- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-02-17
- Bylos Nr.
- A2-176-413/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00195-2011-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintautas Koriaginas
- Atsakovas
- R. S.
- Ieškovas
- V. G.
- Kategorijos
- 42.9pavadinimo nepavyko patikrinti
- 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo (ieškovo) V. G. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-86-555/2009 pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovui R. S. dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas V. G. kreipėsi ieškiniu į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančia 2003 m. sausio 15 d. paskolos sutartį (raštelį), sudarytą tarp V. G. ir R. S.. Ieškovas nurodė, kad 2003 m. sausio 15 d. jis surašė ir pasirašė sutartį, kuria pasiskolino iš atsakovo 150 000 Lt ir įsipareigojo grąžinti skolą iki 2004 m. lapkričio 1 d., tačiau faktiškai pinigų iš atsakovo negavo. Pinigai buvo reikalingi kombainui pirkti, todėl kreipėsi pas pažįstamą V. T.. Pastarasis pareiškė, kad žino asmenį, kuris galėtų paskolinti pinigus ieškovui. P. V. T., parašė raštelį, kad skolinasi pinigus iš R. S., kurio ieškovas iki paskolos sudarymo nepažinojo, pasirašant sutartį atsakovas nedalyvavo. Po kiek laiko paprašius pas V. T. grąžinti paskolos raštelį, pastarasis pareiškė, kad raštelio neturi, nes jį suplėšė. Iki 2006 metų niekas šių pinigų iš ieškovo nereikalavo. Kadangi ieškovas faktiškai pinigų negavo, todėl prašė sutartį pripažintina negaliojančia CK 6.875 straipsnio pagrindu.
Kauno apygardos teismas 2009 m. balandžio 28 d. sprendimu ieškovo V. G. ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad kilus ginčui dėl paskolos sutarties vykdymo, įrodinėjimo našta tenka paskolos gavėjui ir jis privalo įrodyti savo teiginį, kad pagal ginčijamą paskolos sutartį pinigų negavo arba jų gavo mažiau negu nurodyta sutartyje. Iš rašytinės paskolos sutarties teismas sprendė, kad šia sutartimi ieškovas V. G. pasiskolino iš R. S. 150 000 Lt, kadangi priešingai ieškovas neįrodė.
Žemesnės instancijos teismas
Išnagrinėjęs ieškovo apeliacinį skundą, Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. rugsėjo 21 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 28 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Pareiškėjas (ieškovas) V. G. 2011 m. vasario 8 d. kreipėsi į Kauno apygardos teismą prašydamas atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-86-555/2009, panaikinti teismo 2009 m. balandžio 28 d. teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Prašymas atnaujinti procesą buvo grindžiamas tuo, kad atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 20-1-690-06 ir ieškovui 2011 m. sausio 28 d. susipažinus su ikiteisminio tyrimo duomenimis, naujai paaiškėjo esminė aplinkybė, kuri nebuvo ir negalėjo būti žinoma civilinės bylos, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nagrinėjimo metu, tai yra ikiteisminio tyrimo medžiaga nustatyta, kad paskolos sutarties surašymo metu (2003 m. sausio 15 d.) atsakovo R. S. nebuvo Lietuvoje, todėl akivaizdu, kad atsakovas, nesąžiningai naudodamasis savo tariama kreditoriaus teise, davė teismui melagingus paaiškinimus.
Motyvuojamoji dalis
Pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą procesas gali būti atnaujintas, jei naujai paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartimi buvo atnaujintas procesas civilinėje byloje Nr. 2-86-555/2009 remiantis 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta aplinkybe (naujai paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu).
Teismo posėdyje ieškovo atstovė ieškovo prašymą palaikė procesiniuose dokumentuose nurodytais argumentais.
Atsakovas prašė pareiškėjo (ieškovo) prašymą atmesti. Atsakovas paaiškino, kad paskolos sutartis buvo sudaryta ir pinigai ieškovui perduoti tarpininkaujant V. T., pastarojo namuose. Pasak atsakovo, sutarties sudarymo laikas (data) sutartyje buvo įrašyta ieškovo iniciatyva, dėl kažkokių mokestinių (buhalterinių) dalykų. Kaip paaiškėjo vėliau, paskolinti pinigus 2003 m. sausio 15 d. jis (atsakovas) negalėjo, kadangi tuo metu buvo išvykęs į užsienį. Tačiau ši aplinkybė nepaneigia sutarties sudarymo ir pinigų perdavimo ieškovui fakto, kadangi pats ieškovas yra patvirtinęs, kad atsakovo paso duomenis, kurie įrašyti paskolos sutartyje, jis nurašė sutarties sudarymo metu, taigi atsakovui būnat Lietuvoje.
Ieškovo prašymas tenkintinas, byloje priimtinas naujas sprendimas (CPK 371 straipsnio 1 dalies 3 punktas)
Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių paskolos sutartį, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, įrodymų vertinimą, taikymo ir aiškinimo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad bylos šalys 2013 m. sausio 15 d. sudarė sutartį, kurios pirmoji dalis (ieškovo, paskolos gavėjo) surašyta vienu braižu, kita dalis ir antraštė „Sutartis“ bei data „2013.01.15“ – kitu braižu (atsakovo, paskolos davėjo). Pirmojoje paskolos dalyje nurodyta: „Aš V. G. pasas (duomenys neskelbtini) a.k(duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 2003 m. sausio 15 d. pasiskolinau iš S. R. pasas (duomenys neskelbtini) a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) 150 000 (šimtą penkiasdešimt tūkstančių litų) įsipareigoju grąžinti paskolą iki 2004 m. lapkričio 1 d.“. Antrojoje paskolos dalyje nurodyta: „Aš R. S., a.k. (duomenys neskelbtini) LK (duomenys neskelbtini), paskolinau V. G. a. k. (duomenys neskelbtini) LC793255, 2003.01.15 150 000 (šimtą penkiasdešimt tūkstančių litų) V. G. įsipareigoja grąžinti skolą iki 2014 m. lapkričio 1 d.“.
Žemesnės instancijos teismas
Teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, atsakovas 2006 m. gegužės 2 d. kreipėsi į teismą, dokumentinio proceso tvarka prašydamas priteisti iš ieškovo 150 000 Lt paskolą, 5 proc. dydžio palūkanas ir 2000 Lt žyminį mokestį. Kauno apygardos teismo 2006 m. gegužės 11 d. preliminariu sprendimu ieškovo ieškinys patenkintas, sprendimas neįsiteisėjęs, civilinė byla sustabdyta iki įsiteisės Kauno apygardos teismo sprendimas (nutartis), priimtas civilinėje byloje Nr. A2-1918-413/2011 (t. y. nagrinėjama civilinė byla dėl proceso atnaujinimo, kurios dabartinis Nr. A2-176-413/2015).
Prijungtos baudžiamosios bylos 1-96-175/2013 medžiaga nustatyta, kad 2006 m. birželio 8 d. pagal ieškovo V. G. pareiškimą pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl sukčiavimo, kurioje pareikšti kaltinimai atsakovui R. S. ir V. T.. Atsakovas, be kita ko, buvo kaltinamas tuo, kad V. T. tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis parengus V. G. pinigų įgijimo apgaule planą, pagal kurį V. T., pasinaudodamas V. G. patiriamais nuostoliais dėl brolio A. G. užrakinto sandėlio su jame laikomais pašarais, paveiks V. G. valią, t. y. pasirašys paskolos sutartį, jog tariamai pasiskolino iš jo (R. S.) 150 000 Lt, o jis (R. S.) šiuos žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis patvirtins savo įrašais ir parašu bei minėtą sutartį pateiks teismui, siekiant apgaule gauti teismo sprendimą, suteiksiantį jam turtinę teisę į didelės vertės svetimą turtą, t. y. V. G. priklausančius 150 000 Lt, taip pat tuo, kad V. T. šią sutartį, laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 20 d. iki 2006 m. gegužės 2 d., tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, perdavus R. S., jis tęsė nusikalstamą veiką ir vykdydamas su V. T. sutartą planą, laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 20 d. iki 2006 m. gegužės 2 d., tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, suklastojo 2003 m. sausio 15 d. paskolos sutartį, ranka surašydamas ir patvirtindamas savo parašu žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, jog jis 2003 m. sausio 15 d. paskolino V. G. 150 000 Lt, kuriuos V. G. įsipareigojo grąžinti iki 2004 lapkričio 1 d. bei šį suklastotą dokumentą laikė tyrimo metu nenustatytoje vietoje iki 2006 m. gegužės 2 d., kol pateikė šį žinomai suklastotą netikrą dokumentą, t. y. 2003 m. sausio 15 d. paskolos sutartį, Kauno apygardos teismui su 2006 m. balandžio 28 d. ieškiniu dėl paskolos priteisimo iš V. G., prašydamas teismo priteisti iš V. G. 150 000 Lt paskolą ir penkių procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo dienos iki sprendimo visiško įvykdymo bei 2 000 Lt žyminį mokestį.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu tiek atsakovas R. S., tiek V. T. buvo išteisinti nenustačius (neįrodžius) nei objektyviųjų, nei subjektyviųjų požymių, būtinų sukčiavimui ir turto prievartavimui, t. y. nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (t. 14, b. l. 51-70). Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyrius teisėjų kolegija, išnagrinėjusi Kauno apygardos prokuratūros ir nukentėjusiojo V. G. apeliacinius skundus, 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi apeliantų skundus atmetė (t. 14, b. l. 180-203). Teisėjų kolegija, remdamasi kasacinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, savo nutartyje, be kita ko, pažymėjo, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Be to, teisėjų kolegija nurodė, kad nors baudžiamojoje byloje nesurinkta pakankamai įrodymų V. T. ir R. S. baudžiamajai atsakomybei konstatuoti, tačiau esant nepašalintoms abejonėms dėl pinigų pagal paskolos sutartį perdavimo V. G. fakto, neužkertamas kelias spręsti paskolinius santykius civilinio proceso tvarka. Tuo labiau, paaiškėjus naujai aplinkybei, kad realinės paskolos sutarties sudarymo dieną skolintojas R. S. nebuvo Lietuvos Respublikoje.
Priešingai nei baudžiamojoje teisėje, civilinio proceso teisėje įrodinėjimas grindžiamas rungimosi principu, t. y. šalys turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (CPK 12, 178 straipsniai). Taigi, įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – atsikirtimų, priešieškinio faktinį pagrindą. Faktų ir įrodymų nurodymas, įrodymų rinkimas ir pateikimas prasideda jau keliant civilinę bylą ir paprastai turi pasibaigti iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo (CPK 111 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktai, 112 straipsnio 2, 3 punktai, 226 straipsnis, kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai byloje esančių įrodymų tyrimo ir įvertinimo pagrindu įsitikinama dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007, kt.).
Paskolos teisinius santykius reglamentuoja CK XLIII skyrius. Paskolos sutartis – tai sandoris, kuriuo viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Šios įstatyme įtvirtintos nuostatos sudaro pagrindą teigti, kad tokio pobūdžio sutartys yra realinės, nes paskolos sutartinių santykių atsiradimui būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui, todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita šalis – sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo – priimtas.
Žemesnės instancijos teismas
Paskolos teisinius santykius reglamentuojančio CK 6.871 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Kaip pažymėjo kasacinis teismas 2014 m. gruodžio 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013, ši teisės norma skirta reguliuoti atvejams, kai šalys nebuvo pasirašiusios bendro (vieno) dokumento, taip pat kai nebuvo apsikeitusios atskirais laiškais, raštais ir pan., t. y. kai nėra sudarytos rašytinės formos sutarties bendrosios paprastos rašytinės sutarties formos sampratos prasme, tačiau egzistuoja faktas, kad paskolos gavėjas yra pasirašęs ir išdavęs paskolos raštelį arba kitokį skolos dokumentą, patvirtinantį paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Be to, minėtoje kasacinio teismo nutartyje pabrėžta, kad tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui (toliau – rašytinė paskolos sutartis) keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „ <...> pinigus gavau <...>“, „ <...> ši sutartis yra pinigų perdavimo-priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje, tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant panaudotą terminologiją, gramatinės išraiškos formas.
Bylose dėl paskolos grąžinimo į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka ieškovui (CPK 12, 178 straipsniai). Paminėtos aplinkybės nustatinėjamos vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas. Paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta. Kai paskolos gavėjas gavo mažiau pinigų ar daiktų, negu nurodyta sutartyje, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta dėl faktiškai gautos pinigų sumos ar daiktų (CK 6.875 straipsnio 1, 3 dalys). Aplinkybes, kad pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje, privalo įrodyti paskolos gavėjas (CK 6.875 straipsnio 1 dalis).
