- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-03-28
- Bylos Nr.
- A-1507-520/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02410-2016-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Dalia Višinskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- S. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas S. S. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau ? ir Kauno AVPK), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2004 m. sausio 4 d. iki 2004 m. rugpjūčio 25 d. buvo laikomas Kauno AVPK areštinės kamerose netinkamomis ir kankinančiomis sąlygomis. Pareiškėjas pažymėjo, kad areštinės kamerose jam nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais reglamentuotas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas, kadangi ankštose 7 kv. m ploto kamerose buvo laikoma po 7–10 asmenis. Kamerose vietoj lovų buvo įrengti mediniai gultai, jose nebuvo langų, degė tik naktinis apšvietimas. Taip pat kamerose nebuvo šilto vandens, o praustis duše buvo leidžiama tik kartą per savaitę. Be to, sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, o teikiamas maitinimas, pareiškėjo teigimu, nebuvo pilnavertis. Šios kalinimo sąlygos, pareiškėjo vertinimu, jam sukėlė fizinius nepatogumus ir neigiamus dvasinius išgyvenimus. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno AVPK, atsiliepime į skundą su prašė jį atmesti.Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas Kauno AVPK areštinėje 2004 metais buvo laikomas nuo 2004 m. sausio 12 d. iki 2004 m. sausio 15 d., nuo 2004 m. vasario 10 d. iki 2004 m. vasario 12 d., nuo 2004 m. balandžio 15 d. iki 2004 m. balandžio 16 d., nuo 2004 m. birželio 8 d. iki 2004 m. birželio 10 d. ir 2004 m. rugsėjo 9 d. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad areštinė buvo rekonstruota ir pradėjo veikti nuo 2007 m. spalio 30 d., todėl nėra galimybes pateikti duomenis apie buvusios areštinės kamerų būklę, asmenų laikymo sąlygas ir kitą informaciją. Taip pat atsakovas prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 9 d. sprendimu pareiškėjo S. S. skundą atmetė.Teismas nustatė, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš jo kalinimo netinkamomis sąlygomis Kauno AVPK areštinėje nuo 2004 m. sausio 4 d. iki 2004 m. rugpjūčio 25 d.Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas pateikė prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą, nurodydamas, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenumato galimybės taikyti ieškinio senaties terminą. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimai nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl, anot pareiškėjo, jis nesuvokė, kad jo teisės yra pažeidžiamos.Teismas, atsižvelgęs į bylos aplinkybes, sprendė, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Kauno AVPK pradžios, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl jo netenkinančių kalinimo sąlygų į įstaigos administraciją. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją, todėl konstatavo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu žinojo (turėjo žinoti) apie galbūt atsakovo atliekamus pažeidimus, tačiau į teismą su skundu kreipėsi tik 2016 m. lapkričio 22 d. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl to, kad Konvencijos 3 straipsnis nereglamentuoja ieškinio senaties termino, nurodydamas, jog Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o EŽTT yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje. Taip pat teismas atkreipė dėmesį, kad lietuvių kalba yra tinkamai paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys kalinimo sąlygų, neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus.Teismo nuomone, pareiškėjo argumentai dėl to, kad pareigūnai jo prašymus gauti informaciją ignoravo, yra subjektyvūs ir negali pateisinti ieškinio senaties termino praleidimo. Byloje nėra jokių įrodymų, jog Kauno AVPK pareigūnai netinkamai elgėsi su pareiškėju ar atsisakė tenkinti jo prašymus. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, taip pat nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Dėl to atsakovo atstovo prašymą tenkino ir skundo reikalavimui nuo 2004 m. sausio 4 d. iki 2004 m. rugpjūčio 25 d. taikė trejų metų ieškinio senaties terminą.
III.
