Vilniaus apygardos teismo nutartis

2012-10-02 · Civilinė byla Nr. 2A-1710-467/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-10-02
Bylos Nr.
2A-1710-467/2012
Teisminio proceso Nr.
2-02-3-02018-2011-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Alma Urbanavičienė
Pareiškėjas
L. K.
Suinteresuotas asmuo
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius
Kategorijos
  • 114.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 114.9.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 114.9.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 128.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1710-467/2012Teisminio proceso Nr. 2-02-3-02018-2011-2Procesinio sprendimo kategorijos: 114.9.1; 114.9.2; 114.9.3.2; 114.11; 128.2. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLietuvos Respublikos vardu2012 m. spalio 2 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alma Urbanavičienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos L. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos L. K. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotieji asmenys - Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškimo esmė

Šalies argumentai

Pareiškėja L. K. 2011 m. kovo 9 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos tėvas B. N. buvo ne tik politinis kalinys, bet ir tremtinys, kadangi po įkalinimo pabaigos (1958-11-26) jam buvo uždrausta grįžti į Lietuvą penkerius metus. Juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tikslas – okupacijų nukentėjusiojo asmens statuso pripažinimas pareiškėjai L. K..

Pareiškėja nurodė, kad jos tėvas B. N., gimęs 1927 m., gyvenęs (duomenys neskelbtini), Ypatingo pasitarimo prie Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos Valstybės Saugumo Ministerijos 1950 m. kovo 4 d. nutarimu pagal RTFSR BK 581a ir 58¹¹ straipsnius ir 136 straipsnio 1 dalies g punktą buvo nubaustas dvidešimt penkeriems metams laisvės atėmimo. Bausmę atliko Verchne-Uralskio ir Vladimiro miesto kalėjimuose, o nuo 1957-12-11 iki 1958-11-26 Mordovijos ATRS pataisos darbų stovykloje. Atlikus bausmę, B. N. buvo draudžiama grįžti į Lietuvos TSR, todėl jis išvyko į Ukrainos TSR, kur gyveno nuo 1958-11-26. Lietuvos Aukščiausias Teismas 1990-12-21 pripažino B. N. nekaltu Lietuvos Respublikai ir jam buvo atkurtos visos pilietinės teisės. B. N. 1992-04-10 mirė Ukrainos Respublikoje. Įrodymai apie tai, kad pareiškėjos tėvui buvo uždrausta grįžti į Lietuvą po to, kai jis atliko bausmę, nėra išlikę. Tačiau 1956-1958 m. TSR politinė situacija ir teisinės sistemos veiklos tyrimas leidžia daryti išvadą, kad objektyviai buvo susiklosčiusi tokia situacija, kad paleistiems politiniams kaliniams (ypač lietuviams, latviams ir estams) buvo draudžiama grįžti į gimtinę ir jie būdavo siunčiami arba pas deportuotas šeimas, arba priverstinai būdavo paskiriama jų gyvenamoji vieta. Šiuos teiginius pareiškėja grindė pateiktomis mokslinio darbo ištraukomis. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija nepripažino pareiškėjai nukentėjusiojo asmens (tremtinio) statuso, motyvuodama tuo, kad ji gimė buvusio politinio kalinio šeimoje jau po to, kai buvo pasibaigęs įkalinimas ir nėra dokumentų, patvirtinančių jos tremtį. Neturėdama kitos galimybės įrodyti, kad pareiškėjos tėvas B. N. buvo ne tik politinis kalinys, bet po įkalinimo jam buvo uždrausta grįžti į Lietuvą, pareiškėja kreipėsi į teismą su prašymu nustatyti šį juridinę reikšmę turintį faktą.

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius (toliau – VSDFV Vilniaus skyrius) atsiliepimu į pareiškimą prašė spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad nėra aišku, kokiu pagrindu pareiškėjos tėvui buvo uždrausta grįžti į Lietuvą. Pagal pateiktus dokumentus (tėvų santuokos liudijimą bei pareiškėjos gimimo liudijimą) galima spręsti, kad pareiškėjos tėvas apsigyveno (duomenys neskelbtini), nes 1959-01-24, t.y. nepraėjus 2 mėnesiams po paleidimo į laisvę, ten įregistravo santuoką, o taip pat ten 1959-09-26 gimė ir pareiškėja. Todėl galėjo būti, jog jis į minėtą vietovę atvyko tikslingai pas būsimą sutuoktinę, iš anksto suplanavęs, o ne todėl, kad jam buvo uždrausta grįžti į Lietuvos TSR.