Nagrinėjamu atveju atsakovas, prašydamas pripažinti 2003 m. sausio 15 d. paskolos sutartį negaliojančia, tiek civilinėje, tiek baudžiamojoje bylose laikėsi nuoseklios pozicijos, kad sutarties sudarymo metu (2003-01-15) atsakovas R. S. sutarties sudaryme nedalyvavo ir pinigai jam (ieškovui) realiai perduoti nebuvo. Atsakovas laikėsi priešingos pozicijos, tvirtindamas, kad 2003 m. sausio 15 d. paskolos sutartis buvo sudaryta dalyvaujant abejoms sandorio šalims („ su V. G. susitikome 01-15...>, <... aš parašiau ant lapo žodį sutartis ir datą, tekstą rašė ieškovas...>, <...pinigus suskaičiavau aš ir Valentinas“) (t.1, b. l. 179 (antra pusė); (<...Sutartą dieną, t. y. tą dieną kaip ir nurodyta sutartyje 2003-01-15, iš AB SEB bankas banko saugyklos pasiėmiau 150 000 litų ir ryte apie 10 val. nuvažiavau pas V. T....>, <... Su V. G. trumpai apkalbėjome detales. Tiek mane, tiek ir V. G. pinigų paskolos sąlygos tenkino todėl buvo surašytas paskolos raštas. Pirmiausiai aš savo ranka užrašiau „Sutartis“ ir datą „2003-01-15“. Po to V. G. savo ranka surašė mano padiktuotą tekstą, nurodydamas savo ir mano anketinius duomenis, bei, kad skolinasi 150000 litų...>. Po savo parašytu tekstu V. G. pasirašius, aš savo ranka parašiau patvirtinimą, kad paskolinau V. G. 150000 kitų bei po šiuo tekstu pasirašiau...>“ (baudž. bylos t. 8, b. l. 153-154).
Byloje nustatyta, kad atsakovo R. S. nuo 2003 m. sausio 10 d. iki 2003 m. sausio 20 d. Lietuvoje nebuvo (buvo išvykęs į užsienį) (t. 3, b. l. 13-14). Nurodytos aplinkybės atsakovas neginčijo ir išvykimo už Lietuvos ribų faktą pripažino. Ši naujai paaiškėjusi aplinkybė, sudariusi civilinės bylos proceso išnagrinėtoje byloje atnaujinimo pagrindą, leidžia daryti vienareikšmę išvadą, kad atsakovas R. S. (paskolos davėjas) ieškovui (paskolos gavėjui) pasirašant 2003 m. sausio 15 d. sutartį (paskolos raštelį) nedalyvavo, taigi realus pinigų perdavimo faktas nurodytu laiku neįvyko, dėl ko spręstina, kad ieškovo argumentai dėl atsakovo R. S. (ne)dalyvavimo sutarties sudaryme ir pinigų (ne)perdavimo iš esmės pasitvirtino (CK 6.875 straipsnio 1 dalis). Taigi, pagal bendrąją įrodinėjimo naštos taisyklę, šioje situacijoje jau atsakovui teko pareiga įrodyti, dėl kokių priežasčių sutartyje buvo neteisingai nurodyta jos sudarymo data ir kada minėta sutartis buvo sudaryta iš tikrųjų (CPK 178 straipsnis). Aptariamam kontekste pažymėtina, kad iš karto po to, kai ikiteisminio tyrimo metu paaiškėjo aplinkybė, kad atsakovas 2003 m. sausio 15 d. sutarties sudaryti negalėjo, atsakovas 2011 m. sausio 18 d. apklauso metu atsisakė duoti parodymus ir nesutiko dalyvauti akistatoje su V. G. (baudž. bylos t. 8, b. l. 194-196, 198-199). Vėlesnėje ikiteisminio tyrimo apklausoje, apklausiamas įtariamuoju, R. S. jau tvirtino, kad „tą pačią dieną, kuomet jis su V. G. pasirašė 150 000 Lt paskolos sutartį, tikslios datos nepamena, pas jį į namus atvyko R. G. ir atvežė 50 000 Lt skolą. Jis pats turėjo 100 000 Lt. Jis kartu su R. G. perskaičiavo visus 150 000 Lt, sėdo į jo automobilį, kokį, nepamena, ir nuvažiavo pas V. T....>. <Paaiškino, kad sutartis su V. G., kiek pamena, buvo pasirašyta po kelionės į Italiją 2003 m. sausio mėnesį. Apie šią kelionę buvo pamiršęs, todėl apklausiamas neminėjo. Tikėtina, kad sutartis tarp jo ir V. G. buvo pasirašyta 2003 m. sausio pabaigoje ar vasario pradžioje, o ne 2003-01-15. Anksčiau teigė, kad sutartis buvo pasirašyta 2003-01-15 dėl to, kad tokia data buvo įrašyta sutartyje, be to, jis buvo pamiršęs išvyką į Italiją. Kodėl įrašyta data 2003-01-15, neatsimena.“ (baudž. bylos t. 9, b. l. 3-6, 13-14). Nagrinėjant civilinę bylą atsakovas nurodė, kad tokia sutarties data buvo įrašyta ieškovo iniciatyva, dėl kažkokių mokestinių (buhalterinių) dalykų. Apibendrinus atsakovo paaiškinimus baudžiamojoje ir civilinėje bylose, darytina išvada, kad jie yra akivaizdžiai prieštaringi ir nenuoseklūs, o jų pasikeitimą lėmė iš esmės naujai ikiteisminio tyrimo atskleista aplinkybė apie atsakovo išvyką į užsienį, dėl ko atsakovas buvo priverstas keisti savo pirminę poziciją ir nurodyti naujas pinigų įgijimo paskolai suteikti, įtraukiant į procesą liudytoju naują asmenį R. G., ir paskolos sudarymo laiko aplinkybes.
Atsižvelgiant į gramatinę 2003 m. sausio 15 d. paskolos teksto, surašyto ieškovo V. G. ranka, analizę darytina išvada, kad nesant jame specialiai aptarto sutarties dalyko – pinigų perdavimo paskolos gavėjui momento, pastarasis (ieškovas) išreiškė savo valią gauti pinigus ateityje, tačiau sutarties sudarymo metu realiai jų negavo. Nurodomą aplinkybę patvirtina tiek paties ieškovo paaiškinimai, tiek netiesioginiai liudytojų A., J. ir P. G., A. G., A. J., A. S. ir R. B. parodymai baudžiamojoje byloje.
Atsakovui R. S. leistinais įrodymais nepaneigus, kad sutartis buvo sudaryta 2003 m. sausio 15 d., tikėtina, kad antroji sutarties dalis, jos pavadinimas ir data, surašyti atsakovo ranka, atsirado po 2003 m. sausio 15 d., galimai, kaip vėliau nurodė atsakovas, 2003 m. sausio mėn. pabaigoje ar vasario mėn. pradžioje, taigi nedalyvaujant ieškovui V. G.. Kadangi baudžiamojoje byloje apklausto liudytojo R. G. parodymai nesutampa su pirminiais atsakovo R. S. parodymais apie pinigų, kurie buvo panaudoti paskolos suteikimui, įsigijimo aplinkybes (baudž. bylos t. 3, b. l. 49-51), liudytoju R. G. apklaustas 2011 m. balandžio 14 d., t. y. po to, kai ikiteisminio tyrimo metu paaiškėjo, jog sutarties sudarymo metu (sutartyje nurodytą dieną) atsakovo Lietuvoje nebuvo, pats atsakovas iki minėtos naujai paaiškėjusios aplinkybės šio liudytojo niekada nenurodė, o liudytojas V. T., kaip tarpininkas ir atsakovo pažįstamas, buvo suinteresuotas duoti paaiškinimus atsakovo R. S. naudai, laikyti šių asmenų paaiškinimus objektyviais ir jais vadovautis teismas negali (CPK 185 straipsnis).
Atmestinas kaip nepagrįstas atsakovo argumentas, kad 2003 m. sausio 15 d. sutarties turinys, kuriame ieškovas savo ranka įrašė atsakovo paso numerį ir asmens kodą, neva patvirtina bylai reikšmingą aplinkybę, jog sutartis vis tik buvo sudaryta ne 2003 m. sausio 15 d., o kitu laiku. Visų pirma, tiek šios, tiek baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, kad sutarties sudarymo iniciatoriumi (tarpininku) buvo atsakovo pažįstamas V. T., kurio namuose ir buvo sudarinėjamas sandoris. Todėl atsakovo nurodytus asmens duomenis, kurie buvo įrašyti į paskolos tekstą, V. T. galėjo gauti iš paties atsakovo. Antra, baudžiamojoje byloje V. G. nuosekliai tvirtino, kad savo sutarties dalį surašė diktuojant V. T., R. S. nedalyvaujant (ši aplinkybė konstatuota ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartyje). Be to, ikiteisminio tyrimo metu ieškovas nuosekliai aiškino, kad atsakovo R. S. asmens duomenis jam nurodė tas pats V. T. (t. 2, b. l. 48-49, 117-121; t. 11, b. l. 68-69). Apibendrinant aukščiau minėtas faktines bylos aplinkybes ir ieškovo parodymus baudžiamojoje byloje, darytina daugiau tikėtina išvada, kad surašant pirmąją paskolos raštelio dalį asmens ir paso duomenis apie tariamą paskolos davėją (atsakovą) V. G. sužinojo iš V. T..
Pažymėtina, kad teismų sprendimais (nuosprendžiu ir nutartimi) buvo konstatuota ir kita bylai reikšminga aplinkybė, kuri nebuvo žinoma civilinės bylos nagrinėjimo metu, ir kuri lėmė 2003 m. sausio 15 d. paskolos sutarties sudarymą. Iš Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendyje ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartyje konstatuotų aplinkybių akivaizdu, kad tikrieji ieškovo V. G. ketinimai, kurie turėjo tiesioginės įtakos ir 2003 m. sausio 15 d. paskolos sutarties atsiradimui, - tai ieškovo bandymas išspręsti jo ir brolio A. G. tarpusavio turtinį konfliktą, pasitelkiant tam tarpininką V. T., už šias paslaugas jam atsiskaitant iš lėšų, kurias ieškovas neva pasiskolino iš atsakovo. Nors kaltinamųjų V. T. ir R. S. atžvilgiu buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis, šios paskolos sudarymo aplinkybės liko nepaneigtos. Todėl yra pagrindas teigti, kad faktinės paskolos sandorio sudarymo aplinkybės neatitiko sutarties šalių tikrųjų ketinimų ir valios.
Apibendrinant tai, kas nurodyta, ir įvertinus byloje surinktų įrodymų visetą, teismas konstatuoja, kad pagal 2003 m. sausio 15 d. paskolos sutartį ieškovas pinigų negavo, todėl yra pagrindas ieškinį tenkinti ir priimti byloje naują sprendimą - pripažinti nesudaryta 2003 m. sausio 15 d. paskolos sutartį (raštelį) (CK 6.875 straipsni, CPK 185 straipsnis, 371 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Byloje priėmus naują sprendimą, perskirstytinos ir bylinėjimosi išlaidos. Bylos duomenimis, ieškovas sumokėjo už ieškinio, apeliacinio skundo ir prašymo atnaujinti procesą padavimą 1135 Lt (328,71 Eur) žyminį mokesti, nuo likusios 7000 Lt (2027,34 Eur) dalies žyminio mokesčio buvo atleistas teismo nutartimis (t. 1, b. l. 5, 28, t. 2, b. l. 10, 26, t. 3, b. l. 8). Ryšium su procesinių dokumentų įteikimu valstybė turėjo 96,30 Lt (27,89 Eur) išlaidų. Ieškovo ieškinį tenkinus, šios išlaidos ieškovui ir valstybei priteistinos iš atsakovo (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 371 straipsniu, teisėjas
nusprendžia:
ieškovo (pareiškėjo) V. G. prašymą tenkinti ir priimti byloje naują sprendimą. Pripažinti nesudaryta 2003 m. sausio 15 d. paskolos sutartį, pasirašytą ieškovo V. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ir atsakovo R. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)).
Priteisti iš atsakovo R. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ieškovui V. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 328,71 Eur (tris šimtus dvidešimt aštuonis eurus 71 centą), o valstybei – 2055,23 Eur (du tūkstančius penkiasdešimt penkis eurus 23 centus) bylinėjimosi išlaidų, valstybei priteistą sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Pripažinti netekusiais galios Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 28 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-86-555/2009, ir Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-150/2010.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.