- Teismas
- Šiaulių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-11-12
- Bylos Nr.
- 2-5845-883/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-04714-2013-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Irena Stasiūnienė
- Ieškovas
- V. S.
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. S. ieškinį atsakovui antstoliui A. B. dėl žalos atlyginimo priteisimo; tretieji asmenys Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija, atstovaujanti Lietuvos Respubliką, ir BTA Insurance Company“ Se, atstovaujamas ,,BTA Insurance Company“ SE filialo Lietuvoje, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė V. S. kreipėsi į teismą ieškiniu, kurį patikslino, prašydama priteisti iš atsakovo antstolio A. B. 1900 Lt turtinės ir 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą (1–2, 35– 36 b. l.).
Ieškinyje nurodė, kad 2004 m. kovo 18 d. turto pardavimo iš varžytinių aktu Nr. 41-5348 antstolis A. B. pardavė Stipruolių klubui „Heraklis" ieškovei asmeninės nuosavybė teise priklausiusį vieno kambario butą, esantį (duomenys neskelbtini). Butas iš varžytinių parduotas už 2100 Lt. Pagal 2004-11-12 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 8804 pirminis pirkėjas Stipruolių klubas „Heraklis" butą perleido A. S., o šis 2005-01-06 pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 2-236 butą perleido B. P.. Ieškovė išvardytiems buto įgijėjams pretenzijų nereiškia, tačiau ieškinyje teigia, kad antstolis A. B. jos butą pardavė už per mažą kainą, nes pardavimo metu buto vertė buvo 4000 Lt. Teigia, kad iki varžytinių nebuvo suteikta galimybė ginčyti parduodamo iš varžytinių buto kainos, ji taip pat nežinojo, kad turėjo būti ginamos tuo metu buvusios nepilnametės ieškovės dukters I. L. teisės. Mano, kad antstolis pažeidė tuo metu galiojusio LR CPK 663 straipsnio 3 dalies nuostatas, jog išieškoti iš skolininkui priklausančio būsto, kuriame jis gyvena, galima tik tuo atveju, jeigu išieškoma suma viršija tris tūkstančius litų, o varžytinių dieną ieškovės skola buvo tik 2662,03 Lt. Prašo teismo priteisti dėl buto pardavimo iš varžytinių ieškovei padarytą žalą, kurią sudaro skirtumas tarp buto kainos ir pardavimo kainos, t. y. 1900 Lt (4000-2100). Kadangi antstoliui pardavus butą patyrė pažeminimą, dvasinius išgyvenimus, gėdą, išgyveno ne tik dėl savęs, bet ir dėl nepilnametės dukters, kuri taip pat liko be būsto, todėl prašo iš atsakovo priteisti 10000 Lt neturtinę žalą.
Posėdžio metu ieškovė ir jos atstovė ieškinį palaikė ir papildomai paaiškino, kad buto pardavimo iš varžytynių metu bute gyveno ieškovė su nepilnamete neįgalia savo dukra. Ieškovė tuo metu neturėjo darbo, blogai mokėjo lietuvių kalbą. Nors ji kreipėsi į Vaiko teisių apsaugos tarnybą, tačiau jai nebuvo suteikta jokia pagalba, nebuvo paaiškinta varžytynių akto apskundimo tvarka ir po varžytynių iš buto turėjo išsikelti kartu su nepilnamete dukra. Kadangi antstolis neturėjo teisės parduoti iš varžytynių butą, kuriame gyvena nepilnametis vaikas, jis turi atlyginti jai padarytą žalą. Nurodė, kad neturtinės žalos dydį apskaičiavo atsižvelgdama į tai, kiek ji turėjo išlaidų nuomodama gyvenamąjį būstą, nes pardavus turėtą butą varžytynėse, socialinis būstas jei nebuvo suteiktas.
Atsiliepimas
Atsakovas antstolis A. B. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad antstolio A. B. kontoroje yra vykdoma vykdomoji byla Nr. 41-5348/03 dėl 2662,03 Lt skolos išieškojimo iš skolininkės V. S. išieškotojo DNSB Tilžės 36 naudai pagal 2002-05-15 Šiaulių miesto apylinkės teismo vykdomąjį raštą Nr. 2-1772-08. Ieškinyje dėl žalos atlyginimo ieškovė V. S. nenurodė svarbių priežasčių ieškinio senaties terminui atnaujinti, todėl atsakovas prašo teismo taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Taip pat nurodo, kad skolininkės reikalavimas priteisti turtinę žalą atmestinas, nes iš varžytynių parduodant butą nebuvo neteisėtų antstolio veiksmų ir kaltės, t. y. LR CK 6.246 - 6.249 straipsniuose numatytų civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų. Atsiliepime teigia, kad vykdant vykdomąją bylą Nr. 41-5348/03 2003-11-04 buvo surašytas turto arešto aktas, kuriuo areštuotas ieškovei priklausantis butas (duomenys neskelbtini); antstolis jį įkainavo rinkos kainomis (2500,00 Lt), atsižvelgdamas į jo nusidėvėjimą bei į arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones; turto arešto akto skolininkė neskundė; 2004-03-18 butas buvo parduotas iš varžytynių ir surašytas turto pardavimo iš varžytynių aktas, kurį 2004-04-15 rezoliucija patvirtino Šiaulių miesto apylinkės teismas. Pažymi, kad tiesiogiai Antstolių įstatymas neturtinės žalos atlyginimo dėl antstolio neteisėtų veiksmų nenumato, o ieškovė nepateikė jokių patirtos neturtinės žalos įrodymų, kuriais pagrįstų patirtos žalos dydį, todėl nesutinka su ieškovės V. S. ieškinio reikalavimu priteisti neturtinę žalą ir prašo jo netenkinti.
Šalies argumentai
Posėdžio metu antstolis A. B. su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Papildomai paaiškino, kad išieškoma skola buvo 2662,03 Lt, o pridėjus vykdymo išlaidas susidarė didesnė negu 3000 Lt sumą, todėl parduodant butą iš varžytynių CPK 663 straipsnio nuostatos pažeistos nebuvo.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje BTA Insurance Company“ Se, atstovaujamas ,,BTA Insurance Company“ SE filialo Lietuvoje, atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškinio reikalavimais nesutinka, nes ieškinys nepagrįstas; prašo taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Mano, kad skolininkė žinojo, kad jos turtas areštuotas ir bus parduodamas iš varžytynių, todėl privalėjo pati aktyviai domėtis vykdymo eiga ir bendradarbiauti vykdymo procese (LR CPK 644 straipsnis), tačiau šios savo pareigos nevykdė, net nepranešė antstoliui, kad gyveno su nepilnamete dukterimi. Pažymi, kad nei Civiliniame kodekse, nei Antstolių įstatyme nėra numatyta, kada dėl savo veiksmų vykdymo procese antstolis privalo atlyginti dar ir neturtinę žalą. Ieškovė prašydama priteisti 10000 Lt neturtinę žalą nedetalizuoja ir nepateikė jokių įrodymų, kuo pasireiškė pažeminimas, ieškovės dvasiniai išgyvenimai ir gėda, antstoliui už skolą pardavus jos butą. Teigia, kad pagal Antstolių profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių (patvirtintos LR Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 5 d. nutarimu Nr.1395 (Žin.2002 m., Nr.53- 2043)) 47 punktą, jeigu žalos dydis neviršija 1000 Lt arba lygus šiai sumai, žala nukentėjusiam trečiajam asmeniui atlygina apdraustasis; pagal Taisyklių 10.1. punktą neturtinė žala yra nedraudžiamasis įvykis ir draudikas už ją neatsako. Taip pat pažymėjo, kad pagal draudimo laikotarpiu galiojusį Antstolių įstatymą ir Antstolių profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisykles žalą, padarytą atliekant antstolio funkcijas, atlygina draudikas, kai žala atsirado draudimo sutarties galiojimo metu ir šalių nustatytu laikotarpiu, ne trumpesniu negu 1 metai nuo draudimo sutarties pabaigos. Kadangi nei antstolis, nei ieškovė dėl šio įvykio nesikreipė, todėl draudimo kompanijoje jis nebuvo administruojamas ir dėl šios priežasties suėjo senaties terminas. Mano, kad šioje byloje turi būti taikomas 3 metų senaties terminas, pradedant skaičiuoti nuo varžytinių akto Nr. 41-5348 pasirašymo dienos 2004 m. kovo 18 dienos. Ieškovei šį terminą praleidus be jokių pateisinamų priežasčių, jo atnaujinti nėra pagrindo ir nekyla antstolio draudikui atsakomybė.
