Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Piškinaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „SALDUVĖS VIEŠBUTIS“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-107-577/2015 pagal ieškovės valstybės įmonės Turto banko ieškinį atsakovėms asociacijai Lietuvos techninio sporto draugijai ir uždarajai akcinei bendrovei „SALDUVĖS VIEŠBUTIS“ dėl nuostolių atlyginimo. Trečiasis asmuo V. T..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė VĮ Turto bankas 2014 m. gruodžio 5 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti solidariai iš atsakovių asociacijos Lietuvos techninio sporto draugijos ir UAB „SALDUVĖS VIEŠBUTIS“ 59 609,64 Eur (205 820,16 Lt) nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.Ieškovė nurodė, kad atsakovei Lietuvos techninio sporto draugijai 1996 m. rugpjūčio 16 d. turto panaudos sutarties ir 2005 m. vasario 23 d. valstybės turto panaudos sutarties Nr. VI2-57-/3.33/ pagrindu buvo perduotas laikinai ir neatlygintinai naudotis valstybei nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas: pastatas – viešbutis ir pastatas – valgykla. Panaudos sutartyse buvo nustatyta, jog turtas gali būti naudojamas tik pagal tikslinę paskirtį (mokiniams apgyvendinti kursų metu ir sportininkams apgyvendinti varžybų ir treniruočių metu), taip pat buvo nustatytas draudimas perduoti naudoti turtą tretiesiems asmenims be Vyriausybės leidimo. Tačiau atsakovė Lietuvos techninio sporto draugija, pažeisdama panaudos sutarčių nuostatas, be Vyriausybės ir valstybės turto patikėtinio (panaudos davėjo) leidimo 2008 m. lapkričio 11 d. su UAB „SALDUVĖS VIEŠBUTIS“ sudarė valstybės turto panaudos sutartį, pagal kurią UAB „SALDUVĖS VIEŠBUTIS“ perdavė laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis pastatą – viešbutį ir pastatą – valgyklą. Turtas buvo naudojamas ne pagal paskirtį ir ne tam tikslui, be Vyriausybės ir (ar) panaudos davėjo sutikimo, juo naudojosi asmenys, vykdantys komercinę ūkinę veiklą. Atsakovės pažeidė imperatyvius įstatymo reikalavimus bei sutarčių nuostatas, o iš savo neteisėtų veiksmų gavo naudos, kuri laikytina ieškovės nuostoliais (CK 6.249 straipsnio 2 dalis). Ieškovės patirti nuostoliai laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 31 d. iki 2014 m. liepos 22 d. apskaičiuoti pagal Valstybės turto fondo vertintojų nustatytą pastato bei jame esančio ilgalaikio ir trumpalaikio turto nuomos rinkos vertę.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimu ieškinį patenkino. Teismas priteisė ieškovei solidariai iš atsakovių 59 609,64 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme nuo 2014 m. gruodžio 10 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 202,74 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš atsakovių valstybei po 24,28 Eur bylinėjimosi išlaidų; nurodė, kad 2014 m. gruodžio 10 d. nutartimi atsakovių atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės lieka galioti iki sprendimo visiško įvykdymo.Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. birželio 16 d. nutarime Nr. 855, kuris priimtas vykdant Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl buvusios Savanoriškosios draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti turto tolesnio naudojimo“, buvo aiškiai nurodyta, jog Lietuvos techninio sporto draugijai turtas yra perduotas su tikslu techniniam sportui plėtoti, vaikų ir jaunimo techninės kūrybos sąlygoms sudaryti, ir, be kita ko, detalizuota, jog turtas – „Salduvės“ viešbučiai perduodami mokiniams apgyvendinti kursų metu ir sportininkams apgyvendinti varžybų bei treniruočių metu. 1996 m. rugpjūčio 16 d. panaudos sutarties 