Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regiono administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Rasiukevičienės, Vitos Valeckaitės ir Indrės Žvaigždinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. U. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas I. U. pateikė teismui skundą, prašydamas panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. 21-IL-10-04996-e „Dėl I. U. leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nes nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nėra nurodyta „pripažinti kaltu padarius baudžiamąjį nusižengimą numatytą Baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 3 dalyje“. Teismas išnagrinėjo bylą iš esmės, įvertinęs visas aplinkybes, nuo atsakomybės pareiškėją atleido, baudžiamąją bylą nutraukė, nepaskyrė pareiškėjui jokios sankcijos ar poveikio priemonės.

Pareiškėjas neginčijo, kad nuosprendžio motyvuojamoje dalyje yra nurodyta, kad pareiškėjas pripažino padaręs baudžiamojo nusižengimą ir dėl to gailisi, tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje jis nėra pasmerktas valstybės vardu už baudžiamojo nusižengimo padarymą. Todėl baudžiamosios teisės prasme pareiškėjas nėra laikytinas kaltu ir įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu jis nėra pripažintas padaręs baudžiamąjį nusižengimą, taigi, nėra Sprendime nurodyto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 18 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindo, leidimas pareiškėjui laikyti ir nešiotis šaunamuosius ginklus buvo panaikintas neteisėtai, nesant tam teisinio pagrindo.

Vilniaus AVPK, priimdamas Sprendimą, netinkamai aiškino ir taikė Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 8 punktą, neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. sausio 25 d. pateiktą išaiškinimą dėl Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje paskirties ir taikymo. Pareiškėjas yra medžiotojas, geros reputacijos, nėra teistas dėl nuskalstamos veikos padarymo, leidimas ginklui anksčiau nebuvo panaikintas, nuobaudų už ginklų naudojimo/saugojimo pažeidimus neturėjo. Be to, skundžiamas Sprendimas priimtas praėjus 8 mėnesiams nuo teismo nuosprendžio, kuriuo jis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, įsiteisėjimo.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti.

Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Nurodė, kad leidimas laikyti (nešiotis) ginklus pareiškėjui pagrįstai panaikintas, nes Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu buvo konstatuota, jog pareiškėjas padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, o būtent baudžiamąjį nusižengimą numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 3 dalyje, todėl padarė baudžiamąjį nusižengimą, jam taikomi Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 8 punkto apribojimai ir Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatos.

Teigė, kad ginčijamu Sprendimu pareiškėjui nėra apribojama teisė medžioti, o tik neišduodamas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus. Pagal esamą teisinį reglamentavimą, medžiotojas – fizinis asmuo, turintis Lietuvos Respublikoje išduotą medžiotojo bilietą arba užsienio šalyse išduotą analogišką dokumentą, pripažįstamą Lietuvos Respublikoje. Medžiojimas – laukinės gyvūnijos išteklių naudojimo rūšis, kai siekiama panaudoti laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius šiuos gyvūnus sekant, tykojant, persekiojant, šaudant arba gaudant. Įrankiai ir priemonės, kuriuos galima naudoti medžioklėje, yra išvardyti Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse. Akivaizdu, kad įstatymų leidėjas yra numatęs alternatyvas ginklo naudojimui medžiojant, kurių ginčijamas Vilniaus AVPK Sprendimas neapima.

Pažymi, kad buvo tinkamai įvertintos visos aplinkybės, pagrįstai taikytos leidimų įsigyti, laikyti, nešiotis ginklus išdavimo sąlygas bei tvarką reglamentuojančios teisės normos, priimtas teisėtas ir pagrįstas Sprendimas, jo naikinti pareiškėjo skunde nurodomais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Atsakovas 2023 m. gruodžio 4 d. rašte pažymėjo, jog papildomų paaiškinimų neteiks, prašo nagrinėjant bylą vadovautis anksčiau pateikta medžiaga.

