Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Kazio Kailiūno ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų P. P. ir K. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1054-260/2010 pagal ieškovės L. P. ieškinį atsakovams P. P. ir K. P. dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas susitarimą bei jo sudarymo aplinkybes, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, kad aiškinant sutartį pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Anot apeliantų, 2008 m. rugsėjo 17 d. susitarimas buvo sudarytas, siekiant išsaugoti jų sūnaus ir ieškovės santuoką, bei santuokos buvimu užtikrinti savo anūkų gerovę ir normalų vystymąsi, kad šie augtų šeimoje, kartu su abiem savo tėvais. Prieš pasirašant susitarimą, apeliantams buvo pasakyta, kad pasižadėjimas dėl dovanojimo jokių teisinių pasekmių apeliantams nesukels. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 23 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1125-787/2008, buvo išspręsti visi privalomi išspręsti su santuokos nutraukimu susiję klausimai, tačiau jame neminimi kokie nors trečiųjų asmenų įsipareigojimai ieškovei ar jos vaikams ir pan.Teismas neįvertino, kad susitarimo tekstą parengė ne jo šalys, o ieškovės sutuoktinis A. P., kuris šį susitarimą ir pateikė pasirašyti, o pati ieškovė atsakovams pasirašant susitarimą, nedalyvavo. Manytina, kad ieškovei pačiai parengus susitarimą, jo teksto turinys galimai būtų buvęs visiškai kitoks, labiau atspindintis šalių valią siekti išsaugoti ieškovės ir atsakovų sūnaus santuoką. Ieškovė tik pasinaudojo pažodiniu sutarties aiškinimu ir pareiškė nepagrįstą ieškinį.Teismas nevertino susitarimo esmės bei sąlygų tarpusavio ryšio, atsakovų nurodytų aplinkybių, kad jei jie būtų siekę be jokių sąlygų, išimčių ir kitų tikslų padovanoti ieškovei butą, jie šį pažadą galėjo įgyvendinti nedelsiant, sudarydami dovanojimo sutartį.Sprendime neįvertinta, kad ieškovė neįrodė aplinkybės, jog atsakovai dovanojimo sutartį atsisakė sudaryti dėl nepateisinamų priežasčių. Susitarime nėra pateiktas pateisinamų priežasčių atsisakyti sudaryti dovanojimo sutartį sąrašas, todėl pateisinamos ar nepateisinamos priežastys atsisakyti sudaryti dovanojimo sutartį tampa šalių (šiuo atveju ieškovės) įrodinėjimo dalyku. Anot apeliantų, jų veiksmai, susiję su pažado dovanoti butą tolimesniu neįgyvendinimu, susiję su santuokos tarp L. P. ir A. P. nutraukimu, tolimesnių giminystės ryšių nebuvimu bei atitinkamu ieškovės veikimu priešingai galimų dovanotojų (apeliantų) interesams. Tokios priežastys turėtų būti laikomos svarbiomis panaikinant jau sudarytą dovanojimo sutartį (CK 6.472 str.).Pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai nustatė ir ištyrė bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, todėl teismo faktinių aplinkybių įvertinimas prieštarauja CPK 176 straipsnio 1 daliai bei CPK 185 straipsnio 1 daliai, o skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas ir prieštarauja CPK 263 straipsnio 1 daliai. Savo teiginį, kad nėra pagrindo vertinti, jog atsakovai 2008 m. rugsėjo 17 d. susitarimą sudarė priešingu tikslu, t. y. kad tam, kad būtų išsaugota sūnaus ir ieškovės šeima teismas pagrindė tik aplinkybe, kad tarp apeliantų sūnaus ir ieškovės buvo nutraukta santuoka. Teismas, neįvertino aplinkybės, kad A. P. dalyvavo susitarimo sudarymo procese, nepagrįstai atsisakė prijungti prie bylos ginčo išsprendimui reikšmingus A. P. rašytinius paaiškinimus.Pripažinus šalių sudarytą susitarimą įsipareigojimu (pažadu) sudaryti dovanojimo sutartį, vadovaujantis CK 6.465 straipsnio 2 dalimi, 6.247 ir 6.249 straipsniais, ieškovė privalėjo įrodyti konkrečių nuostolių, susijusių su pasirengimu priimti dovaną, atsiradimą, tačiau to nepadarė, o pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė, kad ieškovei nebūtina įrodinėti jos patirtų nuostolių.Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2009 pateiktą aukos (labdaros ar paramos) teikimo (dovanojimo) santykių aiškinimą, 2008 m. rugsėjo 17 d. susitarimas negali būti traktuojamas kaip susitarimas suteikti paramą, nes juo siekta tenkinti asmeninius apdovanotojo poreikius, parama nebuvo teikta Labdaros ir paramos įstatymo 3 straipsnyje nurodytose srityse. Net ir sutikus su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad susitarimu siekta suteikti paramą artimiems žmonėms, toks susitarimas vis tiek yra traktuotinas kaip pažadas suteikti paramą, todėl turi būti taikomos CK 6.465 straipsnio 2 dalies ir 6.247 straipsnio nuostatos.Pirmosios instancijos teismas 2008 m. rugsėjo 17 d. susitarimą traktavo esant preliminaria sutartimi, tačiau tokio vertinimo nepagrindė. Teigiant, kad pažadas padovanoti kartu yra ir preliminarioji sutartis, atsiranda akivaizdi teisės normų kolizija – tarp CK 6.165 straipsnio 4 dalies ir 6.465 straipsnio 2 dalies. Tokiu atveju turi būti taikoma specialios teisės normos, o būtent CK 6.465 straipsnio 2 dalis, pagal kurią gali būti reikalaujami atlyginti tik tokius nuostolius, kurie susiję su pasirengimu priimti dovaną. Nagrinėjamu atveju ieškovė patirtų išlaidų neįrodė.Nėra aišku, kokia teisės norma remiantis buvo priteista suma, kokios rūšies yra priteista suma (bauda, nuostoliai ar skola), todėl sprendimas laikytinas neaiškiu ir prieštaringu.Tuo atveju, jei pirmosios instancijos teismas priteistą sumą traktavo kaip baudines netesybas, susitarimo šalis (ieškovė), kuri reikalauja priteisti tokias netesybas, nepagrįstai praturtėtų kitos šalies atžvilgiu, nes susitarimas yra neatlygintinas sandoris, o apeliantams nesudarius dovanojimo sutarties, ieškovė nieko nepraranda.Pripažinus, jog pirmosios instancijos teismas ieškovei priteisė nuostolius, akivaizdu, kad priteista suma yra gerokai per didelė ir ieškovė negalėjo patirti tokio dydžio nuostolių, susijusių su pasirengimu priimti dovaną, kurie yra netgi dvigubai didesni už pačios dovanos vertę – 107 077 Lt.