5.1 punkte taip pat buvo aiškiai nurodyta, jog sutarties objektas gali būti naudojamas tik Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl buvusios Savanoriškos draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti tolesnio naudojimo“ nustatytiems tikslams vykdyti, be to, sutarties 5.2 punktas numatė, kad turtas gali būti perduotas, įkeistas, parduotas ar juo laiduojama tik leidus Vyriausybei. Nors 2005 m. panaudos sutartis, kuria buvo patikslinta 1996 m. sutartis, ir numatė galimybę panaudos gavėjui neatlygintinai perduoti naudoti turtą savo įsteigtoms įmonėms, tačiau draudimas perduoti turtą be panaudos davėjo sutikimo nebuvo panaikintas. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendė, kad tiek norminių aktų, tiek panaudos sutarties sąlygų turinys patvirtina ieškovės argumentus, jog atsakovė Lietuvos techninio sporto draugija galėjo panaudos sutarties pagrindu disponuojamą turtą naudoti tik pagal paskirtį, technikos sporto šakų plėtojimo tikslu, apgyvendinant mokinius kursų metu ir sportininkus varžybų bei treniruočių metu, be to, ginčo turtas galėjo būti perduotas naudotis tretiesiems asmenims tik gavus panaudos davėjo leidimą. Atsakovė Lietuvos techninio sporto draugija, be panaudos davėjo leidimo perduodama naudotis neatlygintinai ir ne pagal paskirtį valstybės turtą atsakovei UAB „SALDUVĖS VIEŠBUTIS“, pažeidė norminių aktų ir panaudos sutarties nuostatas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).Teismas, remdamasis Juridinių asmenų registro duomenimis, nustatė, jog UAB „SALDUVĖS VIEŠBUTIS“ pardavimo pajamos 2012 m. buvo 801 289 Lt, 2013 m. – 816 186 Lt, per 2010 ir 2011 m. bendrovės pajamos buvo 944 120 Lt ir 547 473 Lt. Nors atsakovės teigė, jog iš gautų pajamų nuolat remontavo ir gerino valstybės turtą (pastatus), todėl jos neturi atlyginti ieškovės nurodytų nuostolių, tačiau teismas pritarė ieškovės pozicijai, kad remonto darbai buvo atlikti neteisėtai naudojant valstybės turtą, todėl atsakovės negali remtis turėtų išlaidų faktu, siekdamos išvengti nuostolių atlyginimo. Be to, 2005 m. vasario 23 d. panaudos sutartyje (sutarties 10.6 punkte) buvo nustatyta pareiga panaudos gavėjai – Lietuvos techninio sporto draugijai savo sąskaita daryti jai perduotų pastatų einamąjį ir, gavus raštišką panaudos davėjo sutikimą, kapitalinį remontą. Kadangi atsakovė UAB „SALDUVĖS VIEŠBUTIS“ daugiau nei 10 metų naudojosi valstybei priklausančiu pastatu, jame vykdė komercinę veiklą, iš to uždirbo nuolatines pajamas, teismas darė išvadą, jog norėdama pritaikyti pastate esančias patalpas bei sukurti tinkamas sąlygas savo komercinei veiklai vykdyti, ji turėjo prižiūrėti, remontuoti, atnaujinti ir išlaikyti turtą. Be to, didžioji dalis atsakovių nurodytų pastato remonto darbų buvo atlikti 2005-2009 m., o prašomas priteisti nuostolių atlyginimas yra apskaičiuotas už laikotarpį nuo 2010 m. rugpjūčio 31 d. iki 2014 m. liepos 22 d., kai buvo atlikta tik nedidelė dalis remonto darbų. Ginčo laikotarpiu atsakovės UAB „SALDUVĖS VIEŠBUTIS“ uždirbtos pajamos nebuvo panaudotos valstybei priklausiusiam pastatui remontuoti. Atsakovės neginčijo nuostolių atlyginimo apskaičiavimo pagal Valstybės turto fondo turto vertintojų nustatytą pastato – viešbučio ir pastato – valgyklos bei pastatuose esančio ilgalaikio ir trumpalaikio turto nuomos rinkos vertę pagrįstumo, todėl nesant kitų objektyvių duomenų, teismas vadovavosi ieškovės pateiktais paskaičiavimais (CK 6.249 straipsnio 1 dalis, 6.249 straipsnio 2 dalis). Teismas pažymėjo ir tai, kad atsakovės UAB „SALDUVĖS VIEŠBUTIS“ steigėjas ir vienintelis akcininkas yra Lietuvos techninio sporto draugija, o