Suinteresuotas asmuo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras teismo posėdžio metu prašė pareiškėjos L. K. pareiškimo netenkinti. Nurodė, jog juridinio fakto, kad B. N. buvo tremtyje, negalima nustatyti, nes nėra tai patvirtinančių duomenų. Nėra jokių dokumentų, kad B. N. kartu su įkalinimo bausme buvo paskirta ir tremtis kaip papildoma bausmė. B. N. Ypatingojo pasitarimo 1950-03-04 nutarimu buvo nuteistas 25 metams laisvės atėmimo bausme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1989-09-06 nutartimi jis yra reabilituotas. Minėtoje nutartyje nurodyta, kad B. N. buvo nuteistas 25 metams, apie jokią papildomą bausmę nekalbama. Pagal esamus byloje dokumentus matyti, kad B. N. Mordovijos Respublikoje buvo paleistas 1958 m., pasibaigus sutrumpintos bausmės atlikimo laikui, vėliau išvyko į Ukrainą. Nėra objektyvių duomenų, kad po Revizijos komisijos sprendimo, kuriuo B. N. buvo sutrumpinta bausmė, jam buvo taikoma papildoma bausmė – trėmimas. Pagal tuometinę praktiką, švelninant bausmę, kalinimas nebūdavo keičiamas kita bausme, todėl B. N. negalėjo būti taikomas draudimas grįžti į Lietuvą. Priėmus net ir įsaką, kuriuo būdavo uždraudžiama tam tikrų kategorijų grupėms grįžti į Lietuvą, vis tiek būdavo daromos išimtys, ir tokiu atveju būtų išlikę dokumentai, nes konkrečiam asmeniui leidimą arba uždraudimą duodavo komisija. Pagal Mordovijos Respublikos bausmių vykdymo tarnybos 2010-10-22 pažymą B. N. po bausmės atlikimo išvyko į (duomenys neskelbtini), Ukraina, o nebuvo išsiųstas į tremtį. Šią archyvinę pažymą reikėtų vertinti pagal joje padarytus įrašus. Be to pagal pareiškėjos ir liudytojų paaiškinimus B. N. galėjo pasirinkti iš kelių valstybių, kur jis norėjo vykti, o tai negali būti laikoma tremtimi. Taip pat pagal dokumentus nustatyta, kad B. N., išvykęs į Ukrainą po bausmės atlikimo, labai greitai susituokė, nepraėjus 2 mėnesiams.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimu pareiškėjos L. K. pareiškimą atmetė. Teismui bylos duomenimis nenustačius, kad pareiškėjos tėvui B. N. įkalinimo bausmė buvo pakeista į tremtį, o pareiškėjos paaiškinimų, kad jos tėvui paleidimo metu buvo padarytas įrašas paleidimo dokumentuose apie draudimą grįžti į Lietuvą 5 metus, nepatvirtinus kitais bylos duomenimis, taip pat atsižvelgęs į aplinkybes, jog B. N. turėjo motyvą po bausmės atlikimo vykti į (duomenys neskelbtini), Ukrainoje, kad turėjo kvietimą ten vykti ir kad ten jis nepraėjus 2 mėnesiams po paleidimo į laisvę (1959-01-24) sudarė santuoką su pareiškėjos mama, teismas sprendė, kad byloje neįrodyta, jog B. N. po bausmės atlikimo nuvyko gyventi į Ukrainą dėl valdžios institucijų priimto sprendimo, ribojančio jam teisę pasirinkti gyvenamąją vietą, o ne savo noru. Teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, jog pareiškėjos prašomo nustatyti fakto buvimo tikimybė yra pernelyg maža, kad pareiškimą galima būtų tenkinti.

