Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ilonos Jakubėnienės, Nerijaus Masiulio, Audriaus Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. kovo 20 d. nuosprendžio, kuriuo

A. S. pripažintas kaltas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir jam skirta bausmė laisvės atėmimas 1 metams.

Tuo pačiu nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas ir E. D., tačiau dėl jo nuosprendis apeliacine tvarka neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

4. Teismo posėdyje nuteistasis A. S. ir jo gynėjas advokatas Mindaugas Jonaitis prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras G. V. prašė apeliacinio skundo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

6. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų.

7. Nuteistasis A. S. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Mano, kad jis nepagrįstai pripažintas kaltu padarius šią nusikalstamą veiką. Taigi, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl įrodymų vertinimo ir A. S. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje

8. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, pašalinami prieštaravimai ir abejonės, išaiškinamos tiek kaltinančios, tiek ir teisinančios kaltinamąjį aplinkybės, ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013).

9. Įvertinus bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas A. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė dėl A. S. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. S. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra apklausė patį nuteistąjį (tuo metu – kaltinamąjį) A. S., kitą nuteistąjį (tuo metu – kaltinamąjį) E. D., nukentėjusįjį M. Š., liudytoją E. B., pagarsino liudytojo A. G. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, ištyrė (išvardino) dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Teismas tyrė bei analizavo tiek A. S. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – A. S. teisinančius – įrodymus. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, visos bylos aplinkybės išsamiai išnagrinėtos laikantis objektyvumo, teisingumo ir rungimosi principų. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo A. S. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagrįsta nuosprendyje išdėstytų bei įvertintų įrodymų visetu.

10. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata, arba jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai.

11. Analizuojant bylos medžiagą nustatyta, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme A. S. kaltės nepripažino. Ikiteisminio tyrimo metu A. S. parodė, kad 2022-11-07 atliko laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini), buvo paskirtas į kamerą Nr. (duomenys neskelbtini). Kartu su juo kameroje Nr. (duomenys neskelbtini) bausmę atliko dar trys nuteistieji: M., E. ir dar vienas nuteistasis, tačiau jo vardo nurodyti negali, nes nežino. Nuteistųjų pavardžių nurodyti negali, nes nežino. Kameroje Nr. (duomenys neskelbtini) jis praleido tik dvi dienas, todėl jis nei vieno nuteistojo asmeniškai nepažinojo ir jų vardų nežino, tiesiog girdėjo, kad vieno nuteistojo vardas yra M. ir E. Į jam užduotą klausimą, kas 2022-11-07 apie 8.40 val., kameroje Nr. (duomenys neskeltbini) įvyko tarp jo, M. Š. ir E. D., gali atsakyti, kad M. be jokios priežasties pradėjo jį žodžiais įžeidinėti, kad jis yra ožys, kad „kaziolina“ ir kad jį iškraustys iš kameros, nors jis niekam nieko neskundė ir nieko net su niekuo nekalbėjo. Tuo metu E. jį žodžiais užstojo, kad M. prie jo nesikabinėtų ir staiga priėjęs prie stovinčio M. jam rankos kumščiu vieną ar du kartus trenkė į šoną, tačiau į kurios pusės šoną jis pasakyti negali, nes neatsimena. Po E. suduotų smūgių rankos kumščiu, M. nukrito ant grindų. Į užduotą klausimą, ar spyrė stovinčiam M. Š. dešine koja į krūtinės sritį ir kiek kartų, gali atsakyti, kad M. kojomis nespyrė nei jis, nei E. M. nukrito po E. suduotų smūgių į šoną. Į užduotą klausimą, ar gulinčiam M. Š. sudavė kumščiu į dešinės pusės kaklo sritį, gali atsakyti, kad gulinčiam M. nei jis, nei E. jokių smūgių nesudavė. Į užduotą klausimą, ar sudavė gulinčiam M. Š. kumščiu į šonkaulių sritį, gali atsakyti, kad nei jis, nei E. jokių smūgių nesudavė. Nori paminėti, kad mano, kad M. jį apkalba, nes, kaip jis suprato, kameroje Nr. (duomenys neskelbtini) M. laukė savo kažkokio draugo, tačiau į minėtą kamerą buvo atkeltas A. S.. Jis jį apkalbėjo, kad jis jį sumušė, o po sumušimo, jis iš karto buvo perkeltas iš kameros Nr. (duomenys neskelbtini). Prieš šį įvyki M. pats jam sakė, kad jį „išderins“ t.y. iškels iš kameros. Daugiau dėl šio įvykio jokių papildymų neturi (2 t., b. l. 45-48). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme A. S. parodė, kad buvo atvestas į kamerą, kurioje žmonės buvo kartu pragyvenę tris, keturis mėnesius. Kameroje buvo nukentėjusysis, E. D. ir dar vienas vaikinas. Nuo pat ryto nukentėjusysis rašinėjo laiškus į kitą kamerą, kuriose buvo kalbama, kad jį „išderins“ lauk, „ožys“ nereikalingas čia. Jam apie raštelius papasakojo kameroje buvęs jaunas vaikinas. Jis M. Š. paklausė, ką pastarasis ten rašinėja. Dėl to M. Š. sugriebė jį už gerklės, o E. D. jį užstojo ir trenkė M. Š. į šoną. M. Š. nugriuvo ant žemės, netoli durų. Nukritusio ant žemės M. Š. niekas nemušė, nes pastarasis pradėjo šaukti. Nežino, ar nukentėjusiajam iš tikrųjų skaudėjo, ar buvo tik vaidinama. Niekas M. Š. nespardė. Kameros duris atidarė budintis. Konflikto metu M. Š. tik vieną kartą gavo į šoną. Jis asmeniškai nebuvo sugriebęs nukentėjusiojo. Konflikto metu jis bijojo, kad M. Š. neužpultų jo. Pareigūnams atidarius duris, M. Š. papasakojo, kad yra mušamas. Jį ir E. D. pareigūnai nuvedė į apačią. (duomenys neskelbtini) kameroje liko vienas jaunas vaikinas. M. Š. jis asmeniškai nesmūgiavo (3 t., b. l. 99-102).

12. Nuteistasis E. D. ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip įtariamasis parodė, kad (duomenys neskelbtini), kameroje Nr. (duomenys neskelbtini) jis gyveno nuo 2023 m. lapkričio pradžios. Kamera yra keturvietė. Jam atėjus gyventi, ten jau gyveno du nuteistieji – M. ir dar vienas, kurio vardo ir pavardės neprisimena. Po trijų ar keturių dienų pas juos į kamerą atėjo gyventi pranešime apie įtarimą minimas A. S.. Atėjus į kamerą gyventi A. S., tarp jo ir M. kildavo konfliktų, dėl įvairių buitinių priežasčių, dėl to, kad jie nepasidalindavo cigaretėmis, kava, arbata. Pranešime apie įtarimą minimą dieną, t.y. galėjo būti lapkričio 7 d. ryte, po patikrinimo tarp M. ir S. kilo konfliktas, dėl ko tiksliai, jis dabar neprisimena ir nurodyti negali, kurio metu M. trenkė vieną kartą kumščiu S. į veidą, pataikydamas į žandą, į kurią pusę, neprisimena. Tai pamatęs, jis įsikišo į jų konfliktą, gynė A. – atsistojo tarp jų ir kumščiu sudavė kelis smūgius M. į dešinį šoną, kiek sudavė smūgių, neprisimena. Nuo vieno iš jo suduotų smūgių M. nugriuvo ant grindų. Jis nugriuvo ant šono, kaip jam atrodo, ant kairio. Jis nugriuvo prie spintelių, priešais tualeto duris, detaliau jo gulėjimo vietos ir padėties apibūdinti negali. Gulinčiam ant grindų M. smūgių jis nesudavė ir jam nei stovinčiam, nei gulinčiam nespyrė. Ar A. S. sudavė smūgių M., jis atsakyti negali, nes nekreipė dėmesio, jis to nematė. Įvykio metu kilo triukšmas ir todėl į kamerą atbėgo pareigūnai. Pareigūnams atėjus M. jau buvo atsistojęs nuo grindų, jis pareigūnams pasakė, kad jis ir S. jį sumušė. Pareigūnai pakėlė jo „maikę“, pamatė paraudimus ir tada juos visus išskirstė po atskiras kameras. Jam M. smūgių nesudavė. Kaltu prisipažįsta pilnai, kadangi jis sudavė kelis smūgius kumščiu M. į šoną ir galėjo sukelti jam fizinį skausmą, dėl jo suduotų smūgių galėjo jam būti nubrozdinta oda krūtinės srityje, tačiau dėl kitų pranešime apie įtarimą nurodytų smūgių jis nieko nurodyti negali, nes neprisimena, kad būtų juos sudavęs (2 t., b. l. 20-23). Apklausiamas pirmosios instancijos teisme E. D. parodė, kad konfliktas su nukentėjusiuoju kilo dėl tabako, kavos ir arbatos. Nukentėjusysis turėjo rūkalų, kavos. Kartais juos pavaišindavo rūkalais ir kava. Įvykio dieną nukentėjusysis susirašinėjo rašteliais su tokiu „(duomenys neskeltbini)“ iš gretimos (duomenys neskelbtini) kameros. Vienu metu kartu kameroje sėdėjęs E. B. jam parodė tuos raštelius. Rašteliuose buvo kalbama apie A. S.. Kai skaitė raštelius, M. Š. tuo metu buvo prie prausyklos. M. Š. rašteliuose A. S. vadino „ožiu“. Minėjo, kad nori A. S. „išderinti“ iš kameros. Kartu kameroje buvęs A. S. supyko, kad buvo išvadintas „ožiu“. Grįžus M. Š., A. S. pastarojo paklausė, kodėl nukentėjusysis A. S. išvadino „ožiu“. Nukentėjęs suėmė A. S. už gerklės. Jis įsiterpė į pastarųjų tarpą ir sudavė M. Š. porą kartų. Nukentėjusysis nugriuvo prie šiukšlinės. A. S. nei karto nukentėjusiajam nesudavė, jis gulinčiam M. Š. nespyrė. Po to atsidarė kameros durys ir įėjo pareigūnai. Pareigūnai paklausė, kas čia įvyko. M. Š. pasakė „va, gavo nuo manęs“, šūkavo. Ar ką sakė apie A. S., nepamena. Jis pareigūnams pasakė, kad M. Š. griebė A. S. už gerklės, o jis pastarąjį gynė. Ar A. S. gynėsi nuo M. Š., nepamena. Nukentėjusysis ir A. S. tikrai nesusistumdė. Minėto konflikto metu E. B. sėdėjo ant lovos bei matė visą įvykį nuo pat pradžios, tačiau į konfliktą nesivėlė. Kodėl E. B. parodė raštelius A. S., nežino. Jis asmeniškai sudavė M. Š. porą kartų į šoną, spyrė vieną kartą į krūtinę. Visas konfliktas vyko apie 5 minutes (3 t., b. l. 99-102).