Teismo posėdyje atsakovo atstovas nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta įstatymo nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl Vilniaus AVPK Sprendimo, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad Vilniaus AVPK pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus Nr. (duomenys neskelbtini), jo vardu registruoti ginklai: lygiavamzdis šautuvas IZH 54, kal. 12x70, Nr. (duomenys neskelbtini); graižtvinis šautuvas SAKO 85 M, kal. 6,5x55, Nr. (duomenys neskelbtini); graižtvinis šautuvas TOZ 8 01, kal. .22 LR, Nr. (duomenys neskelbtini); lygiavamzdis šautuvas BERETTA 686 ONYX, kal. 12x76, Nr. (duomenys neskelbtini); graižtvinis šautuvas TOZ 99 L, kal. .22 LR, Nr. (duomenys neskelbtini). Ginklai perduoti realizavimui komiso pagrindais.

Vilniaus AVPK, atlikęs patikrinimus, nustatė, kad pareiškėjui Vilniaus AVPK Vilniaus m. 2 policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 3 dalį (Turto sunaikinimas ar sugadinimas), požymius. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 8 d. nuosprendžiu pareiškėjas buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės padarius baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 187 straipsnio 3 dalį, kaltinamajam ir nukentėjusiajam susitaikius. Teismas ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, jog pareiškėjas padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, o būtent baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 187 straipsnio 3 dalyje, tačiau atsižvelgęs į bylos aplinkybes atleido pareiškėją nuo baudžiamosios atsakomybės, pritaikė Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 8 punkto apribojimus ir Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas.

Atsakovas, atsižvelgęs į šias aplinkybes, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 17 straipsnio 1 dalies 3, 4, 7, 9 punktais, 18 straipsnio 2 dalies 8 punktu ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtinto Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 75.6 ir 92.1 papunkčiais, skundžiamu Sprendimu nusprendė panaikinti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Apie skundžiamą Sprendimą pareiškėjas informuotas atsakovo 2021 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. 10-S-35576 (13.8E-10-8) .

Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus AVPK Sprendimu, kreipėsi į teismą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT) (po reorganizacijos – Regionų administracinis teismas) 2022 m. kovo 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-2258-331/2022 pareiškėjo skundą atmetė. VAAT nurodė, kad pareiškėjo argumentai, kad atsakovas priimdamas Sprendimą netinkamai aiškino ir taikė Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 8 punktą, neatsižvelgė į Konstitucinio teismo 2013 m. sausio 25 d. pateiktą išaiškinimą dėl Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje paskirties ir taikymo, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą Sprendimą, kuris turi būti panaikintas, atmestini kaip nepagrįsti. Pareiškėjas savo kaltę pripažįsta, dėl įvykdyto nusižengimo gailisi. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad neegzistuoja nė vienas pagrindas, kuris leistų daryti išvadą, kad jis sukelia, kokią nors grėsmę Įstatymo saugomoms vertybėms. Priešingai, teismo vertinimu, nustatytos faktinės aplinkybės pakankamai įrodo pareiškėjo polinkį nesilaikyti viešosios tvarkos ir savo elgesiu kelti grėsmę kitiems asmenims, jų sveikatai, viešajai tvarkai ir visuotiniam saugumui. Pareiškėjo pateikti rašytiniai duomenys, patvirtinantys jo skunde išdėstytas aplinkybes apie tai, kad pareiškėjas neginčija nuosprendžio motyvuojamoje dalyje nurodytų aplinkybių, pripažino padaręs baudžiamąjį nusižengimą ir dėl to gailisi, o tai, kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje pareiškėjas nėra pasmerktas valstybės vardu už baudžiamojo nusižengimo padarymą, neturi tiesioginės teisinės reikšmės sprendžiant dėl jo atitikimo Įstatymo reikalavimams. Teismas sutiko su Vilniaus AVPK atsiliepimo argumentu, kad šiuo atveju, priimant skundžiamą Sprendimą, vertinami pareiškėjo veiksmai. Šiuo atveju Vilniaus AVPK tinkamai identifikavo pareiškėjo veiksmus ir įvertino juos ir jų pobūdį nepriklausomai nuo pareiškėjo kaltės ir teisinių pasekmių dėl tokių veiksmų buvimo ar nebuvimo. Vilniaus AVPK surinkta medžiaga patvirtina Sprendime išdėstytas aplinkybes, dėl kurių panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus Nr. (duomenys neskelbtini). VAAT sprendė, kad Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2023 m. spalio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-471-575/2023 pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino, VAAT 2022 m. kovo 10 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. LVAT nurodė, kad apeliantas I. U. teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas objektyviai netyrė bei nevertino pareiškėjo skunde nurodytų argumentų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išanalizavęs skundžiamą atsakovo Sprendimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą, pripažino, kad apeliacinio skundo argumentai yra pagrįsti. Apeliantas I. U. skundą pirmosios instancijos teismui iš esmės grindė dviem pagrindiniais argumentais: jo atžvilgiu nebuvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, dėl to negali būti taikomas Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 8 punktas, taip pat, kad pagal Įstatymą asmuo padaręs tyčinį, nesunkų, tačiau nesmurtinį nusikaltimą (už kurį numatyta laisvės atėmimo bausmė yra iki 3 metų), yra laikomas nepraradusiu nepriekaištingos reputacijos, bet jam padariusiam tik baudžiamąjį nusižengimą pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstituciją yra taikomi neproporcingi ribojimai. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą nepasisakęs nei dėl vieno pareiškėjo argumento. LVAT nurodė, kad nagrinėjant bylą iš naujo pirmosios instancijos teismas turėtų apsvarstyti galimybę, atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalis nėra pakankamai aiški ir pareiškėjas siekia, kad teismas kreiptųsi į Konstitucinį Teismą, surinkti papildomus įrodymus – kreiptis į Vilniaus AVPK dėl administracinės praktikos taikant Įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, t. y. ar leidimai laikyti (nešiotis) ginklus panaikinami asmenims padariusiems tyčinį, nesunkų, tačiau nesmurtinį nusikaltimą (už kurį numatyta laisvės atėmimo bausmė yra iki 3 metų).

Ginčo teisinius santykius reguliuoja Įstatymas ir Aprašas (nurodytų teisės aktų redakcijos, galiojusios ginčijamo Sprendimo priėmimo metu).

Įstatymo tikslas – reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių, šaudmenų, jų dalių apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą (1 straipsnio 1 dalis). Šio Įstatymo paskirtis – nustatyti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų klasifikavimo į kategorijas nuostatas, ginklų, ginklų priedėlių, šaudmenų, jų dalių apyvartos ir jos kontrolės teisinius pagrindus ir subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais, ginklų priedėliais, šaudmenimis ir jų dalimis, teises ir pareigas (1 straipsnio 2 dalis).

Įstatymo 3–6 straipsniuose nurodyti A, B, C, D kategorijos ginklai, kurių laikymui ir įsigijimui (nešiojimui) yra išduodami šio Įstatymo nustatyta tvarka leidimai (leidimai įsigyti ginklus, leidimai laikyti ir leidimai nešiotis ginklus, bendras neterminuotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus) (Įstatymo 12 straipsnis).

Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, kad leidimų nešiotis ir leidimų laikyti B, C kategorijų ginklus galiojimas panaikinamas atsiradus šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3, 4, 7, 9 punktuose ir (ar) 18 straipsnio 2 dalyje, išskyrus 18 straipsnio 2 dalies 9 punktą, numatytoms sąlygoms.

Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, per pastaruosius metus įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs baudžiamąjį nusižengimą.

