Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jurgio Kiškio ir Arūno Paštuolio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų A. B. ir G. B. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų (toliau – Alytaus apylinkės teismas) 2020 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. A. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį ir nuteistas 3 mėnesių viešųjų darbų bausme, išdirbant po 10 valandų per mėnesį visuomenės labui.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo E. A. palikta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti.

M. V. buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnyje, 187 straipsnio 1 dalyje ir nubaustas:

- pagal BK 284 straipsnį 3 mėnesių viešųjų darbų bausme, išdirbant po 10 valandų per mėnesį

visuomenės labui;

- pagal BK 187 straipsnio 1 dalį 3 mėnesių viešųjų darbų bausme, išdirbant po 10 valandų per mėnesį visuomenės labui.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, M. V. paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė 5 mėnesiai viešųjų darbų, išdirbant po 10 valandų per mėnesį visuomenės labui.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo M. V. palikta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti.

T. V. buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnyje, 187 straipsnio 1 dalyje ir nubaustas:

- pagal BK 284 straipsnį 3 mėnesių viešųjų darbų bausme, išdirbant po 10 valandų per mėnesį

visuomenės labui;

- pagal BK 187 straipsnio 1 dalį 3 mėnesių viešųjų darbų bausme, išdirbant po 10 valandų per mėnesį visuomenės labui.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, T. V. paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė 5 mėnesiai viešųjų darbų, išdirbant po 10 valandų per mėnesį visuomenės labui.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo T. V. palikta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti.

A. B. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo atmestas.

A. B. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkintas iš dalies 300 Eur sumai, šią sumą išieškant iš E. A., T. V. ir M. V. solidariai, ieškinys dalyje dėl 4700 Eur atmestas.

G. B. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkintas iš dalies 300 Eur sumai, šią sumą išieškant iš E. A., T. V. ir M. V. solidariai, ieškinys dalyje dėl 4700 Eur atmestas.

Priteista iš E. A., T. V. ir M. V. solidariai advokato atstovavimo išlaidos: G. B. - 1250 Eur, A. B. - 250 Eur.

Priteista iš E. A., T. V. ir M. V. solidariai proceso išlaidos: A. B. - 327,59 Eur; G. B. - 411,70 Eur.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmos instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir teisinės išvados

5. A. B. ir G. B. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl bausmės individualizavimo

7. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių bei įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, teismas, skirdamas bausmę, privalo atsižvelgti ne tik į BK VIII skyriaus (bausmės skyrimas) reikalavimus, bet ir į bausmės paskirtį, todėl kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvus norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis).

8. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė atitiktų įstatymo reikalavimus, bet atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis bei jų dydžius ir sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti bei paskirti proporcingą ir teisingą bausmę. Bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Kaltininko asmenybė – viena iš BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų pagrindinių aplinkybių, į kurią teismas atsižvelgia skirdamas bausmę. Įstatymas nereglamentuoja, kokie duomenys apibūdina kaltininko asmenybę, kiekvienu atveju dėl to sprendžia teismas (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Kiekvienas sąmoningas valinis žmogaus veiksmas atspindi jo vidinį pasaulį, dorovės, etikos nuostatas. Dažniausiai nusikalstama veika asmuo realizuoja save, todėl iš padarytos nusikalstamos veikos vienaip ar kitaip matyti kaltininko asmenybė.

9. Analizuojamu atveju pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmes nuteistiesiems atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių dėl BK 284 straipsnyje numatytos veikos, nenustatė. Tuo tarpu lengvinančia T. V. aplinkybe dėl BK 187 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos pripažino tai, kad T. V. savo noru atlygino nukentėjusiajam V. S. nusikalstama veika padarytą turtinę žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Nukentėjusiųjų teigimu, apylinkės teismas nepagrįstai nenustatė BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytos kaltininkų atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kad jie nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje.

10. Vadovaujantis vieningai šiuo klausimu formuojama teismų praktika, įtarimuose ar kaltinamajame akte nenurodytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę teismai pripažįsta tik tada, kai ją sudarantys faktai yra nurodyti kaltinamajame akte, tačiau nekvalifikuoti kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė (pavyzdžiui, kad asmuo nusikalstamą veiką buvo padaręs bendrininkų ar organizuota grupe ir pan.). Jei atsakomybę sunkinanti aplinkybė išaiškėja tik teisme ir nėra prašymo pakeisti kaltinimą, ji nepripažįstama atsakomybę sunkinančia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-367/2013, 2K-261-788/2019). Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas gali būti keičiami pagal prokuroro ir (ar) nukentėjusiojo prašymą, kai apie tai yra išdėstoma apeliaciniame skunde, atsižvelgiant į BPK 320 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-526/2014, 2K-262/2014, 2K-265-693/2015, 2K-42-942/2016, 2K-7-162-303/2019 ir kt.).

11. Nagrinėjamu atveju tokį prašymą apeliacinės instancijos teisme išreiškė nukentėjusieji prašydami ne tik nuteistųjų bendrininkavimą pripažinti atsakomybę sunkinančia aplinkybe, bet ir skirti jiems arešto bausmes, todėl teisėjų kolegija toliau spendžia šio prašymo pagrįstumo klausimą.

12. Pažymėtina, kad pagal BK 25 straipsnio 2 dalį bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Svarbu pažymėti, kad įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes. Be to, teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (Kasacinės nutartys 2K-275/2007, 2K-229/2008). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas).