13. Kaip matyti, tiek nuteistojo A. S., tiek nuteistojo E. D. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Nuteistasis A. S. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad M. be jokios priežasties pradėjo jį žodžiais įžeidinėti, kad jis yra ožys, kad „kaziolina“ ir kad jį iškraustys iš kameros, nors jis niekam nieko neskundė ir nieko net su niekuo nekalbėjo, o tuo metu E. jį žodžiais užstojo, kad M. prie jo nesikabinėtų ir staiga priėjęs prie stovinčio M.jam rankos kumščiu vieną ar du kartus trenkė į šoną, tačiau į kurios pusės šoną jis pasakyti negali, nes neatsimena; M. Š. niekas nemušė, nespardė. Tačiau apklausiamas pirmosios instancijos teisme nuteistasis A. S. pakeitė parodymus ir teigė, kad konfliktas tarp jo ir nukentėjusiojo prasidėjo dėl to, kad nukentėjusysis susirašinėjo rašteliais su nuteistuoju iš gretimos kameros ir tuose rašteliuose apkalbinėjo A. S., be to, A. S. parodė, kad M. Š. griebė jam už gerklės, todėl į konfliktą įsikišo E. D., kuris gynė A. S.. Tuo tarpu nuteistasis E. D. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad nukentėjusysis M. Š. vieną kartą kumščiu trenkė A. S. į veidą, o duodamas parodymus teisme juos pakeitė ir parodė, kad M. Š. griebė A. S. už gerklės. Pažymėtina, kad nuteistojo A. S. ir nuteistojo E. D. parodymų nenuoseklumą patvirtina ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu A. S. parodė, kad ant žemės nugriuvusiam M. Š. nei jis, nei E. D. smūgių nesudavė, nespyrė, nors akistatos tarp M. Š. ir A. S. metu A. S. nurodė, kad kai nukrito M., tada E. dar priėjo ir smūgiavo vieną kartą M. į šonkaulių sritį (1 t., b. l. 91-95). Be to, kaip minėta anksčiau, ir pats nuteistasis E. D. pirmosios instancijos teisme pripažino, kad jis asmeniškai sudavė M. Š. porą kartų į šoną, spyrė vieną kartą į krūtinę. Teisėjų kolegijos vertinimu, A. S. pakeisti parodymai yra vertintini kaip gynybinė pozicija siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

14. Apeliaciniame skunde A. S. teigia, kad nuteistasis E. D. patvirtino, jog sumušė nukentėjusįjį ir parodė, kad A. S. nesudavė nukentėjusiajam, tačiau su šiuo skundo argumentu teisėjų kolegija sutikti neturi pagrindo. Kaip matyti iš E. D. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, jis parodė, kad ar A. S. sudavė smūgių M., jis atsakyti negali, nes nekreipė dėmesio, jis to nematė. Iš akistatos protokolo matyti, kad akistatos su nukentėjusiuoju M. Š. metu, E. D. nurodė, kad kartu su A. (S.) priėjo prie nukritusio M. ir A. trenkė M. su ranka į nugarą, vieną smūgį (1 t., b. l. 86-90). Ir tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme E. D. pakeitė parodymus ir kategoriškai teigė, kad A. S. nei karto nukentėjusiajam nesudavė. Toks parodymų nenuoseklumas teisėjų kolegijai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad E. D. pakeitė parodymus į kuo palankesnius A. S..

15. Nukentėjusysis M. Š. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2022-11-28 atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę, buvo (duomenys neskelbtini) kameroje su E. D., A. S. ir E. B.. Vienu tarpu nuėjo nusiskusti barzdos. Grįžęs iš prausyklos, nuėjo pasidėti savo higienos reikmenų. Prie jo priėjo A. S. ir paklausė, koks jis „ožys“. Jis atsakė „kas tu toks būsi“. Po šių žodžių A. S. griebė jį už gerklės. Jis bandė atitraukti A. S. ranką. Po to priėjo E. D., kuris kelius kartus smogė jam į šonus. Kai jis susilenkė, E. D. spyrė į krūtinės ląstą ir jis nuvirto ant žemės į sienos pusę. Nematė, kas dar sudavė į šonkaulius porą smūgių, nes iš skausmo gulėjo susirietęs. Po to į kamerą atėjo pareigūnai. Jis pareigūnams papasakojo visas įvykio aplinkybes. Prašo atkreipti dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pateiktas E. D. ir A. S. raštelis, kad su juo susidoros. Jam iš (duomenys neskelbtini) kameros pasakė „tu geriau duok jiems parūkyti, nes su tavim susidoros“. A. S. nepažįsta, susitiko kameroje pirmą kartą. Jį smaugė su ranka A. S., tuo metu, kai norėjo patraukti jo ranką, A. S. jam smogė į šonus, iš smūgio stiprumo sprendžia, kad smogė A. S. (3 t., b. l. 99-102). Iš esmės tokius pačius parodymus nukentėjusysis M. Š. davė ir apklaustas ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 25-28, 57-60), be to, savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., b. l. 44-49) bei akistatos su E. D. (1 t., b. l. 86-90) ir A. S. metu (2 t., b. l. 91-95).

16. Teisėjų kolegija pažymi, kad nukentėjusiojo M. Š. nurodytas aplinkybes patvirtina ir liudytojas E. B., kuris tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, jog grįždamas M. Š. sukonfliktavo su A. S.. Įvyko tarp jų žodinis konfliktas. Kažkuris, kažkurį stūmė. Neatsimena kuris, viskas įvyko labai greitai. Prasidėjo konfliktas, muštynės. Tada paėmė vienas kitam už atlapų. M. Š. smūgiavo A. S. gindamasis. Abu apsikeitė smūgiais. A. S. smūgiavo stovinčiam M. Š., bet nepataikė. E. D. smūgiavo M. Š. į šonus. Pastarasis nukrito prie šiukšliadėžės. Gulintį M. Š. mušė ir abu kaltinamieji. Abu pribėgo prie M. Š.. Smūgiavo rankomis. M. Š. buvo susiėmęs už šono. Matėsi, kad tikrai skauda ir jis kenčia (3 t., b. l. 131-132). Taip pat bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu E. B. parodė, kad A. S., nulipdamas nuo lovos, pasakė „pamatysi, aš jam pisiu į galvą“ (jam – M. Š.). Iš esmės analogiškas aplinkybes liudytojas nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu, kad konflikto metu E. D. smogė vieną kartą M. Š. į šonkaulių sritį ir M. Š. po smūgio nukrito prie pat vidinių grotuotų kameros Nr. (duomenys neskelbtini) durų, kairės pusės kampe ant šiukšliadėžės. Tada jau A. S. su E. D. puolė kumščiais mušti gulintį M. Š., vyko muštynės (1 t., b. l. 104-107, 110-113).

