Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Šalies argumentai

Pareiškėjai pareiškime nurodė, kad pareiškėjai yra sutuoktiniai, nuo 1992 metų iki šiol užsiimantys žemės ūkio veikla, nuo 1995 m. vykdantys ūkininko ūkio veiklą R. G. vardu registruotame ūkyje, o nuo 1998 m. – ir R. G. vardu registruotame ūkininko ūkyje. 1995 m. H. D. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 46,90 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), grąžinant šį turtą natūra bei išpirkta 6,08 ha žemės, kompensuojant ją mišku. Po nuosavybės teisių atkūrimo į pareiškėjus kreipėsi H. D. S. ir pasiūlė nuomoti žemę 46,90 ha, esančią (duomenys neskelbtini). H. D. S. nurodė, kad žemę prieš tai dirbo (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovė, bet bendrovės nuomos sąlygos jos netenkina, todėl ieško kito nuomininko. Apie save H. D. S. pasakojo, kad ji užsiima labdaringa veikla tiek Lietuvoje, tiek ir užsienio šalyse. Tarp pareiškėjų ir H. D. S. susiklostė draugiški, pasitikėjimu pagrįsti santykiai. 1996 m. rudenį, H. D. S. gyvenamoji vieta, jos prašymu, buvo deklaruota pas pareiškėjus, o pati H. D. S. daugiau laiko leisdavo ne Lietuvoje, pas pareiškėjus dažniausiai atvažiuodavo pasiimti eilinės įmokos už žemę. Iš pradžių buvo pasiūlymas žemės nuomai, tačiau H. D. S., norint gauti dideles sumas per metus, buvo sutarta dėl nuosavybės perleidimo pareiškėjams po 10 metų, jeigu jie kas metai mokės ne mažesnę nei 7 000 Lt sumą. H. D. S. pas pareiškėjus atvažiuodavo ir kartą per metus, ir dažniau pasiimti pinigų, pageidavo juos gauti grynais, nes, kaip pati nurodė, jos labdaringoje veikloje yra reikalingi grynieji pinigai, kelis kartus jos prašymu pinigai buvo pervesti į banko sąskaitą. Pareiškėjai su H. D. S., kurios gyvenamoji vieta buvo deklaruota pareiškėjų namuose, draugiškai, pasitikėdami bendravo ir vykdė susitarimą visus 10 metų, tikėdamiesi sudaryti notarinę pirkimo-pardavimo sutartį, visą tą laiką pareiškėjų šeima dirbo žemę ir ją dirba iki šiol. Pareiškėjai išsaugojo 1995 m. kovo 10 d. R. G. ir H. D. S. susitarimą dėl žemės nuomos už grūdus ir kitą tų pačių metų (1995 m. rugsėjo 15 d.) sutartį, kad nuomos mokestis nebus mokamas, nes žemė yra apleista ir nederlinga, 2003 m. kovo 20 d. H. D. S. ir R. G. sutartį, įvardintą kaip „nuomos“ (nes tik tokį blanką turėjo), bet nuomos mokesčio dalyje nurodyta „panaudos sutartis“, kas reiškia, kad žemė buvo perduota naudotis, bet nuomos mokestis nebuvo mokamas (nors šioje sutartyje nurodyta, kad ji turi būti įregistruota Joniškio rajono Joniškio gyventojų aptarnavimo biure, sutartis nebuvo įregistruota, nes Nekilnojamojo turto registre nebuvo registruotas žemės sklypas). Po paskutinės 8 000 Lt įmokos, kurią H. D. S. paprašė pervesti jai į sąskaitą, ką pareiškėja R. G. ir padarė 2005 m. balandžio 14 d., H. D. S. pas pareiškėjus niekada nebuvo atvykusi, su jais nesusisiekė jokiomis priemonėmis. Pareiškėjai jos gyvenamosios vietos deklaravimą savo adresu panaikino tik 2015 m. birželio 29 d., kuomet su H. D. S. nepavyko susisiekti jokiomis ryšio priemonėmis. Iš H. D. S. pareiškėjams paliktų dokumentų matyti, kad jai 1995 m. kovo 16 d. Joniškio rajono valdybos sprendimu Nr. 3647 buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę 53,78 ha Joniškio rajone, (duomenys neskelbtini) kaimuose, natūra grąžinant 46,90 ha, žemės sklypų ribos nurodytos prie sprendimo pridėtame abrise. Pareiškėjai nežinojo, kad H. D. S. žemės sklypų ir nuosavybės teisių į juos nebuvo įregistravusi Nekilnojamojo turto registre. Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių susidarė situacija, kad pareiškėjai nuo 1995 m. iki šiol nuolat dirbantys žemę, į kurią H. D. S. atkurtos nuosavybės teisės, faktiškai ją iš jos nusipirkę, sumokėdami sutartą kainą, per laikotarpį nuo 1995 iki 2005 m., neturi jokios galimybės įteisinti savo nuosavybės teisių į žemę, nes H. D. S. daugiau neatvyko pas pareiškėjus, su jais nesusisiekė jokiomis ryšio priemonėmis, žeme nesirūpino, jos nedirbo nuo pat nuosavybės atkūrimo momento, pareiškėjams nežinoma jos buvimo vieta, pareiškėjai negali teismo tvarka reikalauti patvirtinti pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.93 straipsnio 4 dalies pagrindu), nes žemės sklypai ir daiktinės teisės nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Kaip minėta, pareiškėjai nežinojo, kad H. D. S. žemės sklypų ir nuosavybės teisių į juos nebuvo įregistravusi Nekilnojamojo turto registre, matyt dėl tvarkos nežinojimo, nes nuosavybės teisių atkūrimo dokumentai buvo tinkami. Pareiškėjai neturi galimybių kitu keliu savo teisių realizuoti, todėl kreipiasi į teismą su pareiškimu dėl nuosavybės teisės į žemės sklypą įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo. Pareiškėjai nėra ir nebuvo įgiję nuosavybės teisės į nurodytus žemės sklypus kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, žemės sklypai nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, nėra įregistruoti viešame registre kito asmens vardu, pareiškėjai žemės sklypus įgijo sąžiningai, juos sąžiningai valdo daugiau kaip dešimt metų, pradėdami juos valdyti buvo pagrįstai įsitikinę, kad niekas neturi daugiau už pareiškėjus teisių į šiuos žemės sklypus, išliko sąžiningi valdytojai visą įgyjamosios senaties laiką. Visą valdymo laiką pareiškėjai žemės sklypus valdė teisėtai, atvirai, nepertraukiamai, elgėsi kaip jų savininkai, mokėjo valstybei žemės mokestį, suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už juos, buvo ir yra įsitikinę, kad nėra kito asmens, kuris yra žemės sklypų savininkas. Todėl pareiškėjai atitinka įstatyme nustatytas sąlygas nuosavybės teisėms į 28,6000 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 18,2000 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), įteisinti pagal įgyjamąją senatį.