Įstatymo 40 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad sprendimą panaikinti leidimo nešiotis ginklus ar leidimo laikyti ginklus galiojimą arba sprendimą nepratęsti nurodyto leidimo galiojimo priima šį leidimą išdavusios policijos įstaigos vadovas ar jo įgaliotas asmuo. Šis sprendimas turi būti motyvuotas šio straipsnio 1–7 dalyse nurodytais pagrindais. Asmuo turi teisę šioje dalyje nurodytus sprendimus savo pasirinkimu apskųsti Viešojo administravimo įstatymo, Ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo arba Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Aprašas nustato Lietuvos Respublikos nuolatinių gyventojų (toliau – asmenys) turimų A kategorijos ginklų, išvardytų Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 3 straipsnio 6–10 punktuose (toliau – A kategorijos ginklai), B, C kategorijų šaunamųjų ginklų, skirtų medžioklei, savigynai, sportui, Įstatymo 11 straipsnio 8 punkte nustatytiems tikslams (toliau – šaulio tarnyba ar kario įgūdžių tobulinimas), kitiems tikslams, jeigu tai neprieštarauja įstatymams, tarptautinėms sutartims ir susitarimams, A kategorijos ginklų priedėlių (duslintuvų ir naktinių taikiklių), šaudmenų, jų dalių apyvartos ir jos kontrolės tvarką, leidimų įsigyti ginklus asmenims, nurodytiems Įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje (toliau – užsieniečiai), išdavimo ir kontrolės tvarką, turimų ginklų civilinės apyvartos ir jos kontrolės tvarką. Aprašas fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinę apyvartą ir jos kontrolę reguliuoja tiek, kiek atskirų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės nereguliuoja kiti ginklų ir šaudmenų apyvartą reglamentuojantys teisės aktai (1 punktas).

Pagal Aprašo 5 punktą, leidimus laikyti (nešiotis) ginklus išduoda, perregistruoja, panaikina, leidimus parduoti (perdirbti) ginklus išduoda, panaikina ir neterminuotus leidimus laikyti (nešiotis) ginklus išduoda, panaikina apskričių vyriausieji policijos komisariatai (toliau – teritorinės policijos įstaigos). Leidimus įsigyti ginklus, šaudmenis užsieniečiams išduoda Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Policijos departamentas).

Pažymėtina, kad teisės aktų nuostatos, numatančios griežtus reikalavimus ginklų apyvartai, visų pirma skirtos prevencijai, nes šaunamieji ginklai yra ypatingi ribotos civilinės apyvartos objektai, jų savininkams ir naudotojams keliami specialūs reikalavimai, kurių tikslas užtikrinti visuomenės saugumą, išvengti šaunamojo ginklo patekimo pas asmenis, kurie neturi teisės jais naudotis bei tuo pačiu išvengti paties netinkamo šaunamojo ginklo panaudojimo. Prevenciniai šaunamųjų ginklų apyvartos reikalavimų tikslai suponuoja šaunamojo ginklo savininkų ir naudotojų aukštesnį atsakomybės standartą negu kitais, įprastų neribotos civilinės apyvartos objektų atvejais, jiems keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai (žr., pvz., LVAT 2023 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-690-662/2022).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas teigia, kad asmuo, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiuoju, yra laikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme.

Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pagal 2021 m. lapkričio 18 d. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro (toliau – ir Registras) ir jo archyvo duomenų išrašą apie fizinį asmenį matyti, jog pareiškėjo atžvilgiu baudžiamoji byla 1994 m. gegužės 25 d. buvo nutraukta, taip pat 1998 m. kovo 5 d. pareiškėjo atžvilgiu baudžiamoji byla buvo nutraukta. Registro duomenys patvirtina, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 8 d. nuosprendžiu (įsiteisėjo 2021 m. gegužės 6 d.) pareiškėjo atžvilgiu baudžiamoji byla buvo nutraukta.

Pagal byloje pateiktą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 8 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-284-486/2021 (toliau – ir Nuosprendis) matyti, jog teismas nurodė, kad yra visiškai įrodyta, jog kaltinamasis I. U. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, o būtent baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 187 straipsnio 3 dalyje. Jo kaltę patvirtina paties kaltinamojo I. U. prisipažinimas, liudytojo J. B. nuoseklūs ir nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nekintantys parodymai, pareiškimas dėl nusikalstamos veikos, vaizdo įrašai, atspindintys kaltinamojo tyčinius veiksmus, daiktų apžiūros protokolas, kita bylos medžiaga. Nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 187 straipsnio 3 dalį, kadangi sugadinto turto vertė yra 181,50 eurų. I. U. atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl įvykdyto nuoširdžiai gailisi. Jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Kaltinamasis I. U. padarė vieną nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 3 dalyje, kuri priskiriama baudžiamųjų nusižengimų kategorijai. Kaltinamasis savo kaltę tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme visiškai prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi, susitaikė su UAB ,, (duomenys neskelbtini)” atstovu, atlygino padarytą žalą, administracine tvarka baustas, tačiau šiurkščių administracinių nusižengimų nėra, naujų ikiteisminių tyrimų kaltinamojo atžvilgiu nėra pradėta. Kaltinamasis įsipareigojo ateityje nedaryti naujų nusikalstamų veikų, šiuo metu dirba, UAB ,,(duomenys neskelbtini)” pretenzijų kaltinamajam neturi. Nuosprendžiu nuspręsta pareiškėją atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 3 dalyje, kaltinamajam susitaikius su UAB ,,(duomenys neskelbtini)” atstovu J. B.; baudžiamoji byla pareiškėjo atžvilgiu nutraukta; taip pat Nuosprendyje pasisakyta dėl kardomųjų priemonių, daiktų grąžinimo ir pareiškėjui išaiškintos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos.

Nuosprendyje taip pat išaiškinta, kad asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės nėra absoliutus kaltininko atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės. Tai yra tik sąlyginė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšis, kadangi nusikaltimą padaręs asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės nustatant vienerių metų išbandomąjį laikotarpį, per kurį kaltininkui padarius naują nusikalstamą veiką, sprendžiamas klausimas dėl šio asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už visas padarytas veikas.

Pareiškėjas skunde teigia, kad, kadangi jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, todėl mano, jog nėra pripažinta, kad jis padarė baudžiamąjį nusižengimą. Teismas nagrinėjamoje byloje atkreipia dėmesį į tai, kad Nuosprendžiu pareiškėjas nors ir buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius pareiškėjui su nukentėjusiuoju, tačiau pačiame Nuosprendyje buvo labai aiškiai konstatuota: ,,Kaltinamasis I. U. padarė vieną nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 3 dalyje, kuri priskiriama baudžiamųjų nusižengimų kategorijai.”

Teismo vertinimu, vien tai, jog pareiškėjas atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamoji byla pareiškėjo atžvilgiu buvo nutraukta, nereiškia, jog pareiškėjas atitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimą ir jam nėra taikomas Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindas.

Šiuo atveju atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės reiškia, jog pareiškėjas nepatyrė neigiamų teisinių suvaržymų nagrinėtoje baudžiamojoje byloje, tačiau toks atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės nėra besąlyginis, kadangi toks Nuosprendis vadovaujantis BK 38 straipsnio 1 dalimi, gali būti panaikintas. Pažymėtina, jog pačiame Nuosprendyje yra konstatuotas pareiškėjo nusikalstamos veikos padarymas, kuri priskirta prie baudžiamųjų nusižengimų kategorijos. Tai, kad asmuo buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiuoju, nesudaro pagrindo, sprendžiant dėl nepriekaištingos reputacijos kriterijaus vertinimo, neatsižvelgti į padarytą baudžiamąjį nusižengimą.

Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, per pastaruosius metus įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs baudžiamąjį nusižengimą. Iš Nuosprendžio matyti, jog pareiškėjas buvo pripažintas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 3 dalyje, kuri priskiriama baudžiamųjų nusižengimų kategorijai. Taigi, Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindas nustatytas ginčo Sprendime pagrįstai, kadangi ši nuostata nustato, jog asmuo turi būti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs baudžiamąjį nusižengimą.

Nagrinėjamu atveju, Nuosprendyje nurodyta, kad teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad yra visiškai įrodyta, jog kaltinamasis I. U. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, o būtent baudžiamąjį nusižengimą numatytą BK 187 straipsnio 3 dalyje. Jo kaltę patvirtina paties kaltinamojo I. U. prisipažinimas, liudytojo J. B. nuoseklūs ir nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nekintantys parodymai, pareiškimas dėl nusikalstamos veikos, vaizdo įrašai, atspindintys kaltinamojo tyčinius veiksmus, daiktų apžiūros protokolas, kita bylos medžiaga.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog atsiradus Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindui (įsiteisėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismo Nuosprendis), Vilniaus AVPK ginčo Sprendimu pagrįstai nustatė, jog egzistuoja Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto sąlyga panaikinti pareiškėjo turimą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

Dėl pareiškėjo skundo teiginių, jog skundžiamas Sprendimas priimtas praėjus 8 mėnesiams nuo teismo nuosprendžio, kuriuo jis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, įsiteisėjimo, pažymėtina, kad atsakovas atsiliepime paaiškino, jog Vilniaus AVPK priėmė sprendimą Nr. 21-IL-10-04996-e gavus Policijos licencijuojamos veiklos informacinėje sistemoje atnaujintus duomenis Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre. Pagal Aprašo 59.1 papunktį, neterminuotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus panaikinamas per 10 darbo dienų nuo informacijos gavimo PLVIS arba per 10 darbo dienų nuo aplinkybių, dėl kurių asmuo negali turėti ginklų įsiteisėjimo Įstatymo 40 straipsnyje nustatytais pagrindais. Kadangi ginčo Sprendimas buvo priimtas gavus Policijos licencijuojamos veiklos informacinėje sistemoje atnaujintus duomenis Registre, o Registro duomenų atnaujinimo data nurodyta 2021 m. lapkričio 18 d., todėl 10 darbo dienų terminas Sprendimui priimti, nustatytas Aprašo 59.1 papunkyje, šiuo atveju nebuvo pažeistas.

Pareiškėjas skunde taip pat teigė, kad Vilniaus AVPK, priimdamas Sprendimą, netinkamai aiškino ir taikė Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 8 punktą, neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. sausio 25 d. pateiktą išaiškinimą dėl Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje paskirties ir taikymo.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. sausio 25 d. nutarimu byloje Nr. 50/2009 (toliau – ir Nutarimas) nutarta: 1) pripažinti, kad Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 13-467) 18 straipsnio (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 135-5452 ) 2 dalies 4 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris per pastaruosius 3 metus dėl padaryto neatsargaus nusikaltimo teismo sprendimu buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl to, kad susitaikė su nukentėjusiuoju, tiek, kiek ši sąlyga susieta su visais neatsargiais nusikaltimais, nediferencijuojant jų pagal pavojingumą, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) pripažinti, kad Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 13-467) 40 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 135-5452) tiek, kiek jame nustatyta, kad leidimai nešiotis ir leidimai laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinami atsiradus Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 13-467) 18 straipsnio (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 135-5452) 2 dalies 4 punkte numatytai sąlygai, pagal kurią nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris per pastaruosius 3 metus dėl padaryto neatsargaus nusikaltimo teismo sprendimu buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl to, kad susitaikė su nukentėjusiuoju, tiek, kiek ši sąlyga susieta su visais neatsargiais nusikaltimais, nediferencijuojant jų pagal pavojingumą, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pirmiausia teismas atkreipia dėmesį, kad Konstitucinio Teismo Nutarime buvo kalbama apie atvejus, kai padaromas neatsargus nusikaltimas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas padarė tyčinę nusikalstamą veiką (baudžiamąjį nusižengimą), tyčia sugadino svetimą turtą.