17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiojo M. Š. viso proceso metu duotus parodymus kitų bylos duomenų kontekste, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesuabejojo nukentėjusiojo parodymų patikimumu, jais patikėjo ir rėmėsi. Nukentėjusiojo parodymai viso ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme dėl esminių byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybių buvo iš esmės nuoseklūs, logiški ir aiškūs, juos patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais (BPK 20 straipsnio 2 dalis) – tai Lietuvos kalėjimų tarnybos (duomenys neskelbtini) kalėjimo (įvykio metu – (duomenys neskelbtini)) jaunesniosios specialistės R. K. tarnybinis pranešimas, jog išgirdus triukšmą ir atidarius gyvenamosios kameros duris, pastebėtas tupintis M. Š. ir šalia jo stovintys E. D. ir A. S., kurie šaukė ant pastarojo. M. Š. skundėsi kairiojo šono skausmais (1 t., b. l. 9-12), analogiškas aplinkybes liudytoja nurodė ir apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 98-101), ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojo R. B. parodymai, kuriuose jis parodė, kad atėjus prie kameros Nr. (duomenys neskelbtini) kameros durys jau buvo pradarytos, pareigūnė R. K. informavo, kad kameroje tarp suimtųjų įvyko muštynės, užėjus į kameros vidų ir paklausus, kas atsitiko, M. Š. papasakojo, kad kameroje buvo sumuštas kitų suimtųjų (1 t., b. l. 116-119), 2022-11-14 Savanoriškų daiktų ir dokumentų pateikimo protokolas, kuriame užfiksuota, kad M. Š. pateikė kameroje Nr. (duomenys neskelbtini) po stalu rastą jam rašytą iš kameros Nr. 9 suimtojo pravarde ,, (duomenys neskelbtini)“ raštelį, kuriame jam norėta iš anksto pranešti, kad kameroje Nr. (duomenys neskelbtini) kalintys suimtieji nori jį sudaužyti ir išvaryti iš kameros Nr. (duomenys neskelbtini) (ą t., b. l. 29-32), 2023-01-27 Daiktų apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota, kad apžiūrimas liudytojo M. Š. pateiktas kameroje Nr. (duomenys neskelbtini) po stalu rastas jam rašytas iš kameros Nr. (duomenys neskelbtini) suimtojo pravarde ,, (duomenys neskelbtini)“ raštelis. Baltos spalvos popieriaus lapelis yra ~ 11 cm x 10 cm dydžio. Baltos spalvos lapelio apatinės, viršutinės ir kairės pusės kraštai nuplėšti, lapelio dešinės pusės kraštas yra nukirptas. Ant popieriaus lapelio yra ranka parašytas tekstas mėlynos spalvos dažomąja medžiaga, kuris prasideda žodžiais ,,M. Turiu tau Blogų žiniu tavo kameriokai ant taves supika kad Baisiai stumi“ toliau parašytas tekstas tęsiamas žalios spalvos dažomąja medžiaga ,,Todėl Jie parašė man ir klausė ka daryti su tavimi. Nes Jie nori tave iškelti ir sudaužyti ir išlominti iš kameros tai geriau pats duoki gražiuoju bus mažiau problemu ir tau ir jiems čia aišku mano nuomonė laukiu atsakymo“. Baltos spalvos lapelis su parašytu tekstu turi vertikalių ir horizontalių lenkimo linijų. Kita baltos spalvos lapelio pusė yra tuščia (be užrašu). Baltos spalvos lapelis supakuotas į paketą Nr. 1532933 (1 t., b. l. 33-35, 36-38), 2023-01-09 Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus Specialisto išvada Nr. G 1733/2022(04), kurioje nurodyta, kad remiantis M. Š., turimų medicininių dokumentų duomenimis, atsižvelgiant į įvykio aplinkybes, duodama išvada: 1. M. Š. nustatytas odos nubrozdinimas krūtinėje. 2. M. Š. nustatytas kūno sužalojimas padarytas kontaktuojant su kietu buku daiktu. M. Š. nustatytas kūno sužalojimas kvalifikuojamas nežymiu sveikatos sutrikdymu. 3. M. Š. nustatytas kūno sužalojimas padarytas prieš kreipiantis medicinos pagalbos į VšĮ Laisvės atėmimo ligoninę 2022-11-07. M. Š. nustatyto kūno sužalojimo padarymas gali būti paaiškintas ir tyrimui pateiktame 2022-11-14 liudytojo apklausos protokole nurodytu būdu, tai yra suduodant kumščiu ar koja į krūtinės sritį (1 t., b. l. 188-190), ir kiti pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu ištirti duomenys. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią A. S. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais nesiremti.