13. Iš nustatytų įvykio aplinkybių matyti, kad pirmieji nesutarimai tarp nuteistųjų ir nukentėjusiųjų prasidėjo dar pastariesiems būnant naktiniame klube, todėl E. A., M. V. ir T. V. apsaugos darbuotojo buvo išlydėti į lauką. Kaip parodė M. V. jie nusprendė palaukti tos kompanijos lauke, išsiaiškinti kodėl jie smurtavo prieš T. V.. Pabuvo lauke netoli durų, ir jie tuoj išėjo iš klubo. Lipdami laiptais nukentėjusieji pradėjo rėkti, kad juos užmuš, todėl M. V. išsigando ir pagalvojęs, kad jų grasinimai realūs, priėjęs pirmasis sudavė smūgį delnu į veidą A. B.. Dėl T. V. ir E. A. veiksmų muštynių metu nuteistasis nelabai ką galėjo pasakyti, nes jų nestebėjo, žiūrėjo, kad jo tie vyrai neužmuštų. Pripažino, kad sudavė kelis smūgius (2 t., b. l. 30-31, 38-39; 3 t., b. l. 35-36). E. A. patvirtino, kad jie norėjo su nukentėjusiaisiais išsiaiškinti ir laukė prie išėjimo iš klubo. Nesitikėjo, kad bus muštynės, galvojo, kad pasiaiškins žodžiu, kodėl jie užpuolė T. V.. Tada kažkuris iš jo draugų kirto ir prasidėjo muštynės, todėl savo veiksmais gynė draugus. Matė, bet neatsimena, kokius įvykio metu veiksmus darė T. V. ir M. V., jo atžvilgiu nukentėjusieji puolė. Pripažįsta tik pačią veiką, kad koja sudavė du smūgius (2 t., b. l. 153-154, 187-188; 3 t., b. l. 31-33). T. V. parodė, kad jie neveikė vienu tikslu, jo tikslas buvo sulaukti apsaugininkų, kad paaiškintų, kodėl jį išmetė iš naktinio klubo. Išėjusių nukentėjusiųjų grasinimus jis palaikė rimtais, todėl jo brolis (M. V.) trenkė pirmas. Kokius veiksmus po to atliko jo brolis ir draugas negalėjo pasakyti, nes pats nežiūrėjo, stengėsi gintis. Mano, kad galėjo būti suduota tiek smūgių, kiek parašyta kaltinamajame akte (2 t., b. l. 75-76, 83-84; 3 t., b. l. 33-35). Nukentėjusysis G. B. patvirtino, kad jiems išėjus į lauką ten buvo net tik trys kaltinamieji, bet ir daugiau asmenų. Jie nesitikėjo, kad kaltinamieji jų gali laukti lauke. Jis ir brolis kaltinamiesiems nieko nesakė, nes nieko nespėjo pasakyti. Viskas vyko labai greitai, jis stengėsi gintis, todėl nelabai matė, kiek lauke buvo žmonių (3 t., b. l. 121-124). A. B. parodė, kad jie visi išėjo iš klubo. Lipo laiptais ir pamatė kaltinamuosius. Neturėjo laiko pasikalbėti, nes jam iš karto buvo smogta. Po smūgio jam aptemo sąmonė, nieko neprisimena (3 t., b. l. 37-40). Naktinio klubo apsaugos darbuotojas M. M. patvirtino, kad išvedė tris vaikinus į lauką ir grįžo į klubą. Matė, kad tie vaikinai toliau stoviniavo ties įėjimu į klubą. Maždaug po valandos nukentėjusiųjų kompanija norėjo išeiti, bet pamatę tą vaikinų kompaniją lauke, jie bijojo išeiti, todėl M. M. sutiko juos palydėti. Jiems užlipus iš baro išėjimo laiptais į viršų, prasidėjo muštynės. Kas jas sukėlė, nepastebėjo, nes vaizdą užstojo žmonės. Matė, kad mušėsi tie patys vaikinai, kuriuos buvo išprašęs iš klubo, o kita muštynių pusė buvo ta kompanija, kurią jis palydėjo. Tačiau mano, kad daugiau puolanti pusė buvo tie vaikinai, kuriuos jis išprašė iš klubo (1 t., b. l. 47-48; 3 t., b. l. 149-150). Nukentėjusysis taksi vairuotojas V. S. taip pat patvirtino, kad lauke prie laiptų matė stovinčius visus tris kaltinamuosius (3 t., b. l. 40-42).

14. Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau aptartos aplinkybės nors ir nepatvirtina buvus išankstinio susitarimo tarp nuteistųjų veikti bendrai, tačiau akivaizdu, kad visų trijų nuteistųjų lūkuriavimas lauke prie naktinio klubo, taip pat kitų nuteistųjų prisijungus prie M. V. veiksmų darant nusikaltimą, rodo buvus susitarimą tarp nuteistųjų, kuris šiuo atveju buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais, kadangi ištirtais įrodymais nustatyta, kad nukentėjusiuosius mušė visi trys nuteistieji ir jų bendrais veiksmais buvo sutrikdyta viešoji tvarka ir nukentėjusiesiems padaryti nežymūs sveikatos sutrikdymai. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistieji asmenys veikė kartu ir tiesiogiai, bendrais įžūliais veiksmais, pasireiškusiais fizinio smurto panaudojimu, viešoje vietoje, pašalinių asmenų akivaizdoje, demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai. Nors kaltinamajame akte tokia nuteistųjų atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte) nebuvo nurodyta, prokuroras baigiamųjų kalbų metu taip pat to neprašė, todėl pirmosios instancijos teismas nuosprendyje šios aplinkybės ir nekonstatavo, negalėdamas pasunkinti kaltinamųjų teisinės padėties, tačiau teisėjų kolegija atsižvelgdama į nukentėjusiųjų prašymą ir įvertinusi bylos duomenis sprendžia, kad tiek kaltinamajame akte, tiek ir skundžiamajame nuosprendyje įvardintas nuteistųjų veikos bendrumas bei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės rodo buvus bendrininkavimą tarp E. A., M. V. ir T. V., todėl spręstina, kad skundžiamu nuosprendžiu jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, nuteistieji padarė bendrininkų grupėje, pripažįstant tai jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme.

15. Ir vis tik, teisėjų kolegijos nuomone, sunkinti nuteistųjų E. A., M. V. ir T. V. teisinę padėtį ir griežtinti skundžiamu nuosprendžiu jiems paskirtas bausmes vien tik dėl paminėtos jų atsakomybę sunkinančios aplinkybės pripažinimo, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Kadangi pirmosios instancijos teismas skirdamas nuteistiesiems viešųjų darbų bausmes vis tik įvertino faktą, kad E. A., M. V. ir T. V. nusikalstamą veiką įvykdė veikdami bendrai, kas iš esmės atitinka bendrininkavimo sąvoką.

16. Pažymėtina ir tai, kad BK 55 straipsnio nuostatose nustatyta, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su areštu arba terminuotu laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Tiek arešto, tiek laisvės atėmimo bausmė tokiais atvejais yra galima, tačiau, skirdamas ją, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Teismo motyvacija turi būti pagrįsta aplinkybėmis, susijusiomis su padaryto nusikaltimo pavojingumu ir kaltininko asmenybe (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-326-303/2019).

17. Iš skundžiamojo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas nustatydamas E. A., T. V. ir M. V. bausmės rūšį ir dydį atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltinamųjų asmenybes, bei nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, pažymėdamas, kad kaltinamieji viešoje vietoje be aiškios priežasties, menkaverte dingstimi kitų asmenų akivaizdoje įžūliu elgesiu, pasireiškusiu fizinio smurto prieš asmenis panaudojimu, šokiravo aplinkinius, pažeidė jų teisę į normalią aplinką, nežymiai sutrikdė A. B. ir G. B. sveikatą, sutrikdydami visuomenės rimtį ir tvarką. Ir po smurtinių veiksmų nukentėjusiųjų atžvilgiu, T. V. ir M. V., veikdami bendrai, apgadino V. S. taksi automobilį. Pirmosios instancijos teismas kaltinamiesiems parinkdamas švelniausią už jų nusikalstamas veikas numatyta bausmę - viešuosius darbus, sprendė, kad šios bausmės visiškai atitiks BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus, kadangi kaltinamieji anksčiau nebuvo teisti, buvo bausti administracine tvarka, tačiau kitų byloje kaltinamuosius neigiamai charakterizuojančių duomenų nenustatė, pažymėdamas, kad jų padarytos nusikalstamos veikos įstatymo priskiriamos nesunkių nusikaltimų kategorijai, su kuo visiškai sutinka ir aukštesnysis teismas bei mano, kad nukentėjusiųjų prašoma arešto bausmė nuteistiesiems šiuo atveju būtų neadekvati padarytam nusikaltimui ir kilusioms pasekmėms.

18. Nors apeliaciniame skunde nukentėjusieji teigia, kad teismas akivaizdžiai prieštaraudamas proporcingos bausmės paskyrimo principui, skyrė lygiai tokias pačias bausmes, tiek už dviejų nukentėjusiųjų sveikatos sutrikdymą, tiek už svetimo daikto apgadinimą, kas akivaizdžiai prieštarauja teisingumo principui, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad BK 284 straipsnio nuostatos saugo viešąją tvarką, o įstatymų leidėjas, formuodamas sankcijas už nusikaltimo padarymą, įvertina ginamos vertybės svarbą ir veiksmų ją pažeidžiant pavojingumą. Pažymint, kad BK 284 straipsnio sankcijoje numatyta švelniausia ir griežčiausia bausmės yra lygiai tokia pati kaip ir BK 187 straipsnio 1 dalyje, t. y. viešieji darbai ir laisvės atėmimas iki 2 metų, todėl konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skirdamas nuteistiesiems tokios pačios rūšies ir dydžio bausmes pažeidė teisingumo ar proporcingumo principus, nėra jokio teisinio pagrindo. Turint omenyje, kad teisingumas reiškia įstatymo nustatytą optimalų kaltininkui pasitaisyti reikalingą bausmės rūšį ir dydį. Teisingumo principui prieštarauja tiek aiškiai per griežtos, tiek ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas.

19. Esant šių duomenų visumai, pagrįstai spręstina, jog net ir pripažinus nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe - bendrininkavimą, teisėjų kolegija sprendžia, jog arešto bausmės paskyrimas nuteistiesiems aiškiai prieštarautų teisingumo principui bei pažeistų bendruosius bausmės skyrimo principus, kadangi paskirtoji bausmė bei jos atlikimo forma negali būti naudojama, kaip keršto priemonė. Atkreipiant dėmesį ir į tai, kad nuteistieji neginčijo atlikę jiems inkriminuotus nusikalstamus veiksmus, priimto nuosprendžio neskundė, o pirmosios instancijos teisme T. V. atsiprašė nukentėjusiųjų, kad sukėlė konfliktą bei patvirtino, kad bandė tartis su nukentėjusiųjų teta dėl žalos atlyginimo, taip pat nurodė, kad dėl sumušimo yra pasirengęs atlyginti kažkokią žalą nukentėjusiesiems. M. V. taip pat atsiprašė, kad taip viskas įvyko bei neprieštaravo atlyginti dalį neturtinės žalos (3 t., b. l. 33-37), todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismo nuteistiesiems paskirtos bausmės individualizuotos tinkamai ir jas griežtinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

20. Civiliniame ieškinyje nukentėjusieji A. B. ir G. B. prašė priteisti jiems po 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir turėtas teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistųjų. Nukentėjusysis A. B. taip pat prašė priteisti 3 000 Eur turinės žalos už prarastą auksinę grandinėlę (2 t., b. l. 162-166).

21. Apylinkės teismas, įvertinęs, jog nukentėjusieji A. B. ir G. B. labai abstrakčiai nurodė, kad jiems padaryta neturtinė žala ir kad jie patyrė tam tikrus nepatogumus, o nežymus sveikatos sutrikdymas jiems nesukėlė ilgalaikių pasekmių bei neturėjo didelės įtakos nukentėjusiųjų gyvenimo kokybei, sprendė, kad civilinis ieškinys dėl neturinės žalos atlyginimo tenkinamas 300 Eur sumai solidariai iš kaltinamųjų, tiek A. B., tiek G. B. atžvilgiu, o likusi civilinio ieškinio dalis atmetama, atsižvelgiant ir į tai, kad kaltinamieji dar turės atlyginti proceso ir advokato atstovavimo išlaidas.

22. Apeliantų nuomone, šios sumos priteistos neįvertinus jų patirtų sveikatos sužalojimų, neatitinka kaltinamųjų padarytos veikos pavojingumo bei nukentėjusiųjų patirtų išgyvenimų bei pažeidžia sąžiningumo, protingumo ir teisingos žalos kompensavimo kriterijus, todėl teisėjų kolegija toliau pasisako žalos kompensavimo klausimu.

23. Neturtinė žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013, 2K-74/2014). Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą turi būti atsižvelgta į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip – į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros.

24. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi būti siekiama, kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ir fizinę skriaudą. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad žalos dydis turi būti realus, atlygintinas, kiek įmanoma adekvatus padarytai nusikalstamai veikai bei kilusioms pasekmėms.

25. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, pakankamai įsigilino į baudžiamojoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, tinkamai įvertino neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusių asmenų kaltę, tačiau nesivadovavo teismų sprendimais panašiose bylose. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktika dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, suformuota kitose, analogiško pobūdžio, bylose, taip pat yra vienas iš kriterijų, pagal kurį nustatomas neturtinės žalos atlyginimo dydis.

26. Kaip nustatyta byloje, E. A., M. V. ir T. V. viešoje vietoje, bendrais, įžūliais veiksmais, pasireiškusiais fizinio smurto panaudojimu, sukėlusiu nukentėjusiesiems A. B. ir G. B. nežymų sveikatos sutrikdymą, pašalinių asmenų akivaizdoje, demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai bei tokiais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

27. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad G. B. dešinio antakio muštinė žaizda kvalifikuotina kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Padaryto sužalojimo pasėkoje nukentėjusysis galėjo jausti fizinį skausmą (1 t., b. l. 67).

28. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad A. B. poodinė kraujosruva viršugalvio dešinėje, odos nubrozdinimas kairio smilkinio srityje, galvos ir veido sumušimas kvalifikuotini kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Padarytų sužalojimų pasėkoje nukentėjusysis galėjo jausti fizinį skausmą (1 t., b. l. 72-73).

29. Sutiktina, kad dėl E. A., M. V. ir T. V. veiksmų A. B. ir G. B. neabejotinai patyrė tiek fizinį skausmą, tiek dvasinio pobūdžio išgyvenimus. Apeliaciniame skunde A. B. ir G. B. nurodo, kad dėl patirtų sužalojimų galvos, veido ir kitose kūno srityse, jie ilgą laiką jautė skausmą, taip pat liko kiti liekamieji reiškiniai: nuolat pasireiškiantis galvos skausmas bei G. B. antakio srityje likęs randas, kas rodo suprastėjusią nukentėjusiųjų gyvenimo kokybę. Tuo tarpu patirtas psichologinis smurtas, stresas, išgyvenimai bei jaučiama baimė sugrįžti bei lankytis viešose vietose, akivaizdžiai sumažino jų bendravimo galimybes.

30. A. B. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jam po smūgio aptemo sąmonė, buvo pasistūmę į vidų trys dantys, veidas buvo kruvinas, lūpa ištinusi, darbe ir moksle susidūrė su sunkumais dėl galvos traumos, o Lietuvoje nesijaučia saugus. Nors teisme pastarasis patvirtino, kad su broliu vyko į ligoninę ir ten būnant pradėjo suprasti kas įvyko, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad A. B. būdamas ligoninėje į medikus nesikreipė, nes brolio sužalojimai jam atrodė rimtesni ir tai padarė tik kitos dienos vakare, t. y. 17.33 val. Iš specialisto išvadoje aprašytos asmens ambulatorinio gydymo apskaitos kortelės matyti, kad A. B. skundėsi galvos, apatinio žandikaulio, rankų, liemens skausmu. Nustatyta poodinė nedidelė hematoma dešinės pusės viršugalvio srityje, nedidelis nubrozdinimas kairiojo smilkinkaulio srityje. Diagnozė: galvos ir veido sumušimas (1 t., b. l. 72-73). Nukentėjusysis teigė, kad Lietuvoje tolimesnio gydymo atsisakė, nes turėjo grįžti į (duomenys neskelbtini), bet byloje nėra jokių duomenų, kad A. B. būtų gydęsis savo gyvenamojoje šalyje (Didžiojoje Britanijoje). Kaip pažymėjo pats nukentėjusysis dėl įvykio patyrė psichologinę traumą, nes buvo po dėdės laidotuvių, o dabar negali daug dalykų susieti tiek darbe, tiek studijose, tačiau patvirtino, kad toliau dirba ir mokosi, į psichologus nesikreipė, nes jaučiasi nepatogiai, kiek įmanoma viską laiko savyje. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis taip pat teigė, kad turi atminties sutrikimų, o apeliaciniame skunde nurodo, kad jam nuolat pasireiškia galvos skausmai, tačiau aukštesnysis teismas pažymi, kad byloje šių liekamųjų reiškinių nepatvirtina jokie medicininiai dokumentai (3 t., b. l. 37-40).

32. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nukentėjusieji apeliaciniame skunde jiems padarytą neturtinę žalą pagrinde sieja su jiems padarytais sveikatos sužalojimais, tačiau pažymėtina, kad tiek A. B., tiek G. B. sveikata buvo sutrikdyta tik nežymiai, o taksi vairuotojui pasiūlius nuvežti juos į ligoninę, pastarieji atsisakė ir nuvažiavo į degalinę ir tik paskui grįžo į tetos namus, kur G. B. buvo iškviesta greitoji (3 t., b. l. 40-42). Teisėjų kolegijos vertinimu, tai tik parodo, kad tiek pats G. B., tiek ir A. B. bei su jais buvę kiti asmenys patirto smurto nevertino rimtai. Tuo tarpu nukentėjusiųjų nurodytų aplinkybių susijusių su nedarbingumu bei prarastu darbu, jų psichologine būsena ar pasireiškiančiais galvos skausmais nepatvirtina jokie byloje esantys duomenys, jokių oficialių dokumentų ar įrodymų apeliantai nepateikė ir su apeliaciniu skundu, todėl aukštesnysis teismas sprendžia, kad nukentėjusių prašomos 5 000 Eur neturtinės žalos sumos nėra proporcingos tiek padarytai nusikalstamai veikai, tiek jos sukeltoms pasekmėms.

33. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas nukentėjusiųjų civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, atsižvelgė į CK įtvirtintus neturtinės žalos nustatymo kriterijus, priteistinas proceso ir advokato atstovavimo išlaidas kaltinamiesiems, įvertino faktines bylos aplinkybes, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, tačiau nepakankamai dėmesio skyrė teismų praktikai, panašaus pobūdžio bylose, kuriose aplinkybės panašios į nagrinėjamą atvejį (asmenys nuteisti už viešosios tvarkos pažeidimą, kurio metu nukentėjusiajam padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pastaruoju metu 300 Eur neturtinės žalos atlyginimas priteisiamas tuomet, kai padaroma nusikalstama veika, numatyta BK 284 straipsnyje, tačiau nukentėjusysis dėl patirtų sveikatos sužalojimų nesikreipia į gydymo įstaigą ir jam nėra nustatomas sveikatos sutrikdymo mastas. Nagrinėjamu atveju abiem nukentėjusiesiems buvo nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas, pažymint ir tai, kad nors specialisto išvadoje susijusioje su nežymiu sveikatos sutrikdymu G. B. konstatuotas tik antakio sužalojimas, tačiau iš pirmosios instancijos teisme nustatytų aplinkybių matyti, kad G. B. atžvilgiu buvo suduoti smūgiai ne tik į veidą, jam taip pat buvo suduotas smūgis į krūtinę, vieną kartą spirta į dešinę koją, į nugarą, smūgiuota į viršutinę kūno dalį. A. B. sužalojimai taip pat konstatuoti tik veido srityje, tačiau byloje nustatyta buvus ir dviejų spyrių į kairį šoną, atkreipiant dėmesio į tai, kad iš vaizdo įrašo daryto prie naktinio klubo matyti, kad jog nukentėjusieji nebuvo puolančioji pusė. G. B. bandė gintis nuo jį puolusios kompanijos, o A. B. parblokštas nuo smūgio gulėjo ant grindinio ir jokių smurtinių veiksmų nenaudojo, todėl teisėjų kolegija įvertinusi pastarųjų kelerių metų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo teismo baudžiamoji byla Nr. 2K-34-303/2020; Klaipėdos apygardos teismo baudžiamosios bylos Nr. 1A-143-557/2019; 1A-67-361/2021), priteisia nukentėjusiesiems A. B. ir G. B. po 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo iš E. A., M. V. ir T. V. solidariai. Teisėjų kolegija spendžia, kad priteistina neturtinė žala yra proporcinga padarytai nusikalstamai veikai ir dėl jos atsiradusioms pasekmėms (nukentėjusiųjų patirtiems nepatogumams, fiziniams bei dvasiniams išgyvenimams bei vizualiai matomiems sužalojimams) ir tai neprieštarauja sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijams ir nusistovėjusiai teismų praktikai tokio pobūdžio bylose.

34. Turtinė žala CK 6.249 straipsnio 1 dalyje apibūdinama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų.

35. Iš skundžiamojo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas A. B. civilinį ieškinį, susijusį su turtinės žalos atlyginimu, dėl 3000 Eur grandinėlės praradimo atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą. Pirmosios instancijos teismas spendė, kad nėra įrodyta, jog įvykio metu nukentėjusysis A. B. segėjo grandinėlę bei kad grandinėlė dingo būtent įvykio metu. Apylinkės teismui taip pat abejonių sukėlė ir civilinio ieškovo nurodyta grandinėlės vertė.

36. Tuo tarpu nukentėjusysis A. B. apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas turtinės žalos atlyginimo klausimą nevertino visų bylai reikšmingų aplinkybių bei rėmėsi akivaizdžiai klaidingai surašytu teismo posėdžio protokolu, kas anot apelianto ir lėmė nepagrįstą civilinio ieškinio, susijusio su turtinės žalos atlyginimu, atmetimą. Todėl teisėjų kolegija iš naujo vertina byloje surinktus duomenis, susijusius su turtinės žalos atlyginimu A. B..

37. Anot apelianto grandinėlės turėjimo faktą įvykio metu patvirtina jo pačio, G. B., liudytojos K. L. ir M. D., bei tetos A. B., taip pat pačių kaltinamųjų parodymai.

38. Iš bylos duomenų matyti, kad įvykio dienos vakare, t. y. 2019 m. liepos 6 d. 22.18 val. apklausiamas A. B. parodė, jog po to kaip prarado sąmonę, jam nuo kaklo dingo auksinė grandinėlė. Jis negalėjo pasakyti ar jam ją pavogė ar atėmė, tačiau atgavus sąmonę jos ant kaklo jau nebuvo. Ji buvo 50 gramų, rusiško aukso, išskirtinio dizaino (nuotraukos neturi) ir jos vertė 3000 Eur. Bei pažymėjo, kad grandinėlės sagtis buvo tvarkinga, todėl pati atsisegti negalėjo, tačiau ją galėjo nutraukti (1 t., b. l. 47-48).

39. A. B. 2019 m. rugsėjo 4 d. ikiteisminio tyrimo pareigūnui elektroniniu paštu atsiuntė fotonuotrauką, kurioje vaizduojamas jis su trimis grandinėlėmis ant kaklo (1 t., b. l. 45). Ir laiške parašė, kad jeigu galite susisiekite su A. B. ir ji jums parodys tiksliai kuri grandinėlė. Tyrėjui paklausus ar A. B. negali pats nurodyti kuri iš trijų grandinėlių yra dingusi, pastarasis atrašė, kad taip trys grandinėlės ant kaklo, vidurinė grandinėlė 50 gramų (1 t., b. l. 44).

40. A. B. apklausiamas teisme patvirtino, kad įvykio metu segėjo grandinėlę, jos po rūbais nesimatė. Jis negalėjo pasakyti ar grandinėlė nukrito, ar ji buvo paimta, bet teigė, kad ji dingo to įvykio metu bei nurodė, jog grandinėlės pasigedo, kai atvažiavo greitoji ir brolis buvo vežamas su greitąja. Taip pat pateikė teismui nuotrauką, kurioje matosi prarasta grandinėlė su kryžiumi ir pažymėjo, kad įvykio metu kryžiaus ant grandinėlės nebuvo. A. B. nurodė, jog grandinėlė buvo specialiai, pagal užsakymą pagaminta ir užsakyta iš Rusijos, jos dabartinė vertė 4000-5000 Eur, jis ją vertina 3000 Eur, nes čia daugiau sentimentali vertybė, kuri perduota iš kartos į kartą. Teisme A. B. buvo parodyta ir anksčiau jo siųsta fotonuotrauka su jo dėvimomis trimis grandinėlėmis. Teisėjai paprašius parodyti kuri grandinėlė yra prarasta, A. B. nurodė, kad trečia, pati didžiausia grandinėlė, ji – amerikoniška ir ją dėvėjo įvykio metu. Teisėjai atkreipus dėmesį, kad nukentėjusysis atsiuntęs šia fotonuotrauką tyrėjui buvo nurodęs, jog jis įvykio metu turėjo nuotraukoje pavaizduotą vidurinę grandinėlę, kuri yra 50 gramų svorio, pastarasis nurodė, kad neatsimena ar siuntė tyrėjui fotonuotrauką su trimis grandinėlėmis. Nesiuntė nieko. Bei pažymėjo, kad tos antros grandinėlės, kuri fotonuotraukoje, neturi, nes ją pridavė, kadangi reikėjo pinigų. Grandinėlės, kurios neteko įvykio metu nepridavė dėl to, kad ji yra šeimos grandinėlė, jai yra sentimentai. Bei nurodė, kad šiandien pateiktoje nuotraukoje ta grandinėlė atrodo, kaip trečia. Jis ją gavo iš savo tėčio, tačiau negalėjo pasakyti iš ko tėtis ją gavo dovanų, bet patikino, kad tą grandinėlę gavo kaip dovaną. Romų kultūroje grandinėlė perduodama iš kartos į kartą. Dėl tyrėjui nurodytos aplinkybės, jog jis dėl grandinėlės turėtų kreiptis į tetą A., pastarasis paaiškino, kad jis taip parašė todėl, kad teta geriau kalba ir geriau supranta lietuviškai. Teta A. žino kokia buvo grandinėlė, nes ta grandinėlė buvo šeimoje. A. B. taip pat patvirtino, kad eidamas į darbą ar į koledžą, tos grandinėlės nenešiojo (3 t., b. l. 29, 37-40).

41. G. B. apklausiamas teisme parodė, kad iki įvykio jo brolis (A. B.) turėjo grandinėlę, kuri buvo 14 karatų rusiško aukso, nes jie visą laiką nešioja tokias grandinėles. Brolis grandinėlę buvo gavęs iš tėvo, tai buvo dovana. Tėvas buvo sakęs, kad ją pirko seniai ir mokėjo apie 10 000 litų. Bei pažymėjo, kad brolis ant kaklo grandinėlės pasigedo kaip buvo ligoninėje arba kai grįžo pas tetą A.. Grandinėlė buvo po drabužiais, tuo metu pakabuko ant grandinėlės nebuvo. Iš pateiktos fotonuotraukos atpažino trečią grandinėlę bei patvirtino, kad kitoje fotonuotraukoje užfiksuotas brolis su ta pačia grandinėle, kurią turėjo iki įvykio ir kurią prarado per įvykį (3 t., b. l. 121-124).

42. Liudytoja A. B. parodė, kad grandinėlę tą vakarą turėjo A. B., jis visada ją dėvi ir į klubą tą vakarą išėjo su grandinėle. Tai buvo auksinė grandinėlė 585 prabos, apie 50 gramų. Ant grandinėlės buvo kryžius, bet jis kryžiaus nemėgo, todėl nusiimdavo. Grandinėlę jis dėvėdavo po rūbais. Bei patvirtino, kad A. B. jai pasakė, kad ligoninėje apžiūrėjo, kad jis be grandinėlės. Grandinėlė buvo pirkta, kai A. buvo 16 metų, prieš kokius 4-5 metus, ją pirko R. J. (A. tėvas) iš lombardo, mokėjo apie 90 000 litų. Teisme A. B. parodžius fotonuotrauką su kryžiumi (3 t., b. l. 29), ji nurodė, kad tai ta pati grandinėlė, apie kurią pastaroji kalba (3 t., b. l. 124-126).

43. Liudytoja K. L. parodė, kad pusbrolis G. turėjo ant kaklo grandinėlę. Po įvykio jis jos pasigedo. Atsakinėdama į nukentėjusių atstovo advokato klausimus apie A. grandinėlę pastaroji nurodė, kad prieš konfliktą ji grandinėlę matė, o grįžus namo jos pasigedo. Mano, kad konflikto metu, ji dingo, negalėjo pasakyti, ar galėjo ją kas nuplėšti. Patvirtino, kad grandinėlę matė klube, ji buvo ant kaklo, vizualiai matėsi. Vienu metu grandinėlė buvo ant rūbų, paskui jis ją įsidėjo po drabužiais. Grandinėlė buvo masyvi be pakabuko, ją matė gal pora kartų (3 t., b. l. 187-188).

46. T. V. nurodė, kad grandinėlės tikrai nebuvo, nes nukentėjusysis buvo prie jo arti priėjęs, jis klubo viduje grandinėlės neturėjo. Buvo apsirengęs „maikute“, buvo iškirptė ir po ja nieko nebuvo. Būtų matęs. Jis sužinojęs apie tyrimą, po dviejų mėnesių, parašė A. B., jis jam atrašė lietuviškai, kad T. V. kreiptųsi į jo tetą. Susitaręs nuvyko pas tetą, bet ji elgėsi neadekvačiai. Jis pasakė, kad viską pripažįsta, tada ji pasakė dėl grandinėlės. Dėl grandinėlės T. V. nesutiko atlyginti, nes jos nebuvo. Teta pasakė, kad čigonams svarbiausia auksas, tada jis jai pasiūlė savo grandinėlę, kaip atlygį dėl padarytos neturtinės žalos, nes neturėjo pinigų. Patvirtino, kad matė susirašinėjimus tarp draugo ir tetos, ir nurodė, kad pradžioje nebuvo rašę apie grandinėlę. Rašė, kad susidoros, paskui prasidėjo pinigų ieškojimai (1 t., b. l. 75-76; 3 t., b. l. 33-35).

47. M. V. taip pat patvirtino, kad grandinėlės nematė, jos nebuvo. Nukentėjusysis buvo apsirengęs marškinėliais. Jis būtų pastebėjęs, jeigu būtų buvusi grandinėlė. Ji negalėjo būti nutraukta grumtynių metu. Patvirtino, kad matė E. A. ir nukentėjusiojo tetos susirašinėjimą, ji parašė dėl grandinėlės, prašė 250 Eur už grandinėlę, už tai, kad ją pavogė. Pasakė, kad „atiduokit pinigus ir viskas baigsis“. Taip pat nurodė, kad T. V. nepavyko susitarti dėl grandinėlės (3 t., b. l. 35-36).

48. Teisėjų kolegija įvertinusi aukščiau aptartus šalių parodymus, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad byloje trūksta įrodymų ne tik dėl to, kad grandinėlė buvo prarasta įvykio metu, bet ir tai ar A. B. iš viso segėjo dingusią grandinėlę įvykio metu. Nors kaip teigia pats apeliantas, grandinėlės turėjimo faktą įrodo proceso dalyvių duoti parodymai, tačiau teisėjų kolegija su tuo sutikti negali, pažymėdama, kad nuteistieji A. B. grandinėlės turėjimo fakto įvykio metu nepatvirtino, o teisme apklausiama liudytoja pusseserė K. L. nurodė, jog įvykio metu grandinėlę ant kaklo turėjo G. B. (2020 m. lapkričio 24 d. teismo posėdžio įrašas, laikas: 14.42-43), tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad civilinį ieškinį dėl parastos grandinėlės yra pareiškęs ne G. B., o A. B.. Tuo tarpu ir pačio A. B. duoti parodymai apie grandinėlę yra prieštaringi, kadangi apeliantas bylos nagrinėjimo metu nors ir nuosekliai teigė, kad grandinėlę segėjo įvykio vakarą, tačiau parodymus, kuri grandinėlė buvo parasta, keitė, o tai aukštesniajam teismui kelia pagrįstų abejonių, susijusių su grandinėlės turėjimu įvykio metu. Ikiteisminio tyrimo metu A. B. pateikė fotonuotrauką, kurioje jis nufotografuotas su trimis grandinėlėmis ant kaklo ir tyrėjo paprašytas nurodyti prarastąją grandinėle, A. B. elektroniniame laiške parašė, kad tai antroji grandinėlė (1 t., b. l. 44-45), tuo tarpu apklausiamas pirmosios instancijos teisme nurodė, kad tai trečia grandinėlė ir teisėjai atkreipus dėmesį, kad A. B. teisme duodami parodymai skiriasi nuo duotų ikiteisminio tyrimo metu, nukentėjusysis pareiškė, kad neatsimena, jog būtų siuntęs tyrėjui fotonuotrauką bei patikino, kad antrosios grandinėlės jis neturi, nes ją pridavė, kadangi reikėjo pinigų. Pažymėtina ir tai, kad pačios grandinėlės atsiradimo istorija bei jos vertė, aukščiau aptartuose proceso dalyvių parodymuose taip pat skiriasi. A. B. apklausiamas teisme nurodė, jog prarasta grandinėlė buvo specialiai pagaminta Rusijoje, pagal užsakymą, ji yra sentimentali vertybė, perduodama iš kartos į kartą ir jo gauta dovanų iš tėvo, todėl jis ją vertina 3000 Eur. Nors G. B. taip pat nurodė, kad brolis grandinėlę gavo iš tėvo dovanų ir tėvas ją pirko seniai bei už ją mokėjo apie 10 000 litų. Tačiau teta A. B., kuri anot apelianto daugiau žino apie grandinėlę, nes grandinėlė buvo šeimoje, nepatvirtino A. B. nurodytų aplinkybių susijusių su šeimos relikvija ir parodė, kad grandinėlė A. B. tėvo buvo įsigyta lombarde prieš 4-5 metus ir jis ją pirko už 90 000 litų. Nors ši A. B., nurodyta suma apeliaciniame skunde yra ginčijama, neva klaidingai surašytu teismo posėdžio protokolu, tačiau teisėjų kolegija išklausiusi 2020 m. rugsėjo 30 d. teismo posėdžio įrašą, laikas: 1.08.04-06, patvirtina, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolas surašytas teisingai, kadangi iš įrašo aiškiai girdėti, kaip A. B. duodama parodymus įvardija būtent 90 000 litų sumą, todėl apeliacinio skundo argumentas, jog teismo posėdžio protokolo klaida lėmė nepagrįstą civilinio ieškinio atmetimą, yra nepagrįstas. Teisėjų kolegija, taip pat pritaria apylinkės teismo išsakytai pozicijai, jog iš bylos duomenų nėra aišku, kada nukentėjusysis galėjo prarasti turėtą grandinėlę, juo labiau kad peržiūrėtame vaizdo įraše taip pat nėra duomenų kad nukentėjusysis būtų turėjęs grandinėlę, pakankamai masyvią, ir kad grandinėlė būtų nuplėšta, ar nukristų ant žemės, ar kad kuris nors iš kaltinamųjų imtų kokį daiktą nuo žemės. Kaip nurodė apylinkės teismas nukentėjusysis grandinėlės pasigedo po gana ilgo laiko, jau būdamas ligoninėje. Iki pakliuvimo į gydymo įstaigą jis važiavo taksi automobiliu pas savo tetą, iš ten greitoji jį vežė į ligoninę. Aukštesnysis teismas įvertinęs aukščiau aptartus duomenis bei atsižvelgdamas į tai, kad turtinė žala nėra preziumuojama, pritardamas pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, laiko neįrodyta, jog A. B. grandinėlę prarado dėl nuteistųjų jo atžvilgiu pavartoto fizinio smurto, grandinėlei galimai nutrūkus arba ją pasiėmus vienam iš nuteistųjų įvykio metu, todėl A. B. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo, atmetamas.

Dėl proceso išlaidų

49. Apeliaciniame skunde nukentėjusieji A. B. ir G. B. prašo priteisti iš nuteistųjų 700 eurų proceso išlaidų, susijusių su apeliacinio skundo paruošimu (4 t., b. l. 30-33). Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2008, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-271/2010 ir kt. ). Vertinant tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nukentėjusiųjų A. B. ir G. B. apeliacinį skundą, kuris yra tenkinamas iš dalies, teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiųjų patirta ir prašoma priteisti 700 eurų suma už teisinės pagalbos išlaidas, susijusias tik su apeliacinio skundo paruošimu yra per didelė ir neatitinka protingumo kriterijų, todėl mažintina ir iš nuteistųjų E. A., M. V. ir T. V. solidariai priteisiama 350 Eur proceso išlaidų, susijusių su apeliacinio skundo ruošimu.

50. Byloje taip pat yra gautos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažymos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nuteistiesiems T. V. ir M. V., kurios sudaro 168,74 Eur (4 t. b. l. 74-78) ir 223,69 Eur (4 t., b. l. 86-91). Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliacinis procesas vyko nukentėjusiųjų iniciatyva, nuteistieji T. V. ir M. V. su nuosprendžiu sutiko, jo neskundė, į tai, kad teisiamieji posėdžiai apygardos teisme buvo du, iš kurių pirmasis truko 10 min., antrasis 29 min. bei į tai, kad nukentėjusiųjų apeliacinis skundas tenkinamas tik iš dalies, sprendžia, kad šiuo atveju antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistųjų mažintinos, priteisiant iš nuteistųjų M. V. ir T. V. po 100 eurų už teisinę pagalbą. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsniu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nukentėjusiųjų A. B. ir G. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2020 m. gruodžio 8 d. nuosprendį pakeisti.

Pripažinti E. A., M. V. ir T. V. atsakomybę sunkinančia aplinkybe, jog nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Iš E. A., M. V. ir T. V. solidariai nukentėjusiajam A. B. priteisti 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Iš E. A., M. V. ir T. V. solidariai nukentėjusiajam G. B. priteisti 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą 2020 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš E. A., M. V. ir T. V. solidariai nukentėjusiesiems 350 Eur (tris šimtus penkiasdešimt eurų) proceso iš išlaidų susijusių su apeliacinio skundo ruošimu.

Priteisti iš M. V. valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidas – 100 Eur (vieną šimtą eurų), kurias sudaro advokato užmokestis teikiant teisinę pagalbą.

Priteisti iš T. V. valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidas – 100 Eur (vieną šimtą eurų), kurias sudaro advokato užmokestis teikiant teisinę pagalbą.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.