Apeliacinio skundo argumentai

Apeliaciniu skundu pareiškėja L. K. prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškimą patenkinti. Nurodo, jog pareiškėjos tėvui B. N. draudimas grįžti į gimtinę (tremtis) buvo taikomas ne kaip bausmės sušvelninimas, kai įkalinimo bausmė keičiama į tremtį, o kaip atskira papildoma priemonė, taikoma tiems asmenims, kurie buvo nuteisti už pasipriešinimą okupaciniam režimui. Baltijos šalių aktyvistai buvo išskirti į atskirą grupę. Su jais buvo pasielgta ypatingai griežtai. Maskvos centrinė komisija davė nurodymą vietinėms komisijoms remtis tuo metu jau negaliojančiu 1952-03-11 TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumo Įsaku, kad paleisti „nacionalinių organizacijų“ aktyvistai lietuviai, latviai ir estai turi būti išsiųsti pas deportuotas šeimas (Marko Elie atlikto tyrimo medžiaga Reabilitacija. Kaip tai buvo. Dokumentai prezidiumo (politbiuro) TSKP ir kitų medžiagų. II tomas. "Vasario 1956, 1980 metų pradžioje." Maskva 2003, p. 19 . SSRS Aukščiausios Tarybos Įsakas buvo išleistas 1956/03/24 GARF R-7523/72/606/142-163). Pareiškėjos tėvo šeima nebuvo deportuota, ji liko Lietuvoje, dėl to jis ir nebuvo nusiųstas pas šeimą, o jam buvo uždrausta grįžti į Lietuvą, kaip politiniam kaliniui ir pasipriešinimo aktyvistui. Teismas visiškai netinkamai vertino pareiškėjos parodymus teismo posėdžio metu. Pareiškėja teigė, jog draudimas pasirinkti gyvenamąją vietą B. N. buvo įrašytas (o ne pritaikytas) pažymoje apie jo paleidimą iš kalėjimo, kurioje buvo padarytas įrašas „be teisės grįžti į Lietuvą 5 metus“. Tai pat pareiškėja teigė, kad su pažymos turiniu apie tėvo paleidimą iš kalėjimo ji susipažino, kai buvo maža, o vėliau paaiškino, kad apie tai, jog tėvas buvo politinis kalinys ir kitas įkalinimo aplinkybes, sužinojo tuo metu, kai jai buvo apie 20 metų. Teismas neteisingai vertino tas aplinkybės, kad pareiškėjos tėvas vedė po dviejų mėnesių, kai išėjo iš kalėjimo, kad esą tėvas į Ukrainą vyko tikslingai, pas savo sužadėtinę. Byloje nėra domenų apie tai, kad jis buvo pažįstamas su P. K. iki savo atvykimo į Ukrainą. Jeigu teismas teisingai būtų įvertinęs istorinę pokario laikų aplinkybę, kad to meto visuomenėje buvo moterų perviršis, kaip nesenai įvykusio karo pasekmė, o tėvas be moterų draugijos kalėjo 10 metų, tuomet pareiškėjo tėvo ir motinos dviejų mėnesių draugystę iki santuokos būtų galima paaiškinti visiškai kitaip. Teismas neteisingai vertino liudytojos R. A. parodymus, kuri paaiškino teismui, kad B. N. 1983 metais papasakojo jai apie tai, kad jis negalėjo grįžti į Lietuvą 1958 metais po paleidimo iš kalėjimo, o ne tai, kad jis negali grįžti į Lietuvą 1983 metais (kada liudytoja buvo aplankiusi jį Ukrainoje). Teismas neteisingai vertino liudytojo H. O. teisme paaiškinimus, kad B. N. buvo uždrausta grįžti į Lietuvą. Tai, kad B. N., negalėdamas grįžti į Lietuvą pas savo tautiečius ir gimines, pasinaudojo kalėjimo draugo pasiūlymu važiuoti pas jį, visiškai suprantama iš psichologinės pusės ir paaiškinama. Natūralu, kad žmogus atsidūręs padėtyje, kada jis negali grįžti pas savo šeimą ir į gimtinę, ieško prieglobsčio pas nors kiek pažįstamus žmones, kur jam paprasčiau prisitaikyti prie naujos aplinkos. Tai visiškai neįrodo aplinkybės, kad kalėjimo draugo kvietimas buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios jis išvyko į Ukrainą. B. N. giminės liko Lietuvoje. Tai, kad jis negrįžo į Lietuvą iš karto po ištrėmimo termino pabaigos, paaiškinama 1960-1968 metų TSRS politinės situacijos ir tuometinės TSRS teisinės sistemos veiklos ypatumais ir leidžia daryti išvadą, jog objektyviai buvo susiklosčiusi tokia situacija, kad jis negalėjo grįžti į Lietuvą ir kai buvo pasibaigęs oficialus draudimas. Dauguma lietuvių, išvežtų iš Lietuvos į kitas TSRS respublikas, prisitaikė naujose gyvenimo vietose ir grižo į gimtinę tik po 1990 metų, kai buvo visiškai reabilituoti. Teismas, vertindamas bylos aplinkybes, padarė klaidingas išvadas, taikydamas TSRS valstybei teisinės valstybės principus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl byla nagrinėjama pareiškėjos L. K. apeliacinio skundo ribose, t. y. analizuotinas apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Pagal apeliacinio skundo, kuriuo kvestionuojamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, suformuluotus pagrindus, apeliacijoje keliamas įrodymų vertinimo, įrodymų pakankamumo klausimas.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pareiškėja L. K., apeliacinį skundą grįsdama netinkamu įrodymų vertinimu pirmosios instancijos teisme, teigia, jog teismas turėjo patikrinti faktines aplinkybes bei pateiktus įrodymus ir įvertinti tai, ar netiesioginiai įrodymai – prielaidos yra motyvuoti, t.y. pagrįsti byloje esančiais įrodymais, ar priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė, tačiau nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos ir didesnę reikšmę suteikė Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atstovo A. A. S. paaiškinimams, netinkamai vertino pareiškėjos paaiškinimus, liudytojų R. A., H. O. parodymus. Teismas, įvertinęs pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, neturi pagrindo su jais sutikti.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs išlikusį rašytinį įrodymą – Mordovijos Respublikos administracijos bausmių vykdymo federalinės tarnybos 2009-10-22 pažymą (b.l. 27-28), kurioje nurodyta, jog B. N. kalėjo Dubrovlago MVD, į kurį atvyko 1957-12-11 iš Vladimiro srities kalėjimo Nr.3, PVT komisijos sprendimu (protokolas Nr.144, 1956-09-15) kalėjimo laikotarpis sutrumpintas iki 10 metų, o į laisvę paleistas 1958-11-26, pasibaigus kalėjimo laikotarpiui, išvyko į (duomenys neskelbtini) padarė išvadą, jog Komisijos sprendimu, švelninant bausmę B. N., įkalinimas nebuvo keičiamas į tremtį. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas informaciją, esančią Mordovijos Respublikos administracijos bausmių vykdymo federalinės tarnybos 2009-10-22 pažymoje, laikė patikima. Faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas nustato bylai reikšmingas aplinkybes, turi būti patikimi. Pagal teismų praktiką įrodymų patikimumas atsiskleidžia faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumu. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Pirmosios instancijos teismas, vykdydamas pareigą ištirti ir įvertinti visus byloje pateiktus įrodymus, vertino suinteresuoto byloje asmens Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atstovo A. A. S. paaiškinimus, kurie patvirtino teismo išvadą, paremtą rašytiniu įrodymu. Savaime suprantama, kad aptartas rašytinis įrodymas – pažyma, ir suinteresuoto asmens atstovo paaiškinimai negali būti laikomi lygiaverčiais šių įrodinėjimo priemonių patikimumo prasme, kadangi suinteresuoto asmens paaiškinimai paremti patirtimi, sprendžiant klausimus, susijusiais su represuotais asmenimis, tačiau jie neprieštarauja vienas kitam. Dėl to, pirmosios instancijos teismo pateiktas paaiškinimo, kaip pagalbinio ir neprieštaraujančio rašytiniam įrodymui, vertinimas pripažintinas pagrįstu.

Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino jos paaiškinimus, nes draudimas pasirinkti gyvenamąją vietą B. N. buvo įrašytas (o ne pritaikytas) pažymoje apie jo paleidimą iš kalėjimo, kurioje buvo padarytas įrašas „be teisės grįžti į Lietuvą 5 metus“, taip pat paaiškinimus apie tokios pažymos turinio sužinojimo momentą bei tėvo vedybų aplinkybes. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pareiškėja tvirtino, jog, dar tėvui esant gyvam, ji matė pažymą apie jo paleidimą iš kalėjimo, kurioje ranka mažomis raidėmis buvo padarytas įrašas „be teisės grįžti į Lietuvą 5 metus" (b.l. 83). Tačiau byloje daugiau nėra duomenų, užuominų apie tokį terminuotą draudimą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjos prieštaringus ir netikslius paaiškinimus, kadangi tokioje situacijoje, kai pačiai pareiškėjai nebuvo žinomos net esminės tėvo nuteisimo ir paleidimo aplinkybės, ką patvirtina jos paaiškinimai bei tvirtinimas, jog tėvas vengė apie tai kalbėti, o galimas sužinojimo apie tariamai egzistavusio įrašo buvimą momentas (pareiškėjos vaikystėje ar jaunystėje) pareiškėjos paaiškinimuose ženkliai skiriasi, negalima daryti pakankamai pagrįstos išvados, jog egzistavo pažyma su įrašu, draudžiančiu pareiškėjos tėvui grįžti į Lietuvą. Teismo išvados dėl šalies reikalavimų pagrįstumo turi būti grindžiamos tik tokiais įrodymais, kurie nekelia abejonių dėl jų patikimumo. Nagrinėjamu atveju, visų byloje esančių duomenų kontekste, pareiškėjos paaiškinimai negali būti laikomi patikimais. Be to, pareiškėjai nepateikus įrodymų, patvirtinančių draudimą jos tėvui grįžti į Lietuvą, nėra pagrindo kalbėti apie įrodymų, patvirtinančių įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą, pakankamumą.

Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog jos tėvas tikslingai vyko į Ukrainą pas savo sužadėtinę, nes vedė ją po dviejų mėnesių nuo išėjimo iš kalėjimo, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėja netinkamai interpretuoja pirmosios instancijos teismo motyvaciją. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos tėvo apsisprendimo vykti į Ukrainą pagrindu laikė jo kameros draugo kvietimą, o apsisprendimą likti gyventi Ukrainoje sąlygojo vedybos su pareiškėjos motina. Taigi šios dvi savarankiškos aplinkybės veikiau liudija apie pareiškėjos tėvo teisės pasirinkti gyvenamąją vietą turėjimą, o ne tremtį.

Pareiškėja taip pat nesutinka su liudytojų R. A., H. O. parodymų įvertinimu, tačiau apeliaciniame skunde nurodo tik savo samprotavimus apie tai, kur vyktų iš kalėjimo paleistas asmuo, kuris negali grįžti į namus. Teismas, darydamas tam tikras išvadas dėl įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimo, negali remtis bendro pobūdžio pamąstymais, t.y. prielaidomis, kaip tam tikroje situacijoje galėtų pasielgti tam tikras asmuo. Liudytojai savo parodymuose nenurodė pakankamai pagrįstų prielaidų, leidžiančių bylos nagrinėjimo kontekste nustatyti pareiškėjos prašomą juridinę reikšmę turintį faktą.

Tirdamas įrodymus, teismas privalo patikrinti įrodymų sąsajumą, leistinumą, įrodomąją reikšmę, palyginti skirtingomis įrodinėjimo priemonėmis gautą informaciją (CPK 183, 250 str.). Įvertindamas įrodymus teismas įsitikina, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms (įrodinėjimo dalykui) nustatyti. Atlikdamas šias pareigas, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformulavo įrodinėjimo taisyklę, pagal kurią, ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Nagrinėjamu atveju, įvertinus byloje esančių įrodymų visetą, teismui nepakanka duomenų išvadai, jog pareiškėjo tėvas B. N. buvo tremtinys, kadangi byloje yra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokią išvadą.

Išdėstytų motyvų pagrindu spręstina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino nagrinėjamam klausimui aktualias teisės normas ir apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas, nes apeliacinio skundo argumentai nepaneigia jo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėja Alma Urbanavičienė