- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-10-23
- Bylos Nr.
- 1A-764-116-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-62-1-00487-2011-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vaclovas Iždonas (pirm.), Zigmas Kavaliauskas, Vidmantas Mylė
- Nuteistasis
- L. Z.
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. Z. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 12 d. nuosprendžio, kuriuo L. Z. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 300 straipsnio 1 dalį 6 MGL (septynių šimtų aštuoniasdešimties litų 00 ct) dydžio bauda.
Į bausmės atlikimo laiką įskaitytas L. Z. laikino sulaikymo laikas nuo 2012 m. balandžio 27 d. iki 2012 m. balandžio 28 d., vieną sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL (dviejų šimtų šešiasdešimties litų) baudai (BK 66 straipsnio 2 dalis).
L. Z. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Aprašomoji dalis
nustatė:
L. Z. nuteistas už tai, kad suklastojo dokumentą, tai yra ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, veikdamas bendrininkų grupėje su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, turėdamas vieningą tyčią, kad būtų teigiamai įvertintas jo rudens semestras (duomenys neskelbtini) universiteto (duomenys neskelbtini) fakultete, komandos „D.“ trenerio R. S. vardu parašė paskaitų pateisinimo pažymą bei jo vardu pasirašė išgalvotu parašu melagingai nurodydamas, kad lapkričio 11 d., 18 d., gruodžio 2 d., 6 d., 12 d., 13 d., ir sausio 3 d., 9 d., dalyvavo krepšinio rungtynėse ir turnyruose, taip patvirtindamas tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. žinomai pagamino – suklastojo netikrą dokumentą, kurį jis pateikė (panaudojo) (duomenys neskelbtini) universiteto (duomenys neskelbtini) fakulteto dėstytojui A. Š.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis L. Z. prašo panaikinti Joniškio rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 12 d. nuosprendį dalyje dėl jo pripažinimo kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, ir bylą nutraukti.
Skunde apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas minėtoje nuosprendžio dalyje neteisingai įvertino aplinkybes, kurių pagrindu jį pripažino kaltu padarius nusikaltimą, nors jo (L. Z.) veiksmai iš esmės nepadarė jokios žalos nei (duomenys neskelbtini) universitetui (toliau – (duomenys neskelbtini)), nei visuomenei, nei valstybei, nei leido atsirasti galimybei tokiai žalai kilti. Teigia, kad jo veiksmai nesukūrė nei jam pačiam, nei (duomenys neskelbtini) universitetui jokių teisių ar pareigų, jokių juridinių faktų, ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių, todėl jo veika, turinti mažareikšmiškumo požymių, negalėjo būti kvalifikuota pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.
Pasak L. Z., teismas neteisingai įvertino aplinkybę, kad jis suklastojo dokumentą. Pažymi, kad BK 300 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytos nusikalstamos veikos dalykas yra dokumentai, kurie gali būti teisių ir (ar) pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymu, arba kitų teisinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymu. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog dokumentų klastojimo objektas yra valstybės ir savivaldybės institucijų veikla, kuri sutrikdoma dėl netikrų dokumentų pagaminimo, taip pat teisėti fizinių ar juridinių asmenų interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-200/2008, 2K-114/2009). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog „baudžiamosios atsakomybės klausimas tokiais atvejais spręstinas nustatant, ar veika realiai yra kėsinamasi į valdymo tvarką, ar dėl tokios veikos jai padaroma žala arba kyla tokios žalos atsiradimo grėsmė. Kadangi BK 300 straipsnio 1 dalyje yra numatyta formali nusikalstamos veikos sudėtis, tai pavojingumą paprastai gali rodyti padarytos nusikalstamos veikos pobūdis ir jos intensyvumas, tyčios kryptingumas, tikslai ir motyvai, taip pat nusikalstamos veikos dalykas. Be to, padarinių kaip būtinojo požymio neįtvirtinimas nusikalstamos veikos sudėtyje nereiškia, kad veikos, BK aprašytos formaliomis sudėtimis, jų nesukelia ir kad kilusių ar galimų padarinių apskritai nereikia tirti byloje“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-409/2011).
