Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas S. KatauskasTeisėja A. Simaitienė Baudž. byla Nr. 1A-88-360/2012 Teisminio proceso Nr. 1-06-1-02031-2008-4 Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.2.18.8., 2.4., 2.1.7.4.

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2012 m. gegužės 4 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Savinijaus Katausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios T. I. gynėjo advokato Remigijaus Jakšto apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 13 d. nuosprendžio, kuriuo T. I., pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 222 straipsnio 1 dalį - 30 MGL dydžio (3 900 Lt) bauda; pagal BK 220 straipsnio 1 dalį – 25 MGL dydžio (3 250 Lt) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos, jas iš dalies sudedant, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 35 MGL dydžio (4 550 Lt) bauda.

Iš T. I. priteista Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai 3 867,22 Lt turtinės žalos atlyginimui.

Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. balandžio 14 d. nuosprendžiu panaikino Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 13 d. nuosprendį ir T. I. pagal BK 222 str. 1 d. bei BK 220 str. 1 d. išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjęs baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą panaikino Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 14 d. nuosprendžio dalį dėl T. I. išteisinimo pagal BK 220 str. 1 d. ir perdavė šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kitą Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 14 d. nuosprendžio dalį paliko nepakeistą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. I. nuteista už tai, kad siekdama išvengti mokesčių, įrašė į deklaracijas žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė jas valstybės įgaliotai institucijai, tai yra ji, būdama UAB „duomenys neskelbtini“ generaline direktore ir atsakinga už įmonės ūkinę - finansinę veiklą, įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, ataskaitų pateikimą bei įmonės veiklą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos 2004 m. balandžio 13 d. Mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 40 straipsniu „Mokesčių mokėtojo pareigos”, privalėdama laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę, pažeisdama to paties įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, nustatančią, kad „kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos”; Lietuvos Respublikos 2002 m. kovo 5 d. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 15 straipsnio 1 dalies nuostatą, kur numatyta, kad ,,mokesčio mokėtojas privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę, teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaudamasis mokesčių įstatymais”; 58 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą, kurioje nurodyta, kad „apmokestinamąją vertę, nuo kurios turi būti apskaičiuotas PVM, sudaro atlygis <...>, kurį gavo arba turi gauti prekių tiekėjas arba paslaugos teikėjas ...“; 90 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios reglamentuoja, kad „už mokestinį laikotarpį mokėtina į biudžetą PVM suma, apskaičiuota šio Įstatymo 89 straipsnyje nustatyta tvarka, privalo būti sumokėta į biudžetą ne vėliau kaip iki šio Įstatymo 85 straipsnyje nustatyto mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos pateikimo termino pabaigos“; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 9 d. nutarimu Nr. 407 patvirtintų „Mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų išrašymo ir pripažinimo taisyklių“ nuostatas, nuo 2008-05-01 iki 2008-09-01, (duomenys neskelbtini), Neringoje, vykdydama ūkinę finansinę veiklą bei veikdama per įmonės vyr. buhalterę R. S., nesuvokusią jos nusikalstamos veikos pobūdžio, siekdama išvengti 3867 Lt pridėtinės vertės mokesčio, tyčia, UAB „duomenys neskelbtini“ buhalterinėje apskaitoje neapskaitė už maitinimo paslaugas gautų 25 351,82 Lt pajamų ir į 2008 metų gegužės - rugpjūčio mėnesių pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie PVM apmokestinamąją vertę ir pardavimo PVM bei elektroniniu būdu laikotarpiu nuo 2008-06-25 iki 2008-09-25 jas pateikė Valstybinės mokesčių inspekcijos Klaipėdos skyriui, būtent:

- Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Klaipėdos skyriui pateiktoje UAB „duomenys neskelbtini“ 2008 m. gegužės mėn. PVM deklaracijos (forma FR0600) 18 eilutėje „PVM apmokestinami tiekimai” neparodė PVM apmokestinamosios vertės 6 030 Lt bei 26 eilutėje „18 proc. pardavimo PVM“ neparodė 920 Lt pardavimo PVM ir nesumokėjo į valstybės biudžetą 920 Lt pridėtinės vertės mokesčio.

- Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Klaipėdos skyriui pateiktoje UAB „duomenys neskelbtini“ 2008 m. birželio mėn. PVM deklaracijos (forma FR0600) 18 eilutėje „PVM apmokestinami tiekimai“ neparodė PVM apmokestinamosios vertės 8 789 Lt bei 26 eilutėje „18 proc. pardavimo PVM“ neparodė 1 341 Lt pardavimo PVM ir nesumokėjo į valstybės biudžetą 1 341 Lt pridėtinės vertės mokesčio.

- Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Klaipėdos skyriui pateiktoje UAB „duomenys neskelbtini“ 2008 m. liepos mėn. PVM deklaracijos (forma FR0600) 18 eilutėje „PVM apmokestinami tiekimai“ neparodė PVM apmokestinamosios vertės 3 588 Lt bei 26 eilutėje „18 proc. pardavimo PVM“ neparodė 547 Lt pardavimo PVM ir nesumokėjo į valstybės biudžetą 547 Lt pridėtinės vertės mokesčio.

- Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Klaipėdos skyriui pateiktoje UAB „duomenys neskelbtini“ 2008 m. rugpjūčio mėn. PVM deklaracijos (forma FR0600) 18 eilutėje „PVM apmokestinami tiekimai“ neparodė PVM apmokestinamosios vertės 6 945 Lt bei 26 eilutėje „18 proc. pardavimo PVM“ neparodė 1 059 Lt pardavimo PVM ir nesumokėjo į valstybės biudžetą 1059 Lt pridėtinės vertės mokesčio.

Tokia savo veika T. I. Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Klaipėdos skyriui pateiktose 2008 m. gegužės - rugpjūčio mėnesių pridėtinės vertės mokesčių deklaracijose apie gautas pajamas, turtą ir jų panaudojimą įrašė neteisingus duomenis.

Anot nuteistosios gynėjo advokato, „R-Keeper“ sistemoje užfiksuotos sumos, kurioms buvo pritaikytos nuolaidos, negali būti traktuojamos pajamų slėpimu, nes „R-Keeper“ sistema yra apskaitos dokumentas (naudoja daugiau nei pusė maitinimą teikiančių įstaigų, barų, restoranų), tai reglamentuota Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje: „Apskaitos dokumentas – popierinis arba elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą“. Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 11 dalis nustato, kad: „Paprastasis įrašas – ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių registravimo būdas, kai nedaromas dvejybinis įrašas.“ (tai „R-Keeper“ užfiksuotos sumos).

Advokato teigimu, byloje nesurinkta duomenų, patvirtinančių specialistės V. Vinksienės išvadas, susijusias su PVM, Pelno mokesčio, Buhalterinės apskaitos įstatymų pažeidimais. Specialistės išvada paremta jos, suinteresuotos bylos baigtimi, šališka nuomone, o ne vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Mokesčių administravimo įstatymo 61 straipsnio 1 dalyje nurodyta: „<..> mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas ... <...>; 2 dalyje nurodyta: „<...> mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos ...>. Teismas nepagrįstai rėmėsi specialistės išvada, jog nuolaidų sumos, kurios buvo pritaikytos darbuotojams už maitinimą ir užregistruotos apskaitos programoje „R-Keeper“, nebuvo pripažintos nuolaidomis, o buvo pripažintos tariamai gautomis pajamomis. Įmonė per 2008 m. sezoną buvo tikrinta net 4 kartus (2008-04-04 - Sodra, 2008-06-04 - FNTT, 2008-06-15 - VMI, 2008-09-24 - VMI ir FNTT), tačiau ankstesnių patikrinimų metu jokių esminių pažeidimų nebuvo nustatyta.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad nepagrįstas motyvas, kad PVM sąskaitas - faktūras reikėjo išrašyti kas mėnesį. Advokato teigimu, įstatymas numato galimybę PVM mokėtojui visus per mokestinį laikotarpį įvykusius PVM įstatymo 5 straipsnyje (prekių suvartojimas privatiems poreikiams tenkinti) ir 8 straipsnyje (paslaugų teikimas privatiems poreikiams tenkinti) nurodytus prekių tiekimo ir paslaugų teikimo atvejus įforminti viena sąskaita. Iš esmės tokios pat pozicijos laikosi ir mokesčių administratorius savo 2005-12-07 išaiškinime Nr. (18,17-31-l) - R -10865 3 p., 4 p., 5 p.: „PVM mokėtojas turi teisę visas per mokestinį laikotarpį privatiems poreikiams tenkinti suteiktas paslaugas įforminti viena bendra PVM sąskaita - faktūra.“

Teismo posėdyje nuteistoji T. I. ir jos gynėjas advokatas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 13 d. nuosprendis dalyje dėl T. I. nuteisimo pagal BK 220 str. 1 d. yra teisėtas ir pagrįstas.

BK 220 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas siekdamas išvengti mokesčių įrašė į deklaraciją arba į nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai.

Ši nusikalstama veika pažeidžia teisės aktuose nustatytą duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimo tvarką. Minėtų neteisingų duomenų pateikimas yra susijęs ir su kaltininko siekiu išvengti mokesčių. Taigi tiesioginis šio nusikaltimo objektas yra duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimo tvarka.

T. I. kalta dėl šio nusikaltimo neprisipažino, pirmosios instancijos teisme parodė, kad restorane yra įdiegta „R-Keeper“ programa, kurios pagalba yra vykdomas užsakymų priėmimas iš klientų ir atsiskaitymas už suteiktas paslaugas. Jokio pajamų slėpimo įmonėje nėra buvę, visos pajamos buvo apskaitomos naudojantis „R-Keeper“ programa. Sąskaitos faktūros buvo išrašomos „R-Keeper“ ataskaitų pagrindu. Restorane buvo naudojamos trys „R-Keeper“ programos skiltys: „Atsiskaitymas grynaisiais“, „Atsiskaitymas pavedimu“ ir „Nemokėtojai“. Darbuotojų tarnybiniai pietūs bei paslaugos už akcininkams ir direktoriams suteiktą maitinimą buvo apskaitomi „Nemokėtojų“ skiltyje. Mėnesio gale, naudojant „R-Keeper“ programą, būdavo daromos pajamų, nuolaidų, „Nemokėtojų“ ataskaitos. „R-Keeper“ programoje detaliai fiksuojama kiekvieno padavėjo apyvarta, suteiktos nuolaidos ir kt. Ji mokesčių nuslėpti nesiekė, viskas buvo apskaitoma, visi mokesčiai buvo mokami. Deklaracijas Valstybinei mokesčių inspekcijai buhalterė teikdavo elektroniniu būdu. Ji nežinojo, kad pridėtinės vertės mokesčio deklaracijos buvo tikslinamos. Ji pasitikėjo buhaltere, todėl Valstybinei mokesčių inspekcijai teikiamų deklaracijų detaliai netikrindavo.

Nors nuteistoji T. I. savo kaltės nepripažino, byloje surinktais ir ištirtais įrodymais pilnai įrodyta, kad T. I., būdama UAB „duomenys neskelbtini“ generaline direktore ir būdama atsakinga už įmonės ūkinę – finansinę veiklą, įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, ataskaitų pateikimą bei įmonės veiklą, ne tik, kad UAB „duomenys neskelbtini“ buhalterinėje apskaitoje neapskaitė už maitinimo paslaugas gautų 25351,82 Lt pajamų, bet ir, tai, kad UAB „duomenys neskelbtini“ pažeidė Lietuvos Respublikos 2002 m. kovo 5 d. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX – 751 15 straipsnio 1 dalies, 90 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 1 d. apskaitos registruose neužregistravo, iš viso 25351,82 Lt įplaukų (čekių ir „nemokėtojų“) ir nuo jų nepriskaičiavo ir nesumokėjo į valstybės biudžetą 3867,22 Lt pridėtinės vertės mokesčio, todėl Klaipėdos apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktose 2008 m. gegužės – rugpjūčio mėnesių pridėtinės vertės mokesčių deklaracijose nurodė neteisingus duomenis apie pridėtinės vertės apmokestinamąją vertę ir pardavimo pridėtinės vertės mokestį, dėl ko išvengė mokėtino į biudžetą pridėtinės vertės mokesčio 3867,22 Lt. Tokiu būdu šiuo laikotarpiu įmonė pateikė neteisingus duomenis apie savo pajamas valstybinei mokesčių inspekcijai.

Taigi iš išdėstyto matyti, jog ne visos pajamos buvo įtrauktos į apskaitos registrus. Tai būtent lėmė mokėtino pridėtinės vertės mokesčio dydį.

Kaip matyti iš UAB „duomenys neskelbtini“ ūkinės finansinės veiklos 2009 m. balandžio 14 d. Nr. 5-3/31 specialisto išvados, ji patvirtina, jog UAB „duomenys neskelbtini“ buhalterinėje apskaitoje ne tik neapskaitė 25351,82 Lt maitinimo paslaugų tame tarpe ir darbuotojų privatiems poreikiams tenkinti („nemokėtojai“), bet ir tai, kad UAB „duomenys neskelbtini“ pažeidė Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX – 574 6 str. 2 d., 12 str. 1 d. bei Lietuvos Respublikos 2002 m. kovo 5 d. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX -751 15 str. 1 d., 90 str. 1 d. nuostatas, kadangi laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 1 d. apskaitos registruose neužregistravo, iš viso 25351,82 Lt įplaukų ir nuo jų nepriskaičiavo ir nesumokėjo į valstybės biudžetą 3867,22 Lt PVM, bei Klaipėdos apskrities VMI pateiktose 2008 m. gegužės – rugpjūčio mėnesių PVM deklaracijose nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis apie PVM apmokestinamąją vertę ir pardavimo PVM.

Apeliacinės instancijos teisme, atlikus įrodymų tyrimą, buvo apklausti du specialistai dėl UAB „duomenys neskelbtini“ ūkinės finansinės veiklos 2009 m. balandžio 14 d. Nr. 5-3/31 specialisto išvados.

Specialistas Danius Stražinskas parodė, jog specialisto nustatytas skirtumas yra netiesiogiai susijęs su apskaitos dokumentais. Jis nustatytas remiantis įmonės duomenimis, suvestinėmis, kurios gali sutapti su pirminiais dokumentais, kitokiomis ūkinėmis operacijomis. Ir tai yra tik skirtumas. Specialisto nuomone, nuo šios sumos nėra deklaruojamas pridėtinės vertės mokestis, nes remiantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymu, svarstytinas klausimas ar šis skirtumas yra pridėtinės vertės mokesčio objektas. Specialistas rėmėsi Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsniu, kuriame nurodoma, kad pridėtinės vertės mokesčio objektas yra gautas arba gautinas atlygis už prekių ar paslaugų tiekimą, o iš pateiktų duomenų nesimato, kad šis skirtumas būtų susijęs su atlygiu už pateiktas prekes ar paslaugas. Pridėtinės vertės mokesčio įstatyme paaiškinta, kaip apskaičiuojamas pardavimo pridėtinės vertės mokestis nuo suteiktų prekių ir paslaugų privatiems poreikiams tenkinti. Pardavimo pridėtinės vertės mokestis skaičiuojamas remiantis prekių ar paslaugų įsigijimo savikaina. Specialisto teigimu, šioje byloje jis nemato, kad būtų skaičiuojama prekių ir paslaugų savikaina, kuri tariamai suvartota privatiems poreikiams tenkinti. „Nemokėtojų“ sąskaita programinis sprendimas užbaigti operacijas susijusias su kasos aparato veikimu tam, kad būtų galima uždaryti tą programą tą dieną. Kai yra prekės ir paslaugos suteiktos, bet jų atlygis, koks turi būti gautas, dar tuomet nėra žinomas, pvz., gali būti vėliau išrašyta sąskaita faktūra, tai tam, kas užfiksuota buvo ši operacija kaip vidinis apskaitos dalykas, kad paimti produktai, prekės ir paslaugos, norima pardavimo kaina. Tačiau tai nesusiję su tuo, kad turėtų būti ir gautas toks atlygis už gautas prekes. Nuolaida galėjo būti suteikta vėliau, galėjo būti prekės įformintos, nuosaviems poreikiams tenkinti, kažkokia dalis reprezentacinės sąnaudos ar išlaidos. Toje srityje taip užfiksuota. Anot specialisto, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo prasme, prievolė apskaičiuoti pridėtinės vertės mokestį už tiekiamą prekę ar paslaugą atsiranda tada, kai išrašoma sąskaita faktūra, kuria įforminamas šių prekių pirkimas ar paslaugų teikimas. Taip pat yra paaiškinimas, ką daryti, jei sąskaita faktūra nėra išrašoma. Tai nurodyta PVM tinklalapyje. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 str. 1 d., 2 d., 2 p. numato, kad apmokestinimo momentas, atsiras įvykus tam iš nurodytų įvykių, kuris įvyksta anksčiau, kai prekė perduodama ar paslauga suteikiama arba kai gaunamas atlygis už patiektą prekę ar suteiktą paslaugą. Specialisto žiniomis įmonė tiekimą įformino gale sąskaita faktūra. Buvo laikoma, kad ne kiekviena prekė teikiama atskirai, o jų perdavimas tam tikriems asmenims užėmė tęstinį laiką. Tas sandoris buvo tęstinis, fiksavimas vyko du ar tris mėnesius, o sandorį nusprendė užbaigti išrašydami sąskaita faktūra. Skirtumui sąskaita faktūra nėra išrašyta, nes reikėtų žiūrėti, kas buvo įvertinta, t. y., kad ta suma, kuriai buvo išrašyta sąskaita faktūra, ji turėtų būti didesnė nei perduotų prekių ar paslaugų savikaina. Tačiau tokių duomenų nebuvo. Pridėtinės vertės mokesčio sąskaita faktūra išrašoma, kai užbaigiamas prekių tiekimas ir paslaugų tiekimas. Tam tikrais atvejais gali būti įforminamas avansas. Sąskaita faktūra gali būti neišrašoma visiškai, kai prekių tiekimas susijęs su neapmokestinamais asmenimis, t. y. fiziniais asmenimis, kurie neprašo sąskaitos faktūros, tuomet išduodamas kasos aparato kvitas, pagal kurį galima apskaičiuoti pardavimo pridėtinės vertės mokestį. Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 84 str. mokestinis laikotarpis yra kalendorinis mėnuo. Specialistas nurodė, jog žiūrėjo, kuo remiantis buvo pateiktos pridėtinės vertės mokesčio deklaracijos, t. y. remiantis apskaitos duomenimis, kurie susiję su kasos aparate užfiksuotu atlygiu, tiek atsiskaitymu kreditinėmis kortelėmis, tiek išrašytomis sąskaitomis faktūromis. Dėl mokesčio apskaičiavimo pagrįstumo, pasak specialisto, jis nenustatė, kad tas paskaičiavimas prieštarautų mokesčio mokėtojo duomenims. Tai, kas nustatyta specialisto išvadoje, specialisto D. Stražinsko nuomone, siekta pagrįsti, kad tai yra pajamos. Tačiau nebuvo nustatyta pajamų savikaina, kokiu būdu už jas gautas atlygis, kad jos taptų pridėtinės vertės mokesčio objektas. Remiantis vien „R-Keeper“ programa negalima pasakyti, kad 25000 Lt buvo gautos pajamos ar nuolaidos. Programa „R-Keeper“ apskaičiavo tik grynus gautus pinigus, kreditinėmis kortelėmis gautus atsiskaitymus ir kiek buvo uždaryta sąskaitų, kur sandoriai buvo įforminami sąskaitomis faktūromis. Tai kaip atskiras dokumentas ir atskirai patenka į deklaraciją. Dėl įmonėje nurodytų nuolaidų pritaikymo, ar jas reikia laikyti negautomis pajamomis – pardavimo sistemą kiekvienas mokesčių mokėtojas nusistato individualiai. Jei būtų taip sukonfigūruota programa ir savo valdymo tikslais nebūtų rodę nuolaidų, o būtų fiksavę faktus, čekių sąrašas būtų sutapęs su kasos aparato knyga, nebūtų buvę problemų. Specialisto manymu, nuolaidos nėra pridėtinės vertės mokesčio objektas, nei finansinės apskaitos dalykas. Tai priklauso nuo įmonės pasirinktos apskaitos politikos: ar įmonė rodys norias gauti pajamas, jas diskontuos ir rodys kiek realiai pavyko uždirbti, ar iš karto rodytų, kad įplaukos sutaptų su faktu ir tokiu būdu nebūtų iškilę skirtumų. Čekių sąrašas – statistinis rinkinys, kuriame saugoma tam tikra informacija, neįskaitant nuolaidų ar antkainių. Norint žinoti kiek iš tikrųjų gauta įplaukų, pajamų, reikia atsidaryti čekį, eilutė kompiuterio ekrane, kur bus užfiksuota visa apskaita. Specialisto teigimu, atsiradę nesutapimai paaiškėtų analizuojant čekius (t. 5., b. l. 12-13).

Apeliacinės instancijos teisme apklausta specialistė Vija Vinksienė parodė priešingai, jog ūkinės finansinės veiklos tyrimo metu buvo nustatyta, kad įmonė nepagrindė apskaitos dokumentais ir neužregistravo apskaitos registruose, iš viso 26562,67 Lt. Šios pajamos, specialistės teigimu, nebuvo pagrįstos apskaitos dokumentais, nebuvo užregistruotos ir nuo jų nebuvo priskaičiuotas pridėtinės vertės mokestis, deklaruotas ir sumokėtas. Specialistės teigimu, Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 str. 2 d. reglamentuoja, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai privalo būti užregistruoti apskaitoje, nes nuo jų keičiasi turtas ir visi kiti duomenys. Dėl šios priežasties, buvo pažeistas Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 str. 2 d., 12 str. 1 d. nuostatos, nes įmonė privalo tai registruoti apskaitos registruose ir privalo pagrįsti apskaitos dokumentuose visas operacijas ir visus įvykius. Kadangi tai padaryta nebuvo, atitinkamai tai nebuvo deklaruota, nebuvo priskaičiuoti mokesčiai, todėl buvo pažeistas Mokesčių administravimo įstatymas bei Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas. Dėl nuolaidų ir darbuotojų maitinimo, specialistė nurodė, jog visa tai buvo galima įforminti dokumentais. Kaip patvirtino specialistas, kad „R-Keeper“ sąraše yra įtrauktos visos ūkinės operacijos, nesvarbu, ar tai vakarykštis patiekalas ar kas kitas. Fiskalinis kvitas – tai, ką asmuo pavalgė ir sumokėjo. Įmonė apskaitė šias pajamas, tačiau atsirado skirtumas nuo to momento kai „įmuša“ patiekalą iki apmokėjimo. Jei tą skirtumą būtų pagrindę pridėtinės vertės mokesčio sąskaitom faktūrom, pažymomis, įsakymais, nurašymais, dar kokiais nors dokumentais, nebūtų pažeidimų. Matosi kiek yra „įmušta“ nemokėtojų čekių, kiek gavo pajamų, kiek išregistravo. Tai skirtumas išvestas, kiek yra nemokėtojų – 25562 Lt, tai yra pajamos, nuo kurių turi būti apskaičiuoti mokesčiai. Buvo aiškinama, kad tai yra „nemokėtojai“, tačiau įmonė nepateikė jokių įsakymų, nurašymų, nors buvo prašoma pateikti dokumentus. Tyrimas buvo atliekamas pagal pateiktus dokumentus. Nebuvo nei nurašymų, nei įsakymų, kad tam tikri žmonės gali maitintis už tam tikrą pinigų sumą. Nustatyta, jog valstybės biudžetui nesumokėtas 3867 Lt pridėtinės vertės mokestis. Už laikotarpį nuo 2008 m. gegužės iki rugsėjo mėnesio nebuvo teisingai deklaruotas pridėtinės vertės mokestis, nes įmonė rugsėjo gale išrašė tik vieną sąskaitą. O pridėtinės vertės mokesčio įstatymas numato, kad atsiskaitymo laikotarpis yra vienas mėnuo. Už mėnesį privaloma deklaruoti visas pajamas. Po to, galima tikslinti, teikti patikslintas deklaracijas. Tačiau pasibaigus mėnesiui, už tą mėnesį turi sutvarkyti visą buhalterinę apskaitą. Vėliau galima taisyti klaidas. Šiuo atveju, pasak specialistės, įmonė yra uždaroji akcinė bendrovė, kurios darbinis kalendorius yra mėnuo, už kurį privalo rodyti pajamas, sąnaudas, deklaruoti mokesčius. Nors įmonė teikė deklaracijas kas mėnesį, tačiau buvo išrašyta tik viena sąskaita už gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio mėnesius. O turėjo būti sąskaita ir deklaracija už kiekvieną mėnesį atskirai. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 84 str. reglamentuoja, visų įmonių veiklą. Nurodyta, kad 1) mokestinis laikotarpis yra kalendorinis mėnuo, jei šiame straipsnyje nenustatyta kitaip; 2) jei visos pridėtinės vertės mokesčio mokėtojo pajamos iš ekonominės veiklos per praėjusius kalendorinius metus neviršijo 200 000 Lt, toks pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas turi teisę pateikti mokesčio administratoriui prašymą mokestiniu laikotarpiu laikyti kalendorinį pusmetį. Šiuo atveju pajamos buvo viršytos, o prašymo nebuvo. „R-Keeper“ programa parodė visą čekį, visas gautas pajamas. Būtent šis skirtumas nustatytas, jis nepagrįstas apskaitos dokumentais, neužregistruotas registruose, nepriskaičiuotas pridėtinės vertės mokestis, nesumokėta valstybės biudžetui. Nors yra teigiama, kad dokumentas yra ir elektroninis liudijimas, tačiau tokiu atveju, specialistei nėra aišku kodėl jis nėra užregistruotas apskaitos registruose, nuo kurių skaičiuojami mokesčiai. Būtent remiantis apskaitos registrais buhalteris ima duomenis į visas deklaracijas. Buhalteris neskaičiuoja „popieriukų“. Specialistės nuomone, problema prasidėjo nuo to, kad įmonė apskaitinėja tik fiskalinius kvitus, o „R-Keeper“ programoje įvedinėjo viską. Nėra pajamų nuo pradžios iki galo. „R-Keeper“ viskas užregistruota. Pažymėjo, jog klientas gali valgyti nemokamai, tačiau tai turi būti įforminta dokumentais. 25000 Lt susidaro nuo pirmo įspaudimo iki pinigų sumokėjimo. Tai, kas buvo sumokėta, viskas buvo apskaityta. 25000 Lt nėra nuolaidos, nes nesimato iš dokumentų, kad tai nuolaidos, tai nėra įforminta nuolaidomis (t. 5., b. l. 13-14).

Iš to, kas išdėstyta, matyti nors abiejų apeliacinės instancijos teisme apklaustų specialistų nuomonės, dėl pateiktos 2009 m. balandžio 14 d. specialisto išvados Nr. 5-3/31 yra skirtingos, tačiau akivaizdu, jog specialistas D. Stražinskas nepaneigė to, kad tiriamuoju laikotarpiu UAB „duomenys neskelbtini” buhalterinėje apskaitoje buvo apskaitytos 13963,67 Lt gautos pajamos už parduotus patiekalus (6030,15 +1839,82 + 4862,75 + 1210,85 + 20,10) ir 12619,10 Lt įplaukos iš „nemokėtojų” pajamų (6948,90 + 3587,90 + 2082,30), o tik nurodė, jog šie duomenys yra gauti iš skirtingų kompiuterinės programos ataskaitų, kurių skirtingas tikslas. Specialistas negalėdamas paaiškinti susidariusio skirtumo tik pabrėžė, jog atsiradę nesutapimai paaiškėtų analizuojant čekius.

Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė T. I. už tai, kad ji nors ir žinodama, kad buhalterinėje apskaitoje neužfiksuotos visos ūkinės operacijos, užregistruotos „R-Keeper“ programoje, ir kad tokiu būdu apskaitoje nurodyti duomenys yra neteisingi, tačiau nepaisant to, tokius duomenis elektroniniu būdu Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė buhalterė, vykdydama T. I. nurodymus deklaruoti pridėtinės vertės mokestį. T. I. nusikalstama veika pasireiškė tuo, kad ji, kaip įmonės generalinė direktorė, būdama tiesiogiai atsakinga už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą ir ataskaitų pateikimą, nepateikusi buhalterei visų duomenų apie įvykdytas ūkines operacijas bei nurodžiusi jai užpildyti, pasirašyti ir elektroniniu būdu persiųsti deklaracijas valstybės įgaliotai institucijai, pateikė šiai institucijai neteisingus duomenis apie įmonės pajamas bei pelną, taip realizuodama BK 220 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviuosius požymius. Pajamos nebuvo pagrįstos apskaitos dokumentais, nebuvo užregistruotos ir nuo jų nebuvo priskaičiuotas pridėtinės vertės mokestis, deklaruotas ir sumokėtas. Visos ūkinės operacijos, privalėjo būti pagrįstos apskaitos dokumentais ir parodytos įmonės buhalterinėje apskaitoje. Tokiu būdu buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX – 574, 6 str. 2 d., 12 str. 1 d. bei Lietuvos Respublikos 2002 m. kovo 5 d. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX -751, 15 str. 1 d., 90 str. 1 d. nuostatos.

Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 str. 2 d. 2 p. numato, jog prievolė apskaičiuoti pridėtinės vertės mokestį už teikiamą prekę arba teikiamą paslaugą atsiranda ne tik, kuomet išrašoma pridėtinės vertės mokesčio sąskaita faktūra, tačiau ir tuomet, jeigu už tiekiamą prekę ar paslaugą pridėtinės vertės mokesčio sąskaita faktūra ar kitas vietoj jos prekių tiekimui ar paslaugų teikimui įforminti naudojamas dokumentas neišrašytas įvyksta vienas iš nurodytų įvykių pirmiau, tai: prekė perduodama arba paslauga suteikiama; arba gaunamas atlygis už patiektą prekę ar suteiktą paslaugą. Šiuo atveju kolegija konstatuoja, jog buvo suteikta paslauga.

Šioje baudžiamojoje byloje kilo ginčas ar tai laikytina pridėtinės vertės mokesčio objektu, nes pasak nuteistosios advokato, nėra gautas atlygis. Tačiau pažymėtina, jog pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas, pridėtinės vertės mokesčio objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas: prekės ir paslaugos teikiamos už atlygį; prekių tiekimas ir paslaugų teikimas apmokestinamas asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą. Kolegijos nuomone 25351,82 Lt maitinimo paslaugos, kurias suteikė UAB „duomenys neskelbtini“ vykdydama ūkinę veiklą, yra pridėtinės vertės mokesčio objektas, tačiau jos įstatymo nustatyta tvarka nėra apskaitytos buhalterinėje apskaitoje.

Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, jog nėra būtina pridėtinės vertės mokesčio sąskaitas faktūras išrašyti kas mėnesį. Specialistė pagrįstai nurodė, jog UAB „duomenys neskelbtini“ nesilaikė pridėtinės vertės mokesčio įstatymo reikalavimų, kadangi tuo metu galiojusio Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 84 str. 1 d. numatė, kad mokestinis laikotarpis yra kalendorinis mėnuo. To paties straipsnio 2 d. nurodyta, kad pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas turi teisę prašyti mokesčio administratoriaus, kad įmonei būtų nustatytas mokestiniu laikotarpiu – kalendorinis pusmetis. UAB „duomenys neskelbtini“ nebuvo pateikę mokesčių administratoriui prašymo, kad mokestiniu laikotarpiu būtų nustatytas – kalendorinis pusmetis, todėl įmonės mokestinis laikotarpis yra mėnuo.

Buhalterinės apskaitos įstatyme Nr. IX-574 21 str. numatyta, kad už buhalterinės apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas, būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą ir privalėdamas garantuoti buhalterinių įrašų teisingumą. Šio įstatymo 6 str. numato, kad į apskaitą būtina įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, įsipareigojimų dydžio pakeitimu, o 4 str. - ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės vartotojams.

Žinomai neteisingais laikomi duomenys, neatitinkantys subjekto, kurio vardu pateikiama deklaracija, pajamų, pelno, turto ar jų naudojimo. Esminę reikšmę šiuo atveju turi tai, kad teikiant neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą siekiama išvengti mokesčių. Baudžiamajai atsakomybei kilti pagal LR BK 220 str. 1 d. būtinos šios sąlygos: 1) įrašymas į deklaraciją žinomai neteisingų duomenų; 2) dokumentų pateikimas valstybės įgaliotai institucijai. Nagrinėjamoje byloje abi šios būtinos sąlygos išpildytos: T. I. būdama UAB „duomenys neskelbtini“ generalinė direktorė, į 2008 m. gegužės – rugpjūčio mėnesių pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas įrašė žinomai neteisingus duomenis, siekdama išvengti mokėjimo į biudžetą pridėtinės vertės mokesčio 3867,22 Lt. Taip pat, šias deklaracijas pateikė valstybės įgaliotai institucijai Valstybinei mokesčių inspekcijai. Šio nusikaltimo sudėtis yra formalioji. Veika baigta yra nuo to momento, kai atitinkama valstybės įgaliota institucija gauna deklaraciją su įrašytais neteisingais duomenimis apie asmens pajamas, turtą, pelną. Kolegijos nuomone, be jokios abejonės T. I. veika yra baigta, Valstybinė mokesčių inspekcija pateiktas deklaracijas gavo.

BK 220 str. 1 d. numatyta veika padaroma tiesiogine tyčia. Asmuo suvokia, kad į deklaraciją įrašė ir pateikė žinomai neteisingus duomenis valstybės įgaliotai institucijai, siekdamas išvengti mokesčių, ir to nori. Konstatuotina, jog T. I. suvokė, kad PVM deklaracijoje, įrašė žinomai neteisingus duomenis ir pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai, siekdama išvengti mokėjimo į biudžetą pridėtinės vertės mokesčio 3867,22 Lt, ir norėjo taip veikti. Apeliacinio skundo argumentas, kad tyčios bei tikslų išvengti mokesčių į valstybės biudžetą T. I. neturėjo, nes viską tvarkė buhalterė, o ji ją pasitikėjo yra nepagrįstas. Iš šios formuluotės matyti, kad ji pripažįsta, kad deklaracijose pateikė žinomai neteisingus duomenis apie įmones pajamas. Kolegija sutinka su prokuroro pozicija, jog T. I. tyčinį veikos pobūdį pagrindžia tai, kad T. I. 2008-04-29 įsakymu Nr. 08/07, nustatė, kad ataskaitas apie suteiktas paslaugas bei patiekalų kainas pateikia generalinė direktorė t. y. ji pati, vadovaudamasi programos „R-Keeper“ ataskaitomis, o už suteiktas paslaugas įsakyme nurodyti darbuotojai įgyją teisę sumokėti vieną kartą metuose, šiuo įsakymu T. I. tik atidėjo apmokėjimą už suteiktas paslaugas. Pažymėtina, jog ir už 2007 m. taip pat nebuvo išrašytos pridėtinės vertės mokesčio sąskaitos faktūros pagal „R-Keeper“ ataskaitų parodymus. T. I. žinojo, kad už mokestinį laikotarpį suteiktas maitinimo paslaugas, taip pat ir paslaugas privatiems klientams tenkinti, turi būti išrašoma pridėtinės vertės mokesčio sąskaita faktūra, kuri pagrindžia paslaugų suteikimą ir pateikiama, kad paslaugos gavėjas ją apmokėtų. Tačiau T. I. tik suteikė teisę atidėti šios paslaugos apmokėjimą vėlesniam laikui, t. y. vieną kartą per metus. Kolegija sprendžia, kad T. I. būdama UAB „duomenys neskelbtini“ generaline direktore ir būdama atsakinga už įmonės ūkinę - finansinę veiklą, įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, ataskaitų pateikimą bei įmonės veiklą, suprato ir žinojo, kad būtina „nemokėtojams“ suteiktoms paslaugoms išrašyti pridėtinės vertės mokesčio sąskaitas faktūras.

Kolegija tokius T. I. apeliacinio skundo teiginius vertina kritiškai, kaip siekį išvengti atsakomybės. Tuo pačiu kolegija pažymi, jog įstatymų reikalavimų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistosios T. I. gynėjas advokatas teigė, jog 5 metų laikotarpiu galima tikslinti pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas. Kolegija pažymi, jog šis laikotarpis suteikia galimybę patikslinti deklaracijas tais atvejais, kai yra padarytos techninės klaidos, netikslumai, dėl neatsargumo ar dėl kitų priežasčių atsiradę netikslumai, o ne galimybė 5 metams atidėti mokesčių mokėjimą. Be to, specialistė nurodė, jog ūkio subjektas turi teisę 5 metų laikotarpiui tikslinti PVM deklaracijas, tačiau buhalterinėje apskaitoje tai privalo būti pagrindžiantys dokumentai, šiuo atveju neginčijamai nustatyta, jog tokių dokumentų nebuvo.

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad T. I., būdama UAB „duomenys neskelbtini“ generaline direktore, buvo atsakinga už apskaitos dokumentuose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą bei, kad žinojo, jog buhalterinėje apskaitoje neužfiksuoti visi buhalteriniai ūkiniai įvykiai ir visos ūkinės operacijos užregistruotos „R – Keeper“ kompiuterinėje programoje ir, tokiu būdu apskaitoje nurodyti duomenys yra neteisingi, tačiau siekdama išvengti mokesčio sumokėjimo, nuo buhalterinėje apskaitoje neužfiksuotų pajamų už suteiktas maitinimo paslaugas asmenims bei „R-Keeper“ programos „Nemokėtojų“ skyriuje, Klaipėdos apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai deklaravo PVM deklaracijose neteisingus duomenis.

Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai Valstybinės mokesčių inspekcijos pareikštą civilinį ieškinį patenkino.

Įvertinusi visas reikšmingas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 13 d. nuosprendis dalyje dėl T. I. nuteisimo pagal BK 220 str. 1 d. yra teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

T. I. gynėjo advokato Remigijaus Jakšto apeliacinį skundą dalyje dėl T. I. nuteisimo pagal BK 220 str. 1 d. atmesti.