Kauno apylinkės teismo sprendimas

Kauno apylinkės teismo teisėja Eglė Kriaučiūnienė, sekretoriaujant Vaidai Ambrozevičienei, dalyvaujant atsakovei A. P., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės AB „Kauno energija“ ieškinį atsakovei A. P. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 567,06 Eur skolą už suteiktas paslaugas, 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (b. l. 3-6).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad AB „Kauno energija“ tiekia šilumą namui, adresu Kaunas, Vilniaus g. 20. VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis šiame name negyvenamoji patalpa, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise priklauso atsakovei. Pagal ieškovės pateiktas sąskaitas už laikotarpį nuo 2012-01-01 – 2015-11-11 paskaičiuota 567,06 Eur skola už šilumą. Iš atsakovės pateiktų fotonuotraukų nustatyta, kad jai priklausančiose negyvenamosiose patalpose centralizuotos šildymo sistemos tiekimo prietaisai nėra įrengti. Iš VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo nustatyta, kad patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) šildymo būdas – centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų. Byloje nėra duomenų, kad tarp šalių buvo sudaryta rašytinė sutartis dėl paslaugų teikimo.

Esminis ginčas tarp šalių kilo dėl atsakovės, kaip nekilnojamojo turto savininkės bei tuo pačiu bendrojo naudojimo objektų bendraturtės pareigos atlyginti už šilumą tenkančią jai asmeninės nuosavybės teise priklausančioms negyvenamosioms patalpoms bei namo bendrosioms reikmėms.

Atsakovė su pareikštu ieškiniu nesutinka nurodydama šiuos motyvus: atsakovė yra atsijungusi nuo namo šilumos perdavimo tinklų, toks atsijungimas yra teisėtas remiantis Lietuvos Respublikos CK 6.390 str. pagrindu; atsakovė nežinojo, jog jai nuosavybės teise priklausančiose patalpose yra centralizuoto šildymo sistema; tarp ieškovės ir atsakovės nėra sudaryta sutartis dėl šilumos tiekimo; atsakovė bendromis patalpomis nesinaudoja, turi atskirą įėjimą.

Nors iš atsakovės pateiktų fotonuotraukų nustatyta, kad jai priklausančiose negyvenamosiose patalpose centralizuotos šildymo sistemos tiekimo prietaisai nėra įrengti, tačiau byloje nėra duomenų, kad patalpa būtų teisėtu būdu atjungta nuo centralizuoto šildymo, priešingai, iš VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo nustatyta, kad patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), šildymo būdas – centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų. Lietuvos Respublikos CK 4.262 str. bei Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 str. 4 d. įtvirtina, jog įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka.

Kasacinio teismo praktikoje yra laikomasi pozicijos, kad vartotojas, norėdamas nutraukti šilumos tiekimo sutartį, turi laikytis specialiuose šilumos tiekimo santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytos tvarkos. Tam, kad šilumos vartotojo prievolės pagal šilumos tiekimo sutartį pasibaigtų, būtinas ne tik faktinis, bet ir teisinis, t. y. atliktas pagal teisės aktų reikalavimus, šilumos tiekimo įrenginių atjungimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 22 d. nutartis Nr. 3K-3-44/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis Nr. 3K-3-591/2013). Vartotojai, neteisėtai atjungę buto šildymo sistemą nuo bendrų šildymo įrenginių, išlieka šilumos energijos vartotojai iki teisės aktų nustatyta tvarka įteisins buto šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą ir jiems tenka pareiga mokėti už šilumos energiją (LAT 2012 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2012; 2012 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2012; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-27712012; 2013 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11912013). Pažymėtina, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų dėl atsakovės patalpų šilumos vartojimo įrenginių teisėto atjungimo nuo centralizuoto šilumos tiekimo tinklo teisės aktų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos CK 6.38 str. nustato, jog prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. Tinkamu prievolės įvykdymu laikomas visiškas iš jos kylančių pareigų įvykdymas. Kadangi byloje nėra duomenų, kad atsakovė, norėdama nutraukti šilumos tiekimo sutartį, laikėsi specialiuose šilumos tiekimo santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytos tvarkos, t. y. atjungė šilumos tiekimo įrenginius pagal teisės aktų reikalavimus, konstatuotina, jog atsakovė tebėra šilumos energijos vartotoja iki teisės aktų nustatyta tvarka įteisins negyvenamosios patalpos šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą, todėl jai tenka pareiga mokėti už šilumos energiją.

Daugiabučio namo bendraturčių, taip pat ir atsakovų, pareiga išlaikyti bendrąją dalinę nuosavybę bei mokėti visus su tuo susijusius mokesčius kyla iš įstatymo. CK 4.82 straipsnio 3 ir 4 dalyje yra įtvirtinta namo bendraturčių prievolė prisidėti prie bendrosios nuosavybės išlaikymo. CK 4.82 straipsnio 3 dalyje imperatyviai numatyta, jog butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. CK 4.82 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, o Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 15 punkte detalizuota, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso šie bendrojo naudojimo objektai: 1) bendrosios pastato konstrukcijos; 2) bendrosios pastato inžinerinės sistemos; 3) pastato bendrojo naudojimo patalpos; 4) vietiniai inžineriniai tinklai; 5) bendrojo naudojimo žemės sklypas. Bendrosiomis pastato inžinerinėmis sistemomis pripažįstama pastato bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, dujų, gilumos, sanitarinės technikos ir kita įranga (įskaitant pastato elektros skydinę, šilumos punktą, šildymo ir karšto vandens sistemos vamzdynus ir radiatorius, vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynus, rankšluosčių džiovintuvus). Pagal CK 4.82 straipsnio 7 dalį buto ar patalpos savininko dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje nėra individualizuota ir kaip nors atskirai pažymėta, ji lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo ploto santykiui. Bendrojo naudojimo objektų nuosavybės specifika lemia tai, jog nėra fiziškai įmanoma kiekvienam bendraturčiui individualizuoti jam priklausiančios bendrojo naudojimo objektų dalies, todėl prie šių objektų išlaikymo privalo prisidėti visi namo bendraturčiai proporcingai turimam buto/patalpos plotui. Taigi, net ir atsijungę savo patalpų įrenginius nuo namo šilumos perdavimo tinklų, atsakovai išlieka bendro naudojimo objektų bendraturčiais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad „įstatymuose, reglamentuojančiuose daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigas bendrosios dalinės nuosavybės teisėje, yra įtvirtinta bendroji taisyklė, jog bendraturtis privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui bei bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti. Šiai taisyklei taikyti yra teisiškai nereikšminga atitinkamų bendrosios dalinės nuosavybės objektų, dėl kurių daromos nurodytos išlaidos, funkcinė paskirtis, taip pat bendraturčio, kuriam ji taikytina, naudojimosi ar nesinaudojimo tais objektais aplinkybės“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-11-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009). Taigi, atsakovė būdama bendrojo naudojimo objektų bendraturte, privalo prisidėti prie šių objektų išlaikymo, nors jais ir nesinaudoja.

Lietuvos Aukščiausias Teismas 2012-05-04 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2013 išaiškino, jog „pareiga išlaikyti name esančias bendro naudojimo patalpas ir proporcingai savo turto daliai apmokėti išlaidas bendrojo naudojimo daiktui išlaikyti bei prižiūrėti taikytina ir tiems butų savininkams, kurie yra atsijungę nuo bendro šildymo sistemos“. Teisėjų kolegija nurodė nesutinkanti ,,su kasacinio skundo argumentu, kad bendrojo naudojimo patalpos (laiptinės) nešildomos, buvę laiptinėse šildymo įrenginiai atjungti, todėl apeliantas negali reikalauti sumokėti už bendrų patalpų šildymą. Minėta, kad šiluma į namo butus tiekiama šilumos energijos vamzdynu, taigi, šilumos vamzdynu tekantys energijos srautai apšildo visas namo konstrukcijas ir ertmes nuo apatinio aukšto grindų iki viršutinio aukšto lubų, taip pat bendrojo naudojimo laiptines /.../ bendrųjų namo konstrukcijų ir patalpų atžvilgiu ji turi tas pačias prievoles kaip ir kiti butų savininkai, nepriklausomai nuo to, kad savo butą atjungė nuo centralizuotai tiekiamo šildymo“.

Atsakovė, nors yra atsijungusi nuo centralizuoto šildymo sistemos, tokiu būdu turėdama galimybę pati reguliuoti šilumos kiekį savo patalpose bei spręsti kaip jas apšildyti, tačiau toks patalpų atjungimas nuo centrinės šildymo sistemos sukuria teisines pasekmes, susijusias su AB „Kauno energija“ dėl jiems priklausančių negyvenamųjų patalpų šildymo, bet neturi įtakos atsakovės, kaip namo bendrojo naudojimo objektų bendraturtės, nuosavybės teisei. Atsakovės nuosavybės teisė į bendrojo naudojimo objektus, tame tarpe namo konstrukcijas, inžinerines sistemas, išlieka, taigi išlieka ir teisės bei pareigos, susijusios su šių objektų išlaikymu, priežiūra ir t.t.

Pažymėtina, kad šilumos energija yra apskaitoma pagal įvadinius namo šilumos apskaitos prietaisus, pagal kuriuos nustatoma, kokį šilumos kiekį suvartojo konkretūs vartotojai, kokia tenka bendroms patalpoms šildyti. Atsakovė, kaip kiekvienas nekilnojamojo turto (patalpos/buto ar pan.) savininkas, yra namo bendrųjų konstrukcijų, inžinerinių sistemų ir pan. bendraturtė ir atsakinga už namo, kaip bendrosios dalinės nuosavybės vieneto, tinkamą priežiūrą ir išsaugojimą. Bendrųjų namo konstrukcijų ir patalpų atžvilgiu ji turi tas pačias prievoles kaip ir kiti butų/patalpų savininkai, nepriklausomai nuo to, kad savo negyvenamąsias patalpas atjungė nuo centralizuotai tiekiamo šildymo ar bendro naudojimo patalpomis nesinaudoja. Butų savininkai susieti bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomomis patalpomis, juos sieja tarpusavio teisės ir pareigos ir atsakovė, kaip kiekvienas kitas bendraturtis, proporcingai savo daliai atsako ieškovei už namo bendroms reikmėms tiekiamą ir bendrojo naudojimo patalpų šildymui sunaudotą energiją. Šios pareigos, kol su kitais bendraturčiais atsakovė nesusitarė kitaip, nepaneigia aplinkybė, kad atsakovė savo konkrečias negyvenamąsias patalpas šildo energija, gaunama iš kito šaltinio. Vadovaujantis šiais motyvais atmestini atsakovės atsikirtimai, jog atsakovė bendromis patalpomis nesinaudoja, turi atskirą įėjimą, todėl neprivalo mokėti už šių patalpų apšildymą.

Šilumos ūkio įstatymo 19 str. 4 d. nustato, kad šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartines sąlygas tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija ir paskelbia Teisės aktų registre.

Pabrėžtina, kad iš kartu su ieškiniu pateiktos mokesčių paskaičiavimo pažymos matyti, kad atsakovė 2008m. sausio, 2008 m. gegužės, 2008 m. gruodžio, 2010 m. birželio mėnesiais atiko mokėjimus ieškovei už suteiktas paslaugas, kas reiškia, jog savo konkliudentiniais veiksmais patvirtino sutartinių santykių tarp ieškovės ir atsakovės egzistavimą bei išreiškė valią sutartį sudaryti (CK 1.71 str.). Ši aplinkybė paneigia atsakovės argumentus, jog ji nežinojo dėl prievolės mokėti ieškovei įmokas už suteiktas paslaugas, kadangi nebuvo sudariusi su ieškove šilumos tiekimo sutarties. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovei buvo siunčiamos PVM sąskaitos -faktūros už priskaičiuotą tiekiamą šilumos energiją, tačiau atsakovė niekad nepateikė prieštaravimų dėl sąskaitose priskaičiuotų sumų.

Vadovaujantis išdėstytu, ieškovės AB „Kauno energija“ ieškinys tenkintinas ir iš atsakovės A. P. priteistina 567,06 Eur skola už patiektą šilumą.

Atsakovei praleidus terminą įvykdyti piniginę prievolę ir teismui priėmus dėl to teismo sprendimą, kyla sutarties neįvykdymo teisinės pasekmės – mokėti ieškovei įstatyme numatytas 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str., 6.210 str. 1 d.), todėl tenkintina ir ši ieškinio dalis.

Ieškinį tenkinus visiškai, iš atsakovės priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 15,00 Eur žyminis mokestis, 51,43 Eur teisinės pagalbos išlaidų, 0,87 Eur išlaidos už informacijos paiešką viešuose registruose.

Kadangi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei yra mažesnės už nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, tai jos iš atsakovės nepriteistinos (CPK 79 str., 80 str. 1d. 1p., 7d., 88 str. 1d. 3,6p., 92 str., 93 str. 1d., 96, 98 str., Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymas Nr.1R-261/1K-355).

Dėl skolos išdėstymo dalimis

Lietuvos Respublikos CPK 284 str. 1 d. numato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 7 str. įtvirtinti koncentracijos ir ekonomiškumo principai, kartu su CPK 18 str. apibrėžtu teismo sprendimo privalomumo principu užtikrina civilinę bylą laimėjusio asmens teisėto intereso, kad jam palankus įsiteisėjęs teismo sprendimas būtų įvykdytas per trumpiausią laiką ir kuo ekonomiškiau, apsaugą. Išimtinais atvejais, atsižvelgiant į civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principus, remiantis CPK 284 str. 1 d., teismas, dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą gali atidėti ar jį išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Tačiau teismo sprendimo vykdymo atidėjimas ar išdėstymas reiškia nukrypimą nuo bendrosios galutinių teismo procesinių sprendimų, kuriais užbaigiama byla, vykdymo tvarkos, kas, pagal kasacinio teismo praktiką, turėtų būti daroma tik išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011). Sprendžiant, ar konkrečiu atveju yra pagrindas atidėti teismo sprendimo įvykdymą ar jį išdėstyti, svarbu įvertinti, ar teismo sprendimo įvykdymo atidėjimas ar išdėstymas nesuteiks nepagrįsto pranašumo skolininkui, ar bus išlaikyta šalių teisėtų interesų pusiausvyra, ar nebus pažeistas šalių lygiateisiškumo principas ir teisėtų lūkesčių principai bei išieškotojo interesai ir ar apskritai nebus paneigtas pats teismo sprendimo ir jo privalomas pobūdis. Taip pat būtina vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-903/2001; 3K-3-495/2004; 3K-3-301/2006). Teismas, spręsdamas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo, išdėstymo ar vykdymo tvarkos pakeitimo, turi atsižvelgti į turtinę abiejų šalių padėtį, tačiau pagal susiformavusią teismų praktiką, vertinant, ar išieškotojo ir skolininko finansinė padėtis leidžia atidėti teismo sprendimo vykdymą, iš pradžių nustatinėjama būtent skolininko finansinė būklė sprendimo vykdymo dieną bei nustatinėjamos skolininko finansinės galimybės dėl sprendimo įvykdymo ateityje. Nustačius, kad skolininko dabartinė finansinė padėtis leidžia įvykdyti visą sprendimą iš karto arba paaiškėjus, kad dabartinė skolininko padėtis yra bloga bei ateityje ji nepagerės, teismas netenkina skolininko prašymo dėl sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo, nepaisant to, kokia yra išieškotojo turtinė padėtis. Visais atvejais būtent skolininkas turi pareigą pateikti įrodymus apie savo finansinę būklę (CPK 12 str., 178 str.).

Teismas, atsižvelgęs į atsakovės A. P. prašyme nurodytas aplinkybes, jos turtinę padėtį, į tai, kad atsakovė turi nekilnojamojo turto, taip pat į aplinkybę, jog iš nekilnojamojo turto nuomos atsakovė gauna pajamas, ką posėdžio metu patvirtino liudytojas D. P. P., taip pat atsižvelgiant į ieškovės nuomonę dėl negalimumo skolą išdėstyti dalimis, vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, siekiant išsaugoti ieškovo ir atsakovų interesų pusiausvyrą, daro išvadą, kad nėra tikslinga tenkinti atsakovės prašymą ir išdėstyti sprendimo įvykdymą.

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovės turtinė padėtis yra tokia sunki, kad ji negalėtų iš karto sumokėti ieškovei priteistos sumos. Patenkinus atsakovės prašymą dėl sprendimo vykdymo išdėstymo, nebūtų išlaikyta šalių interesų pusiausvyra bei būtų pažeisti ieškovės interesai, todėl atsakovės A. P. prašymas dėl sprendimo išdėstymo atmestinas.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti iš atsakovės A. P., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) ieškovės AB „Kauno energija", į. k. 235014830, Raudondvario pl. 84, 47179 Kaunas, a. s. (duomenys neskelbtini) AB SEB bankas, naudai 567,06 Eur (penkis šimtus šešiasdešimt septynis eurus 06 ct) įsiskolinimą už šilumą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (567,06 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2016-01-25) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 15,00 Eur (penkiolika eurų 00 ct) žyminio mokesčio, 51,43 Eur (penkiasdešimt vieną eurą 43 ct) teisinės pagalbos išlaidų, 0,87 Eur (nulis eurų 87 ct) išlaidų už informacijos paiešką viešuose registruose.

Atmesti atsakovės A. P., a. k. (duomenys neskelbtini) prašymą dėl sprendimo išdėstymo.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.