Apeliantas pažymi, kad svarbu yra tai, jog jis neturėjo vieningos tyčios ir nesuprato, kad gamina netikrą dokumentą. Ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, kad paskaitų pateisinimo raštelis, kurį dėstytojui A. Š. jis pateikė, nesukėlė jokių teisinių padarinių – pateikdamas šį paskaitų pateisinimo raštelį, jis (L. Z.) neįgavo jokių papildomų teisių ar nebuvo atleistas nuo papildomų pareigų. Vienintelis jo motyvas teikti paskaitų pateisinimo raštelį buvo tas, kad minėtas raštelis buvo reikalingas formaliai patenkinti (duomenys neskelbtini) universiteto lektoriaus A. Š. prašymą pateikti pateisinimą dėl praleistų paskaitų, nors (duomenys neskelbtini) studentų paskaitų lankomumas nėra reglamentuojamas, o lankomumo žurnalai yra dėstytojų kompetencijoje ir nėra privalomi. Kita vertus, minėtas raštelis jokios reikšmės rudens semestro įvertinimui faktiškai neturėjo. Pasak L. Z., teismas neteisingai įvertino aplinkybę, kad minėtas raštelis buvo reikalingas teigiamam rudens semestro įvertinimui. Žodis „teigiamas“ teisine prasme šiame kontekste reiškia dėstomo dalyko ar disciplinos įskaitos arba egzamino išlaikymą. Teigiamas įvertinimas universitete yra pažymys, didesnis už ketvertą. Pažymi, kad studentas, gavęs dėstomo dalyko ar disciplinos neigiamą įvertinimą (keturi, trys, du, vienas), būna įtrauktas į akademinių skolininkų sąrašus, netenka teisės mokytis nemokamai, privalo kartoti dėstomo dalyko kursą ir sumokėti nustatyto dydžio mokestį už studijų dalykų kreditus.
Skunde taip pat nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) universiteto studijų rezultatų vertinimo ir įskaitymo tvarkos aprašo, patvirtinto (duomenys neskelbtini) universiteto 2013 m. gruodžio 18 d. Senato nutarimu Nr. 279, 3.1. punkte numatyta, jog akademinė skola, tai egzaminų sesijos ar jos pratęsimo metu neišlaikytas egzaminas arba neatvykimas į egzaminą, nepristatytas / neapgintas projektas, kitas studijų programoje numatytas ir teigiamam įvertinimui neatliktas atsiskaitymas. To paties aprašo 29 punkto 8 dalyje numatyta, jog nepatenkinamai (keturi, trys, du, vienas) įvertinamas studentas, kai yra nepasiekti pagrindiniai dalyko / modulio studijų rezultatai, neįgytos net minimalios kompetencijos. Žinios ir gebėjimai neatitinka dalyko / modulio apraše numatytų minimalių (slenkstinių) reikalavimų. Užduotys neįvykdytos, klausimai neatsakyti arba juose gausu esminių klaidų, ženklių dalykinių, analizės, metodologinių ir techninių trūkumų ir klaidų, net su vertintojo pagalba vertinamasis negali suprasti ir ištaisyti esminių klaidų.
Apeliantas atkreipia dėmesį, kad jis (duomenys neskelbtini) universitete (duomenys neskelbtini) fakultete studijuoja Kūno kultūrą. Viena iš kūno kultūros studijų programos disciplinų yra krepšinis. Jis taip pat žaidžia krepšinį (duomenys neskelbtini) universiteto rinktinėje, todėl turi privilegiją ir yra atleidžiamas nuo krepšinio paskaitų lankymo. Kaip apklausoje parodė liudytojas (duomenys neskelbtini) sporto lektorius A. Š., studentai gali nelankyti paskaitų, bet jei pristato tai pateisinančią pažymą, gauna didesnį balą. Taigi nepriklausomai nuo to, ar jis (L. Z.) būtų pateikęs minėtą raštelį, ar jo būtų nepateikęs, rudens semestro krepšinio disciplinos įvertinimas būtų aštuoni, kadangi jam pateikus paskaitų pateisinimo raštelį, jo pažymys nepakito ir liko aštuoni. Taigi jis paskaitų pateisinimo raštelio pagrindu neįgavo jokių papildomų subjektinių teisių ar nebuvo atleistas nuo atitinkamų pareigų vykdymo.
L. Z. pažymi, kad paskaitų pateisinimo raštelio pagrindu jam būtų atsiradusios papildomos teisės bei panaikintos pareigos, jeigu jo rudens semestro krepšinio disciplinos įvertinimas, iki minėto raštelio pateikimo, būtų buvęs neigiamas (nepatenkinamas), o pats raštelio pateikimo faktas būtų pagerinęs jo, kaip studento, vertinimą į teigiamą. Jeigu jo (L. Z.) rudens semestras būtų vertintinas nepatenkinamai, raštelio pagrindu pagerintas jo rudens semestro vertinimas iki teigiamo būtų sukėlęs atitinkamas teises ir panaikinęs pareigas – jam (L. Z.) nebūtų reikėję kartoti disciplinos dalyko kurso, mokėti už mokslą, perlaikyti akademinę skolą, jis nebūtų pakliuvęs į studentų skolininkų sąrašus. Tačiau nagrinėjamu atveju jo rudens semestro krepšinio disciplinos vidurkis buvo teigiamas, o tai reiškia, kad nepriklausomai nuo to, ar jis būtų pateikęs paskaitų pateisinimo raštelį, ar būtų jo nepateikęs, bet kuriuo atveju už krepšinio discipliną jis būtų gavęs teigiamą įvertinimą. Apelianto manymu, esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad minėti jo veiksmai nesukūrė jam jokių papildomų teisių ir nepanaikino pareigų. Taigi, akivaizdu, kad šie jo veiksmai negali būti kvalifikuojami pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – jo veiksmuose nėra šio straipsnio dispozicijoje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių.
Skunde pažymima ir tai, kad kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, jog „vadovaujantis LR BK 37 str. asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau šie požymiai egzistuoja tik formaliai. Iš nusikaltimo sudėties požymių, kurių išraiška konkrečiame nusikaltime gali būti tokia formali, kad dėl to atsiranda pagrindas šį nusikaltimą vertinti kaip mažareikšmį, įstatymas pirmiausia nurodo padarytos žalos dydį. Žalos pobūdis, dydis išreiškia nusikaltimo pavojingumą. Jei veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymių, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos išvadai, kad tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-421/2007, 2K-387/2008).
L. Z. atkreipia dėmesį, kad BK 300 straipsnio 1 dalyje aprašyto nusikaltimo sudėtis yra formali. Nurodo, jog kitoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad „pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę asmenų, padariusių nusikalstamą veiką, kurių sudėtis formali, padarinių numatymas ir konstatavimas nėra būtinas, tačiau, sprendžiant LR BK 37 str. taikymo klausimą, turi būti nustatytas padarytos veikos pavojingumo laipsnis. Nustatant padarytos veikos pavojingumo laipsnį esminę reikšmę turi padarytos žalos dydis. LR BK 37 straipsnyje įtvirtintas reikalavimas, jog vertinant veiką kaip mažareikšmę, pirmiausia būtina atsižvelgti į šia nusikalstama veika padarytos žalos dydį, taikytinas ir nusikalstamoms veikoms, kurių sudėtis formali“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-449/2012).
Taip pat skunde nurodoma, jog veikos pavojingumo nustatymo reikalavimas siejamas su tuo, kad baudžiamoji teisė nėra formali, ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. Todėl ne bet kokie disponavimo suklastotu dokumentu veiksmai daro veiką pavojinga ir nusikalstama. Kasacinės instancijos teismo praktikoje akcentuota, kad „šios nuostatos ignoravimas tokio pobūdžio bylose gali lemti nepakankamo pavojingumo veikų kriminalizavimą, taip iškreipti baudžiamųjų įstatymų principus bei paskirtį. Formuojama teismų praktika patvirtina, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo, teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-154/2013) .
„Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad nusikaltimai – tai pirmiausia tokie teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės, daromas neigiamas poveikis gyvenimo sąlygoms, žmonių gyvenimo lygiui, kėsinamasi į valstybės ir visuomenės gyvenimo pagrindus“. „Svarbu tai, kad nors LR BK 300 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už disponavimą netikru ar suklastotu dokumentu nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių tokį dokumentą panaudojus apyvartoje“ (Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2004 m. gruodžio 29 d. ir 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).
L. Z. pažymi ir tai, kad BK 300 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytos nusikalstamos veikos objektas yra teisinės apyvartos funkcionalumas ir patikimumas. Teisinės apyvartos funkcionalumas ir patikimumas kaip įstatymo saugomi gėriai. Teisinė apyvarta suprantama kaip dokumentuose fiksuojamų juridinių faktų, dėl kurių atsiranda, keičiasi ir pasibaigia teisiniai santykiai, visuma. Teisinės apyvartos funkcionalumas ir patikimumas – būtina valstybės valdymo ir normalios visuomeninės tvarkos sąlyga.
Apelianto teigimu, spręsdamas jo kaltės klausimą, teismas visiškai nevertino šios veikos padarinių. Atkreipia dėmesį, kad (duomenys neskelbtini) universitetas ne tik nepareiškė jokių pretenzijų jam (L. Z.) ar teisėsaugos institucijoms dėl padarytos žalos, bet ir apskritai net nekonstatavo galimybės tokiai žalai atsirasti. Tai, anot L. Z., tik patvirtina, kad jo veika (duomenys neskelbtini) universiteto ir visuomenės atžvilgiu tėra mažareikšmė.
L. Z. manymu, bylos aplinkybės akivaizdžiai įrodo, kad jo veiksmai nesukėlė jokios žalos ar prielaidos tokiai žalai atsirasti jokiam fiziniam ar juridiniam asmeniui, nesukėlė žalos (duomenys neskelbtini) universiteto įvaizdžiui ar valdymo tvarkai, jos nesutrikdė. Joks subjektas nesikreipė į teismą dėl dokumento suklastojimu padarytos turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo, taip pat jo veiksmai nesutrikdė valstybės valdymo ir normalios visuomeninės tvarkos, nepadarė joms jokios žalos. Jo (L. Z.) veiksmai nesukėlė nei jam pačiam, nei (duomenys neskelbtini) universitetui jokių teisių ar pareigų, nesukūrė, nepakeitė ir nepanaikino jokių civilinių teisinių santykių, nesukūrė jokių juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių, todėl jo veika turėtų būti pripažįstama mažareikšme. Pažymi, kad baudžiamojoje teisėje galioja ultima ratio (kraštutinės priemonės) principas, kuris numato, jog baudžiamieji teisiniai santykiai turi būti tik kaip kraštutinė priemonė asmenų interesams apsaugoti ir ginti tik nuo pavojingų veikų.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo L. Z. apeliacinis skundas tenkintinas.
Pažymima, kad BK 300 straipsnio (dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu) 1 dalis nustato, jog tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. BK 300 straipsnis saugo tokią vertybę kaip dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumas, informacijos dokumente patikimumas, ir taip užtikrina normalią, teisingą dokumentų apyvartą. Kadangi šie BK 300 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, tai baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš šiame BK straipsnyje nurodytų veikų. Nors BK 300 straipsnyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra formali, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už dokumentų klastojimą nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių tokį dokumentą panaudojus apyvartoje. Tačiau net ir tais atvejais, kai dokumentas yra panaudojamas viešoje apyvartoje, ne bet kokie duomenų iškraipymai daro veiką pavojinga ir nusikalstama.
Įstatymas nenustato reikalavimų dokumento formai. Dokumentu gali būti pripažįstamas bet kokia forma ant popieriaus, elektroninėje erdvėje ar kompiuterinėje laikmenoje padarytas įrašas, tačiau keliami reikalavimai dokumento turiniui. Dokumentas turi suteikti informacijos apie įvykį, veiksmą ar asmenį. Dokumentas – tai tam tikra forma padarytas įrašas, kuris nustato, pakeičia ar panaikina teisiškai reikšmingą faktą (juridinį faktą). Tai įrašas, kurio panaudojimas gali sukelti fiziniam ar juridiniam asmeniui ar valstybei teisiškai reikšmingus padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-662/2000, 2K-775/2007, 2K-263/2010, 2K-57/2014).
Netikro dokumento pagaminimas yra viena iš dokumento suklastojimo formų – tai tokie veiksmai, kai bet kokiu būdu sukuriamas dokumentas, kuris yra netikras ir pagal formą, ir pagal turinį. Į tokį dokumentą įrašoma tikrovės neatitinkanti melaginga informacija. Melagingi duomenys – tai duomenys, neatitinkantys tikrovės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-387/2008).
Taigi dokumentu pripažįstamas bet koks rašytine forma surašytas aktas, nustatantis faktą, kuris gali turėti teisinę reikšmę. Tačiau pažymėtina, kad ne bet kokie neatitinkantys tikrovės duomenys gali būti vertinami kaip pavojinga veika, numatyta BK 300 straipsnyje. Baudžiamoji teisė nėra formali teisė. Ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. Veikos pavojingumas reiškia, kad veika daro žalą ar kelia pavojų visuomenėje labai vertinamoms visuomeninėms ar asmeninėms vertybėms. Baudžiamąją atsakomybę užtraukiančių veikų pavojingumas turi būti pakankamai didelis, t. y. veika turi daryti esminę žalą baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Jei dokumente įrašyti tikrovės ne visai atitinkantys faktai neturi teisinės reikšmės, t. y. negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, Nr. 2K-235/2014).
Kaip jau minėta, apeliaciniame skunde L. Z. nurodė, kad jis neturėjo tyčios ir nesuprato, kad gamina netikrą dokumentą, be to, pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, jog minėtas raštelis buvo reikalingas teigiamam rudens semestro įvertinimui, nes jo rudens semestro krepšinio disciplinos vidurkis buvo teigiamas ir tai reiškia, kad nepriklausomai nuo to, ar jis būtų pateikęs paskaitų pateisinimo raštelį, ar jo nebūtų pateikęs, bet kuriuo atveju už krepšinio discipliną jis būtų gavęs teigiamą įvertinimą. Šiuos L. Z. skundo argumentus paneigia byloje surinktų įrodymų visuma. Iš byloje esančio daiktų, dokumentų pateikimo protokolo (1 t. 112 b. l.) matyti, kad (duomenys neskelbtini) universiteto lektorius A. Š. pateikė raštelį (jo originalą), pasirašytą R. S. vardu. Šiame raštelyje parašytas tekstas: „Lapkričio 11 d., 18 d., gruodžio 2 d., 6 d., 12 d., 13 dienomis ir sausio 3 d., 9 d. L. Z. dalyvavo krepšinio rungtynėse ir treniruotėse. Prašau pateisinti praleistas paskaitas. Treneris R. S.“, raštelis pasirašytas (1 t. 113 b. l.). Liudytojas R. S. teisiamajame posėdyje nurodė, kad 2011 m. jis buvo Joniškio „D.“ komandos treneris, tačiau L. Z. 2011 m. šioje komandoje jau nebežaidė. Raštelio, kuris jam buvo parodytas ikiteisminio tyrimo metu jis (R. S.) nerašė, raštelis rašytas ne jo ranka ir ne jo pasirašytas (3 t. 124-125 b. l.). Liudytojas A. Š., teisiamojo posėdžio metu perskaičius jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, šiuos parodymus patvirtino, taip pat nurodė, kad jam įtarimų dėl pateikto dokumento nekilo, paaiškino, kad tuo atveju, jeigu studentas pristato pažymą, kad nelankė paskaitų, gauna didesnį balą, bei pažymėjo, kad jeigu L. Z. nebūtų pateikęs pažymos, jis būtų gavęs žemesnį balą. L. Z. praleistas jo paskaitas pateisino pateikdamas Joniškio „D.“ krepšinio komandos trenerio pateisinantį raštelį (4 t. 56 b. l.). (duomenys neskelbtini) sporto centro pateiktoje pažymoje nurodyta, kad L. Z. 2011 m. gruodžio 11 ir 12 dienomis (duomenys neskelbtini) sporto centro varžybose nedalyvavo (1 t. 115 b. l.). Atkreipiamas dėmesys, kad teisiamajame posėdyje, vykusiame 2013 m. vasario 13 d., L. Z. savo kaltę dėl dokumento suklastojimo pripažino, nurodė, kad raštelį jis parašė savo ranka, po to paprašė nepažįstamos merginos šį raštelį perrašyti ir jį nunešė dėstytojui A. Š., kuris prašė pateisinti praleistas paskaitas. Raštelis jam buvo reikalingas gauti teigiamam rudens semestro įvertinimui. Patvirtino, kad varžybos pažymoje nurodytomis datomis iš tikrųjų nevyko (3 t. 51 b. l.). Prokurorui pateikus prašymą pakeisti kaltinimą (5 t. 16 b. l.), L. Z. kaltu nebeprisipažino, nurodė, kad A. Š. paprašė pateikti bet kokį raštelį, pateisinantį praleistas krepšinio paskaitas, ir jis pateikė (5 t. 45 b. l.).
Įvertinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl L. Z. kaltės padarius BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, t. y. pagaminus netikrą dokumentą ir jį panaudojus. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad L. Z. su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu raštelį, pateisinantį praleistas paskaitas (pažymą), parašė siekdamas gauti teigiamą rudens semestro įvertinimą. Kaip jau minėta, tai, kad liudytojas A. Š. patvirtino, jog tuo atveju, jei L. Z. nebūtų pristatęs minėtos pažymos, jis būtų gavęs žemesnį balą, liudija, jog L. Z. pateiktas raštelis (pažyma) nebuvo formalaus pobūdžio – jis neabejotinai sukėlė teisines pasekmes. Taigi, sutikti su apelianto skundo argumentais, kad dėstytojui A. Š. pateiktas raštelis nesukėlė teisinių padarinių, jis buvo reikalingas tik formaliai patenkinti (duomenys neskelbtini) universiteto lektoriaus A. Š. prašymą pateisinti praleistas paskaitas, pateikus raštelį jo (L. Z.) įvertinimas nepakito, nėra pagrindo.
Tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi byloje esančią medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas L. Z. atliktų veiksmų formalią atitiktį baudžiamajame įstatyme nurodytų nusikalstamų veikų požymiams, neįvertino realaus nuteistojo padarytos veikos pavojingumo. Atkreipiamas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog baudžiamoji teisė nėra formali teisė. Ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-263/2010), todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtina atsižvelgti į visų veikos požymių – objektyviųjų ir subjektyviųjų – išraišką konkrečiame nusikaltime.
Pagal baudžiamąjį įstatymą nusikaltimą padaręs asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme (BK 37 straipsnis). Taigi pagal šį BK straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai. Formuojama teismų praktika patvirtina, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo, teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme. Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos padarymo ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-364/2013, Nr. 2K-154/2013).
Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje neatsižvelgė į tai, kad L. Z. savo veiksmais žalos visuomenėje labai vertinamoms visuomeninėms vertybėms nepadarė, taip pat nepadarė esminės žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms, jo veiksmai fizinių ar juridinių asmenų teisių nepažeidė, valstybei teisiškai reikšmingų padarinių nesukėlė.
Esant tokioms aplinkybėms, daroma išvada, kad nors L. Z. veika ir atitinka BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau padaryta veika nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, kad galėtų būti vertinama kaip nusikalstama, todėl jis nuo baudžiamosios atsakomybės atleistinas dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla dalyje dėl L. Z. pripažinimo kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, jo atžvilgiu nutrauktina (BK 37 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Panaikinti Joniškio rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 12 d. nuosprendį dėl L. Z. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalį, L. Z., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsniu, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje, ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.