Trečiasis asmuo nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija, atstovaujanti Lietuvos Respubliką, atsiliepime nurodo, kad ieškovė (skolininkė) jokių prieštaravimų dėl parduodamo turto nereiškė; ieškovės nurodyta turto (buto) kaina 4000 Lt nėra pagrįsta objektyviais įrodymais, todėl ieškinys turėtų būti atmestas, nes ieškovė neįrodė, jog turtas buvo parduotas už mažesnę nei rinkos kaina. Taip pat mano, kad ieškovė praleido LR CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą. Mano, kad ieškovės argumentai dėl praleisto ieškinio senaties termino nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad antstolio A. B. kontoroje vykdoma vykdomoji byla Nr. 41-5348/03 dėl 2662,03 Lt skolos išieškojimo iš skolininkės V. S. (ieškovės) išieškotojo DNSB Tilžės 36 naudai pagal 2002-05-15 Šiaulių miesto apylinkės teismo vykdomąjį raštą Nr. 2-1772-08/2002 (1 v. b. tomas, 115-116 b. l.). 2003-11-04 turto arešto aktu areštuotas ieškovei priklausantis butas (duomenys neskelbtini)(1 v. b. tomas, 6 – 9 b. l.). 2004-03-18 turto pardavimo iš varžytinių aktu Nr. 41-5348 antstolis butą pardavė už 2100 Lt Stipruolių klubui „Heraklis" (1 v. b. tomas, 28–42 b. l.).
Pagrindinis ieškinio reikalavimas yra atlyginti nuostolius, kurie atsirado antstoliui pardavus ieškovės butą varžytynėse, ir atlyginti neturtinę žalą.
Būtina pažymėti, kad turto pardavimo iš varžytynių aktą 2004-04-15 rezoliucija patvirtino Šiaulių miesto apylinkės teismas. CPK 725 straipsnyje nustatyta varžytynių akto tvirtinimo tvarka, kurios esmė – atlikti antstolio veiksmų, parduodant turtą iš varžytynių, teisminę kontrolę, kurią įvykdžius užtikrinamas turto pardavimo iš varžytynių akto teisėtumas bei šis priverstinio pardavimo veiksmas įgyja sandorio reikšmę materialiosios teisės aspektu ir sukuria materialinių teisinių padarinių – teismo rezoliucija ar nutartimi patvirtintas varžytynių aktas yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas (CPK 725 straipsnio 8 dalis). Nagrinėjamu atveju žalos ieškovei atsirado dėl antstolio ir teismo bendrų veiksmų, kurie abu neatskiriamai susiję priežastiniu ryšiu su žalos atsiradimo faktu, todėl šuo atveju kilo solidarioji civilinė atsakomybė. Prievolės solidarumas lemia kreditoriaus pasirinkimo teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Šioje byloje ieškovė pareiškė reikalavimą dėl žalos atlyginimo tik vienam iš atsakingų solidariųjų skolininkų – antstoliui, todėl nagrinėjamas klausimas dėl žalos priteisimo tik iš antstolio, nesprendžiant žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės klausimo.
Antstolio veikla griežtai reglamentuota įstatymų, ir antstoliui pateiktas vykdytinas dokumentas nesuteikia antstoliui teisės interpretuoti šio dokumento turinio, ar vykdyti jį kita, nei teismo nustatyta tvarka. Antstoliui yra suteiktos įstatymų nustatytos funkcijos, t. y. būtent antstolis įgaliotas vykdyti išieškojimą iš skolininko turto, įkainuojant tokį turtą rinkos kaina, organizuoti turto pardavimą varžytynėse, užtikrinti, kad visi vykdymo procese atliekami veiksmai būtų teisėti ir pagrįsti. Antstolių įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antstolis už savo paties ir savo darbuotojų padarytą žalą atsako įstatymų nustatyta tvarka. Sprendžiant ginčą dėl antstolio veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę civilinę atsakomybę, kartu atsižvelgiant į antstolio profesinės veiklos teisinio reglamentavimo nulemtą civilinės atsakomybės taikymo specifiką.
Ieškovė teigia, kad iki varžytinių nebuvo suteikta galimybė ginčyti parduodamo iš varžytinių buto kainos, antstolis A. B. butą iš varžytynių pardavė už per mažą kainą, vykdydamas skolos už komunalinius patarnavimus išieškojimą antstolis pažeidė tuo metu galiojusio CPK 663 straipsnio nuostatas.
Byloje nustatyta, kad antstolis, išieškodamas iš ieškovės 2662,03 Lt skolą už komunalines paslaugas, areštavo ir 2004-03-18 iš varžytynių pardavė ieškovei priklausantį 12,78 kv. m. bendro ploto vieno kambario butą su 4,97 kv. m. bendro naudojimo patalpomis už 2 100 Lt (5 b. l.). Posėdžio metu antstolis paaiškino, kad prie išieškomos 2662,03 Lt skolos buvo pridėtos vykdymo išlaidos ir išieškoma suma viršijo 3000 Lt. Vykdomojoje byloje Nr. 41-5348/03 nėra duomenų, kokias vykdymo išlaidas iki varžytynių buvo paskaičiavęs antstolis. Be to, antstolis neturėjo teisės į išieškomą sumą įtraukti vykdymo išlaidų, nes teismo nutarties dėl vykdymo išlaidų priteisimo taip pat nėra (CPK 611 str. 2 d., iki 2011-11-01 galiojusi CPK redakcija). Remiantis išdėstytu konstatuojama, kad antstolis neturėjo teisės padidinti išieškomos skolos sumos, pridėdamas vykdymo išlaidų sumą taip, jog išieškoma suma viršytų 3000 Lt apribojimą, nustatytą CPK 663 straipsnio 3 dalies redakcijoje, galiojusiose ginčo buto varžytynių vykdymo metu. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad nurodyta teisės norma yra imperatyvioji. Antstolis negali jos pakeisti, padidindamas vykdomajame rašte įrašytą išieškomą sumą, prie jos pridėdamas vykdymo išlaidų dydį. Juolab, kad tai reikštų vykdomojo rašto, kuriame pažodžiui įrašyta su išieškojimu susijusi teismo sprendimo rezoliucinė dalis, ir paties teismo procesinio sprendimo pakeitimą, t. y. vykdymo veiksmų atlikimo pagrindo pakeitimą ir draudimo be vykdomojo dokumento atlikti vykdymo veiksmus nepaisymą (CPK 586 straipsnis, 648 straipsnio 1 dalies 4 punktas) (LAT 2010-02-08 nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-33/2010).
Antstolio veiksmų neteisėtumą ieškovė argumentuoja ir tuo, kad antstolis pardavė butą, nors jame gyveno nepilnametė ieškovės dukra I. L. (37 b. l.). Posėdžio metu ieškovė paaiškino, kad teisės kreiptis į teismą CPK 663 straipsnio 4 dalies nustatyta tvarka su prašymu nustatyti, kad nebūtų išieškoma iš buto, reikalingo neįgaliai nepilnametei jos dukrai gyventi, jai neišaiškino nei antstolis, nei Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai, nors jiems buvo žinoma apie jos ir dukters galimą iškeldinimą.
