- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-12
- Bylos Nr.
- 2K-420/2013
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Olegas Fedosiukas (pirm.), Tomas Šeškauskas, Armanas Abramavičius (pran.)
- Nuteistasis
- E. V.
- Civilinis ieškovas
- UAB „R. s.“
- Advokatai
- Brigita Pauliukevičienė
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininko Olego Fedosiuko, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,
teismo posėdyje kasacine tvarka nagrinėdama baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. V. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 7 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: E. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 246 straipsnio 1 dalį 6 500 Lt (50 MGL) dydžio bauda.
Iš E. V. civiliniam ieškovui UAB „R. s.“ priteista 25 783 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 1772 Lt atstovavimo išlaidoms teisme padengti. Civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atmesti.
Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nuosprendžiu E. V. dėl kaltinimo pagal BK 246 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Abramavičiaus pranešimo, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti iš dalies iš grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nuteistojo ir jo gynėjos, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. V. apeliacinės instancijos teismo nuteistas už tai, kad nuo 2005 m. sausio 10 d. iki 2010 m. kovo 16 d. būdamas UAB „M.“ direktoriumi ir vieninteliu akcininku, žinodamas, kad UAB „M.“ priklausantis turtas, t. y. 10869,08 Lt vertės automobilis „Mercedes Benz“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)), 1479,33 Lt vertės automobilis „Peugeot“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), 2009 m. balandžio 3 d. areštuotas antstolės Ramunės Mikliušienės 2009 m. gegužės 6 d. turto arešto aktu Nr. 0709000861 vykdomojoje byloje Nr. 0064/09/00419; taip pat 10300 Lt vertės virtuvinis komplektas „Artycija“, 2009 m. gegužės 19 d. areštuotas antstolės Ramunės Mikliušienės 2009 m. gegužės 20 d. turto arešto aktu Nr. 0709000861 vykdomojoje byloje Nr. 0064/09/00419; bendros 6152 Lt vertės miegamojo baldai, 2009 m. rugpjūčio 13 d. areštuoti antstolės R. Mikliušienės 2009 m. rugpjūčio 17 d. turto arešto aktu Nr. 0709000861 vykdomojoje byloje Nr. 0064/09/01097, neteisėtai perleido šį turtą tretiesiems asmenims, t. y., 2010 m. kovo 8 d. pasirašydamas UAB „M.“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, 2010 m. kovo 9 d. ilgalaikio turto perdavimo-priėmimo aktą, 2010 m. kovo 9 d. sandėlio atsargų (trumpalaikio turto) perdavimo-priėmimo aktą, perdavė Latvijos piliečiui A. L. (A. L.).
Žemesnės instancijos teismas
Kaišiadorių rajono apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, tokį sprendimą motyvavo tuo, kad kaltinimas E. V., jog jis perleido kitam asmeniui aprašytą turtą, nepasitvirtino, todėl teismas konstatavo, kad jo veiksmuose nėra BK 246 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija padarė priešingą išvadą ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, motyvuodama tuo, kad pirmosios instancijos teismas neatliko jokios įrodymų analizės ir jų teisinio vertinimo, nuosprendyje išvardijo tik teisiamajam palankius įrodymus, nevertino jų kitų bylos įrodymų kontekste, taip padarė nemotyvuotą išvadą dėl nusikalstamos veikos požymių nebuvimo E. V. veiksmuose. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad priešingai, byloje ištirtų įrodymų visuma patvirtina E. V. kaltę pagal BK 246 straipsnio 1 dalį.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis E. V. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį.
Skunde nuteistasis teigia, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės neišnagrinėjo bylos, o priėmė nuosprendį perkeldamas apeliacinių skundų argumentus, byla, kurią cituoja ir remiasi teismas Nr. 2K-170/2010, nėra analogiška šios bylos situacijai, nes E. V. jokių dokumentų neklastojo, nėra nurodyti aiškūs civilinio ieškinio patenkinimo motyvai, neaišku, kaip jis turi būti įvykdytas, be to, byloje yra civilinio ieškovo atstovo patvirtinimas, kad jo atstovaujama įmonė niekada nebandė susisiekti su naujais savininkais ir išsiaiškinti dėl priteistos pinigų sumos išieškojimo, nes civilinėje byloje buvo UAB „R. s.“ priteistos piniginės lėšos iš UAB „M.“.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, taip pat BPK 320 straipsnio 3 dalį, nes savo iniciatyva pakeitė veikos faktines aplinkybes (veikos padarymo būdą) ir inkriminavo naują faktinę aplinkybę dėl UAB „M.“ akcijų fiktyvaus pardavimo ir netikrų duomenų Juridinių asmenų registrui pateikimo.
Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio nėra aišku, ar areštuotas turtas buvo paslėptas ar perleistas. Tai svarbi aplinkybė, nes pagal teismų praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-570/2011) pagal BK 246 straipsnį areštuoto ir įkeisto turto paslėpimas ir jo neteisėtas perleidimas kitiems asmenims yra dvi alternatyvios netapačios veikos ir kiekvieną ją reikia inkriminuoti ir įrodinėti atskirai. Tuo tarpu byloje nėra įrodymų, kad areštuotas turtas buvo paslėptas ar neteisėtai perleistas.
Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, 305 straipsnio 1 dalį, nes nuosprendyje nenurodė jokių konkrečių byloje esančių įrodymų, kurie pagrindžia padarytą nusikalstamą veiką. Taip pat nėra nurodyta, kokie konkretūs veiksmai atitinka nusikalstamų veikų sudėties požymius.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl iš BPK 20 straipsnio 5 dalies, 256, 305, 331 straipsnių kylančių reikalavimų laikymosi
Nagrinėjamoje byloje E. V. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas už nusikaltimo, numatyto BK 246 straipsnio 1 dalyje, padarymą.
Pagal BK 246 straipsnio 1 dalį baudžiamas tas, kas paslėpė, sunaikino ar sugadino aprašytą, areštuotą ir jam patikėtą turtą arba turtą, kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, arba šį turtą neteisėtai perleido kitam asmeniui.
BK 246 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikalstama veika objektyviai pasireiškia tam tikrų alternatyvių veikų padarymu – aprašyto, areštuoto ir kaltininkui patikėto turto arba turto, kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, paslėpimu, sunaikinimu, sugadinimu ar neteisėtu perleidimu kitam asmeniui. Kiekviena iš šių alternatyvių veikų nėra tapačios, jos turi savarankišką prasmę, kurią reikia įrodyti atskirai. Pavyzdžiui, neteisėtas tokio turto perleidimas savaime nereiškia šio turto paslėpimą ir priešingai – turto paslėpimas nebūtinai turi pasireikšti šio turto neteisėtu perleidimu. Tai pažymima ir kasacinės instancijos teismo praktikoje. Antai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad pagal BK 246 straipsnį areštuoto ir įkeisto turto paslėpimas ir jo neteisėtas perleidimas kitiems asmenims yra dvi alternatyvios netapačios veikos ir kiekvieną ją reikia inkriminuoti ir įrodinėti atskirai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-570/2011). Minėtas nusikaltimas objektyviai gali pasireikšti ir kelių alternatyvių veiksmų padarymu, tačiau ir šiuo atveju kiekviena iš tokių veikų turi būti aptarta teismo priimtame sprendime. Šių veikų subjektas – asmuo, kuriam patikėtas aprašytas, areštuotas turtas arba turtas, į kurį nuosavybės teisė laikinai apribota, atitinkamai ir šios nusikalstamos veikos dalykas – turtas, kuris aprašytas, areštuotas ir kaltininkui patikėtas arba kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-131/2013).
Nagrinėjamoje byloje pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas 2013 m. kovo 7 d. nuosprendžiu panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir E. V. pripažindamas kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 246 straipsnio 1 dalyje, padarymo, nesilaikė BPK 305, 331 straipsniuose įtvirtintų nuosprendžio surašymo taisyklų. Antai pagal BPK 331 straipsnį apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis ir BPK 305 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiui keliami tokie patys bendrieji reikalavimai kaip ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui, tik jame turi būti papildomai nurodomi duomenys apie apskųstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, apeliaciniu skundu ginčijamos aplinkybės ir skundo esmė. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 2 dalis). Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalį apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyta įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės (nurodyta jos padarymo vieta, laikas, būdas ir kitos svarbios aplinkybės), įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmeta kitus įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados, bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvai. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas tiksliai laikantis BPK reikalavimų, keliamų jo struktūrai ir turiniui – sudedamosios dalys išdėstomos įstatymo nustatytu eiliškumu, jose išsamiai ir tiksliai nurodomi visi būtini duomenys (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-202/2011).
Nagrinėjamoje byloje E. V. buvo kaltinamas tuo, kad būdamas UAB „M.“ direktoriumi ir vieninteliu akcininku, žinodamas, jog atitinkamas šios bendrovės turtas yra areštuotas, šį turtą neteisėtai perleido kitam asmeniui. Apeliacinės instancijos teismas apkaltinamojo nuosprendžio nustatomoje dalyje pritarė tokiam kaltinimui. Antai Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 7 d. nuosprendyje buvo konstatuota, kad įvertinus įrodymus darytina išvada, jog kaltinamasis E. V. padarė BK 246 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, o būtent neteisėtai perleido kitam asmeniui areštuotą UAB „M.“ turtą. Tačiau jau analizuodamas ir vertindamas įrodymus, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad „surinktų įrodymų visuma įrodo nusikaltimo sudėtį: objektyviąją pusę – areštuotas turtas buvo perleistas ir paslėptas, pasinaudojant akcijų pardavimo mechanizmu, bei subjektyviąją pusę – jais įrodyta ir E. V. kaltė – tiesioginė tyčia neteisėtai paslėpti jam patikėtą areštuotą turtą“. Taigi iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio taip ir nėra galutinai aišku, už kokios BK 246 straipsnio 1 dalyje nusikalstamos veikos padarymą yra nuteistas E. V.: ar už areštuoto turto neteisėtą perleidimą kitam asmeniui, ar už areštuoto turto paslėpimą, ar už areštuoto turto neteisėtą perleidimą kitam asmeniui ir šio turto paslėpimą. Būtent jau minėta, kad pagal BK 246 straipsnį areštuoto ir įkeisto turto paslėpimas ir jo neteisėtas perleidimas kitiems asmenims yra dvi alternatyvios, netapačios veikos ir kiekvieną iš jų reikia inkriminuoti ir įrodinėti atskirai.
Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad apeliaciniame procese buvo pakeistos kaltinime nustatytos nusikalstamos veikos padarymo faktinės aplinkybės. E. V. buvo inkriminuotas ir kitas BK 246 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo alternatyvusis požymis – areštuoto ir jam patikėto turto paslėpimas.
Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, veika gali būti kvalifikuojama pagal tą patį BK specialiosios dalies straipsnį (jo dalį, punktą), tačiau inkriminuojamas kitas tame straipsnyje (jo dalyje, punkte) nustatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties alternatyvusis požymis arba, esant blanketinei dispozicijai, kitas to paties ar kito pažeisto teisės akto straipsnis (jo dalis, punktas ir pan.); tais atvejais, kai būtent pakeistos faktinės aplinkybės lemia tokį veikos kvalifikavimą, jos taip pat pripažįstamos iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-104/2007, 2K-231/2007, 2K-573/2007, 2K-62/2008). BPK 256 straipsnyje, skirtingai nei dėl veikos kvalifikavimo pakeitimo, nenumatyti teismo įgaliojimai savo iniciatyva keisti veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Dėl to tam, kad apeliaciniame procese veikos faktinės aplinkybės būtų pakeistos iš esmės skirtingomis, vien prokuroro ar nukentėjusiojo (jo atstovo) apeliacinio skundo su atitinkamu prašymu nepakanka – būtinas prašymas, pateiktas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-216/2006). Apeliacinės instancijos teisme toks BPK 256 straipsnyje numatytas prašymas pateiktas nebuvo ir taip buvo nepaisoma iš BPK 256 straipsnio kylančių reikalavimų. Pažymėtina ir tai, kad tokio pobūdžio bylose, t. y., kai apeliaciniame procese veikos faktinės aplinkybės keičiamos iš esmės skirtingomis, paprastai turi būti atliekamas įrodymų tyrimas. Nagrinėjamoje byloje tai nebuvo padaryta.
Taip pat apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nusprendus visiškai patenkinti civilinio ieškovo UAB „R. s.“ civilinį ieškinį ir priteisti iš E. V. atitinkamą pinigų sumą civiliniam ieškovui turtinei žalai atlyginti nepateikiami tokio sprendimo argumentai. Taigi neaišku, kokiais teisiniais motyvais grindžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas dėl turtinės žalos iš E. V. atlyginimo. Konstatuotina, kad ir šioje apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalyje nesilaikoma iš BPK nuostatų kylančių reikalavimų teismams išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir tinkamai motyvuoti savo sprendimą.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas nėra pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių, reikšmingų nuteistojo veikos kvalifikavimui, civilinio ieškinio išsprendimui, išnagrinėjimu ir tai reiškia iš BPK 20 straipsnio 5 dalies kylančių reikalavimų pažeidimą. Kartu buvo pažeistos ir BPK 256 straipsnio nuostatos bei 305, 331 straipsniuose įtvirtinti reikalavimai, susiję su nuosprendžio surašymu. Pirmiau išvardyti pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas perduodant bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
nutaria:
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 7 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.