Pareiškėjas S. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą ? skundą tenkinti.Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neišreikalavo iš atsakovo visų bylai reikšmingų įrodymų, todėl apeliacinės instancijos teismo prašo iš atsakovo išreikalauti visus bylai reikšmingus įrodymus, kurių atsakovas nepateikė pirmosios instancijos teismui.Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėti turėjo vadovaudamasis EŽTT praktika, o ne nacionaliniais teisės aktais. Pareiškėjas, būdamas Kauno AVPK, buvo baudžiamas kankinant kaip tai numatyta Konvencijos 3 straipsnyje, todėl jam trejų metų ieškinio senaties terminas neturėjo būti taikomas. Pareiškėjas pažymi, kad ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą teismas gali spręsti savo iniciatyva, tačiau pirmosios instancijos teismas to tinkamai nepadarė.Pareiškėjo nuomone, nacionalinis reglamentavimas, kuriuo vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m, prieštarauja Konvencijos 3 straipsniui, kadangi EŽTT praktikoje yra išaiškinta, jog vienam asmeniui negali tekti mažiau kaip 3 kv. m išskaičiuojant baldų ir sanitarinio mazgo plotą. Jam nebuvo suteiktas minimalus nacionaliniais teisės aktais nustatytas plotas, kameros neatitiko sanitarinių ir higienos reikalavimų. Pareiškėjas teigia, jog buvimo Kauno AVPK metu nežinojo apie savo teises, nes ten nėra interneto, EŽTT sprendimai neišversti į lietuvių kalbą, o jo prašymai dėl informacijos suteikimo administracijos buvo ignoruojami. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių jo teiginius. Pareiškėjas prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą su prašymu, ar Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno AVPK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai pritaikė trejų metų ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas turėjo būti apdairus ir rūpestingas, jis turėjo galimybę sužinoti apie jo galbūt pažeistas teises nuo jo uždarymo į Kauno AVPK areštinę dienos. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas svarbių priežasčių, dėl ko turėtų būti atnaujintas praleistas terminas, nenurodo ir apeliaciniame skunde.Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o EŽTT yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė atlyginti žalą pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį konkrečioje šalyje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui S. S. iš Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį už kalinimą Kauno AVPK areštinėje nuo 2004 m. sausio 4 d. iki 2004 m. rugpjūčio 25 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, kadangi atsakovo prašymu taikė trejų metų ieškinio senaties terminą, nustatytą CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir konstatavo, jog pareiškėjas nenurodė jokių svarbių priežasčių, pateisinančių termino praleidimą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas, elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo sužinoti ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tačiau nepagrįstai ilgai nesikreipė į teismą dėl savo teisių gynimo. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepripažino pagrįstais ir teisėtais pareiškėjo argumentų, kad skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo senaties terminas negali būti taikomas dėl to, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.Teisėjų kolegija, nagrinėdama pirmosios instancijos teismo išvados dėl trejų metų senaties, nustatytos CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, taikymo teisėtumo klausimą, pirmiausia pažymi, kad EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)).EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)).Ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-834-1062/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015 ir kt.). Atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ieškinio senatimi, nes, kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).Įvertinus šioje byloje pateiktus duomenis nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Kauno AVPK areštinėje nuo 2004 m. sausio 4 d. iki 2004 m. rugpjūčio 25 d. (b. l. 4–5), tačiau skundą teismui išsiuntė tik 2016 m. lapkričio 22 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 7), t. y. žymiai praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą.CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių ieškinio senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą, nėra svarbios. Dėl pareiškėjo teiginio, kad pareiškėjas nežinojo apie teisės aktus ir teismų praktiką, su kuriais susipažinęs, galėtų apginti savo pažeistas teises dėl netinkamų kalinimo sąlygų, teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui kilo sunkumų, susijusių su teisės aktų, reglamentuojančių laisvės atėmimo įstaigose esančių asmenų teisinę padėtį, gavimu. Iš skundo matyti, jog pareiškėjas rėmėsi ir nacionaliniais teisės aktais, be to, duodamas skundą teismui, jo padavimo laiko nesiejo su jokiu konkrečiu EŽTT sprendimu, su kuriuo, išverstu į lietuvių kalbą, jis buvo supažindintas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos.Pareiškėjas byloje nėra pateikęs įrodymų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad Kauno AVPK administracija trukdė pareiškėjui laiku kreiptis į teismą ar klaidino pareiškėją, t. y. sudarė pareiškėjui kliūtis realizuoti jo teisę kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo.Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl nagrinėjamoje byloje taikytinos CK 1.125 straipsnio 8 dalies atitikties Konstitucijai pažymėtina, kad ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis nustato, jog jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Taigi pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimai ir kt.). Pažymėtina, kad pareiškėjas, siekdamas pagrįsti savo abejonę dėl CK 1.125 straipsnio 8 dalies prieštaravimo Konstitucijai, nepateikė teisinių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, jog byla būtų teisingai išnagrinėta. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nutartyje aptartą EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, taikant teisės normas, reglamentuojančias trejų metų ieškinio senaties termino nustatymą, ieškinio senaties taikymą atsakovo reikalavimu, galimybę atnaujinti šį terminą, esant svarbioms šio termino praleidimo aplinkybėms, į atvejus, kai ieškinio senatis nutraukiama ar sustabdoma, konstatuoja, kad pareiškėjo išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti įstatymų leidėjo CK 1.125 straipsnio 8 dalies atitiktimi Konstitucijai. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, sprendžia, kad šioje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjo iškeltų abejonių dėl minėto teisinio reglamentavimo neatitikimo Konstitucijai, turi būti tenkinamas pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir kreipiamasi į Konstitucinį Teismą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde yra suformulavęs prašymą išreikalauti visus bylai reikšmingus įrodymus, kurie yra susiję su pareiškėjo nurodomomis netinkamomis kalinimo sąlygomis, tačiau šis prašymas netenkinamas. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas, siekdamas apginti galbūt pažeistas teises, praleido ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą, o tai yra savarankiškas pagrindas atmesti skundą (CK 1.131 str. 1 d.). Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali skundą atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentų dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2256/2012; 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-429-442/2016 ir kt.).Įvertinusi byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą ginčijamu laikotarpiu, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.