CPK 634 straipsnio 2 dalis nustato antstolio pareigą aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus. CPK 663 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas skolininko ar jo šeimos narių prašymu po to, kai butas ar gyvenamasis namas išieškant sumas, nesumokėtas už sunaudotus energijos išteklius, komunalines ir kitokias paslaugas, yra areštuotas, gali nustatyti, kad nebūtų išieškoma iš paskutinio buto, gyvenamojo namo ar jų dalies, būtino šiems asmenims gyventi. Tai teismas gali nustatyti atsižvelgdamas į vaikų, invalidų ir socialiai remtinų asmenų materialinę padėtį bei interesus. Prašymas dėl to paduodamas ir nagrinėjamas apylinkės teisme šio Kodekso 593 straipsnyje nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CPK 663 straipsnio 4 dalis yra socialinį tikslą turinti nepilnamečių vaikų, neįgaliųjų ir socialiai remtinų asmenų procesinė garantija – pagal galimybes apsaugoti juos nuo paskutinio gyvenamojo būsto praradimo. Esant jos taikymo sąlygoms, viešas interesas lemia išieškotojo dispozityvumo ir galimybės nukreipti išieškojimą į paskutinį gyvenamąjį būstą ribojimą, prioritetą suteikiant socialiniam aspektui. Jeigu vykdomojoje byloje yra minėtos pirmos trys CPK 663 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygos, antstolis, vykdydamas CPK 634 straipsnio 2 dalyje nustatytą pareigą, privalo išaiškinti skolininkui teisę prašyti taikyti CPK 663 straipsnio 4 dalyje nustatytą apribojimą. Ši antstolio pareiga vykdytina rašytine forma. Kai skolininkas, kuriam antstolis yra išaiškinęs minėtą teisę, turi nepilnamečių vaikų, tačiau dėl savo nerūpestingumo ar kitų panašių priežasčių nesikreipia į teismą su atitinkamu prašymu, viešas interesas reikalauja, kad antstolis apie tai informuotų vaiko teisių apsaugos instituciją, kuri įstatymų nustatyta tvarka gali realizuoti CPK 663 straipsnio 4 dalyje nustatytą teisę. Vaiko teisių ir interesų apsauga, parduodant turtą iš varžytynių, tenka antstoliui, išaiškinant teisę pateikti prašymą taikyti CPK 663 straipsnio 4 dalyje nustatytą apribojimą ir reikiamais atvejais informuojant vaikų teisių apsaugos instituciją. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2007). Toks antstolio veiksmų neatlikimas nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje laikomas esminiu imperatyviosios teisės normos pažeidimu, suteikiančiu pagrindą pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą.
Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju antstolis, pradėdamas varžytynių procedūrą, nesivadovavo CPK 634 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Kadangi išieškoma suma neviršijo trijų tūkstančių litų, antstolis neturėjo teisės išieškoti iš skolininkei priklausančio būsto, kuriame skolininkė gyveno (CPK 663 str.). Vykdant išieškojimą ir pardavus skolininkės butą iš varžytynių, tokie antstoliai pažeidimai vykdymo procese laikytini esminiu vykdymo proceso teisės normų pažeidimu, varžančiu skolininkės teises ir teisėtus interesus, todėl teismas savo iniciatyva 2004-03-18 turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažįsta negaliojančiu (CPK 602 str. 7 d., CK 1.80 str., CK 1.78 str. 5 d.).
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad jeigu priverstinio turto pardavimo vykdymo procese neteisėtumą lėmė antstolio atlikti neteisėti veiksmai, tai pažeistas asmenų teises teismas gina taikydamas civilinę atsakomybę, bet netaiko restitucijos (LAT 2009-10-19 nutartis Nr. 3K-3-434/2009; 2010-02-08 nutartis Nr. 3K-3-33/2010).
Tam, kad būtų pagrindas taikyti atsakovui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti visas antstolio civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, padarytą žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį, taip pat kaltę (CK 6.246– 6.249 straipsniai).
CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Kadangi nuostoliai yra žalos piniginė išraiška (CK 6.249 straipsnio 1 dalis), tai, aiškinant šią nuostatą pažodžiui, darytina išvada, kad teismas, spręsdamas dėl priežastinio ryšio konkrečiu atveju egzistavimo, turi įvertinti atsiradusios žalos prigimtį.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad antstolio padaryti esminiai vykdymo proceso teisės normų pažeidimai yra tiesioginė neigiamų padarinių, kilusių ieškovei, priežastis, t. y. jei antstolis būtų tinkamai ir rūpestingai vykdęs savo pareigas, ieškovė nuosavo būsto nebūtų praradusi.
Ieškovė ieškinyje savo patirtus nuostolius dėl antstolio neteisėtų veiksmų, įvertina 1900 Lt suma, kurią sudaro deklaracijoje nurodytos buto vertės ir buto pardavimo kainos skirtumas (4000 Lt – 2100 Lt = 1900 Lt).
Pagal CPK 681 straipsnį antstolis, areštuodamas skolininko turtą, jį įkainuoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į nusidėvėjimą, taip pat į išieškotojo bei skolininko nuomones. Pagal teismų praktiką varžytynėse parduoto turto pardavimo kainos negalima laikyti tikrąja turto rinkos verte. Ji gali būti teisėta tik tada, jeigu pradinė varžytynių kaina atitiko parduodamo daikto tos vietos turto rinkos vertei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-861/2004).
Pagal Nekilnojamojo turto registro centro duomenis parduoto varžytynėse buto rinkos vertė 2004 metais buvo 6330 Lt (9 b. l.). Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kodėl skolininkės nekilnojamasis turtas įvertintas 2500 Lt suma. Antstolis posėdžio metu nurodė, kad 2004 metais turėjo turto vertintojo asistento pažymėjimą ir, remdamasis turto vertės nustatymo metodika, nustatė turto vertę, atsižvelgdamas, kad butas buvo bendrabutinio tipo name, su bendru koridoriumi ir bendrais patogumais, dėl ko jo vertė buvo mažesnė nei rinkos vertė, tačiau šie argumentai nepagrįsti leistinais įrodymais. Teismas sutinka, kad buto vertė VĮ Registrų centro nustatinėjama masinio vertinimo būdu, neapžiūrėjus natūroje konkretaus buto, tačiau šioje pažymoje nurodyta ginčo buto rinkos vertė daugiau negu 2,5 karto viršijo antstolio nustatytą vertę. Atkreiptinas taip pat dėmesys, kad nekilnojamojo turto agentūros Ober – Haus duomenimis vieno buto Šiauliuose kaina 2004 metais buvo nuo 400 iki 700 Lt/m (http://www.ober-haus.lt), todėl, teismo nuomone, nustačius galimai per mažą skolininkės turto kainą, antstolis nesiekė, kad daiktas būtų parduotas kuo maksimalesne nauda. Ta aplinkybė, kad skolininkė nereiškė prieštaravimų dėl nustatytos turto kainos, neprieštaravo antstolio nustatytai areštuoto buto vertei, neskundė antstolio veiksmų, neįrodo, kad antstolis butą įkainavo teisingai. Pati ieškovė 2004 metais pateikdama gyventojo (šeimos) turto deklaraciją savo butą įvertino 4000 Lt (7–8 b. l.). Atsižvelgiant į tai, kad turto deklaracijose gali būti nurodoma turto vertė jo įsigijimo metu arba rinkos vertė, teismas pripažįsta, jog labiausiai tikėtina, kad tikroji buto vertė 2004 metais galėjo būti 4000 Lt.
Vykdomosios bylos duomenys patvirtina, kad piniginės lėšos už varžytinėse įgytą turtą paskirstytos taip: vykdymo išlaidoms skirta 764, 77 Lt, o skolos bendrijai padengimui 1335,23 Lt (40 v. b. l.). Pardavus butą varžytynėse ieškovė patyrė 4000 Lt žalą, kuri turi būti sumažinta išieškotos skolos dydžiu. Teismo nuomone, ieškovei padarytą žalą sudaro ieškovės nurodytos turto kainos (4000 Lt) ir pardavus butą iš varžytynių išieškotos skolos (1335,23 Lt) skirtumas, t.y. 2664,77 Lt. Kadangi ieškovė prašo mažesnės sumos, teismas ieškovės prašomą priteisti žalos sumą (1900 Lt) laiko pagrįsta.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Ieškovė ieškinyje nurodo, kad antstoliui pardavus butą patyrė pažeminimą, dvasinius išgyvenimus, gėdą, išgyveno ne tik dėl savęs, bet ir dėl nepilnametės dukters, kuri liko be būsto, todėl prašo teismo iš atsakovo priteisti 10000 Lt neturtinę žalą.
Neturtinės žalos samprata pateikta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Pagal ją neturtinė žala suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Tačiau neturtinė žala atlyginama ne visais atvejais – ji atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais, taip pat jei ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo (CK 6.250 str. 2 d.). Pažymėtina, kad Antstolių įstatymas nenumato neturtinės žalos atlyginimo, todėl ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 10000 Lt neturtinę žalą yra nepagrįstas ir netenkintinas.
Dėl senaties termino
Antstolis posėdžio metu ir tretieji asmenys procesiniuose dokumentuose ieškovės reikalavimams prašo taikyti ieškinio senatį.
Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Lietuvos Respublikos CK 1.125 str. 1 d. nustatyta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 str. 8 d.), todėl ieškovės reikalavimams taikytinas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškovė neneigė, kad ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2004-03-18, t. y. nuo varžytynių dienos, ir mano, kad ieškinio senaties terminas yra 10 metų. Pažymėtina, kad įstatymai nenumato galimybės taikyti ne nustatytą, o sau palankiausią (10 metų) ieškinio senaties terminą, kaip tai nurodo ieškovė (36 b. l.).
Teismas gali atnaujinti dėl svarbios priežasties praleistą ieškinio senaties terminą ex officio, net kai tokio šalies prašymo ir nėra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje” 20.7 p.). Ieškovė bylos nagrinėjimo metu tvirtino, kad dėl varžytinių teisėtumo ir savo pažeistų teisių kreipėsi tik dabar, nes sužinojo, jog eilėje socialiniam būstui gauti jį įrašyta tik 200 numeriu; anksčiau neturėjo galimybės kreiptis į teismą, nes buvo sunki turtinė padėtis, nedirbo, buvo registruota darbo biržoje ir viena augino nepilnametę dukrą. Ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas negali būti sprendžiamas atsižvelgiant išimtinai į ieškovės interesus. Įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino parleidimo priežasčių buvimo visuomet tenka ieškovui (CPK 12 str., 178 str.), bet ieškovė svarbių ieškinio senaties termino parleidimo priežasčių neįrodė. Ieškovė nuo 2004 m. kovo mėnesio neabejotinai galėjo pareikšti reikalavimus dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, tačiau su ieškiniu į teismą kreipėsi praėjus daugiau negu devyneriems metams. Netgi įvertinus tai, kad ieškovė blogai kalba lietuviškai ir yra socialiai remtina, ta aplinkybė, kad reikalavimas pareikštas praėjus daugiau negu devyneriems metams po jos iškeldinimo iš buto, leidžia tokį ieškovės elgesį vertinti kaip nerūpestingą ir aplaidų savo pažeistų teisių gynimą, kuris negali būti pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Remdamasis išdėstytu teismas sprendžia, kad ieškovė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą praleido ne dėl svarbių priežasčių, todėl praleistas senaties terminas negali būti atnaujintas (CK 1.131 str. 2 d.).
CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, todėl ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo antstolio A. B. žalos atlyginimą atmestinas.
2013-03-29 sprendimu dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo ieškovei yra suteikta valstybės garantuojama ir 100 procentų apmokama antrinė teisinė pagalba, todėl valstybės turėtos pašto išlaidos iš ieškovei nepriteistinos (CPK 96 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 str., 260 str., 263-270 str., 307 str. 1 d., teismas
nusprendžia:
Ieškinį atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per šį teismą.