12. Pripažinus, kad pirmosios instancijos teismas ieškovei priteisė skolą, toks teismo vertinimas pripažintinas prieštaraujančiu sudaryto susitarimo esmei ir prasmei, nes susitarimas yra vienašalis, neatlygintinas sandoris, todėl jokia skola atsirasti negalėjo.

Nėra pagrindo teigti, kad 2008 m. rugsėjo 17 d. susitarimas buvo sudarytas tik dėl akių ir nesukels apeliantams jokių teisinių pasekmių, nes esant tokioms pačioms aplinkybėms analogiški šalims protingi asmenys būtų supratę, jog tokio susitarimo pasirašymas sukels tam tikras teisines pasekmes.Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad 2008 m. rugsėjo 17 d. susitarimo šalių tikrasis tikslas buvo pažadas suteikti paramą artimam asmeniui ateityje. Tokia išvada darytina, atsižvelgus į tai, kad Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 23 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-1125-787/2008, konstatuota, kad A. P. ir L. P. kartu nebegyvena daugiau kaip metus ir neveda bendro ūkio, todėl santuoka yra iširusi.Apeliantų teiginys, kad 2008 m. rugsėjo 17 d. susitarime aptarti klausimai turėjo atsispindėti sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių ir 2008 m. spalio 23 d. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo sprendime, yra klaidinantis ir nepagrįstas, nes susitarimu sukuriamos teisės ir pareigos tarp ieškovės ir apeliantų, o sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių – tarp ieškovės ir apeliantų sūnaus A. P.. Atmestini apeliantų argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė tikrosios šalių valios, sudarant susitarimą, o rėmėsi tik gramatiniu šio dokumento teksto prasmės aiškinimu. Teismas civilinės bylos nagrinėjimo metu aiškinosi, kokie buvo tikrieji susitarimo šalių ketinimai, ir šiam tikslui pasiekti rėmėsi tiek šalių paaiškinimais procesiniuose dokumentuose ir teisme, tiek byloje surinktais rašytiniais įrodymais. Nepagrįstai apeliantai teigia, kad ieškovė neįrodė aplinkybės, jog jie sudaryti pagrindinę sutartį atsisakė dėl nepateisinamų priežasčių. Vien tas faktas, kad apeliantai pažadėtą perleisti butą perleido tretiesiems asmenims, apie tai jos visiškai neinformuodami ir nebandydami vėliau su ja susisiekti ir paaiškinti savo veiksmų priežastis, liudija apeliantų veiksmų nesąžiningumą.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo vertinti, jog atsakovai 2008 m. rugsėjo 17 d. susitarimą sudarė priešingu tikslu, t. y. kad išsaugoti sūnaus ir ieškovės šeimą, visiškai neketindami vykdyti prisiimtų susitarimu įsipareigojimų. Tokia išvada padaryta ne tik remiantis faktine ir teisine susitarimo prigimtimi, jį sudariusių šalių tikrąja valia ir siekiais, bet ir byloje surinktais rašytinais įrodymais (pvz., Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 23 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1125-787/2008). Vertinant vaiko interesus kaip prioritetinę vertybę, netikėtina, jog apeliantai, sudarydami susitarimą, elgėsi moralei priešingais tikslais, t. y. ne paisyti vaiko interesų, o siekti, kad bet kokia kaina būtų išsaugota jų sūnaus ir ieškovės santuoka.Atmestini apeliantų argumentai, kad nepagrįstai pirmosios instancijos teismas neprijungė prie bylos rašytinius paaiškinimu. Iš A. P. rašytinių paaiškinimo turinio matyti, kad susitarimo iniciatoriumi, skirtingai nei nurodo apeliantai, buvo ne A. P., o ieškovė. Apeliantų