- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-09-17
- Bylos Nr.
- e2-1068-236/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00561-2020-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Kazys Kailiūnas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės Ferratum Finance
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Credit day“
- Kategorijos
- 3.3.2.5Apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl atskirojo skundo
- 3.1.18.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Ferratum Finance atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 20 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Ferratum Finance prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Ferratum Finance ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Credit day“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) Ferratum Finance kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė priteisti iš atsakovės UAB „Credit day“ 144 761,10 Eur skola?, 6 286,20 Eur delspinigių?, 8 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinio reikalavimams užtikrinti, ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei priklausanti? nekilnojamąjį? ir kilnojamąjį? / ar kita? ilgalaiki? materialu? turtą? bei turtines teises, o jų? nesant ar nepakankant ieškovės reikalavimams užtikrinti, pinigines lėšas, esančias atsakovės atsiskaitomosiose sąskaitose bankuose bei kitose kredito įstaigose ar pas trečiuosius asmenis, 151 047,30 Eur sumai, leidžiant iš? jų? mokėti tik privalomas mokestines įmokas i? valstybės ir savivaldybių? biudžetus bei atsiskaityti su ieškove.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. balandžio 20 d. nutartimi ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių netenkino.
3. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iš pareikšto ieškinio matyti, jog ieškovės ieškinys gali būti laikomas tikėtinai pagrįstu ir nėra duomenų apie akivaizdų ieškinio nepagrįstumą. Atsižvelgiant į tai, kad preliminariai pareikšto ieškinio reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti, teismas sprendė šią sąlygą – ieškinio reikalavimų pagrįstumą pagal prima facie doktriną – esant nustatytą.
4. Teismas pažymėjo, kad ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, rėmėsi aplinkybe, kad ieškinio suma atsakovei yra labai didelė, tačiau ieškinio suma savaime negali patvirtinti būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovė nurodė, kad pagal viešoje erdvėje, valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro Nekilnojamojo turto registre, 2019 m. sausio 24 d. balanse ir pelno (nuostolių) ataskaitoje esančius duomenis, atsakovė šiuo metu nebevykdo veiklos – jos internetinis puslapis neveikia, darbuotoju? ji neturi, 2018 metais turto turėjo tik uz? 13 013 Eur, jokių pajamų negavo, nekilnojamojo turto neturi. Iš prie ieškinio pateiktų įrodymų, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad iš atsakovei priklausančios banko sąskaitos 2019 m. gegužės 28 d. ieškovei buvo atliktas 106 779,80 Eur dalinis mokėjimas, 2019 m. rugpjūčio 16 d. – 75 000 Eur dalinis mokėjimas, 2019 m. rugsėjo 18 d. – 30 000 Eur dalinis mokėjimas, o 38 205,96 Eur suma padengta iš skolininkų gautomis lėšomis. Taigi, iš viso atsakovė pagal subrogacijos sutartį yra ieškovei pervedusi 249 985,76 Eur. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovės nurodomi duomenys, esantys viešoje erdvėje, nepatvirtina, jog atsakovė galimai yra nemoki ir / ar turi nepakankamai turto ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui.
5. Teismo nuomone, ne asmens turtinė padėtis, o jo nesąžiningumas lemia tokių priemonių, kaip turto areštas, pritaikymą. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepateikė jokių įrodymų dėl galimo atsakovės nesąžiningumo, pagrindžiančių jos ketinimą paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar pinigines lėšas, turint tikslą eliminuoti bet kokią galimybę ateityje iš šio turto ar piniginių lėšų įvykdyti ieškovės naudai priimtą teismo sprendimą. Pažymėjo, kad vien pareikšto ieškinio reikalavimo suma (ar atsakovės finansinė padėtis) neteikia pagrindo spręsti dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui buvimo.
III. Atskirojo skundo argumentai
1. Ieškovė Ferratum Finance UAB pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 20 d. nutarties, kuriame prašo įpareigoti atsakovę UAB „Credit day“ pateikti duomenis apie duomenų teikimo momentu turimą turtą, įskaitant turimas reikalavimo teises (gautinas sumas); panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-3085-967/2020 ir klausimą išspręsti iš esmės, t. y. taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei UAB „Credit day“ priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį / ar kitą ilgalaikį materialų turtą bei turtines teises, o jų nesant ar nepakankant ieškovės reikalavimams užtikrinti atsakovės kilnojamojo ir nekilnojamojo ir / ar kito ilgalaikio materialaus turto bei turtinių teisių, areštuoti atsakovės UAB „Credit day“ pinigines lėšas, esančias atsakovės atsiskaitomosiose sąskaitose bankuose bei kitose kredito įstaigose ar pas trečiuosius asmenis, 151 276,96 Eur sumai, leidžiant iš areštuotų mokėti tik privalomas mokestines įmokas į valstybės ir savivaldybių biudžetus bei atsiskaityti su ieškove Ferratum Finance UAB.
2. Atskirajame skunde apeliantė nurodė, kad ieškinyje išsamiai nurodė aplinkybes, kurios patvirtina, kad atsakovė yra netinkamai įvykdžiusi prisiimtus įsipareigojimus, t. y. pažeidusi subrogacijos sutartį, ir turi pareigą ieškovei sumokėti 144 761,10 Eur skolą ir 6 286,20 Eur delspinigių. Šios ieškovės nurodytos aplinkybės yra pagrįstos prie ieškinio pridėtais įrodymais. Taigi, egzistuoja pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – ieškinys yra prima facie pagrįstas.
3. Apeliantės teigimu, egzistuoja ir antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – grėsmė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pirma, grėsmę, kad būsimas teismo sprendimas bus neįvykdytas, o taip pat prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę nulemia atsakovės veiklos nutraukimas, kuris sutapo su subrogacijos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdymu. Šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą prielaidą, kad atsakovė veiklą nutraukė, siekdama apsunkinti ieškovės reikalavimo grąžinti įsiskolinimą įgyvendinimą. Atsakovės veiklai vykdyti yra būtinas interneto puslapis. Atsakovė nuo 2019 m. gruodžio 14 d. neturi nei vieno darbuotojo, o 2019 m. gruodžio 3 d. atsakovės vadovas pasikeitė, t. y. S. T., kuriam vadovaujant buvo pasirašyta subrogacijos sutartis, buvo pakeistas A. K.. Atsakovė paskutinį mokėjimą pagal subrogacijos sutartį atliko 2019 m. rugsėjo 18 d., trečioji įmoka (subrogacijos sutarties 2.2.3 punktas) turėjo būti sumokėta iki 2019 m. gruodžio 23 d., tačiau ši įmoka nebuvo atlikta. Apeliantės manymu, atsakovė galimai ketina perleisti subrogacijos sutartimi įgytus reikalavimus. Antra, atsakovės vienintelis galimai dar turimas turtas yra subrogacijos sutartimi įgyti reikalavimai. Taigi, pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis iš esmės būtų užkirstas kelias perleisti turtą, už kurį atsakovė nėra atsiskaičiusi su ieškove, taip užtikrinant status quo išsaugojimą. Trečia, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutartyje pareigą įrodyti atsakovės valdomo turto sudėtį ir apimtį perkėlė ieškovei. Ieškovė pateikė visą jai prieinamą informaciją apie atsakovės turimą turtą ir veiklą. Atsakovė Juridinių asmenų registrui nėra pateikusi savo finansinės atskaitomybės dokumentų už 2019 metus. Todėl ieškovė neturi jokių objektyvių galimybių pateikti naujesnius duomenis apie atsakovės finansinę būklę. Duomenis apie jos turimo turto apimtį ir sudėtį turi pareigą pateikti pati atsakovė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
1. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria netenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Teismas sprendžia, kad byloje nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas ribas.
Dėl naujų įrodymų priėmimo į bylą
2. Į bylą pateiktas apeliantės Ferratum Finance UAB prašymas priimti į bylą šiuos naujus įrodymus – voko kopiją bei pašto siuntos informaciją. Apeliantė nurodė, kad pateikiami rašytiniai įrodymai papildomai patvirtina atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, kad atsakovė nebevyko veiklos, kas leidžia tvirtinti, jog egzistuoja grėsmė, kad būsimas galimai palankus ieškovei teismo sprendimas nebus vykdomas. Pažymėjo, kad naujų įrodymų būtinybė iškilo tik šiuo metu, nes tik pateikus atskirąjį skundą buvo grąžinta pašto siunta, kurią gavus, paaiškėjo, jog 2020 m. kovo 31 d. siųstos pretenzijos atsakovei įteikti nepavyko.
3. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas, aiškindamas šias normas, yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016).
