- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-25
- Bylos Nr.
- 2A-282-881/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-01770-2013-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Pareiškėjas
- J. Ž.
- Suinteresuotas asmuo
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Vilniaus rajono savivaldybės administracija, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
- 30.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo J. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-340-494/2014 pagal pareiškėjo J. Ž. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys: Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Vilniaus rajono savivaldybės administracija, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas J. Ž. kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti jam nuosavybės teisę į 1,68 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį pagrindu. Nurodė, kad V. S., miręs 2001 m. rugsėjo 8 d., testamentu paliko jam gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini) Palikimą jis priėmė. Sudarant testamentą, nebuvo išspręstas testatoriui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, kuriame yra statiniai, paveldėjimo klausimas, todėl paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijime žemės sklypas nebuvo nurodytas ir teisiškai nebuvo paveldėtas. Pareiškėjo teigimu, nurodytą žemės sklypą kartu su paveldėtais statiniais jis nepertraukiamai, atvirai, sąžiningai, teisėtai valdo daugiau nei 10 metų, t. y. nuo pat palikimo priėmimo dienos. Jokie kiti asmenys per visą faktinio žemės sklypo valdymo laikotarpį nepareiškė savo teisių į sklypą. Buvęs turto savininkas neturėjo ir neturi jokių įstatyminių paveldėtojų, o valstybė ar savivaldybė nesikreipė dėl palikimo priėmimo. Pareiškėjas neturi galimybių kitu būdu įgyti nuosavybės teisę į žemės sklypą, ant kurio stovi paveldėti statiniai, todėl, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011, yra visos sąlygos pripažinti jam nuosavybės teisę į žemės sklypą įgyjamosios senaties pagrindu (CK 4.47 str. 11 p.).
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašė pareiškimo netenkinti. Nurodė, kad nuosavybės teisės į žemės sklypą V. S. atkurtos Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. liepos 25 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) testatoriui dar esant gyvam, bet sklypas nebuvo įtrauktas į testamentą, t. y. palikėjas neišreiškė valios sklypą palikti pareiškėjui. Kitų palikėjo įstatyminių įpėdinių nėra, todėl testamentu nepaskirtą turtą paveldi valstybė (CK 5.2 str. 3 d.). Kasacinis teismas 2011 m. vasario 21 d. nutartyje Nr. 3K-7-67/2011 pasisakė, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas imperatyvusis draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę šiais atvejais: nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus ir į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. kovo 19 d. sprendimu pareiškimą atmetė.
Teismas nurodė, kad pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Nekilnojamojo turto registro išrašas patvirtina, kad žemės sklypas, kurį pareiškėjas siekia įgyti nuosavybėn įgyjamąja senatimi, Nekilnojamojo turto registre įregistruotas V. S. vardu, įrašas galioja nuo 2001 m. rugsėjo 3 d. Registre taip pat įregistruotos V. S. nuosavybės teisės į žemės sklypą. Esant tokioms aplinkybėms, teismas sprendė, kad pareiškimas neatitinka CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytų sąlygų įgyjamosios senaties faktui nustatyti.
Teismas paaiškino, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalies prasme, žemės sklypas, kurį pareiškėjas nori įgyti nuosavybėn įgyjamąja senatimi, yra registruotas kito asmens vardu, todėl sklypo įgyti pareiškėjas negali, nepaisant to, kad kitas įgyjamosios senaties sąlygas galimai atitinka. Nuosavybės teisė į mirusiam asmeniui nuosavybės teise priklausiusius daiktus įgyjama ne įgyjamąja senatimi, o paveldėjimu. Pagal CK 5.2 straipsnio 3 dalį, jeigu nėra įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą arba nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, arba testatorius iš visų įpėdinių atėmė teisę paveldėti, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei. Be to, pagal CK 4.70 straipsnį asmuo, įgyjantis daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti ne tik sąžiningas to daikto įgijėjas, t. y. užvaldydamas daiktą turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, bet taip pat jis privalo išlikti sąžiningas valdytojas visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų. Pareiškėjas patvirtino, kad nuo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo dienos žinojo, kad sklypas įregistruotas V. S. vardu, notaras ir žemėtvarkos tarnyba paaiškino, kad negalima įteisinti žemės sklypo nuosavybės, mokesčių už žemę nemokėjo, taigi šios aplinkybės, anot teismo, leidžia daryti išvadą, kad negalima pripažinti, jog pareiškėjas žemės sklypą sąžiningai įgijo ir teisėtai, atvirai ir kaip savo valdė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Pareiškėjas J. Ž. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 19 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškimą. Pareiškėjo teigimu, teismo išvada, kad byloje nėra duomenų, kad V. S. būtų išreiškęs valią 1,68 ha žemės sklypą palikti pareiškėjui, prieštarauja teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms, liudytojos M. P. ir pareiškėjo paaiškinimams bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-7-5/2006 suformuotai praktikai. Viešame registre ginčo žemės sklypo adresas įregistruotas 2011 m. lapkričio 14 d., t. y. po testatoriaus mirties, kas patvirtina, kad testatorius iki mirties apie jam atkurtą nuosavybės teisę nebesužinojo. Testatorius buvo senas žmogus, neturintis jokio išsilavinimo, todėl suvokė savo nuosavybės teisės vientisumą taip, kad palikdamas testamentu gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais, jis pareiškėjui kartu palieka ir žemę, ant kurios šie statiniai stovi. Žemės sklypo neįrašymas į testamentą neiškreipia palikėjo valios ir nereiškia, kad dalį turto po savo mirties palikėjas nusprendė perleisti valstybei. Ne tik testatoriaus, testamentinio įpėdinio, bet ir notaro suvokimas paveldėjimo atsiradimo metu buvo analogiškas. Taigi teismas išsamiai neanalizavo tikrosios testatoriaus valios bei nukrypo nuo nurodytos kasacinio teismo praktikos. Teismas neišaiškino pareiškėjui, kad pareiškimas tikslintinas, nes, CK 4.69 straipsnio 3 dalies prasme, kito asmens vardu registruotas turtas įgyjamas paveldėjimu, o ne įgyjamąja senatimi. Nuo pat palikimo atsiradimo momento valstybė turėjo žinių apie likusį testatoriui priklausantį nekilnojamąjį turtą, tačiau palikimo nepriėmė, tuo tarpu pareiškėjas visus dešimt metų turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo paveldėjimo teisę į daiktą, bet nė karto ja nepasinaudojo, nes buvo neteisėtai klaidinamas notaro ir valstybės įstaigų darbuotojų.