Dėl paskirtos bausmės pagrįstumo

18. Nors apeliaciniame skunde bausmės dydžio ar rūšies klausimai nėra keliami, motyvai, susiję su paskirtos bausmės individualizavimu nenurodyti, tačiau įvertinus tai, jog apeliaciniu skundu prašoma nuteistąjį A. S. išteisinti, pasisakytina ir dėl nuteistajam A. S. paskirtos bausmės.

19. Pažymima, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teisėjų kolegija sprendžia, kad paskirdamas nuteistajam A. S. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

20. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę A. S., atsižvelgė į bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, be kita ko, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą (padarytas tyčinis nesunkus smurtinio pobūdžio nusikaltimas), A. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrinikų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), taip pat nors pirmosios instancijos teismas ir nepripažino atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad A. S. nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), tačiau pagrįstai įvertino tai, kad A. S. anksčiau teistas, nusikalstamą veiką padarė teistumui neišnykus, administracine tvarka baustas, nedirbantis, nusikalstamą veiką padarė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, įkalinimo įstaigos charakterizuojamas neigiamai. Šių bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių pagrindu A. S. skirta BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas, nustatant maksimalų bausmės dydį, numatytą straipsnio snakcijoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skyrė nuteistajam A. S. teisingą, proporcingą, adekvačią ir tinkamą bausmę, išsamiai įvertino nuteistąjį charakterizuojančias ir bylai reikšmingas aplinkybes, paskirta bausmė neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir BK 54 straipsnis), nėra per griežta.

Dėl proceso išlaidų

21. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Ši nuostata apeliantui buvo išaiškinta ir 2023 m. sausio 10 d. nutartyje, kuria jam paskirtas gynėjas. Tai, kad valstybės patirtos proceso išlaidos, gali būti atlyginamos jas priteisiant iš nuteistojo, pripažįstama tiek tarptautinių, tiek nacionalinių teismų naujausioje formuojamoje praktikoje (Europos žmogaus teisių teismo 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje Chukayev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 36814/06); Europos žmogaus teisių teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimas byloje Orlov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 29652/04); Europos žmogaus teisių teismo 1992 m. rugsėjo 25 d. sprendimas byloje Croissant prieš Vokietiją (pareiškimo Nr. 13611/88); Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-274-654/2020, 1A-314-307/2020, 1A-310-318/2020).

22. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos taip pat galioja bylą nagrinėjant apeliacinės ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K-20/2011).

23. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Šiaulių apygardos teismo 2024 m. balandžio 23 d. nutartimi A. S. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas M. Jonaitis. Apeliacinės instancijos teisme 2024 m. gegužės 13 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo 14.2.3 punktu, prašoma iš A. S. valstybės naudai priteisti 156,25 Eur už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

24. Pažymėtina, jog teisė į nemokamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji gali būti teikiama tik tais atvejais, kai kaltinamasis (nuteistasis) neturi pakankamai lėšų. Visais atvejais turi būti objektyviai atsižvelgiama į jo turtinę padėtį. Nuteistasis gali prašyti nepriteisti proceso išlaidų, tačiau tam turi pateikti duomenis, rodančius jo sunkią materialinę padėtį. Šiuo atveju A. S. nors ir atlieka laisvės atėmimo bausmę, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad jo finansinė padėtis yra itin bloga. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, įvertinus tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas kaip nepagrįstas, į suteiktų paslaugų apimtį sprendžiama, kad prašoma priteisti išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti suma yra pagrįsta, nėra per didelė, atitinka teisingumo bei protingumo principus, todėl pripažįstamos proceso išlaidomis ir išieškotinos iš A. S..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš nuteistojo A. S. valstybės naudai 156,25 Eur (šimtą penkiasdešimt šešis eurus 25 ct) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.