžio 31 d.) prašymams pateikti, su šio straipsnio 4 dalies reikalavimu – kartu su prašymu pateikti pilietybę patvirtinantį dokumentą ir kitus nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, darytina išvada, kad įstatyme nustatytos prielaidos, kurios yra būtinos pradėti patį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, turi egzistuoti arba atsirasti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1528/2012, 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-137-552/2015). Jei asmuo iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.) neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, toks asmuo negali būti laikomas praleidusiu Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus ir siekti atnaujinti terminą įgyvendinti tokią teisę, kurios jis iki įstatymu nustatyto termino nebuvo įgijęs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-131/2011, 2013 m. vasario 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-246/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai siekia atkurti nuosavybės teises į buvusios žemės savininkės R. R., mirusios (duomenys neskelbtini) (b. l. 23), iki nacionalizacijos valdytą žemę. Iš byloje esančio Naminio testamento matyti, kad (duomenys neskelbtini) R. R. J. G. paliko 1 hektaro žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir visą namų inventorių, kuris liks R. R. mirties dienai, tačiau duomenų, kad „Naminis testamentas“ (b. l. 21) buvo realizuotas, t. y., jog J. G. palikimą po R. R. mirties priėmė, byloje nėra. Bylos duomenimis nustatyta, kad po J. G. mirties ((duomenys neskelbtini)) pareiškėjai, kaip testamentiniai įpėdiniai, paveldėjo po jos mirties likusį turtą (b. l. 20, 22).

Byloje nėra ginčo, kad R. R. mirė (duomenys neskelbtini)., o J. G. - (duomenys neskelbtini) (b. l. 20,23). Taip pat byloje nėra ginčo, kad J. G. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytu terminu (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) nepateikė prašymo atkurti nuosavybės teises į R. R. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą 1 ha žemės sklypą, o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų nepateikė iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.), t. y., nepasinaudojo savo subjektine teise pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į R. R. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę. Įvertinus tai, kad J. G. iki savo mirties Atkūrimo įstatymo numatytais terminais nepateikė prašymo ir neįgijo subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, konstatuotina, jog ji šios teisės negalėjo perleisti ir testamentiniams įpėdiniams (pareiškėjams). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjai, neturėdami subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, negalėjo praleisti ir Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytų terminų dėl prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo bei termino giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams pateikimo ir siekti atnaujinti terminą įgyvendinti tokią teisę, kurios jie iki įstatyme nustatyto termino nebuvo įgiję, o argumentai dėl teisės aktų nustatytų terminų praleidimo priežasčių nėra teisiškai reikšmingi, todėl nevertinami (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-131/2011; 2013 m. vasario 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-246/2013; 2017 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1672-525/2017).

Pareiškėjai taip pat prašo atnaujinti terminą pateikti prašymui atkurti nuosavybės bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus mirusios J. G. vardu. Taigi šioje byloje svarbu nustatyti, ar Atkūrimo įstatymas numato pagrindą atnaujinti šio Įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo terminą mirusiajam asmeniui.

Pažymėtina, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesą reglamentuoja specialusis teisės aktas - Atkūrimo įstatymas. Suformuotoje teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad jis taikomas ne visiems turtiniams santykiams, o specifiniams turtiniams santykiams, t. y. santykiams, kurie atsiranda dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo. Kaip minėta Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis nustato baigtinį subjektų, kuriems gali būti atkurtos nuosavybės teisės, ratą. Iš Atkūrimo įstatymo nuostatų matyti, kad jis taikomas ne visiems buvusiems savininkams ar jų palikuonims, o tik buvusiems savininkams, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai ir atitinka įstatyme nustatytas sąlygas. Lingvistiškai ir sistemiškai aiškinant Atkūrimo įstatymo 2 ir 10 straipsnio nuostatas darytina išvada, kad Atkūrimo įstatymas nenumato teisės atkurti nuosavybės teises mirusiam asmeniui. Iš Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatų matyti, kad mirus turto savininkui arba kitam subjektui, įgijusiam teisę atkurti nuosavybės teises, subjektinė teisė atkurti nuosavybės teises šio Įstatymo pagrindu ir tvarka pereina jame nustatytam subjektų ratui. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis įtvirtina išimtį iš šios bendrosios taisyklės numatydamas, kad „jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis“. Atitinkamai, darytina išvada, kad pretendento prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimas yra ta aplinkybė, kuriai esant įmanomas nuosavybės teisių atkūrimo procesas mirusiojo vardu.

Atitinkamai aiškintinos ir Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostatos. Jose numatyta, kad prašymo pateikimo terminas gali būti atnaujinamas „piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis“. Akivaizdu, kad tam tikrą subjektinės teisės įgyvendinimo terminą gali praleisti tik gyvas, veiksnus asmuo. Priešingu atveju vertinimas, ar tam tikros termino praleidimo priežastys, atsiradusios po asmens mirties nepasibaigus atitinkamam terminui, buvo svarbios, nebūtų prasmingas, nes tokių priežasčių apskritai nebegali būti. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus konstatuotina, kad nėra teisinio pagrindo atnaujinti subjektinės teisės įgyvendinimo terminą mirusiam asmeniui, nes pagal Atkūrimo įstatymą asmuo, kuris teisės aktų nustatytais terminais ir tvarka nepateikė prašymo atkurti nuosavybės teises, neįgijo tokios subjektinės teisės. Todėl darytina išvada, kad Atkūrimo įstatymas nenumato galimybės atnaujinti prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo terminą mirusio asmens vardu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-09-06 nutartį byloje Nr. A858-1430/2012).

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjams negali būti atnaujinami praleisti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyje numatyti terminai, nes pareiškėjai, neturėdami subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą iki terminų pasibaigimo, negalėjo praleisti ir Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytų terminų dėl prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo bei termino giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams pateikimo, o pareiškėjų argumentai dėl terminų atnaujinimo neturi teisinės reikšmės. Atitinkamai atmestinas pareiškėjų prašymas atnaujinti terminą mirusiosios J. G. vardu, nes to nenumato Atkūrimo įstatymas. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nėra nei teisinio nei faktinio pagrindo patenkinti pareiškėjų reikalavimus, todėl jų prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.

Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas V. de H. prieš Olandiją, 1997-12-19 sprendimas H. prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-11-14 sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjų M.G. ir E.B. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.