prašymas prijungti prie bylos A. P. rašytinius paaiškinimus teismui buvo pateiktas po to, kai teismas priėmė nutartį skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje, nors tokia teise galėjo pasinaudoti daug anksčiau. Rašytiniai paaiškinimai yra neleistini įrodymai, nes A. P. savo paaiškinimus išdėstė raštu, nors juos turėjo duoti teismo posėdžio metu žodžiu.Faktinių bylos aplinkybių teisinis kvalifikavimas yra teismo prerogatyva, todėl teismas turi teisę taikyti kitas teisės normas, nei tas, kuriomis rėmėsi byloje dalyvaujantys asmenys. Pirmosios instancijos teismas, šalių santykius kvalifikuodamas kaip susitarimą dėl paramos teikimo artimiems asmenims, teisingai aiškino ir vertino faktines bylos aplinkybes ir vadovavosi CK numatytu sutarties laisvės principu. Nepagrįstai apeliantai teigia, kad susitarimas negali būti traktuojamas kaip parama, nes jis neatitinka CK 6.476 straipsnio nuostatų ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotos paramos sampratos. Anot ieškovės, susitarimas neturi būti aiškinamas vien lingvistiškai, turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai. Ginčo šalims susitarime aptarus ikisutartinės prievolės neįvykdymo pasekmes, esant vienos iš šalių nesąžiningam elgesiui, kaltoji šalis privalo atlyginti, o kreditorius turi teisę, vadovaujantis sutarčių laisvės principu, reikalauti atlyginti nuostolius (baudą), neturėdamas pareigos įrodinėti jų dydžio.Apeliantai neteisingai aiškina materialinės teisės normas, nes tarp šalių pasirašytas susitarimas savo esme nėra gryna sutartis dėl dovanojimo sutarties sudarymo, todėl nėra pagrindo susitarimui išimtinai taikyti CK 6.465 straipsnio nuostatas. Aplinkybė, kad parama laikytina neatlygintinu sandoriu, nepaneigia šalių laisvės raštu susitarti ir išdėstyti savo valią dėl sutarties (sandorio) nevykdymo esant vienai šaliai nesąžiningai.Apeliantų argumentai, kad iš skundžiamo sprendimo turinio nėra aišku kokios rūšies yra priteista suma (bauda, nuostoliai ar skola), yra tik formalaus pobūdžio, nes kaip matyti iš apeliacinio skundo motyvų, apeliantai savo argumentus sieja būtent su nuostoliais.Nepagrįstai apeliantai teigia, kad ieškovė negalėjo patirti nuostolių, kurie yra dvigubai didesni už pačios dovanos vertę – 107 077 Lt. Kaip matyti iš 2009 m. gegužės 4 d. pirkimo-pardavimo sutarties buto su rūsiu kaina yra didesnė nei nurodo apeliantai, o būtent – 185 000 Lt.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas, Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 22 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų P. P. ir K. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 22 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs šią bylą iš esmės, ieškinį patenkino ir priteisė ieškovei iš atsakovų 200 000 Lt, padaręs išvadą, kad atsakovų prievolė sumokėti ieškovei minėtą sumą atsirado iš 2008 m. rugsėjo 17 d. sudaryto susitarimo bei atitinka CK 6.163 ir 6.165 straipsnių nuostatas. Tokią išvadą teismas padarė, nustatęs, kad atsakovai, minėtu susitarimu pažadėję ieškovei padovanoti butą, šio pažado neįvykdė be svarbios priežasties ir todėl pagal susitarimo nuostatas privalo sumokėti ieškovei 200 000 Lt nuostolių atlyginimą. Minėtame susitarime įtvirtintą atsakovų pažadą suteikti paramą ieškovei (padovanoti butą) pirmosios instancijos teismas įvertino kaip preliminarų susitarimą.