bendrovės vadovas – K. V., kuris nuo 1995 m. gruodžio 18 d. taip pat yra ir Lietuvos techninio sporto draugijos vadovas, todėl sprendė, kad abiejų atsakovių neteisėti veiksmai yra susieti priežastinio ryšio su atsiradusiais ieškovės nuostoliais. Šiuo atveju neteisėtos naudos turėjo ir Lietuvos techninio sporto draugija, kaip UAB „SALDUVĖS VIEŠBUTIS“ steigėja ir vienintelė akcininkė, kuri turėjo tiesioginį interesą, jog jos valdoma bendrovė dirbtų pelningai. Teismo vertinimu, valstybei žala padaryta abiejų atsakovių bendrais neteisėtais veiksmais, todėl atsakovės padarytą žalą privalo atlyginti solidariai (CK 6.6 straipsnio 3 dalis ir 6.279 straipsnio 1 dalis). Faktas, jog atsakovėms nebuvo reiškiamos pretenzijos dėl valstybės turto naudojimo ne pagal paskirtį, ar pažeidžiant panaudos sutarties nuostatas, teismo įsitikinimu, negali būti laikomas ieškovės sutikimu neteisėtam turto naudojimui ir nesudaro pagrindo spręsti dėl ieškovės kaltės bei CK 6.248 straipsnio 4 dalies ir 6.259 straipsnio nuostatų taikymo.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniame skunde atsakovė UAB „SALDUVĖS VIEŠBUTIS“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:Byloje nebuvo pagrindo taikyti CK 6.637 straipsnio 2 dalį. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovė Lietuvos techninio sporto draugija, perduodama viešbučio ir valgyklos pastatus, privalėjo gauti Vyriausybės leidimą. Viešbučio pastato perdavimas Lietuvos techninio sporto draugijai bei tolesnis jo naudojimas buvo reglamentuotas ir sureguliuotas pačios turto savininkės (valstybės) 1995 m. vasario 23 d. įstatymu Nr. I- 815 bei Vyriausybės 1995 m. birželio 16 d. nutarimu Nr. 855. Šiame nutarime Lietuvos techninio sporto draugijai buvo nurodyta perimti turtą pagal nutarimo priedėlį, kuriame, be kito turto buvo nurodytas ir tuometiniam Šiaulių viešbučiui „Salduvė“ priklausęs turtas. Iš pradžių pastatai Lietuvos techninio sporto draugijai su juose vykdoma viešbučio veikla buvo perduoti, kuomet viešbutis „Salduvė“ dar buvo valstybės įmonė, kuri vėliau pertvarkyta į uždarąją akcinę bendrovę. Vadinasi, teismui nebuvo jokio pagrindo daryti išvadą, kad Lietuvos techninio sporto draugija perdavė naudotis jai panaudos sutartimi patikėtą turtą. Vėlesnės panaudos sutartys – 2005 m. vasario 23 d. panaudos sutartis Nr. V (2-57-3/3.33 ir 2008 m. lapkričio 11 d. panaudos sutartis, buvo sudarytos 1996 m. rugpjūčio 16 d. panaudos sutarties pagrindu. Jos numatė patikslintus reikalavimus ir buvo sudarytos atsižvelgiant į tuo metu valstybės turtą patikėjimo teise valdžiusios Šiaulių apskrities viršininko administracijos nurodymus. Teismas minėtas sutartis klaidingai vertino, kaip naujai sudarytas, todėl nepagrįstai nusprendė, kad 2008 m. lapkričio 11 d. sutartis buvo sudaryta su trečiuoju asmeniu, negavus panaudos davėjo sutikimo.Teismo išvada, kad buvo neteisėtai naudojamas valstybei priklausantis turtas, dėl ko atsirado nuostoliai, yra nepagrįsta. Pastatuose viešbučio paslaugas pagal įstatus vystė VĮ Šiaulių viešbutis „Salduvė“, kuri vėliau buvo reorganizuota į UAB „Salduvės viešbutis“. Be to, pirmumo teise viešbutyje buvo apgyvendinami sportininkai, techninio sporto renginių dalyviai ir organizatoriai, mokiniai kursų metu, miesto svečiai. Esant laisvų vietų, kaip numatė ir nedraudė viešbučio įstatai, bendrovė teikė apgyvendinimo viešbutyje paslaugas ir kitiems asmenims. Įmonės gautomis pajamomis viešbučio paslaugų teikimo srityje buvo remiamas Lietuvos techninis sportas, atskiri sportininkai, mokami privalomi mokesčiai valstybei, darbo užmokestis viešbučio darbuotojams, atsiskaitoma už paslaugas, prižiūrimas, remontuojamas ir išlaikomas valstybei priklausantis turtas. Analizuojant 1996 m. rugpjūčio 16 d. turto panaudos sutarties 5.1. punktą, matyti, kad turto panaudos davėjas neapribojo viešbučio vykdomos veiklos, teikiant viešbučio apgyvendinimo paslaugas, neįpareigojo sutarties objektus naudoti tik techninio sporto šakų plėtojimo tikslu.Ieškovė nepagrįstai prašo atlyginti nuostolius už laikotarpį nuo 2010 m. rugpjūčio 31 d. iki 2014 m. liepos 22 d. Pati valstybė jokių lėšų nei techniniam sportui, nei turto priežiūrai neskyrė. Dėl valstybei priklausančio ir viešbučio veiklai perduoto nekilnojamojo turto naudojimo Valstybės kontrolė atliko patikrinimus, tačiau nė karto nenustatė, kad naudojant valstybei priklausantį turtą būtų padaryti nuostoliai. Valstybės perduoti pastatai buvo itin prastos būklės, su didelėmis skolomis. UAB „SALDUVĖS VIEŠBUTIS“ sugebėjo padengti skolas, išsaugoti valstybei priklausantį turtą, jį smarkiai pagerinti. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į atsakovių byloje pateiktus įrodymus, patvirtinančius valstybei priklausančio turto pagerinimą, kurio suma yra didesnė, nei ieškinio reikalavimas.Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė VĮ Turto bankas prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.Atsiliepime pateikti tokie pagrindiniai argumentai:Teisės aktuose buvo įvardintas konkretus subjektas (panaudos gavėjas) – Lietuvos techninio sporto draugija, kuriai panaudos teise turėjo būti ir buvo perduotas valstybei nuosavybės teise priklausęs ginčo turtas, tai yra pastatas – viešbutis ir pastatas – valgykla, taip pat buvo nustatytas imperatyvus draudimas be Vyriausybės leidimo šį turtą perduoti naudotis kitiems asmenims. 1995 m. rugpjūčio 16 d. sudarytoje valstybės turto panaudos sutartyje buvo įtvirtinta analogiška nuostata, numatanti, jog panaudos sutartimi perduotas valstybės turtas tretiesiems asmenims gali būti perduotas tik gavus Vyriausybės leidimą (5.2 punktas). 2005 m. vasario 23 d. valstybės turto panaudos sutartyje buvo nustatyta sąlyga, kad panaudos gavėjas gali perduoti sutartyje nurodytą turtą tik gavęs išankstinį rašytinį panaudos davėjo sutikimą. Lietuvos techninio sporto draugija su UAB „SALDUVĖS VIEŠBUTIS“ sudarydama 2008 m. lapkričio 11 d. valstybės turto panaudos sutartį ir perduodama ginčo turtą UAB „SALDUVĖS VIEŠBUTIS“ laikinai neatlygintinai valdyti ir juo naudotis be Vyriausybės ar valstybės turto patikėtinio leidimo, pažeidė teisės aktų reikalavimus ir panaudos sutarties sąlygas. Teismai panašiose civilinėse bylose, kur buvo vertinamas Lietuvos techninio sporto draugijos be Vyriausybės leidimo sudarytų panaudos ir nuomos sutarčių teisėtumas, yra konstatavę, jog tokios sutartys sudarytos pažeidžiant imperatyvius teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-449/2008; Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-467/2008 ir kt.).Valstybės turto panaudos sutartis buvo sudaryta siekiant užtikrinti viešą interesą, turėjusį pasireikšti techninių sporto šakų vystymu, todėl panaudos sutarties 5.1 punkte nustatyta sąlyga turi būti aiškinama, kaip įtvirtinanti panaudos gavėjo teisę panaudos sutartimi perduotą turtą naudoti tik konkretiems, minėtuose teisės aktuose nurodytiems tikslams. Lietuvos techninio sporto draugija jai perduotą valstybei nuosavybės teise priklausiusį turtą turėjo ir galėjo naudoti tik vienam konkrečiam tikslui – technikos sporto šakų plėtojimui, mokinių bei sportininkų apgyvendinimui. Atsakovė UAB „SALDUVĖS VIEŠBUTIS“ daugiau nei 10 metų naudojusis valstybei priklausiusiu pastatu, jame vykdžiusi komercinę veiklą, iš kurios uždirbo nuolatines pajamas, turėjo