Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5845-883/2013 pagal ieškovės V. S. ieškinį atsakovui antstoliui A. B., tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, atstovaujančiai Lietuvos Respublikai, BTA Insurance Company“ Se, atstovaujamai ,,BTA Insurance Company“ SE filialo Lietuvoje dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Skųsdama Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą, apeliantė (ieškovė) V. S. prašo teismo sprendimą panaikinti ir jos ieškinį tenkinti. Apeliaciniame skunde teigia, kad teismas turėjo atnaujinti terminą ieškiniui pareikšti ir prioritetas teiktinas ne civilinių teisinių santykių stabilumui, o jos ir jos vaiko pažeistoms teisėms ir teisėtiems interesams užtikrinti. Tvirtina, kad anksčiau neturėjo galimybės kreiptis į teismą, nes jos turtinė padėtis buvo sunki. Apeliantė nesutinka su teismo išvadomis dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Atsiliepdamas į apeliacinį skundą, atsakovas antstolis A. B. prašo skundą atmesti ir Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Teigia, kad apeliantės nurodytos priežastys nelaikytinos trukdžiusiomis jai kreiptis į teismą visus devynerius metus. Antstolio manymu, galiojantys įstatymai nenumato, kad antstolis, pažeidęs įstatymus, privalo atlyginti neturtinę žalą.

Atsiliepdamas į apeliacinį skundą, trečiasis asmuo BTA Insurance Company“ SE filialas Lietuvoje, atstovaujantis BTA Insurance Company“ Se prašo Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti galioti. Nurodo, kad nėra priežastinio ryšio tarp antstolio veiksmų, išieškant skalą iš skolininkės, ir apeliantės dvasinių pergyvenimų. Be to, apeliantė neskundė antstolio veiksmų. Atkreipia dėmesį į tai, kad suėjo ieškinio senaties terminas ir jo atnaujinti nėra pagrindo.

Atsiliepdama į apeliacinį skundą, trečiasis asmuo teisingumo ministerija, atstovaujanti Lietuvos Respublikai, prašo apeliacinį skundą atmesti ir Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Mano, kad apeliantė galėjo laiku kreiptis teisinės pagalbos ir ginti savo teises. Pažymi, kad apeliantė nepateikė įrodymų, kad patyrė turtinę žalą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Apeliantės (ieškovės) V. S. apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamu atveju analizuojamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai byloje taikė ieškinio senatį ir sprendė, kad nėra pagrindo šiam terminui atnaujinti.

Byloje nustatyta, kad ieškovė reiškė reikalavimą dėl padarytos turtinės ir neturtinės žalos, kuri atsirado, antstoliui pardavus ieškovės butą varžytynėse, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė elgėsi nerūpestingai ir aplaidžiai ir žymiai praleido ieškinio senatį bei neįrodė svarbių šio termino praleidimo priežasčių.

Apeliantė nesutinka su teismo išvadomis, teigdama, jog anksčiau neturėjo galimybių kreiptis į teismą, nes jos turtinė padėtis buvo sunki, ji nedirbo, buvo registruota darbo biržoje, viena augino nepilnametę neįgalią dukrą, blogai kalba lietuviškai, yra socialiai remtina, dėl pažeistų teisių gynimo kreipėsi, sužinojusi, jog tik 200 numeriu įrašyta eilėje socialiniam būstui gauti.

Pagal Civilinio kodekso (toliau CK) 1.124 straipsnį ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį.

Ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako nuo savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, kai yra ginčo šalies prašymas taikyti ieškinio senatį ir teismas nustato, jog ieškinio senaties terminas praleistas, pažeistoji teisė gali būti ginama, jeigu teismas nustato, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties, ir jį atnaujina (CK 1.131 str. 2 d.); tuo atveju, kai teismas, esant ginčo šalies reikalavimui taikyti ieškinio senatį, nustato, jog ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, ieškinys atmetamas vien dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo, net tokiu atveju, kai ieškovės reikalavimai iš esmės turėtų būti patenkinti (CK 1.131 str. 1 d.).

Minėto kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagal 2004-03-18 turto pardavimo iš varžytynių aktą antstolis pardavė apeliantei priklausiusį butą.

Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu apeliantė neneigė, kad žinojo apie varžytynes, tačiau teigė, jog neginčijo varžytynių teisėtumo dėl savo blogos finansinės padėties ir nusprendė kreiptis į teismą tik tada, kai sužinojo, jog yra 200 numeriu įrašyta eilėje socialiniam būstui gauti.

Taigi jau nuo 2004 m. apeliantė suvokė, kad galbūt buvo pažeistos jos ir jos vaiko teisės ir teisėti interesai.

Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jei teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio terminas atnaujinamas.

Akivaizdu, kad ieškinio senaties termino atnaujinimą įstatymo leidėjas sieja su termino praleidimo priežasčių svarba, taip pat atsižvelgdama į konkretaus ieškinio senaties termino trukmę, į tai, kiek šis terminas praleistas, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Pažymėtina, kad praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į subjektyviųjų (asmens sugebėjimą įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesį ir pan.) ir objektyviųjų (kokias vertybes siekiama apginti, galimą vertybių konkurenciją ir kt.) kriterijų visumą.