Nutarime, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką; įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos, inter alia nustatydamas įstatyme įtvirtintomis sąlygomis ir tvarka įgyjamos teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones privalo paisyti proporcingumo principo.

Konstitucinis Teismas Nutarime nurodė, kad konstitucinis proporcingumo principas yra vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų; įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės būtų proporcingos siekiamam tikslui, neribotų asmens teisių labiau negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam tikslui pasiekti, nesudarytų prielaidų piktnaudžiauti teise.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu buvo taikytas Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 8 punktas, pagal kurį, nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, per pastaruosius metus įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs baudžiamąjį nusižengimą. Pagal šią nuostatą pareiškėjas nelaikomas asmeniu, turinčiu nepriekaištingą reputaciją, vienerius metus nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo. Pareiškėjas šios nuostatos neproporcingumą grindžia tuo, kad pagal Įstatymą asmuo padaręs tyčinį, nesunkų, nesmurtinį nusikaltimą (už kurį numatyta laisvės atėmimo bausmė yra iki 3 metų), yra laikomas nepraradusiu nepriekaištingos reputacijos, bet jam, padariusiam tik baudžiamąjį nusižengimą, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstituciją yra taikomi neproporcingi ribojimai. Su tokiu teiginiu nesutiktina, nes pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 6 punktą, pareiškėjo nurodomi asmenys patektų į teistumą turinčių asmenų kategoriją, ir nepriekaištingos reputacijos kriterijaus neatitiktų visą teistumo laikotarpį.

Kaip išaiškinta Nuosprendyje, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltinamajam susitaikius su nuketėjusiuoju, yra tik sąlyginė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšis, kadangi nusikaltimą padaręs asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės nustatant vienerių metų išbandomąjį laikotarpį, per kurį kaltininkui padarius naują nusikalstamą veiką, sprendžiamas klausimas dėl šio asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už visas padarytas veikas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad vienerių metų ribojimas, nustatytas Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 8 punkte, laikytinas proporcingu ir adekavačiu. Teismui nekyla abejonių dėl šios Įstatymo nuostatos konstitucingumo.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad baudžiamasis nusižengimas buvo atliktas. Šią aplinkybę patvirtino Vilniaus miesto apylinkės teismas Nuosprendžiu. Teismo vertinimu, asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, Įstatymo prasme yra nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu (Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Pareiškėjui taikomi ribojimai yra proporcingi, o išnykus aplinkybėms, dėl kurių leidimas laikyti (nešiotis) ginklus buvo panaikintas, pareiškėjas vėl galės kreiptis dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo.

Tokia teise pareiškėjas pasinaudojo. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Regionų administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla pagal pareiškėjo I. U. skundą dėl atsisakymo tenkinti jo 2024 m. gruodžio 1 d. prašymą ir išduoti jam leidimą laikyti(nešiotis) ginklus (atsisakyta išduoti leidimą Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento išvados pagrindu) (administracinė byla Nr. eI2-7733-422/2025 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00178-2025-8)).

Dėl pareiškėjo skundo teiginių, jog jis yra medžiotojas, geros reputacijos, nėra teistas dėl nuskalstamos veikos padarymo, leidimas ginklui anksčiau nebuvo panaikintas, nuobaudų už ginklų naudojimo/saugojimo pažeidimus neturėjo, pažymėtina, kad Įstatyme nenumatyta išlyga papildomai vertinti pareiškėjo teigiamą charakteristiką ar atsižvelgti į nurodytas aplinkybes, sprendžiant dėl Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 8 punkto taikymo. Nustačius, jog pareiškėjas neatitinka nepriekaištingos reputacijos asmens sąvokos Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme, AVPK, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, privalo panaikinti pareiškėjo turimą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, kas ir buvo atlikta ginčijamu Sprendimu. Be to, kaip teisingai nurodė atsakovas, medžioklė, pagal Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258 (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. D1-768 redakcija), yra galima įvairiomis priemonėmis ir būdais, kada nereikalingas ginklo turėjimas.