Žemesnės instancijos teismas
4. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su kartu su prašomais priimti į bylą įrodymais ir jų turiniu, sprendžia, kad šie įrodymai nėra susiję su nagrinėjamu klausimu ir nėra reikšmingi klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendimui ( CPK 180 straipsnis), todėl netenkina prašymo dėl jų priėmimo į bylą.
Dėl prašymo išreikalauti įrodymus
5. Atskirajame skunde apeliantė pateikė prašymą įpareigoti atsakovę pateikti duomenis apie turimą turtą, įskaitant turimas reikalavimo teises / gautinas sumas. Nurodė, kad tokių duomenų ieškovė neturi ir jų negali pateikti, pirmosios instancijos teismui pateikė visus viešai prieinamus duomenis apie atsakovės turtą, tačiau pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė pateikė nepakankamai įrodymų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui pagrįsti. Todėl siekiant nustatyti atsakovės valdomo turto sudėtį, o taip pat aplinkybę, ar ji perleido savo teises į Subrogacijos sutartimi jai parduotus reikalavimus, būtina išreikalauti duomenis apie atsakovės nuosavybės teise valdomą turtą.
6. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). Kasacinio teismo išaiškinta, kad CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Apeliacinis procesas yra pakartotinis bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neišeinant už apeliacinio skundo apibrėžtų ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek ir faktine prasme. Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-469/2020). Atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).
7. Išanalizavus nagrinėjamoje civilinėje byloje pateiktus dokumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismui pakako byloje esančių duomenų tam, kad padarytų pagrįstą išvadą dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo, t. y. dėl grėsmės sprendimo įvykdymui nebuvimo. Taip pat byloje nėra duomenų, kad prašymas dėl įrodymų išreikalavimo buvo teiktas pirmosios instancijos teismui, o šis – pateiktą prašymą atmetė. Pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria yra atmestas apeliantas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neturi resjudicata (galutinio teismo sprendimo) galios, todėl, pasikeitus ar paaiškėjus naujoms aplinkybėms, kurios gali būti reikšmingos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimui išspręsti, ieškovė turi teisę pakartotinai kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nurodydama naujas aplinkybes, sudarančias pagrindą jas taikyti. Taigi, darytina išvada, kad prašymas dėl įrodymų išreikalavimų visų pirma teiktinas pirmosios instancijos teismui, nagrinėjančiam šią civilinę bylą.
Dėl atskirojo skundo netenkinimo
8. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (lot. prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti / pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti tokių apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas kiekvienoje byloje yra sprendžiamas atsižvelgiant į tos bylos faktines aplinkybes, t. y. nustatant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų buvimą būtent toje konkrečioje byloje.
9. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kartu su ieškiniu pateikti rašytiniai įrodymai, leidžia daryti išvadą, kad ieškovė preliminariai pagrindė ieškinio reikalavimus, kadangi ieškovė išdėstė faktinį ieškinio pagrindą, nurodė argumentus, kurie, jos manymu, pagrindžia ieškinio reikalavimus bei pateikė įrodymus, kurie, jos manymu, patvirtina pareikštų reikalavimų pagrįstumą. Ginčo šioje dalyje nėra, tačiau vien tikėtino ieškinio pagrįstumo nustatymas nelemia būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
10. Kita laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga yra susijusi su grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nustatymu. CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes.
11. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apeliantė nepateikė jokių įrodymų dėl galimo atsakovės nesąžiningumo.
12. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi šioje dalyje nurodė šiuos argumentus: iš viešai prieinamų duomenų akivaizdu, kad atsakovė veiklą nutraukė, siekdama apsunkinti ieškovės reikalavimo grąžinti įsiskolinimą įgyvendinimą; atsakovės vienintelis galimai dar turimas turtas yra subrogacijos sutartimi įgyti reikalavimai, kuriuos ji galimai siekia perleisti; pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutartyje pareigą įrodyti atsakovės valdomo turto sudėtį ir apimtį perkėlė ieškovei.
13. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos išvadomis. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad šiuo atveju apeliantė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nenurodė jokių objektyvių duomenų ar aplinkybių, liudijančių apie atsakovės UAB „Credit day“ galimą nesąžiningumą, t. y. apie jos ketinimą paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar pinigines lėšas, turint tikslą eliminuoti bet kokią galimybę ateityje iš šio turto ar piniginių lėšų įvykdyti ieškovės naudai priimtą teismo sprendimą.
14. Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas, suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą. Vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, nepagrįsti leistinais įrodymais, nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises.
15. Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visais atvejais turi atidžiai tirti ir vertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia tokių priemonių ėmimosi būtinumą, bei spręsti, ar šis prašymas atitinka jų tikslus, ar tai nėra tik spaudimo kitai šaliai priemonė. Priešingu atveju (t. y. pripažinus, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui užtenka tik bet kokios teorinės galimybės, jog jų nesiėmus iškils pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui), būtų iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių esmė, pažeisti proporcingumo, teisingumo ir protingumo principai, nes tokių priemonių turėtų būti imamasi iš esmės kiekvienoje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1700-464/2018).
16. Atsižvelgęs į tai, kad apeliantė nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jai galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas dėl to, kad atsakovė UAB „Credit day“ vengs įvykdyti teismo sprendimą (imsis nesąžiningų veiksmų), apeliacinės instancijos teismas atmeta atskirojo skundo argumentą, jog ieškinio reikalavimo suma yra itin didelė, todėl byloje atsakovės atžvilgiu turi būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliantė savo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių grindžia vien prielaidomis, kaip pavyzdžiui, atsakovė nutraukė veiklą galimai siekdama nevykdyti subrogacijos sutarties arba galimai siekia perleisti subrogacijos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių negali būti grindžiamas vien tik prielaidomis, o turi būti pateikti konkretūs įrodymai apie atsakovės atliekamų veiksmų nesąžiningumą (CPK 178 straipsnis).
17. Iš byloje esančių duomenų bei viešai prieinamų šaltinių nustatyta, kad atsakovė viešojo registro tvarkytojui paskutinį kartą finansinės atskaitomybės dokumentus pateikė už 2018 metus. Šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra duomenų apie atsakovės apskaitytą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. VĮ Registrų centras turimais duomenimis atsakovė neturi registruotino nekilnojamojo turto. Nuo 2019 m. gruodžio 14 d. atsakovė neturi apdraustųjų darbuotojų, tačiau taip pat atkreiptinas dėmesys, kad 2020 m balandžio 16 d. duomenimis atsakovė neturi socialinio draudimo įsiskolinimų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie duomenys nepagrindžia apeliantės argumentų apie atsakovės nesąžiningumą.
18. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad finansinis neišgalėjimas įvykdyti sprendimą ir nenorėjimas jį įvykdyti (t. y. siekis išvengti vykdymo) yra visiškai skirtingos faktinės situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu ir / ar piniginėmis lėšomis apribojimai. Tuo atveju, kai ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtenka, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017). Taigi aplinkybė, kad atsakovė galimai neturi turto, kuriuo būtų galima užtikrinti visą ieškinio reikalavimą, ir darbuotojų, nėra pakankama sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
19. Nagrinėjamoje situacijoje, taikant tokias varžančias procesines priemones, kaip turto areštas, egzistuoja poreikis nepažeisti proceso šalių interesų pusiausvyros ir proporcingumo principo. Proporcingumas yra vienas iš bendrųjų teisės principų. Šio principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienai iš šalių nesuteikti nepagrįsto pranašumo. Pripažinus, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui užtenka tik bet kokios teorinės galimybės, jog jų nesiėmus galėtų kilti pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui, būtų iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių, kaip išimtinės procesinės priemonės, esmė, pažeisti proporcingumo, teisingumo ir protingumo principai, nes tokių priemonių galėtų būti imamasi iš esmės kiekvienoje byloje.
20. Atmestini apeliantės argumentai ir apie tai, kad jai nepagrįstai yra perkeliama atsakovės turinės padėties įrodinėjimo pareiga. Kartu su ieškiniu yra pateikta atstovavimo sutartis, kurioje yra nurodyta, kad ieškovė ves bylą atstovaujama profesionalių teisininkų – advokatų. Byloje nėra nustatyta, kad teikdama prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, apeliantė teikė pirmosios instancijos teismui prašymą dėl įrodymų išreikalavimo ir / arba dėl liudijimo rinkti įrodymus išdavimo, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai būtų tokį prašymą atmetęs.
21. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinimas byloje neužkerta kelio, pasikeitus aplinkybėms, ieškovei pakartotinai kreiptis į teismą su motyvuotu prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
22. Dėl aukščiau nurodytų argumentų, apeliacinės instancijos teismo vertinimu antroji sąlyga – grėsmė sprendimo įvykdymui – yra nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas apeliantės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, panaikinimui nėra teisinio pagrindo.
Dėl procesinės bylos baigties
23. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią panaikinti atskirajame skunde nurodytais teiginiais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.