Iš tiesų, iš byloje esančio 2008 m. rugsėjo 17 d. ieškovės ir atsakovų pasirašyto Susitarimo dėl dovanojimo sutarties (toliau - Susitarimo) turinio matyti, kad šiuo Susitarimu atsakovai įsipareigojo padovanoti ieškovei jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį butą, esantį Elektrėnų m., Šviesos g. 18-13 (susitarimo 1 p.), o ieškovė įsipareigojo šį turtą, kaip dovaną, priimti. Susitarimo 4 punktu taip pat nustatyta, kad dėl nepateisinamų priežasčių dovanotojams (atsakovams) atsisakius duoto pažado - padovanoti ieškovei minėtą butą, dovanotojai (atsakovai) privalo sumokėti apdovanotajai L. P. (ieškovei) baudą, turėtus nuostolius, susijusius su pasirengimu priimti dovaną - 200 000 Lt.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.70 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad prievolių įvykdymas gali būti užtikrinamas pagal sutartį arba įstatymus netesybomis, įkeitimu (hipoteka), laidavimu, garantija, rankpinigiais ar kitais sutartyje numatytais būdais. Netesybos (bauda, delspinigiai) – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (CK 6.71 str. 1 d.). Netesybos gali būti nurodytos konkrečia pinigų suma arba užtikrinamosios prievolės sumos procentu.

Pagal CK 6.258 straipsnio 1 dalies nuostatą, įstatymai ar sutartis gali nustatyti, kad už prievolės neįvykdymą arba netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.256 str. 2 d.).

Taigi, netesybos (bauda, delspinigiai) yra prievolių užtikrinimo būdas, skatinantis skolininką įvykdyti prievolę, taip pat sutartinės civilinės atsakomybės forma.

Šios bylos šalių 2008 m. rugsėjo 17 d. pasirašyto Susitarimo 4 punkto turinys, pagal kurį atsakovai įsipareigojo sumokėti ieškovei 200 000 Lt baudą, turėtus nuostolius, susijusius su pasirengimu priimti dovaną tuo atveju, jeigu jie dėl nepateisinamų priežasčių atsisakys duoto pažado, leidžia daryti išvadą, kad šiuo Susitarimu šalys būtent ir nustatė tuo pačiu susitarimu atsakovų prisiimtos prievolės - įsipareigojimo dovanoti ieškovei jiems priklausantį butą - įvykdymo užtikrino būdą bei civilinės atsakomybės už šios prievolės neįvykdymą formą - netesybas, nustatydami konkrečią pinigų sumą (baudą), kurią atsakovai privalės sumokėti ieškovei tuo atveju, jeigu jie minėtos prievolės neįvykdys be pateisinamų priežasčių.

Byloje yra nustatyta ir neginčijama aplinkybė, kad atsakovai savo prievolės, kurią jie prisiėmė 2008 m. rugsėjo 17 d. Susitarimu, neįvykdė - pažadėję ieškovei padovanoti konkretų turtą (butą), nustatytu terminu to nepadarė ir perleido butą tretiesiems asmenims. Tačiau ginčas byloje kilo dėl paties susitarimo nuostatų ir dėl jo neįvykdymo priežasčių aiškinimo.

Atsakovai savo apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Susitarimą, nevertino jo esmės ir sąlygų tarpusavio ryšio, atsakovų nurodytų aplinkybių, ir todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl Susitarimo esmės. Apeliantų teigimu, 2008 m. rugsėjo 17 d. Susitarimas buvo sudarytas, siekiant išsaugoti jų sūnaus ir ieškovės santuoką, bei santuokos buvimu užtikrinti savo anūkų gerovę ir normalų vystymąsi, kad šie augtų šeimoje, kartu su abiem savo tėvais. Tačiau toks atsakovų teiginys nėra pagrįstas jokiais faktiniais bylos duomenimis. Priešingai, Susitarimo 1 punkte yra aiškiai pažymima, kad atsakovai įsipareigoja padovanoti ieškovei jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį butą, siekdami apsaugoti nepilnamečio vaiko A. K. P. interesus po santuokos nutraukimo tarp jo tėvų. Faktiniai bylos duomenys įrodo, kad dar iki 2008 m. rugsėjo 17 d. Susitarimo pasirašymo atsakovų sūnaus ir ieškovės santuoka faktiškai buvo iširusi ir ją išsaugoti nebebuvo įmanoma: byloje esantis Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 23 d. sprendimo nuorašas (1 t., 16-18 b.l.) patvirtina, kad jau iki šio sprendimo priėmimo A. P. ir L. P. daugiau kaip metus kartu nebegyveno ir bendro ūkio nevedė. Šiuo sprendimu taip pat buvo patvirtinta ir šalių sudaryta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Atsižvelgiant į tai, kad šis sprendimas buvo priimtas praėjus tik kiek daugiau negu mėnesiui po šioje byloje aptariamo Susitarimo pasirašymo, atsakovų teiginys, jog susitarimas buvo sudarytas, siekiant išsaugoti ieškovės ir jų sūnaus santuoką, jo nepagrindus faktiniais duomenimis, atmestinas. Aplinkybė, kad minėtame sprendime neminimi jokie trečiųjų asmenų įsipareigojimai ieškovei ar jos vaikams, atsakovų teiginio taip pat nepatvirtina, nes santuokos nutraukimo byloje buvo išspręsti su ieškovės ir atsakovų sūnaus santuokos nutraukimu susiję klausimai, atsakovai nebuvo dalyvaujantys asmenys santuokos nutraukimo byloje ir jų įsipareigojimai negalėjo būti nurodomi.

Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad Susitarimo tekstą parengė ne jo šalys, o ieškovės sutuoktinis A. P., kuris šį Susitarimą ir pateikė pasirašyti, o pati ieškovė, atsakovams pasirašant susitarimą, nedalyvavo. Tačiau šios aplinkybės faktiniais duomenimis nėra patvirtintos. Net ir nustačius tokias aplinkybes, jos nepatvirtintų atsakovų teiginio, kad susitarimas buvo sudarytas, siekiant išsaugoti santuoką. Priešingai, atsakovų sūnaus dalyvavimo, rengiant Susitarimo tekstą, faktas galėtų tik patvirtinti, kad jame išdėstytos sąlygos atsakovams buvo gerai žinomos ir atitiko jų valią.

Pažymėtina, kad atsakovai, teigdami, jog jų tikroji valia, sudarant Susitarimą, buvo kitokia, negu yra išdėstyta pasirašyto Susitarimo sąlygose, reikalavimo pripažinti Susitarimą ar atskirą jo dalį (sąlygą) negaliojančiu nepareiškė ir neteigia, kad toks Susitarimas, kokį jie pasirašė, buvo sudarytas, jiems suklydus ar dėl ieškovės ar jų sūnaus apgaulės ar kitokių neteisėtų veiksmų. Priešingai, atsakovai teigia, kad ieškovei pačiai parengus susitarimą, jo teksto turinys galimai būtų buvęs visiškai kitoks, labiau atspindintis šalių valią siekti išsaugoti ieškovės ir atsakovų sūnaus santuoką. Tačiau ieškovė tokio teiginio nepatvirtina ir jokių faktinių duomenų, galinčių patvirtinti buvus kitokią Susitarimo šalių valią, negu raštu išdėstytos jo sąlygos, nėra.

Negalima nesutikti su apeliantų teiginiu, kad sutarties sąlygos turi būti aiškinamos, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties tikslą, jos sudarymo aplinkybes. Tokia nuostata yra įtvirtinta sutarčių aiškinimo taisykles nustatančio CK 6.193 straipsnio 2 dalyje. Tačiau Susitarimo sąlygos yra nuoseklios ir viena kitai neprieštarauja, o tai, kad jo sudarymo metu buvusios aplinkybės (faktiškai iširusi atsakovų sūnaus ir ieškovės santuoka bei faktas, kad jie turi mažametį vaiką, kuris yra atsakovų anūkas) suformavo šalių valią sudaryti būtent tokį Susitarimą, patvirtina ir šio Susitarimo 1 punkto turinys. Todėl atsakovų teiginys, kad ieškovė bei pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik pažodiniu sutarties teksto aiškinimu, nėra pagrįstas.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad ieškovė neįrodė aplinkybės, jog atsakovai dovanojimo sutartį atsisakė sudaryti dėl nepateisinamų priežasčių. Apeliantų teigimu, nesant pateisinamų priežasčių atsisakyti sudaryti dovanojimo sutartį sąrašo, šią aplinkybę turi įrodyti ieškovė. Savo veiksmus, neįvykdant pažado padovanoti ieškovei butą, apeliantai aiškina santuokos tarp L. P. ir A. P. nutraukimu, tolimesnių giminystės ryšių nebuvimu bei atitinkamu ieškovės veikimu priešingai galimų dovanotojų (apeliantų) interesams.

Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalies nuostatą, civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotasis asmuo kaltas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. Skolininko atsakomybė preziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad skirtingai nei kitos civilinės atsakomybės sąlygos, kaltė yra preziumuojama ir ieškovas šios sąlygos neprivalo įrodyti. Tai, kad kaltės nėra, privalo įrodyti atsakovas.

Šioje nutartyje jau minėta, kad aplinkybė jog savo prievolės, kurią prisiėmė 2008 m. rugsėjo 17 d. Susitarimu, atsakovai neįvykdė (pažadėję ieškovei padovanoti konkretų turtą (butą), nustatytu terminu to nepadarė ir perleido butą tretiesiems asmenims), yra nustatyta ir neginčijama. Taigi, atsakovai neįvykdė sutartimi nustatytos pareigos ir atsirado pagrindas taikyti Susitarimu numatytą civilinę atsakomybę (CK 6.245 str. 1 d., 6.256 str. 2 d., 6.258 str. 1 d.). Susitarimo 4 punkto turinys įrodo, kad pažado dovanoti turtą pasekmių - pareigos sumokėti baudą - netaikymą Susitarimo šalys susiejo su aplinkybe, kai tokį pažadą įvykdyti atsisakoma dėl svarbių priežasčių. Taigi atsakovams teigiant, kad jie duoto pažado atsisakė dėl svarbių priežasčių, šias priežastis jie ir privalėjo įrodyti. Tačiau tokių įrodymų atsakovai nepateikė. Priešingai, aplinkybė, kad butą, kurį Susitarimu atsakovai pažadėjo dovanoti ieškovei iki 2010 m. gegužės 1 d., jau 2009 m. gegužės 4 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, t. y. likus beveik metams iki nustatyto termino, pardavė kitiems asmenims, paneigia svarbių priežasčių egzistavimą.

Apeliantai teigia, kad jų veiksmai, atsisakant duoto pažado, susiję su santuokos tarp L. P. ir A. P. nutraukimu, tolimesnių giminystės ryšių nebuvimu bei atitinkamu ieškovės veikimu priešingai galimų dovanotojų (apeliantų) interesams. Tačiau kokie ieškovės veiksmai buvo priešingi atsakovų interesams, apeliantai nenurodo. Tuo tarpu jų nurodytos aplinkybės, kad buvo nutraukta ieškovės ir jų sūnaus santuoka ir nutrūko šios bylos šalių giminystės ryšiai, pagal Susitarimo 1 punkto nuostatas ir buvo aplinkybės, paskatinusios sudaryti Susitarimą, kurio tikslas - apsaugoti nepilnamečio atsakovų anūko bei ieškovės sūnaus A. K. P. interesus, nutraukus santuoką tarp ieškovės ir atsakovų sūnaus A. P.. Todėl šios aplinkybės negali būti prižįstamos svarbiomis ir pateisinančiomis atsisakymą nuo duoto pažado.

Kaip jau minėta šioje nutartyje, Susitarime įtvirtintą atsakovų pažadą suteikti paramą ieškovei (padovanoti butą) pirmosios instancijos teismas įvertino kaip preliminarų susitarimą. Pasak apeliantų, teigiant, kad pažadas padovanoti kartu yra ir preliminarioji sutartis, atsiranda teisės normų kolizija – tarp CK 6.165 straipsnio 4 dalies ir 6.465 straipsnio 2 dalies. Be to, apeliantų teigimu, 2008 m. rugsėjo 17 d. Susitarimas negali būti traktuojamas kaip susitarimas suteikti paramą, nes juo siekta tenkinti asmeninius apdovanotojo poreikius, parama nebuvo teikta Labdaros ir paramos įstatymo 3 straipsnyje nurodytose srityse.