Aiškindamas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) (įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnį (šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos 10 straipsnio 5 dalies atitiktis), Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, kad individualių administracinių aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje A-520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-444-2366/2012). Individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus, taip pat su gero administravimo principu, kurių viešojo administravimo subjektas privalo laikytis (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-839/14; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015; ir kt.). Esminiais pažeidimais pripažįstami viešojo administravimo subjekto veiksmai, kai priimtame akte tinkamai neindividualizuojamos teisės normos, apsiribojama vien tik nuorodomis į bendro pobūdžio teisės akto nuostatas pateikimu ir pan. (žr., pvz., 2012 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-1750/2012; 2012 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-552-3114/2012; ir kt.).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas atliko išsamų, individualų pareiškėjo situacijos vertinimą. Šiuo atveju Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta imperatyvi norma, kurią privalo vertinti atsakovas, spręsdamas dėl pagrindo panaikinti pareiškėjo turimą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Kadangi Vilniaus miesto apylinkės teismo Nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 3 dalyje, kuri priskiriama baudžiamųjų nusižengimų kategorijai, todėl pagrįstai jis nelaikytas kaip nepriekaištingą reputaciją turintis asmuo Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu. Nors nuo baudžiamosios atsakomybės pareiškėjas buvo atleistas, o baudžiamoji byla nutraukta, tai nereiškia, jog tokiu atveju jam turėtų būti taikoma išimtis ir netaikytinas Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 8 punktas. Papildomų aplinkybių vertinimo (atsižvelgti į tai, kad pareiškėjas yra medžiotojas, geros reputacijos, nėra teistas dėl nuskalstamos veikos padarymo, leidimas ginklui anksčiau nebuvo panaikintas, nuobaudų už ginklų naudojimo/saugojimo pažeidimus neturėjo) atsakovas atlikti neprivalėjo, nustatęs, jog pareiškėjas neatitinka imperatyvios nepriekaištingos reputacijos asmens sąvokos, kaip tai nustatyta Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 8 punkte. Teismas daro išvadą, jog ginčijamas Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas. Sprendimą priėmė tam įstatymo suteiktus įgaliojimus turintis subjektas, laikydamasis teisės aktuose nustatytos tvarkos. Sprendime neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, Sprendimo motyvai išdėstyti aiškiai ir yra pakankami, todėl ginčijamas Sprendimas paliekamas nepakeistas.

LVAT 2023 m. spalio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-471-575/2023 be kita ko nurodė, kad nagrinėjant bylą iš naujo pirmosios instancijos teismas turėtų apsvarstyti galimybę, atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalis nėra pakankamai aiški ir pareiškėjas siekia, kad teismas kreiptųsi į Konstitucinį Teismą, surinkti papildomus įrodymus – kreiptis į Vilniaus AVPK dėl administracinės praktikos taikant Įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, t. y. ar leidimai laikyti (nešiotis) ginklus panaikinami asmenims padariusiems tyčinį, nesunkų, tačiau nesmurtinį nusikaltimą (už kurį numatyta laisvės atėmimo bausmė yra iki 3 metų). Teismas, atsižvelgęs į minėtą LVAT nutartį, 2023 m. lapkričio 15 d. nutartimi siūlė proceso šalims pateikti paaiškinimus. Atsakovas 2023 m. gruodžio 4 d. el. paštu informavo, jog papildomų paaiškinimų neteiks, teismo posėdyje nedalyvavo. Šiuo atveju teismas nenustatė pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 8 punkto taikymo.

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad atsakovas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, todėl 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimas Nr. 21-IL-10-04996-e „Dėl I. U. leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“ paliekamas nepakeistas, pareiškėjo reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Teismas papildomai pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą V. d. H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo I. U. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.