Iš bylos medžiagos metyti, kad į teismą apeliantė kreipėsi 2013-07-01, t. y. daugiau, nei po devynerių metų po varžytynių ir turto pardavimo iš varžytynių akto patvirtinimo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų ir įrodymų, pagrindžiančių apeliantės teiginius dėl aplinkybių, sutrukdžiusių jai laiku ginti savo pažeistas teises.

Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kad iki ieškinio pateikimo teismui ji aktyviai bandė apginti antstolio veiksmais pažeistas teises. Apeliantė neįrodė, kad jos vaiko sveikatos būklė sukliudė jai laiku kreiptis į teismą, ar jog lėšų trūkumas sumažino jos galimybes teismine tvarka ginti savo teises. Pažymėtina, kad valstybė garantavo ir garantuoja teisinę pagalbą Lietuvos Respublikos piliečiams dėl turtinės padėties negalintiems tinkamai ginti savo teisių ir įstatymų saugomų interesų (LR Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo aktualios redakcijos nuo 2004-01-01 iki 2005-04-30 1 str.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šioje byloje apeliantei, jos prašymu, buvo teikiama antrinė teisinė pagalba. Pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 1 dalį asmuo, norintis gauti antrinę teisinę pagalbą pateikia tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodančius dokumentus ir pan. Akivaizdu, kad teisinio išsilavinimo stoka ir turtinė padėtis nebuvo kliūtimi apeliantei kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos valdymo institucijas dėl teisinės pagalbos suteikimo. Pažymėtina, kad būtent savivaldybės institucijos organizuoja ir (ar) teikia pirminę teisinę pagalbą (Įstatymo 8 str. 1 d. 1 p.). Tos pačios institucijos teikia kitokią pagalbą ir paramą interesantams. Nors, apeliantės teigimu, kalbos barjeras buvo jai kliūtimi laiku realizuoti savo teises, iš bylos medžiagos matyti, kad lietuvių kalbos žinių stoka nesutrukdė apeliantei 2003 m. kreiptis į savivaldybės institucijas su prašymu dėl piniginės socialinės paramos skyrimo (pvz., 38 b. l.). Pagal LR Piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymo (aktuali redakcija nuo 2003-07-01) 16 straipsnio 1 dalį kreipdamasi dėl piniginės socialinės paramos, šeima (vienas gyvenantis asmuo) turėjo užpildyti Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintą prašymą-paraišką, joje nurodyti duomenis apie šeimą, jos narių veiklos pobūdį, turimą turtą ir šio Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 6–12 punktuose nurodyto turto vertę, gaunamas pajamas bei kitą piniginei socialinei paramai gauti būtiną informaciją.

Iš byloje esančios 2005-05-16 vaiko invalidumo pažymos matyti, kad apeliantės vaikui nuo 2005-05-16 iki 2008-05-03 buvo nustatyta lengva negalia (lengvas protinis atsilikimas) (33 b. l.), tačiau apeliantė neįrodė, jog dėl šios vaiko negalios ji neturėjo laiko ir jokių galimybių devynerius metus ginti savo ir vaiko teises ir interesus.

Byloje taip pat nėra duomenų, kad apeliantės individualios savybės, amžius, socialinė padėtis, išsilavinimas ir pan. galėjo apsunkinti susidariusios situacijos suvokimą, ar duomenų, jog apeliantė, žinodama apie savo teisės pažeidimą, per visą senaties terminą aktyviai bandė apginti savo teises.

Nors apeliantė skunde teigė, kad jau anksčiau kreipėsi į Vaiko teisių apsaugos tarnybą, tačiau tarnyba nesiėmė jokių veiksmų ir neteikė pirminės pagalbos (informacijos dėl galimybių ginti pažeistas teises), apeliantė nepateikė jokių tai patvirtinančių duomenų, ir tokių duomenų byloje nėra. Be to, vien kreipimasis į kompetentingas institucijas dėl aplinkybių ar sąlygų, susijusių su galimu teisme reiškiamu reikalavimu atlyginti žalą, išaiškinimo nėra pakankamas, kad toks kreipimasis ar tyrimas būtų pripažintas svarbia priežastimi atnaujinti praleistą terminą kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2004; 2004 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543; 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009; kt.).

Esant prieš tai nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad apeliantės nurodytos aplinkybės nėra pakankamos, jog būtų galima laikyti ieškinio senaties terminą buvus praleistą dėl svarbių ir pateisinamų priežasčių.

Neatnaujinus termino ieškiniui pareikšti, nėra pagrindo analizuoti kitų apeliantės skundo teiginių, tarp jų: dėl neturtinės žalos atlyginimo, ir šie teiginiai nagrinėjamos bylos kontekste neturi teisinės reikšmės.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.