Atsižvelgdama į šiuos apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas reiškia tai, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 str. 1 d.). Šalys taip pat turi teisę sudaryti sutartį, turinčią kelių rūšių sutarčių elementų ir tokiai sutarčiai taikomos atskirų rūšių sutartis reglamentuojančios normos, jeigu ko kita nenumato šalių susitarimas arba tai neprieštarauja pačios sutarties esmei (CK 6.156 str. 4 d.).

Pirmosios instancijos teismas, pagrįstai nustatęs, kad Susitarimas turi preliminarios sutarties elementą (jame yra įtvirtintas įsipareigojimas ateityje sudaryti kitą, pagrindinę (dovanojimo) sutartį), Susitarimą įvertino kaip preliminarų susitarimą (CK 6.165 straipsnyje numatytą preliminarią sutartį). Pažymėtina, kad Susitarimas turi ir CK 6.465 straipsnio 2 dalyje numatyto sandorio - pažado padovanoti turtą, požymių: jame iš tiesų yra įtvirtintas atsakovų pažadas dovanoti ieškovei turtą ateityje. Tačiau įstatyme numatytos pasekmės ir vienu, ir kitu atveju yra analogiškos: nustatytu terminu nesudarius pagrindinės sutarties, prievolė sudaryti tokią sutartį pasibaigia, o pažadas dovanoti turtą nelaikomas dovanojimo sutartimi, be to, abiem atvejais numatyta pareiga atlyginti nuostolius, tiek atsiradusius dėl vengimo sudaryti pagrindinę sutartį, tiek ir neįvykdžius pažado dovanoti turtą (CK 6.165 str. 4 ir 5 d., 6.465 str. 2 d.). Vien aplinkybė, kad CK 6.465 straipsnio 2 dalyje numatyti atlygintini nuostoliai, atsiradę neįvykdžius pažado, yra apibrėžti ir siejami su pasirengimu priimti dovaną, o CK 6.65 straipsnio 4 dalyje numatyti nuostoliai, atsiradę dėl vengimo sudaryti pagrindinę sutartį, nėra apibrėžti, nesudaro pagrindo teigti, kad tarp šių teisės normų yra kolizija.

Šalių sudarytas Susitarimas bei jame nustatytos sąlygos, tarp jų ir sąlyga, nustatanti atsakovų pareigą sumokėti baudą, nuostolius, dėl nepateisinamų priežasčių atsisakius duoto pažado, įstatymams neprieštarauja ir nėra pagrindo teigti, kad šis Susitarimas ir jame nustatytos sąlygos (ar jų dalis) neatitiko šalių valios, buvusios Susitarimo sudarymo metu. Pažymėtina, kad Susitarimo 4 punktu nustatytą baudą, mokėtiną atsisakius duoto pažado padovanoti ieškovei butą, šalys susiejo su ieškovės nuostolių, atsiradusių dėl pasirengimo priimti dovaną, atlyginimu, kaip tai ir numatyta CK 6.465 straipsnio 2 dalyje.

Kaip jau minėta šioje nutartyje, Susitarimu šalys nustatė atsakovų prisiimtos prievolės - dovanoti ieškovei jiems priklausantį butą - įvykdymo užtikrino būdą bei civilinės atsakomybės už šios prievolės neįvykdymą formą - netesybas, nustatydami konkrečią pinigų sumą (baudą), kurią atsakovai privalės sumokėti ieškovei tuo atveju, jeigu jie minėtos prievolės neįvykdys be pateisinamų priežasčių. Pažymėtina, kad už sutartinės prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kreditorius gali reikalauti taikyti skolininkui dviejų formų sutartinę civilinę atsakomybę: netesybų išieškojimą ir (ar) nuostolių atlyginimą (CK 6.256 str. 2 d., 6.258 str.). Šioje byloje ieškovė, remdamasi tuo, kad atsakovai Susitarimu nustatyto savo įsipareigojimo neįvykdė ir be svarbių priežasčių atsisakė duoto pažado padovanoti jai butą, t. y. pažeidė prievolę, prašė teismo priteisti iš jų nuostolius ir baudą, numatytus Susitarimo 4 punkte: šalių sulygtą sumą - 200 000 Lt. Taigi nagrinėjamu atveju ieškovė, kaip kreditorius, prašė taikyti atsakovams (skolininkams) civilinę atsakomybę netesybų forma ir nuostolių atlyginimo ji faktiškai nereikalavo, nes reikalavime nurodytas teiginys, kad prašoma atlyginti nuostolius ir baudą, numatytus 2008 m. rugsėjo 17 d. susitarimo dėl dovanojimo sutarties sudarymo 4 punkte, šiuo atveju turi būti suprantamas kaip reikalavimas taikyti netesybas, kurias ji laiko iš anksto nustatytais nuostoliais.