prižiūrėti ir remontuoti turtą, jį atnaujinti ir išlaikyti. Didžioji dalis remonto ir (ar) turto pagerinimo darbų (jeigu tokių buvo) atlikti išimtinai tenkinant UAB „SALDUVĖS VIEŠBUTIS“ interesus, siekiant pritaikyti pastate esančias patalpas bei sukurti tinkamas sąlygas komercinei veiklai vykdyti. Be to, ieškovės apskaičiuota 59 609,64 Eur dydžio žala sudaro tik 6,6 procentus nuo visų atsakovės gautų pajamų, todėl prašomo priteisti žalos atlyginimo dydis laikytinas pagrįstu ir teisingu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Esant tokiam teisiniam reglamentavimui apeliacinės instancijos teismas patikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Absoliučių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Dėl ginčo šalių sutartinių teisinių santykių

Panaudos sutarties samprata pateikta CK 6.629 straipsnio 1 dalyje. Pagal šią normą neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi viena šalis (panaudos davėjas) perduoda kitai šaliai (panaudos gavėjui) nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti tą daiktą tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą arba sutartyje numatytos būklės. Panaudos gavėjas privalo išlaikyti, saugoti jam pagal sutartį perduotą daiktą (CK 6.636 straipsnis) ir naudoti jam perduotą daiktą tik pagal sutartyje numatytą paskirtį (CK 6.637 straipsnio 1 dalis). Be to, be išankstinio rašytinio panaudos davėjo sutikimo panaudos gavėjas neturi teisės duoti gautąjį daiktą naudotis trečiajam asmeniui (CK 6.637 straipsnio 2 dalis). Byloje kilo ginčas dėl vienos iš atsakovių – UAB „SALDUVĖS VIEŠBUTIS“ teisės panaudos sutarties pagrindu valdyti ir naudoti jai perduotą kitos atsakovės – asociacijos Lietuvos techninio sporto draugijos naudotą valstybės nekilnojamąjį turtą. Ieškovė VĮ Turto bankas įrodinėjo, kad asociacija Lietuvos techninio sporto draugija turėjo gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės leidimą perduoti ginčo turtą (pastatus) kitiems asmenims (konkrečiai – atsakovei UAB „SALDUVĖS VIEŠBUTIS“), nes tokia išlyga aptarta panaudos sutarties 5.2 punkte, įtvirtinta specialiuosiuose įstatymuose, Vyriausybės nutarimuose ir CK 6.637 straipsnio 2 dalyje. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. lapkričio 15 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos savanoriškosios draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti (toliau - ir SDAALR) turto“, 1995 m. vasario 23 d. įstatymu Nr. I-815 „Dėl Savanoriškosios draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti turto tolesnio naudojimo”, nustatė, kad įstatymo pagrindu SDAALR ir jai pavaldžios įmonės bei organizacijos, esančios Lietuvoje, perėjo Lietuvos Respublikos jurisdikcijon, kad šios organizacijos turtas teisėtai priklauso visiems Lietuvos gyventojams, o įgyvendinant valstybės, kaip šio turto savininkės, teisę tokį turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti, Vyriausybei buvo pavesta perimti šios draugijos valdymą, visą turtą ir perduoti jį kuriamoms institucijoms (nagrinėjamu atveju – Lietuvos techninio sporto draugijai). Pirmosios instancijos teismas taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. gegužės 27 d. nutarimo išaiškinimu, jog Lietuvos Aukščiausios Tarybos nutarimo nuostata dėl tokio turto perdavimo kuriamai techninio sporto draugijai reiškė, kad turtas Lietuvos techninio sporto draugijai perduodamas juo naudotis ir valdyti, bet ne šios draugijos nuosavybėn. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Vyriausybė, vykdydama įstatymo pavedimą sudaryti šio turto panaudos sutartis bei kontroliuoti jų laikymąsi, 1995 m. birželio 16 d. nutarimu Nr. 855 „Dėl buvusios Savanoriškosios draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti turto tolimesnio naudojimo” valstybės institucijas įpareigojo perduoti, o perimančias institucijas – perimti nutarimo prieduose išvardintą turtą. Vyriausybės 1995 m. gruodžio 28 d. nutarime Nr. 1629 „Dėl Vyriausybės 1995 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. 855 dalinio pakeitimo” buvo imperatyviai nurodyta, kad toks turtas gali būti perduotas tretiesiems asmenims, įkeistas, parduotas ar juo laiduojama tik leidus Vyriausybei. 2008 m. birželio 17 d. įstatymu Nr. X-1617 Seimas pripažino įstatymą „Dėl buvusios Savanoriškosios draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti turto tolesnio naudojimo“ ir jį keitusius teisės aktus netekusiais galios, tačiau tuo pačiu, be kita ko, nustatė, jog valstybės institucijos, įrašytos į Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą technikos sporto šakų sistemai priklausančių valstybės ir savivaldybių institucijų ir kitų juridinių asmenų sąrašą, toliau pagal panaudos sutartis technikos sporto šakų plėtojimo tikslais naudojasi iki šio įstatymo įsigaliojimo naudotu SDAALR turtu pagal šio turto naudojimo tikslinę paskirtį. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1637 patvirtintame technikos sporto šakų sistemai priklausančių juridinių asmenų, toliau pagal panaudos sutartis technikos sporto šakų plėtojimo tikslais naudojančių SDAALR turtą pagal šio turto naudojimo paskirtį, sąraše buvo nurodyta ir Lietuvos techninio sporto draugija. Kaip jau minėta, Vyriausybė, vykdydama įstatymą, aiškiai ir imperatyviai apibrėžė reikalavimus, keliamus šios kategorijos, įskaitant ir nagrinėjamos bylos ginčo objektą, turto valdymui. Šiuo atveju apeliantė nenurodė įstatymų ar kitų teisės aktų, kuriuose dėl ginčo turto būtų įtvirtintos kitokios nuostatos (CPK 12, 178 straipsniai).Iš byloje esančių dokumentų nustatyta, kad 1996 m. rugpjūčio 16 d. panaudos sutartimi, sudaryta vadovaujantis įstatymu „Dėl buvusios Savanoriškosios draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti turto tolesnio naudojimo“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. birželio 16 nutarimu Nr.855, Ekonomikos ministerija (panaudos davėja, 1.1. punktas) perdavė neatlygintinai naudotis Lietuvos techninio sporto draugijai (panaudos gavėjai, 1.2. punktas) Šiaulių viešbučio „Salduvė“ turtą, perduotą Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijos 1996 m. sausio 22 d. aktu (2.1., 7. punktai). Šios sutarties 5.1. punkte buvo aiškiai nurodyta, jog sutarties objektas gali būti naudojamas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl buvusios Savanoriškosios draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti tolesnio naudojimo“ nustatytiems tikslams vykdyti, o sutarties 5.2. punktas numatė, kad turtas gali būti perduotas, įkeistas, parduotas ar juo laiduojama tik leidus Lietuvos Respublikos Vyriausybei (t. 1. b. l. 15-16). Vadinasi, iš SDAALR perimto valstybinio turto pagrindu Lietuvos techninio sporto draugijai buvo perduotas naudotis Šiaulių viešbučio „Salduvė“ turtas, kuris iki 1996 m. sausio 22 d. buvo Krašto apsaugos ministerijos žinioje.Vyriausybės 2004 m. vasario 4 d. nutarimo Nr. 125 pagrindu šio turto panaudos davėja tapo Šiaulių apskrities viršininko administracija, kuri 2005 m. vasario 23 d. panaudos sutartimi Nr. V(2-57-3/3.33) 1996 m. rugpjūčio 16 d. panaudos sutartyje ir 1996 m. sausio 22 d. akte nurodytą turtą perdavė neterminuotai naudotis Lietuvos techninio sporto draugijai (panaudos gavėjai). Tiesa, šios sutarties 10.5. punktas nustatė panaudos gavėjui galimybę perduoti