Atsiliepimas
Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Vilniaus rajono savivaldybės administracija nurodo mananti, kad apeliacinis skundas atmestinas. Sutinka su teismo nuomone, kad pareiškimas neatitinka CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytų sąlygų.
Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR finansų ministerijos prašo skundą atmesti. Nurodo, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata yra imperatyvioji, todėl nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu įgyjamajai senačiai taikyti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Apeliaciniu skundu pareiškėjas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo, nenustačius visų CK 4.68-4.71 straipsniuose įtvirtintų sąlygų, atmestas jo pareiškimas dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.
Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, kai, be kitų sąlygų, nustatoma, kad daiktas nėra valstybės nuosavybė (CK 4.69 str. 3 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad valstybė yra specifinė paveldėjimo teisinių santykių dalyvė. Jeigu nėra įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą arba nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, arba testatorius iš visų įpėdinių atėmė teisę paveldėti, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei (CK 5.2 str. 3 d.). Kai palikimas įstatymo pagrindu pereina valstybei, ji negali pasitraukti iš paveldėjimo teisinių santykių nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujančios institucijos atliks, ar ne palikimui priimti reikšmingus veiksmus. Valstybė, kaip ir kiti įpėdiniai, tam, kad įgytų palikimą, turi jį priimti, tačiau tai reiškia ne tai, kad ji privalo pareikšti savo valią dalyvauti paveldėjimo teisiniuose santykiuose, o tai, jog ji privalo imtis veiksmų įforminti įstatymo pagrindu įvykusį palikimo perėjimo valstybei juridinį faktą, kad galėtų įtraukti paveldėtą turtą į savo apskaitą ir iš paveldėto turto vykdyti palikėjo kreditorių reikalavimus. Taigi valstybės atliekamas palikimo priėmimas yra ne valios priimti palikimą pareiškimas (kaip yra kitų įpėdinių atvejais), o jau įvykusio palikimo perėjimo valstybei juridinio fakto įforminimas. Nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujanti institucija atlieka palikimo perėjimo valstybei įforminimo veiksmus, valstybei palikimas pereina ir pareiga atsakyti pagal palikėjo prievoles atsiranda nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.3 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014). Kasacinis teismas, pasisakydamas, kad nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, yra taip pat pabrėžęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2006; 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2007; 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011; ir kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2008); nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011; 2015 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-57-701/2015).
Byloje nustatyta, kad po V. S. mirties pareiškėjas pagal testamentą paveldėjo palikėjo gyvenamąjį namą ir kitus kiemo statinius, išvardytus paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijime. Ginčo žemės sklypo pareiškėjas nepaveldėjo. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas daro atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo neginčijo ir iki pat skundžiamo pirmosios instancijos teismo priėmimo pats tvirtino, kad, nesant dėl jo sudaryto testamento, žemės sklypo nepaveldėjo. Nagrinėjamu atveju teismas neturi pagrindo remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-7-5/2006 pateiktu išaiškinimu, nes priešingai nei nurodytoje byloje, šioje byloje nustatyta, kad nuosavybės teisės į žemę V. S. buvo atkurtos dar iki jo mirties, t. y. abiejų bylų faktinės aplinkybės skiriasi.
Taigi nustačius, kad dėl ginčo žemės sklypo nebuvo sudarytas testamentas, miręs V. S. įpėdinių pagal įstatymą neturėjo, darytina išvada, kad sklypas nuo palikimo atsiradimo dienos paveldėjimo teise perėjo valstybei (nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujanti institucija atliko, ar ne palikimo perėjimo valstybei įforminimo veiksmus, CK 5.3 straipsnio 1 dalis). Nustačius tai, konstatuotina, kad pareiškimas dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo negali būti tenkinamas (CK 4.69 str. 3 d.).
Remiantis išdėstytais argumentais, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o skundas atmetamas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.