Aptariant sutartines netesybas, svarbu pažymėti tai, kad šalių sutartimi sulygtos netesybos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurių jam nereikia įrodinėti, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo sutartinę prievolę. Šalių sutartyje sulygtos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; ir kt.). Teismų praktikoje taip pat yra nustatyta, kad jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; ir kt.).

Šioje byloje atsakovai, ginčydami reikalavimo priteisti netesybas (baudą), pagrįstumą - ieškovės teisę reikalauti baudos, nustatytų netesybų dydžio iš esmės neginčijo ir neteigė, kad netesybos yra neprotingai didelės. Atsakovai taip pat nereiškė ir reikalavimo pripažinti negaliojančia Susitarimo sąlygą, nustačiusią jų įsipareigojimą sumokėti konkretaus dydžio baudą dėl to, kad bauda neprotinga, akivaizdžiai per didelė ir pan. Savo apeliaciniame skunde atsakovai teigia, kad priteista suma yra per didelė, ieškovė negalėjo patirti tokio dydžio nuostolių, kurie yra dvigubai didesni už pačios dovanos vertę. Tačiau iš byloje esančios 2009 m. gegužės 4 d. buto pirkimo-pardavimo sutarties nuorašo (1 t., 140-142 b. l.) matyti, kad praėjus kiek daugiau negu pusmečiui po 2008 m. rugsėjo 17 d. Susitarimo pasirašymo, butą ieškovai pardavė tretiesiems asmenims už 185 000 Lt, t. y. kainą, artimą nustatytoms netesyboms (baudai). Taigi, mažinti šalių Susitarimu sulygtas netesybas nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip jau minėta, sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurių jam nereikia įrodinėti, teigti, kad priteisus šias netesybas, ieškovė nepagrįstai praturtėtų, taip pat nėra pagrindo.

Skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje pirmosios instancijos teismas, be kita ko, nurodė, kad teismas pripažįsta, jog atsakovai, sudarę 2008 m. rugsėjo 17 d. susitarimą su ieškove, pažadėdami jai padovanoti butą, o be svarbios priežasties to nepadarius, sumokėti 200 000 Lt baudą, kaip nuostolių atlyginimą, be svarbios priežasties nepadovanoję buto, privalo sumokėti ieškovei 200 000 Lt nuostolių atlyginimą. Taigi, iš šios sprendimo dalies yra aišku, kad pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovų ieškovei Susitarimu nustatytas netesybas (baudą), kuri yra iš anksto nustatyti būsimi kreditoriaus (ieškovės) nuostoliai. Vien aplinkybė, jog sprendimo rezoliucinėje dalyje teismas nurodė, kad priteisia skolą, nesudaro pagrindo teigti, kad sprendimas yra neaiškus ir prieštaringas. Ši aplinkybė, teisėjų kolegijos įsitikinimu, iš esmės reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodydamas priteisiamos pinigų sumos paskirtį, žodį ,,skola“ įrašė apsirikęs ir šis rašymo apsirikimas teismo sprendimo esmės nekeičia bei nesudaro pagrindo pripažinti jį neteisėtu ir panaikinti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovų apeliacinį skundą, remdamasi šioje nutartyje išdėstytomis aplinkybėmis bei argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, tinkamai nustatė ir įvertino faktines šios bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai pritaikė materialinės ir proceso teisės normas ir padarė bylos duomenimis pagrįstas išvadas, todėl bylą iš esmės išsprendė teisingai ir pagrindo tenkinti apeliacinį skundą nėra.

Atmetus atsakovų apeliacinį skundą, iš jų valstybei priteisiamas žyminis mokestis už apeliacinį skundą, kurio sumokėjimas Kauno apygardos teismo 2010 m. liepos 29 d. nutartimi buvo atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) priėmimo (2 t., 4-5 b. l.), o ieškovei priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, kurias ji patyrė apeliacinės instancijos teisme: išlaidos už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą taip pat už pagalbą, rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o taip pat išlaidos, susijusios su rašytinių įrodymų pateikimu (CPK 84 str., 88 str. 1 d. 9 p., 96 str. 2 d., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovų P. P. ir K. P. po 2 500 Lt iš kiekvieno žyminio mokesčio valstybei bei po 531,50 Lt iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidų ieškovei L. P..