sutartyje nurodytą turtą panaudos gavėjo įsteigtoms įmonėms, viešosioms įstaigoms ir visuomeninėms organizacijoms, tačiau tik gavus išankstinį rašytinį panaudos davėjo sutikimą (t. 1, b. l. 17-19). Nustatyta, kad nesant 1996 m. rugpjūčio 16 d. ir 2005 m. vasario 23 d. panaudos sutarčių šalies, tai yra panaudos davėjos – Vyriausybės įgaliotos institucijos, vėliau – apskrities viršininko administracijos sutikimo atsakovė Lietuvos techninio sporto draugija, kaip panaudos davėja, ir atsakovė UAB „SALDUVĖS VIEŠBUTIS“, kaip panaudos gavėja, 2008 m. lapkričio 11 d. sudarė panaudos sutartį Nr. 011/V, kuria Lietuvos techninio sporto draugija perdavė UAB „SALDUVĖS VIEŠBUTIS“ neatlygintinai naudotis valstybiniu turtu – viešbučio pastatais (t. 1, b. l. 24-25). Pirmiau nurodytuose įstatymuose, juos įgyvendinančiuose Vyriausybės nutarimuose bei jų pagrindu 1996 m. rugpjūčio 16 d. ir 2005 m. vasario 23 d. sudarytose panaudos sutartyse buvo įvardintas konkretus valstybės turto panaudos subjektas (panaudos gavėjas) – Lietuvos techninio sporto draugija. Dėl šios priežasties apeliantės dėstomos aplinkybės, kad iki ginčo turto perdavimo Lietuvos techninio sporto draugijai turtas priklausė tuomet veikusiam Šiaulių valstybiniam viešbučiui „Salduvė“, taip pat ir tai, kad ši valstybinė įmonė vėliau buvo pertvarkyta į kitos teisinės formos juridinį asmenį (uždarąją akcinę bendrovę), neduoda pagrindo spręsti, jog nurodytais teisės aktais nustatytas teisinis režimas galėtų būti netaikomos ginčo turtui (pastatams) ir (ar), jog šio turto perdavimui tretiesiems asmenims galėjo būti nereikalingas išankstinis rašytinis panaudos davėjo sutikimas, kaip tai numatyta 2005 m. vasario 23 d. panaudos sutarties 10.5. punkte.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas faktinėmis aplinkybėmis panašioje byloje išaiškino, kad CK 6.637 straipsnio 2 dalies nuostata yra imperatyvi, o šalių sudaryta sutartis pažeidžia šią imperatyviąją teisės normą, nes nei ginčo pastatų panaudos davėjas, nei šių pastatų savininkas (Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės) nedavė išankstinio rašytinio sutikimo perduoti ginčo pastatus atsakovei UAB „SALDUVĖS VIEŠBUTIS“. 1996 m. rugpjūčio 16 d. turto panaudos sutarties 5.2 punkte šalys susitarė, kad panaudos gavėjui perduotas turtas gali būti perduotas tretiesiems asmenims, įkeistas, parduotas ar juo laiduojama tik leidus Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Ši panaudos sutarties nuostata paaiškinama panaudos objekto specifiškumu, nes ginčo pastatai buvo valstybės turtas, kaip viešosios nuosavybės teisės objektas, ir turėjo būti naudojamas tik siekiant patenkinti viešuosius interesus (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2008). Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, o taip pat pagal faktines aplinkybes kitoje panašioje civilinėje byloje suformuotą kasacinio teismo praktiką, laikosi nuostatos, kad apeliantės motyvai dėl ginčo turto perdavimo atsakovės UAB „SALDUVĖS VIEŠBUTIS“ naudojimuisi yra nepagrįsti ir nesuponuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo ar pakeitimo prielaidų.

Dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo

Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nes neįvertino to, kad atsakovių atliktų valstybei priklausančio turto pagerinimų mastas buvo didesnis už ieškovės reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, be to, neįvertino ieškovės, kaip žalą patyrusio asmens, pasyvių veiksmų kontroliuojant, kaip naudojamas valstybės turtas.Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011 ir kt.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, nustatydamas reikšmingas bylai aplinkybes, nuosekliai ir išsamiai ištyrė bei įvertino ginčo šalių pateiktus rašytinius įrodymus, kurių pagrindu pagrįstai priėjo prie išvados, kad panaudos sutartimi atsakovei Lietuvos techninio sporto draugijai perduotas valstybės turtas (viešbučio patalpos ir kitas turtas) buvo naudojamas ne pagal paskirtį ir ne tam tikslui, kuriam jis buvo perduotas. Nors apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino jos indėlio į viešbučio patalpų pagerinimą, tačiau, viena vertus, savarankiško reikalavimą priteisti jos patirtas naudoto turto pagerinimo išlaidas, konkrečiai identifikuojant tokių pagerinimo darbų apimtis bei mastus (sumas), apeliantė šioje byloje nereiškė (CPK 13 straipsnis). Kita vertus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pareiga panaudos gavėjai (Lietuvos techninio sporto draugijai) savo sąskaita daryti jai perduotų daiktų einamąjį remontą buvo nustatyta 2005 m. vasario 23 d. panaudos sutarties 10.6. punkte. Pareiga panaudos gavėjui daryti tiek einamąjį, tiek kapitalinį panaudos objektų (gautų daiktų) remontą kyla ir iš įstatymo nuostatų (CK 6.636 straipsnis). Be to, šios bylos kontekste vertinant, ar apeliantės patirtos išlaidos naudojantis valstybiniu turtu galėtų būti kvalifikuojamos kaip daikto pagerinimas, aktualu ir tai, kad byloje nebuvo paneigtos aplinkybės, jog tarp atsakovių sudarytos panaudos sutarties pagrindu atsakovei UAB „SALDUVĖS VIEŠBUTIS“ perduotas valstybės turtas ilgą laiko tarpą buvo pelningai naudojamas (pritaikytas) komerciniais tikslais, t. y. naudojamas ne pagal tą paskirtį, kuri buvo nurodyta tą turtą perduodant Lietuvos techninio sporto draugijai. Vadinasi, visos turto naudotojos išlaidos ar bent dalis jų, apeliantės aiškinimu, nukreiptų tam turtui pagerinti, galėjo būti sąlygotas jos pačios poreikių, išimtinai susijusių su komercinių tikslų įgyvendinimu bei veiklos kaštų ekonomine grąža. Todėl objektyvios teisinės prielaidos ginti apeliantės ekonominį interesą, į priteistinų nuostolių atlyginimą įskaičiuojant jos turėtas turto gerinimo išlaidas, šioje byloje nagrinėjamu atveju neatsiranda (CPK 185 straipsnis).Apeliantė taip pat teigia, kad pati ieškovė savo pasyviais veiksmais, iš esmės leisdama naudotis valstybiniu turtu ne pagal paskirtį, prisidėjo prie nuostolių atsiradimo, todėl egzistuoja pagrindas taikyti teisės normas, ribojančias nuostolių atlyginimą (CK 6.248 straipsnio 4 dalis, 6.259 straipsnis). Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliacinio skundo argumentais. Pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovei priteistas 59 609,64 Eur nuostolių atlyginimas, apskaičiuotas už laikotarpį nuo 2010 m. rugpjūčio 31 d. iki 2014 m. liepos 22 d. pagal Valstybės turto fondo vertintojų nustatytą perduoto naudotis turto nuomos rinkos vertę, ir kurio dydžio apeliantė iš esmės neginčijo (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis), nagrinėjamoje byloje suponuoja valstybės turto apsaugos būtinumą. Priešingu atveju susidarytų viešajam interesui prieštaraujanti situacija, kuomet apeliantei neteisėtai pasinaudojus valstybės turtu komerciniais tikslais ir gavus iš to naudos, nekiltų pareiga atsakyti už teisei priešingus veiksmus, o neteisėtai gauta nauda negalėtų būti pripažįstama kreditoriaus nuostoliais (CK 6.249 str. 2 d., 6.263 str. 2 d. nuostatos).Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka nėra nustatyta įstatyme (CPK 329, 330 straipsniai) įtvirtintų pagrindų, kuriais remiantis reikėtų naikinti ar keisti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl šis sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.