- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-02-19
- Bylos Nr.
- 2K-62/2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vytautas Masiokas (pirm.), Josifas Tomaševičius, Pranas Kuconis (pran.)
- Kaltinamasis
- V. J.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Josifo Tomaševičiaus ir pranešėjo Prano Kuconio,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 18 d. nutarties, kuria atmestas Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro apeliacinis skundas dėl Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2007 m. balandžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro ir nukentėjusiojo atstovo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. J. buvo kaltinamas tuo, kad 2004 m. birželio 7 d., apie 12 val. 29 min.
, vairuodamas G. P. priklausantį automobilį „Ford Escort“, ir važiuodamas Vilniuje, S. Batoro gatvės pirmąja eismo juosta link Pramonės gatvės, ties įvažiavimu į Žaliakalnio g. 25 namo kiemą, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 50, 53, 172, 173 punktuose numatytus reikalavimus, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, buvo neatidus, nepasirinko saugaus greičio ir nesustabdė transporto priemonės, nesuvaldė automobilio, nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į apšvietimo stulpą, dėl to keleiviui G. P. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2007 m. balandžio 19 d. nuosprendžiu V. J. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Teismas konstatavo, kad V. J. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, nes, vairuodamas automobilį, atsitrenkė į apšvietimo stulpą, dėl smūgio buvo sužalotas nukentėjusysis, tačiau nustatyta, kad autoįvykio metu jis negalėjo valdyti savo veiksmų dėl epilepsijos priepuolio sukelto sąmonės sutrikimo, taigi nėra vieno iš nusikalstamos veikos sudėties būtinųjų požymių – kaltės, tuo pačiu – ir nusikaltimo sudėties.
Šalies argumentai
Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei esminių baudžiamojo kodekso pažeidimų ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas bylą ir atmesdamas prokuroro skundą pažeidė BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus, nes vidinį įsitikinimą formavo neturint objektyvaus pagrindo, ignoruojant procesinės bei materialinės teisės normas. Teismas esant pagrindui ir sąlygoms nepritaikė BK 18 straipsnio normų, nevertino V. J. psichologijos-neurologijos ekspertizės akte nustatyto potrauminio sindromo, kuris sąlygojo jo sveikatos būklę ir buvo jo veiksmų pagrindinė priežastis, dėl ko yra pagrindas V. J. pripažinti ribotai pakaltinamu bei taikyti jam priverčiamąsias medicinos priemones. Teismas, skirtingai nei buvo nustatyta teismo posėdyje eksperto R. A. parodymais, nurodė, kad potrauminis sindromas nėra psichikos sutrikimas. Tokia išvada yra neobjektyvi, prieštaraujanti eksperto išvadai. Teismas neatsižvelgė į visas aplinkybes, sąlygojusias V. J. psichinės sveikatos būklę ir turėjusias įtakos nusikalstamai veikai, nevertino tos aplinkybės, kad keisdamas vairuotojo pažymėjimą šis asmuo nuslėpė tikrąją savo sveikatos būklę ir vairavo padidinto pavojaus šaltinio priemonę. Be to, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų bei neištaisė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, padarytų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tai yra nepatikrino nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo pagal ikiteisminio tyrimo metu bei teismo posėdyje surinktą medžiagą. Pirmosios instancijos teismas priimdamas nuosprendį vadovavosi tiek BPK XXIX skyriaus, tiek XVII – XXIII skyrių nuostatomis ir priėmė dviprasmišką, prieštaringą nuosprendį, neatitinkantį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1 punkto išaiškinimo. Teismas nustatęs, kad V. J. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, turėjo spręsti klausimą dėl jo riboto pakaltinamumo bei priverčiamos medicinos priemonės taikymo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. J. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos sudėties, tačiau priešingai BPK 302 – 307 straipsnių nuostatoms konstatavo, kad jis padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką.
Motyvuojamoji dalis
Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinis skundas atmestinas.
Dėl įvykio, kurio metu buvo sužalotas G. P., teisinio vertinimo
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad V. J. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, tačiau nėra vieno iš būtinųjų nusikalstamos veikos sudėties elementų – kaltės. Apeliaciniu skundu prokuroras prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir pradėti procesą taikyti priverčiamąsias medicinos priemones, nes yra pagrindas V. J. pripažinti ribotai pakaltinamu. Ribotai pakaltinamu gali būti pripažintas tik asmuo, padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, todėl kasacinės instancijos teismas teisės taikymo aspektu patikrina minėtos pirmosios instancijos teismo išvados teisingumą, nors tiesiogiai kasaciniu skundu to ir neprašoma.
Nuosprendžiu nustatyta, kad V. J., vairuodamas automobilį, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, buvo neatidus, nepasirinko saugaus greičio ir nesustabdė transporto priemonės, nesuvaldė automobilio, nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į apšvietimo stulpą. Byloje nustatyta, kad autoįvykio metu V. J. negalėjo valdyti savo veiksmų dėl epilepsijos priepuolio sukelto sąmonės sutrikimo. Pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę vertino kaip apibūdinančią vieną iš nusikalstamos veikos sudėties požymių – kaltę, konstatavo, kad šio požymio V. J. veikoje nėra, o tuo pačiu – nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.
Ši pirmosios instancijos teismo išvada yra teisinga. Kaltė yra asmens psichinis santykis su daroma pavojinga veika ir pasekmėmis. Nusikalstama veika turi būti sąmoninga ir valinga, ji turi būti kontroliuojama žmogaus sąmonės. Todėl nėra nusikalstama tokia veika, kuri visai nekontroliuojama žmogaus sąmonės, arba veika, kuri, nors ir suvokiama, bet žmogaus nevaldoma. V. J. inkriminuota veika nebuvo nei sąmoninga, nei valinga, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.
Antra vertus, ši teismo išvada teisinga tik iš dalies. V. J. žinojo, kad serga epilepsija, žinojo, kad jam įvyksta epilepsijos priepuoliai, tačiau, nepaisydamas to, vairavo automobilį. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 301 patvirtintos Vairuotojų sveikatos tikrinimo tvarkos 3 lentelės 36.11 punkte numatyta, kad epilepsija su įvairaus pobūdžio paroksizmais nepriklausomai nuo lydinčių psichikos, elgesio, intelekto pakitimų laikoma absoliučia kontraindikacija vairuoti visų kategorijų transporto priemones. Kelių eismo taisyklių 68 punkte numatyta, kad draudžiama vairuoti transporto priemonę susirgus, jeigu gali kilti pavojus saugiam eismui. V. J. nebuvo kaltinamas tuo, kad pažeidė KET 68 punkte numatytus reikalavimus. Ta aplinkybė, kad V. J. vairavo automobilį sirgdamas epilepsija, paaiškėjo tik teisiamajame posėdyje. Tai yra nauja faktinė aplinkybė, iš esmės besiskirianti nuo nurodytų kaltinamajame akte, tačiau nei prokuroras, nei nukentėjusysis nesiėmė BPK 256 straipsnyje (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) numatytų veiksmų kaltinimui pakeisti. Teismas savo iniciatyva neturėjo galimybės pakeisti kaltinamajame akte išdėstytas nusikalstamos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, todėl V. J. elgesys, kai jis, sirgdamas epilepsija ir tai žinodamas, vairavo automobilį liko teisiškai neįvertintas. Apie galimą KET 68 punkte numatytų reikalavimų pažeidimą prokuroras užsiminė tik apeliaciniame skunde, tačiau atitinkamai keisti kaltinimą neprašė, todėl šiuo metu nėra jokios procesinės galimybės įvertinti V. J. elgesį 2004 m. birželio 7 d. atitikimo KET 68 punkte numatytiems reikalavimams aspektu.
Dėl BK 18 straipsnio taikymo
Kasacinio skundo argumentai apie tai, kad teismai privalėjo spręsti V. J. pripažinimo ribotai pakaltinimu klausimą, yra nepagrįsti. Asmenį teismas pripažįsta ribotai pakaltinamu, jeigu darydamas BK uždraustą veiką tas asmuo dėl psichikos sutrikimo, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti jį nepakaltinamu, negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų (BK 18 straipsnio 1 dalis). Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos aktu V. J. konstatuotas potrauminis sindromas, tačiau kartu padaryta išvada, kad veikos darymo metu dėl savo psichinės sveikatos būsenos jis galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti (T. 1, b. l. 52, 53). Teismo psichiatrijos-neurologijos ekspertizės aktu anksčiau minėta išvada nebuvo pakeista, tik konstatuota, kad V. J. įvykio metu dėl epilepsijos priepuolio sukelto sąmonės sutrikimo negalėjo valdyti savo veiksmų (T. 1, b. l. 238-240). Taigi V. J. negalėjo valdyti savo veiksmų ne dėl psichikos sutrikimo, todėl nėra pagrindo spręsti jo pripažinimo ribotai pakaltinamu klausimą.
Pažymėtina, kad prokuroras kasaciniame skunde labai laisvai interpretuoja teismo psichiatrijos-neurologijos ekspertizės aktą, įžvelgdamas tai, ko jame nėra. Skunde prokuroras rašo, kad potrauminis sindromas „<...> ne tik sąlygojo V. J. sveikatos būklę įvykio metu, bet ir buvo jo veiksmų pagrindinė priežastis <...>“. Tokio teiginio teismo psichiatrijos-neurologijos ekspertizės akte nėra. Kitoje skundo vietoje prokuroras rašo: „Teismo psichiatrijos-neurologijos ekspertizės akte aiškiai nurodyta, kad V. J. po sunkių galvos traumų, visų pirma, diagnozuotas potrauminis sindromas, ko pasėkoje ir išsivystė simptominė epilepsija“. Tokio teiginio ekspertizės akte taip pat nėra. Atvirkščiai, bent kiek įdėmiau perskaičius teismo psichiatrijos-neurologijos ekspertizės aktą akivaizdu, kad V. J. pirmasis traukulių priepuolis įvyko apie 1993 metus, o simptominė epilepsija buvo diagnozuota anksčiau, nei potrauminis sindromas.
Kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė kai kurių BPK normų, reglamentuojančių nuosprendžio surašymą, reikalavimų. Nuosprendžio rezoliucinė dalis atitinka išteisinamojo nuosprendžio rezoliucinei daliai keliamus reikalavimus (BPK 307 straipsnio 4 dalis), tačiau aprašomoji nuosprendžio dalis pradėta ne nuo kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmės ir teismo nustatytų aplinkybių išdėstymo (BPK 305 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktai), o nuo konstatavimo, kad V. J. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, atitinkančią nusikaltimo požymius ir šios veikos aplinkybių išdėstymo. Taigi, surašant išteisinamąjį nuosprendį, pažeisti BPK 305 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktuose numatyti reikalavimai. Tačiau šis pažeidimas nepripažintinas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Esminiu pripažįstamas toks BPK reikalavimų pažeidimas, dėl kurio buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). BPK normų, reglamentuojančių nuosprendžio surašymą, pažeidimas niekaip negali sukliudyti teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, nes nuosprendis rašomas tik po to, kai byla išnagrinėta. Įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės taip pat nebuvo suvaržytos, nes V. J. supranta teismo sprendimo esmę ir su juo sutinka. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturtėjo pagrindo priimti BPK 329 straipsnio 4 punkte numatytą sprendimą.
Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog V. J. veikoje nėra nusikalstamos veikos sudėties ir nenustatęs pagrindo taikyti priverčiamąsias medicinos priemones, turėjo vadovautis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, priimti išteisinamąjį nuosprendį ir jį surašyti taip, kaip to reikalaujama atitinkamose BPK 305 ir 307 straipsnių dalyse. Konstatavimas, kad V. J. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, šiuo atveju buvo perteklinis.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti.