Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Atsakovės atstovui prašant taikyti ieškinio senatį, nagrinėjamu atveju spręstinas termino kreiptis į teismą, ginant pažeistas subjektines teises, nustatymo klausimas.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1507-520/2018, 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2339-822/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-291-822/2018, 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažintos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-786-520/2018, 2018 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2202-756/2018). Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises, ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios (žr. LVAT 2018 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2202-756/2018).

Teismo posėdžio metu pareiškėjas patvirtino, jog apie subjektinių teisų pažeidimą skunde nurodytu būdu jam buvo žinoma visą bausmės atlikimo Alytaus PN laikotarpį.

Jau minėta, kad pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN atlieka periodiškai nuo 2009 m. birželio 5 d. Byloje esantis medicininis pažymėjimas (b. l. 36) patvirtina, kad dėl pablogėjusios psichologinės būklės pareiškėjas 2018 m. birželio 18 d. buvo konsultuotas gydytojo psichiatro, jam buvo skirtas medikamentinis gydymas. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjo psichologinė būklė būtų pablogėjusi iki 2018 m. birželio 18 d. Nenustatyta, jog pareiškėjui kreipiantis į teismą, sveikatos problemos, dėl kurių, pareiškėjo teigimu, jis negalėjo kreiptis į teismą, buvo išnykusios. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad pareiškėjas su įvairiais skundais į teismą kreipėsi ir anksčiau (2012 m. liepos mėn., 2013 m. rugsėjo mėn., 2014 m. rugsėjo, spalio, gruodžio mėn. ir kt.).

Apibendrinant tai, kas aukščiau išdėstyta, darytina išvada, kad termino kreiptis į teismą praleidimą sąlygojo ne objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, o paties pareiškėjo pasirinktas tam tikro elgesio modelis, pagrindo praleisto termino atnaujinimui nėra.

Kadangi su skundu pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2020 m. birželio 30 d. (b. l. 6), darytina išvada, jog ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 5 d. iki 2017 m. birželio 30 d. pareikšti yra praleistas, todėl šioje dalyje skundas netenkintinas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

LVAT savo praktikoje (LVAT 2010 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-614/2010) laikosi nuostatos, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Vertindamas byloje esančius įrodymus, teismas vadovaujasi LVAT suformuotu įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimu, pagal kurį, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui; laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.).

Iš Nekilnojamojo turto nuomos parduotuvės nuteistiesiems veiklai sutarties ir Nekilnojamojo turto pastato – parduotuvės patalpų perdavimo ir priėmimo nuomai akto (b. l. 133-136, 139) matyti, kad pagal 2017 m. birželio 13 d. Nekilnojamojo turto nuomos parduotuvės nuteistiesiems veiklai sutartį Nr. 74, sudaryta tarp Alytaus PN ir UAB „Pontem“, UAB „Pontem“ buvo perduotos patalpos, esančias Ulonų g. 8A, Alytus, siekiant nuteistuosius aprūpinti maisto produktais ir pramoninėmis prekėmis, užtikrinant būtiniausių maisto produktų ir būtiniausių reikmenų asortimentą (Sutarties 1–2 punktai), UAB „Pontem“ įsipareigojo maisto produktus ir būtiniausius reikmenis parduoti, vadovaujantis laisvos rinkos kriterijais ir užtikrinti, kad maisto produktų ir būtiniausių reikmenų pardavimo kainos neviršytų vidutinių kainų, nustatytų parduotuvėse, kurių apyvarta yra panaši ir veikiančių toje miesto teritorijoje, kurioje yra turto valdytojas (Sutarties 12.3 punktas), bei vykdant veiklą, laikytis Bausmių vykdymo kodekso, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 11 d. nutarimu Nr. 697 patvirtintų Mažmeninės prekybos taisyklių, Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 9 d. įsakymo Nr. V-172 „Dėl tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų asortimentų ir kainų kontrolės taisyklių patvirtinimo“, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių reikalavimų (Sutarties 12.11 punktas).

Į bylą pateikti Būtiniausių reikmenų ir maisto produktų, esančių įstaigos parduotuvėje nuteistiesiems, kainų patikrinimo aktai (b. l. 37-132) patvirtina, kad, vadovaujantis Alytaus PN direktoriaus 2017 m. sausio 26 d. įsakymu Nr. 1-21 „Dėl būtiniausių reikmenų ir maisto produktų, esančių įstaigoje veikiančioje parduotuvėje asortimento, kainų tikrinimo tvarkos“, laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d. ne rečiau kaip kartą per mėnesį buvo atliekamas Alytaus PN veikiančioje parduotuvėje nuteistiesiems esančių maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kainų patikrinimai ir palyginimas su tokių pačių prekių kainomis parduotuvėse „Aibė“, „Pakalnutė“, o nuo 2020 m. kovo mėn. – el. parduotuvėje „Barbora“.

Išanalizavus Būtiniausių reikmenų ir maisto produktų, esančių įstaigos parduotuvėje nuteistiesiems, kainų patikrinimo aktus, darytina išvada, kad Alytaus PN veikiančioje parduotuvėje parduodamų daugumos prekių kainos nuo Alytaus mieste veikiančių parduotuvių parduodamų kainų skirdavosi nežymiai; kai kurių prekių kainos būdavo žemesnės arba pardavinėjamos tokia pat kaina. Iš Būtiniausių reikmenų ir maisto produktų, esančių įstaigos parduotuvėje nuteistiesiems, kainų patikrinimo aktų matyti, kad pataisos įstaigoje veikiančioje parduotuvėje kai kurių parduodamų prekių kainos būdavo aukštesnės, nei Alytaus mieste veikiančiose parduotuvėse ir jas viršydavo 10 procentų: pagal 2017 m. rugpjūčio 22 d. Būtiniausių reikmenų ir maisto produktų, esančių įstaigos parduotuvėje nuteistiesiems, kainų patikrinimo aktą 10 procentų didesne nei parduotuvėse „Aibė“ ir „Pkalanutė“ kaina buvo parduodama dantų pasta „Colgate Wahitening“ (b. l. 39-40); pagal 2018 m. kovo 8 d. Būtiniausių reikmenų ir maisto produktų, esančių įstaigos parduotuvėje nuteistiesiems, kainų patikrinimo aktą šokoladas „Schogeten“ (b. l. 55-56); pagal 2020 m. kovo 18 d. Būtiniausių reikmenų ir maisto produktų, esančių įstaigos parduotuvėje nuteistiesiems, kainų patikrinimo aktą plikyti ryžiai (b. l. 115-116); pagal 2020 m. balandžio 22 d. Būtiniausių reikmenų ir maisto produktų, esančių įstaigos parduotuvėje nuteistiesiems, kainų patikrinimo aktą plikyti ryžiai (b. l. 117-118). Iš 2019 m. balandžio 8 d. Būtiniausių reikmenų ir maisto produktų, esančių įstaigos parduotuvėje nuteistiesiems, kainų patikrinimo akto matyti, kad 2019 m. balandžio 4 d. patikrinimo metu atsakingi asmenys nustatė, jog didesnėmis kainomis buvo parduodami mandarinai, česnakai, kiaušiniai, svogūnai, bulvės, varškė „Piemenėlio“, sausainiai „Karovka“, meduoliai (b. l. 91-92); 2020 m. balandžio 18 d. patikrinimo metu – arbata Posti melisų, kefyras „Piemenėlio“, kvietiniai miltai, pienas ir kt. (b. l. 119-120); 2020 m. birželio 10 d. patikrinimo metu – kefyras „Piemenėlio“, kvietiniai miltai, burokėliai, kopūstai, grikių kruopos ir kt. (b. l. 121-122); 2020 m. birželio 30 d. patikrinimo metu – kvietiniai miltai, burokėliai, imbiero šaknys ir kt. (b. l. 123-124). Būtiniausių reikmenų ir maisto produktų, esančių įstaigos parduotuvėje nuteistiesiems, kainų patikrinimo aktų duomenimis, aukštesne kaina parduodamų prekių skaičius svyravo nuo vieno - dviejų (2017 m. rugpjūčio 22 d., 2018 m. kovo 8 d., 2020 m. kovo 16 d., 2020 m. balandžio 15 d. patikrinimai) iki aštuonių-keturiolikos (2019 m. balandžio 4 d., 2020 m. balandžio 18 d., 2020 m. birželio 10 d., 2020 m. birželio 30 d. patikrinimus). 2020 m. birželio 30 d. patikrinimo mete (b. l. 123-124) pažymėta, kad su pataisos įstaigos parduotuvės administracijos atstovais buvo svarstytas kainų dydžių reguliavimas bei kainų sumažinimo operatyvumas. Į bylą nepateikta duomenų, patvirtinančių, kad patikrinimų metu nustačius didesnes kaip 10 procentų maisto produktų kainas, Alytaus PN direktorius parduotuvės savininkui būtų pateikęs raštišką įspėjimą. Taigi byloje esantys duomenys patvirtina pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad Alytaus PN parduotuvėje kai kurių prekių kainų skirtumas tam tiktais periodais buvo didesnis, nei reglamentuoja Kainų kontrolės taisyklės. Nors apie kiekvieną nustatytą kainų neatitikimą Kainų kontrolės taisyklėms pataisos įstaigos direktorius privalo raštu pranešti parduotuvės savininkui, atsakovės atstovas pateikė tik vieną 2020 m. liepos 1 d. Būtiniausių reikmenų ir maisto produktų, esančių įstaigos parduotuvėje nuteistiesiems, kainų patikrinimo aktą (b. l. 123-124), kuris patvirtina, jog apie kainų dydžių neatitikimą buvo informuota pataisos įstaigos parduotuvės administracija.

Įvertinus tai, kas aukščiau išdėstyta, darytina išvada, kad nagrinėjamu atsakovės atstovas pažeidė Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, ir Kainų kontrolės taisyklių reikalavimus užtikrinti, kad Alytaus PN parduotuvėje parduodamų prekių pardavimo kainos neviršytų šių prekių vidutinių kainų.

Dėl turtinės žalos kaip civilinės (deliktinės) atsakomybės sąlygos elemento, visų pirma pažymėtina, kad pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Minėtoje nuostatoje taip pat nurodyta, kad piniginė žalos išraiška yra nuostoliai, o jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Taigi, iš minėtos nuostatos matyti, kad bendriausia prasme įstatymų leidėjas asmens išlaidas, kurias jis patyrė dėl tam tikrų neteisėtų veiksmų, traktuoja kaip turtinę žalą.

Nagrinėjamo ginčo atveju tinkamais įrodymais būtų laikytini prekybos įmonės išduoti kasos aparato kasos kvitai, kuriuose atsispindėtų prekių įsigijimo data, įsigytų prekių pavadinimai ir jų kainos, tačiau pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad ginčo laikotarpiu jis pirko prekes, kurios Alytaus PN veikiančioje parduotuvėje buvo parduodamos aukštesne, nei Alytaus mieste veikiančiose parduotuvėse kaina. Pareiškėjo argumentai nedetalizuoti, nepatvirtinti įrodymais, neleidžia objektyviai įvertinti, ar pareiškėjas patyrė nuotolius, koks jų dydis.

Kadangi pareiškėjas neįrodė vienos iš būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – turtinės žalos buvimo fakto, todėl skundas dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo netenkintas.

Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, kad asmuo tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). LVAT yra nurodęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galbūt neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013). Nurodytos nuostatos suponuoja tvirtinimą, kad neturtinės žalos atsiradimui reikalinga nustatyti tokius pat, kaip ir turtinės žalos atlyginimo atveju, būtinus sudėtinius tarpusavyje organiškai susijusius elementus, be kurių neturtinės žalos atlyginimas yra negalimas. Be to reikšdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti bei įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju matyti, kad pareiškėjo argumentai dėl patirtos neturtinės žalos yra deklaratyvaus pobūdžio, nedetalizuoti. Aplinkybė, kad tam tikrais atvejais pareiškėjas negalėjo įsigyti jam reikalingų prekių, pati savaime nereiškia, jog pareiškėjo teisė įstaigos parduotuvėje įsigyti prekių buvo pažeista. Pareiškėjas neįrodė, kad tam tikras prekes įsigyti buvo būtina. Nepateikta duomenų, kad būklę, galinčių objektyviai pagrįsti, kad pareiškėjui dėl jo sveikatos ir kitų aplinkybių buvo būtina nusipirkti atitinkamų prekių ir kad dėl per didelių kainų jis šių prekių negalėjo nusipirkti, nenurodė šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, todėl šie pareiškėjo teiginiai laikyti neįrodytais (ABTĮ 234 str. 2 d. 7 p., 56 str. 4 d.).

Medicininiame pažymėjime (b. l. 36) nurodyta, kad pareiškėjas yra nuolat konsultuojamas gydytojo psichiatro, stebima jo psichinė bei emocinė būsena, skiriamas medikamentinis gydymas. Byloje nėra duomenų, kad būkles, dėl kurių pareiškėjui teikiama medicininė pagalba, sukėlė per didelės Alytaus PN parduotuvėje maisto produktų kainos, todėl nevertintina, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai yra Alytaus PN administracijos neteisėtų veiksmų pasekmė. Todėl šiuo aspektu nėra vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų – žalos, ir valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, neturi pagrindo konstatuoti, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėjui atsirado jo nurodyta neturtinė žala.

Likusieji pareiškėjo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V.de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo D. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.