Utenos apylinkės teismo nutartis

asmens, kuriam prašoma taikyti priverčiamąsias medicinos priemones, R. Z. gynėjai advokatei Sigitai Mačytei – Šulskienei,

nuotoliniu būdu (per Zoom vaizdo konferencijų programą) teismo psichiatrui ekspertui Virginijui Diktanui,

teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje R. Z., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietė, faktinė gyv. vieta (duomenys neskelbtini), deklaruota gyv. (duomenys neskelbtini), šeiminė padėtis netekėjusi, turi nustatytą neįgalumą, neteista, perduota teismui dėl baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje (2 veikos), padarymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

R. Z. 2023 m. kovo 3 d., apie 13 val., būdama apsvaigusi nuo alkoholio, (duomenys neskelbtini), koridoriuje, kilusio konflikto metu, kelis kartus kumščiu smogė L. V. į veidą, rankas, kaklą, tokiu būdu ne mažiau kaip septyniais trauminiais poveikiais padarydama poodines kraujosruvas abiejuose žastuose, kairiame dilbyje, kaklo kairiame šone, odos nubrozdinimus dešinėje alkūnėje, dešinėje plaštakoje, taip nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo L. V. sveikatą.

Be to, R. Z. 2023 m. liepos 7 d., apie 11.10 val. (duomenys neskelbtini), kilusio konflikto metu, vieną kartą kumščiu smogė socialinei darbuotojai E. K. į pilvą, taip sukeldama nukentėjusiajai E. K. fizinį skausmą.

R. Z. šiais savo veiksmais padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, nustatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Atsižvelgiant į byloje ekspertų pateiktą išvadą, kad dėl savo psichikos būklės R. Z. negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, bei atsižvelgiant į tai, jog ji šiuo metu serga psichikos sutrikimu, ši baudžiamoji byla teisiamajame posėdyje išnagrinėta R. Z. nedalyvaujant.

Apklausiama kaip įtariamoji ikiteisminio tyrimo metu R. Z. parodė, kad 2023 m. kovo 3 d. ji buvo išgėrus alkoholio ir apie 13 val., einant (duomenys neskelbtini) namų pirmo aukšto koridoriumi, ten buvęs L. V. pradėjo ją koneveikti necenzūriniais žodžiais. Jai nekreipiant dėmesio ir einant tolyn, L. V. iš už nugaros pripuolė prie jos ir, sugriebęs už drabužių, trenkė į sieną, dėl ko ji pargriuvo ant grindų. Jai, gulinčiai, L. V. smogė kumščiais į veidą, spyrė į kojas. Gindamasi ir bandydama atsistoti, ji taip pat smūgiavo jam kumščiais. Jai atsistojus, L. V. dar smūgiavo jai kumščiais į galvą, spyrė į kojas. Juos išskyrė (duomenys neskelbtini) darbuotoja E.. Ji pirma L. V. nepuolė ir prie jo neprikibo. Kalta neprisipažįsta, nes L. V. neužpuolė ir jam smūgių nesudavė, o tik gynėsi (tomas 2, b. l. 131-132).

Apklausiama kaip įtariamoji ikiteisminio tyrimo metu R. Z. parodė, kad 2023 m. liepos 7 d., išgėrusi veną puodelį alaus, nuėjo pas (duomenys neskelbtini) E. K. paprašyti surasti advokatės telefono numerį. Jai nepadėjus surasti numerį, ji nuo stalo pasiėmė auklėtojos mobiliojo ryšio telefoną ir nuėjusi į savo kambarį, užsirakino. (duomenys neskelbtini), atsarginiu raktu atrakinusi jos kambario duris, prašė grąžinti jai telefoną, ji jo neatidavė ir E. K. iš kambario išėjo. Kambaryje E. K. kumščiu į pilvą nesudavė. Jai išėjus, ji nunešė telefoną į jos kabinetą ir grąžino. Tada jai buvo iškviesta policija, girtumą pasitikrinti atsisakė (tomas 1, b. l. 143-144).

Teisiamojo posėdžio metu apklausta nukentėjusioji E. K. parodė, kad R. Z. atėjo į jos kabinetą, pasiėmė mobilų telefoną ir bėgo pro duris. Ji bėgo paskui ją, pasiėmė telefoną, o R. trenkė jai. Telefonas mobilus, darbinis. Čia jau ne pirmas toks kartas, R. taip elgiasi sistemingai. R. jai trenkė į pilvą. Sudavė kumščiu į pilvo sritį. Sukėlė skausmą, be to, ji buvo po operacijos, tai skaudėjo. Iškvietė policiją. Vienas smūgis buvo. Ji po to atėjo, kaip ir atsiprašinėjo, tada prasidėjo psichologinis smurtas, sakė nusižudys, bandė žaloti save, galimai buvo apsvaigus. Niekas daugiau nematė to įvykio, jos dviese tik buvo.

Iš 2023-03-03 Utenos apskrities VPK Anykščių rajono PK Reagavimo skyriaus vyresniojo tyrėjo A. Č. tarnybinio pranešimo dėl įvykio aplinkybių tikslinimo nustatyta, kad 2023-03-03 apie 13.00 val. R. Z. nustatytas 1,01 promilių girtumas. Bendraudama ji sunkiai susikaupė, įvykio aplinkybes dėstė nesklandžiai, reikalavo, kad būtų vežama į ligoninę apžiūrai. Ligoninėje jai buvo nustatyta akies voko žaizda (tomas 1, b. l. 7-8).

Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus 2023-07-11 specialisto išvados Nr. G 574/2023 (05) nustatyta, kad E. K. galėjo patirti fizinį skausmą (tomas 1, b. l. 116-117).

Teismo išvados dėl baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo.

Motyvuojamoji dalis

Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Nurodyti veikų objektyvieji požymiai yra alternatyvūs, todėl pakanka bent vieno iš jų, kad kiltų baudžiamoji atsakomybė pagal šį BK straipsnį. Veika padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata.

Teismo vertinimu, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad R. Z. smurtavo prieš nukentėjusiuosius L. V. ir E. K., o būtent, kad ji, 2023 m. kovo 3 d., apie 13 val., būdama apsvaigusi nuo alkoholio, Aknystos socialinės globos namų, esančių (duomenys neskelbtini), koridoriuje, kilusio konflikto metu, kelis kartus kumščiu smogė L. V. į veidą, rankas, kaklą, tokiu būdu ne mažiau kaip septyniais trauminiais poveikiais padarydama poodines kraujosruvas abiejuose žastuose, kairiame dilbyje, kaklo kairiame šone, odos nubrozdinimus dešinėje alkūnėje, dešinėje plaštakoje, taip nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo L. V. sveikatą. Be to, R. Z. 2023 m. liepos 7 d., apie 11.10 val. (duomenys neskelbtini), esančiuose (duomenys neskelbtini), kilusio konflikto metu, vieną kartą kumščiu smogė socialinei darbuotojai E. K. į pilvą, taip sukeldama nukentėjusiajai E. K. fizinį skausmą.

Tokią išvadą teismui leidžia daryti nuosekli byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumos analizė. Nors R. Z. ikiteisminio tyrimo metu savo kaltės nepripažino, neigė padariusi baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, nurodydama, kad 2023 m. kovo 3 d. ji buvo išgėrus alkoholio ir apie 13 val., einant pirmo aukšto koridoriumi, ten buvęs L. V. pradėjo ją koneveikti necenzūriniais žodžiais. Jai nekreipiant dėmesio ir einant tolyn, L. V. iš už nugaros pripuolė prie jos ir, sugriebęs už drabužių, trenkė į sieną, dėl ko ji pargriuvo ant grindų. Jai, gulinčiai, L. V. smogė kumščiais į veidą, spyrė į kojas. Gindamasi ir bandydama atsistoti, ji taip pat smūgiavau jam kumščiais. Jai atsistojus, L. V. dar smūgiavo jai kumščiais į galvą, spyrė į kojas. Juos išskyrė socialinė darbuotoja E.. Ji pirma L. V. nepuolė ir prie jo neprikibo. Kalta neprisipažįsta, nes L. V. neužpuolė ir jam smūgių nesudavė, o tik gynėsi. 2023 m. liepos 7 d., išgėrusi veną puodelį alaus, nuėjo pas auklėtoją E. K. paprašyti surasti advokatės telefono numerį. Jai nepadėjus surasti numerį, ji nuo stalo pasiėmė auklėtojos mobiliojo ryšio telefoną ir nuėjusi į savo kambarį, užsirakino. Auklėtoja, atsarginiu raktu atrakinusi jos kambario duris, prašė grąžinti jai telefoną, ji jo neatidavė ir E. K. iš kambario išėjo. Kambaryje E. K. kumščiu į pilvą nesudavė. Jai išėjus, ji nunešė telefoną į jos kabinetą ir grąžino. Tada jai buvo iškviesta policija, girtumą pasitikrinti atsisakė. Tačiau šių R. Z. parodymų nepatvirtina liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymai. Duodama parodymus teisme nukentėjusioji ir liudytoja E. K. parodė, kad R. Z. atėjo į jos kabinetą, pasiėmė mobilų telefoną ir bėgo pro duris. E. K. pradėjus ją vytis, R. trenkė jai į pilvą. Smūgis sukėlė skausmą. Pažymėtina, kad pati R. Z. neneigia šio įvykio, tik kitaip apibūdina savo veiksmus įvykio metu. Nukentėjusiosios patirtą fizinį skausmą dėl smūgio patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus 2023-07-11 specialisto išvada Nr. G 574/2023 (05). Tarp R. Z. ir L. V. įvykusį konfliktą patvirtino liudytojai K. B., E. K., R. A. ir A. G.. Liudytojų parodymai yra nuoseklūs, neprieštaraujantys tarpusavyje. Iš liudytojų parodymų nustatyta, kad R. Z. žodžiais išprovokavo L. V., kuris dėl to suirzo, stūmė R. Z. į sieną, vėliau jie susigrūmė ant žemės, L. V. nugriuvo ant nugaros, o R. Z. būdama ant jo sudavė jam kelis kartus kumščiu į veidą, rankas, kaklą, tokiu būdu ne mažiau kaip septyniais trauminiais poveikiais padarydama poodines kraujosruvas abiejuose žastuose, kairiame dilbyje, kaklo kairiame šone, odos nubrozdinimus dešinėje alkūnėje, dešinėje plaštakoje. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus 2023-03-07 specialisto išvada Nr. G 218/2023 (05) patvirtina, kad L. V. dėl poodinės kraujosruvos abiejuose žastuose, kairiame dilbyje, odinės kraujosruvos kaklo kairiame šone, odos nubrozdinimo dešinėje alkūnėje, dešinėje plaštakoje buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Policijos pareigūno tarnybinis pranešimas patvirtina, kad R. Z. 2023-03-03 apie 13.00 val. buvo neblaivi, jai nustatytas 1,01 promilių girtumas.

Visa tai, teismo vertinimu, patvirtina, kad nukentėjusieji L. V. ir E. K. patyrė prokuroro nutarime perduoti bylą teismui dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo nurodytus padarinius – L. V. nežymų sveikatos sutrikdymą, o prieš tai aptartų įrodymų visuma patvirtina ir tai, kad dėl R. Z. smurtinio pobūdžio veiksmų nukentėjusioji E. K. patyrė ir fizinį skausmą.

Apibendrinant tai, kas nurodyta aukščiau, teismo nuomone, byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, jog nagrinėjamų įvykių metu R. Z. savo smurtiniais veiksmais nukentėjusiųjų L. V. ir E. K. atžvilgiu vartojo smurtą, tokiu būdu realiai sukeldama nukentėjusiajai E. K. fizinį skausmą bei nežymiai sužalodama L. V. sveikatą. Jos veiksmai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalies, sudėtį.

Dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo.

BK 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas uždraustą įstatymu veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. Tokia būsena kai asmuo negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti yra pripažįstama nepakaltinamumu.

BPK 392 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad BK 98 straipsnyje numatytas priverčiamąsias medicinos priemones teismas taiko asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamų veikų padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti.

Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio teismo psichiatrijos skyriaus 2023 birželio 26 - liepos 5 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 87TPK-55/2023 nustatyta, kad tiriamos veikos metu ir šiuo metu R. Z. konstatuojamas psichikos sutrikimas: hebefreninė šizofrenija, psichikos ir elgesio sutrikimai dėl alkoholio vartojimo, priklausomybės sindromas, lengvas protinis atsilikimas, reikšmingas elgesio sutrikimas, reikalaujantis dėmesio ar gydymo, ji negalėjo ir negali suvokti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, nebuvo laikino psichikos sutrikimo būsenoje; dėl nustatyto psichikos sutrikimo negalėjo visiškai suvokti pavojingos nusikalstamos veikos pobūdžio ir valdyti savo veiksmų, dėl savo sveikatos būklės negali teisingai suprasti aplinkybes, turinčias reikšmės ikiteisminiam tyrimui ar bylos nagrinėjimui teisme ir duoti apie tai parodymus, ji negali dalyvauti ikiteisminio tyrimo veiksmuose bei teismo posėdyje ir jai reikalinga skirti priverčiamąsias medicinos priemones-stacionarinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose (Rokiškio psichiatrijos ligoninėje) (tomas 2, b. l. 59-70).

Teisiamojo posėdžio metu apklaustas teismo psichiatras ekspertas Virginijus Diktanas ekspertizės akte suformuluotas išvadas patvirtino. Paaiškino, kad atlikę ekspertizę nustatė, kad tiriamoji serga psichiniu sutrikimu, susiformavusi priklausomybė, nustatytas lengvas protinis atsilikimas. Ji piktnaudžiauja alkoholiu, rekomendavo jai priverčiamąją medicinos priemonę t. y. stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje. R. Z. priverstinai nebuvo gydoma, tačiau dėl šitų elgesio sutrikimų, alkoholio vartojimo fone gydyta ne vieną kartą. R. Z. ambulatorinio gydymo visiškai nevartoja. Buvo siūlytas ambulatorinis gydymas, bet iš medicinos įrašų matyti, kad atsisako ir nevartoja vaistų. 2023-06-26 – 2023-07-05 buvo atlikta ekspertizė, o kitas įvykis įvyko 2023-07-07. Nurodė, jog galima konstatuoti, kad ji nepakaltinamumo būsenoje galėjo padaryti ir šią nusikalstamą veiką.

Teismas, įvertinęs byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, taip pat teismo psichiatrijos ekspertizės akto duomenis ir teismo psichiatro eksperto paaiškinimus, pripažįsta, kad R. Z., darydama baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje, šių veikų padarymo metu negalėjo suprasti ir valdyti savo veiksmų, t. y. buvo nepakaltinama (BK 17 straipsnio 1 dalis).

BK 17 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmuo, teismo pripažintas nepakaltinamu, neatsako pagal baudžiamąjį kodeksą už padarytą pavojingą veiką. Jam teismas gali taikyti BK 98 straipsnyje numatytas priverčiamąsias medicinos priemones. BK 98 straipsnis numato, kad tuo atveju, kai teismas pripažįsta asmenį nepakaltinamu, gali taikyti jam tokias priverčiamąsias medicinos priemones: 1) ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis; 2) stacionarinį stebėjimą bendrojo stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose; 3) stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose; 4) stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose.

Pažymėtina, kad įstatymas nenustato, už kokias konkrečiai padarytas pavojingas veikas teismas gali paskirti kurią nors iš BK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytų priverčiamųjų medicinos priemonių. Teismas turi diskreciją spręsti klausimą dėl būtinybės asmeniui taikyti priverčiamąsias medicinos priemones ir parinkti jų rūšį. Lietuvos teismų praktikoje, atsižvelgus į BK 98 straipsnio 2, 3, 4, 5 dalių nuostatas, yra išskiriami šie pagrindiniai kriterijai, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones asmeniui, padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką: 1) psichikos sutrikimas ir jo sunkumas; 2) padarytos pavojingos veikos pobūdis; 3) pavojus, kurį asmuo gali sukelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-343-648/2015, 2K-87-697/2021). BK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ambulatorinį stebėjimą teismas taiko asmeniui, kurio dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo nereikia stebėti ir gydyti stacionare arba kuris gali toliau ambulatoriškai gydytis, kai po stacionarinio gydymo jo psichikos būklė pagerėja. Pagal to paties straipsnio 3 dalį stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare.

Asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialiųjų žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų išvados ir rekomendacijos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343-648/2015). Pagal formuojamą teismų praktiką, siekiant nustatyti, ar asmuo, kuriam nustatytas psichikos sutrikimas, yra socialiai pavojingas, ar asmens psichikos būklė kelia realią grėsmę tiek jam pačiam, tiek aplinkiniams asmenims, turi būti įrodinėjama, ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padaręs asmuo praeityje yra sirgęs psichikos ligomis, kokio sunkumo ir pobūdžio psichikos liga asmuo sirgo veikos padarymo momentu, ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo teisme metu ar po bausmės paskyrimo, taip pat tai, koks yra baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusio asmens elgesys tiek prieš veikos padarymą, tiek ir po to (BPK 395 straipsnio 3, 4 punktai) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-133-942/2020).

Medicininių priemonių taikymas nėra kriminalinė bausmė, šių priemonių taikymas baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusiam nepakaltinamumo būsenoje asmeniui neužtraukia pastarajam neigiamų pasekmių, kurios yra būdingos teistumui. Tokiems asmenims reikalingas ne bausmės taikymas, o gydymas. Atsižvelgtina į tai, kad tokie asmenys, būdami neizoliuoti nuo visuomenės, gali toliau daryti baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, būdami neintegruoti dėl savo ligos visuomenėje, jie gali tapti kitų asmenų neteisėtų veikų aukomis.

Pažymėtina, kad BPK 401 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta, jog sprendimą, ar taikyti priverčiamąją medicinos priemonę ir kokią, priima teismas. Nagrinėjamu atveju, spręsdamas dėl priverčiamosios medicinos priemonės rūšies parinkimo teismas atsižvelgia į teismo posėdyje apklaustų asmenų paaiškinimus, baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo aplinkybes, R. Z. nustatyto psichikos sutrikimo pobūdį ir jos asmenybę apibūdinančius duomenis.

Teismo posėdyje Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio teismo psichiatrijos skyriaus ekspertas Virginijus Diktanas nurodė, kad palaiko surašyto ekspertizės akto išvadas, paaiškino, kad R. Z. veikų padarymo metu ir dabar konstatuojamas psichikos sutrikimas – hebefreninė šizofrenija, psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas, lengvas protinis atsilikimas, reikšmingas elgesio ir sutrikimas, reikalaujantis dėmesio ar gydymo, todėl dėl savo psichikos būklės ji negalėjo suvokti veikų pavojingumo ir valdyti savo veiksmų, kas iš esmės atitinka nepakaltinamumo kriterijus. R. Z. ambulatorinio gydymo visiškai nevartoja, savo būklės atžvilgiu yra visiškai nekritiška, priklausoma nuo alkoholio, todėl rekomenduotina taikyti stacionarinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (Rokiškio psichiatrijos ligoninėje).

Teismas šioje byloje nenustatė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą abejoti minėtame ekspertizės akte bei jį surašiusio eksperto V. D. teismo posėdžio metu nurodytomis aplinkybėmis. Remdamasis anksčiau aptartais duomenimis, teismas daro išvadą, kad R. Z. yra reikalingas ilgalaikis nepertraukiamas gydymas, dėl šios ligos ji yra socialiai pavojinga, tačiau ji pati nėra kritiška savo ligos atžvilgiu, ambulatorinis gydymas neduoda rezultatų, kaip matyti, pasireiškė smurtinio pobūdžio baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos (nukreiptos į asmenų sveikatą ar gyvybę) padarymu, todėl jos atžvilgiu tikslinga taikyti stacionarų stebėjimą specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje bendrojo stebėjimo sąlygomis (BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Pažymėtina, kad paskirdamas priverčiamąsias priemones, teismas nenustato jų taikymo laiko. Šios priemonės taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta pavojingumas. Teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo (BK 98 straipsnio 6 dalis, BPK 405 straipsnio 1 ir 2 dalys).

Byloje nukentėjusysis L. V. yra pareiškęs civilinį ieškinį dėl 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo (tomas 1, b. l. 48).

BPK 109 straipsnis numato, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį; teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Šiuo atveju R. Z. nusikalstamos veikos, nustatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, objektyviuosius požymius atitinkančią veiką padarė būdama nepakaltinama. Taigi, šioje byloje negali būti pripažinta, kad žala buvo padaryta dėl nusikalstamos veikos. Kaip minėta, baudžiamojoje byloje nagrinėjamas tik civilinis ieškinys dėl nusikalstama veika padarytos žalos. Taigi atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, be kita ko, ir vadovaudamasis teismų praktika, jog baudžiamojoje byloje dėl priverčiamųjų medicinos priemonių negali būti nagrinėjami civiliniai ieškiniai dėl žalos atlyginimo, teismas palieka pareikštą civilinį ieškinį nenagrinėtu, išaiškinant, kad nukentėjusysis dėl žalos atlyginimo gali kreiptis civilinio proceso tvarka.

Byloje laikinas nuosavybės teisės apribojimas netaikomas, priteistinų proceso išlaidų nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 17 straipsniu, 98 straipsniu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 392 straipsnio 1 dalimi, 401 straipsniu, 403 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 404 straipsniu,

nutaria:

pripažinti, kad R. Z., būdama nepakaltinama, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje.

Taikyti R. Z. priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje).

Nukentėjusiojo L. V. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu.

Nutartis per dvidešimt dienų nuo jos paskelbimo dienos gali būti skundžiama Panevėžio apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmus.