- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-10-18
- Bylos Nr.
- 2A-1802-560/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-45-3-00843-2021-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dainius Rinkevičius
- Pareiškėjas
- E. O.
- Suinteresuotas asmuo
- Švenčionių rajono savivaldybės administracija, Asvejos regioninio parko direkcija
- Kategorijos
teismo posėdyje vienasmeniškai apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo E. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. kovo 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo E. O. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Švenčionių rajono savivaldybės administracija, Asvejos regioninio parko direkcija.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su prašymu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. (V.) K. (K.) šeima nuosavybės teise iki 1940 m. birželio 15 d. valdė viensėdiją, kuri susidėjo iš gyvenamojo namo ir ūkio pastatų žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini).
2. Nurodė, kad žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), jis įsigijo 2006 metais iš D. R.. Žemės sklypo plotas virš 3 ha, žemės sklypo paskirtis - žemės ūkio, žemės sklypas yra Asvejos parko teritorijoje. Žemės sklypo įsigijimo metu žemės sklype buvo ankščiau buvusio pastato pamatai, rastų likučiai, stogo fragmentai, todėl pareiškėjas mano, kad tai buvo gyvenamas namas. Jis buvo nusprendęs rekonstruoti žemės sklype esantį pastatą, todėl sugriuvusį pastatą demontavo, kreipėsi į savivaldybę dėl pastato rekonstrukcijos, bet leidimo pastatą rekonstruoti negavo, tada ant buvusių seno pastato pamatų pastatė pastatą. Iki 1940 m. toje vietoje buvo gyvenamasis namas, kuris priklausė K. šeimai. Iš archyvo pažymos matyti, kad ta teritorija buvo įvardyta kaip sodybvietės teritorija, t. y. įvardijama kaip gyvenamosios paskirties teritorija, buvo skirtos kreditinės lėšos namo statybai (perkėlimui). Pateiktuose archyviniuose dokumentuose visa teritorija yra įvardijama kaip sodybos teritorija. Tuo laikotarpiu kaimo vietovėse namai nebuvo inventorizuojami ir nebuvo registruojami, namai buvo registruojami tik miestuose, todėl ir neišliko duomenų apie buvusią sodybą. Jis yra ūkininkas, turi ūkininko pažymėjimą, turimame žemės sklype siekia atkurti buvusią sodybą, kad galėtų naudotis turima žemės ūkio paskirties žeme, vystyti ūkinę veiklą, sodybvietėje galėtų turėti statinius.
Atsiliepimas
3. Suinteresuotas asmuo Asvejos regioninio parko direkcijos nurodė, jog pareiškėjas turi žemės sklypą 3,0812 ha ploto, kuris patenka į (duomenys neskelbtini) hidrografinio draustinio teritoriją. Draustinis įkurtas 1992 m. ir draustinyje leidžiama veikla yra aiškiai reglamentuota tiek Specialiųjų žemės sąlygų įstatyme, tiek Saugomų teritorijų įstatyme. (duomenys neskelbtini) hidrografiniame draustinyje, kaip ir kituose hidrografiniuose draustiniuose, yra aiškiai nustatyta statinių statymo tvarka. Įgyvendinant civilines teises hidrografinio draustinio teritorijoje gali būti atstatoma sodyba, tačiau ji turi „susidėti“ iš gyvenamojo namo. Jeigu žemės sklype buvo gyvenamasis namas, galima pradėti inicijuoti sodybos atstatymo teisines procedūras. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo turimas ir įregistruotas ūkinis pastatas nėra gyvenamasis namas. Pareiškėjas žemės sklypą įsigijo iš buvusių savininkų K. įpėdinių, kurie, kaip nurodė pareiškėjas, 1940-1947 m. pagal pareiškėjo pateiktą žemėlapį, turėjo net 33 ha ploto žemės sklypą. Pareiškėjas iš K. įpėdinių įsigijo 3,0812 ha ploto žemės sklypą, t. y. dešimt kartų mažesnį sklypą, ir šiai dienai nustatyti tiksliai, kad būtent pareiškėjo turimame žemės sklype buvo sodyba – gyvenamasis namas, yra praktiškai neįmanoma. Pateikti žemėlapiai įrodo, kad pareiškėjo turimame sklype jokių buvusių pastatų nėra. Pagal žemėlapius nuo 1940 m. jokių statinių teritorijoje, kuri šiuo metu priklauso pareiškėjui, nebuvo. Pareiškėjo nurodyta K. sodyba yra ženkliai šiauriau pareiškėjo turimo sklypo (šalia kelio). Šiai dienai K. sodybos išlikusių pastatų nėra, yra likę K. sodybos sodo fragmentai. Pagal Saugomų teritorijų įstatymą pareiškėjo nurodyto pobūdžio teritorijoje sodyba gali būti atkurta tik toje vietoje, kur ir buvo ankščiau, ir buvusios sodybos teritorijoje gali būti atkurta tik viena sodyba. Draustinių nuostatai nenumato galimybių atkurti sodybos teritorijoje, kurioje nėra buvusi sodyba.
4. Suinteresuotas asmuo Švenčionių rajono savivaldybės administracija atsiliepime pareiškimui neprieštaravo. Teismo posėdžio metu nurodė, kad su pareiškimu nesutinka ir prašė pareiškimą atmesti. Nurodė, kad sodyba gali būti atkurta tik toje teritorijoje kur buvo gyvenamasis namas. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad pareiškėjo turimame žemės sklype buvo gyvenamasis namas. Pareiškėjo žemės sklype turimas ir įregistruotas ūkinis pastatas taip pat nepatvirtina, kad žemės sklype buvo gyvenamasis namas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2022 m. kovo 21 d. sprendimu pareiškėjo pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmetė.
6. Teismas nurodė, kad E. O. nuosavybės teise turi 3,0812 ha ploto žemės ūkio pagrindinės paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), įgytą 2006 m. birželio 28 d. pirkimo – pradavimo sutarties Nr. PJ-3662 pagrindu, su žemės sklype esančiu pagalbinio ūkio paskirties 35 kv. m ploto ūkiniu pastatu, įregistruotu 2013 m. sausio 17 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą Nr. 1 pagrindu. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjo nuosavybės teise turimas 3,0812 ha ploto žemės sklypas yra (duomenys neskelbtini) hidrografinio draustinio teritorijoje. Pagal Saugomų teritorijų įstatymo 3 dalies 7 punktą, buvusios sodybos atstatymo teisė šioje dalyje nustatyta tvarka įgyvendinama taip, kad vietoj vienos buvusios sodybos gali būti atstatoma tik viena sodyba. Pareiškėjas nurodė, kad jam 2006 m. įsigijus žemės sklypą, sklype buvo pastato likučių (rastų, stogo liekanos), ir kad šio pastato vietoje pastatė pastatą, kuris yra registruotas kaip ūkinis pastatas. Iš pareiškėjo pateikto 1926 m. plano (žemėlapio) matyti, kad vietovėje (duomenys neskelbtini) yra statiniai, kurie išsidėstę palei kelią, tačiau iš pateikto plano nėra galimybės nustatyti ar statiniai buvo pastatas – gyvenamasis namas. Vizualiai sulyginus pareiškėjo pateiktą 2012 m. birželio 19 d. UAB „Traksalis“ parengtą žemės sklypo planą, kuriame yra pareiškėjo valdomo žemės sklypo išdėstymo schema, ir byloje esančius internetinio portalo www.regia.lt duomenis matyti, kad pareiškėjo žemės sklypas viena kraštine ribojasi su ež. (duomenys neskelbtini), yra išdėstytas palei kairįjį ež. (duomenys neskelbtini)krantą.
7. Iš pareiškėjo pateikto žemės sklypo plano matyti, kad ūkinis pastatas, kurį pareiškėjas nurodė kaip galimą ankščiau buvusį gyvenamąjį namą, yra išsidėstęs viršutiniame dešiniajame žemės sklypo kampe, o pareiškėjo plane rankraštiniu įrašu (raudonu rašikliu) pažymėti statiniai yra išsidėstę ženkliai dešiniau ež. (duomenys neskelbtini), ir arčiau kelio. Byloje nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjo pateiktame 1926 m. plane matomi statiniai patenka į pareiškėjui nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą ir kad 1926 m. plane pareiškėjo rankraštiniu įrašu pažymėti statiniai ar vienas jų, ankščiau yra buvę pastatas – gyvenamasis namas. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjo žemės sklype ankščiau (iki 1940 m.) yra buvęs pastatas – gyvenamasis namas. Suinteresuoto asmens Asvejos regioninio parko direkcijos atstovas N. B. paaiškino, kad K. sodyba nėra išlikusi, yra likę K. sodybos sodo fragmentai, o pareiškėjo turimas žemės sklypas yra ženkliai šiauriau buvusios K. sodybos statinių. Nėra duomenų, kad K. sodybos pastatas – gyvenamasis namas, buvo perkeltas būtent į pareiškėjo šiuo metu nuosavybės teise valdomą žemės sklypą. Byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad sodyba (jos pagrindiniai pastatai) atitinkamoje vietoje – pareiškėjo žemės sklype egzistavo praeityje.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
8. Pareiškėjas E. O. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. kovo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą tenkinti.
9. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė faktinių aplinkybių esmės, netinkamai įvertino faktines aplinkybes ir ypač netinkamai įvertino suinteresuoto asmens Asvejos regioninio parko direkcijos atstovės A. V. paaiškinimus. Faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjui priklausančiame žemės sklype buvo ūkinio pastato liekanos, kurių vietoje yra rekonstruotas ūkinis pastatas, kuris nustatyta tvarka įregistruotas Registrų centre. Šis ūkinis pastatas yra pareiškėjui priklausančio žemės sklypo 0,0498 ha dalyje, kuri oficialiai įregistruota Registrų centre kaip „užstatyta teritorija“. Vadovaujantis logika bei protingumo ir sąžiningumo principais, jeigu užstatytoje teritorijoje buvo ir dabar yra ūkinis pastatas, tai užstatytoje teritorijoje buvo visa V. K. sodyba, kuri turėjo turėti ir gyvenamosios paskirties namą. Sodyba be gyvenamosios paskirties namo nebūna. Pirmosios instancijos teismas pripažįsta, kad V. K. turėjo sodybą, bet tariamai nenustato konkrečios vietos, kurioje vietoje buvo sodybos gyvenamasis namas. Suinteresuotų asmenų pateikti pokariniai žemėlapiai nesuteikia jokios informacijos apie V. K. žemės sklype buvusius statinius, nes jie iškart po karo kuriant kolūkius buvo nugriauti, žemė paversta žemės ūkio naudmenomis. Suinteresuoto asmens Asvejos regioninio parko atstovė A. V. teismo posėdžio metu nepaneigė, jog iki 1940 metų buvo dviejų K. - S. K. ir jos sūnaus V. K. sodyba bei V. K. sodyba. Suinteresuoto asmens atstovė patvirtina, jog V. K. „galimai“ turėjo sodybą paveldėtame sklype, tačiau nėra įrodymų kurioje konkrečioje vietoje buvo gyvenamasis namas. Apelianto nuomone, gyvenamojo namo konkreti buvimo vieta ginčo atveju nėra aktuali, svarbu, kad gyvenamas namas buvo toje dalyje, kuri šiuo metu nurodyta kaip „užstatyta teritorija“. Kur konkrečiai galima atstatyti gyvenamąjį namą būtų sprendžiama išduodant projektavimo sąlygas.
Atsiliepimas
10. Suinteresuotas asmuo Švenčionių rajono savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad naikinti teismo sprendimą nėra pagrindo, jis yra teisėtas ir pagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
11. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
12. Byloje nustatyta, kad E. O. nuosavybės teise turi 3,0812 ha ploto žemės ūkio pagrindinės paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), įgytą 2006 m. birželio 28 d. pirkimo – pradavimo sutarties Nr. PJ-3662 pagrindu, su žemės sklype esančiu pagalbinio ūkio paskirties 35 kv. m ploto ūkiniu pastatu, įregistruotu 2013 m. sausio 17 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą Nr. 1 pagrindu.
13. Apeliantas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos sprendimu, kuriuo teismas netenkino pareiškėjo pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad V. (V.) K. (K.) šeima nuosavybės teise iki 1940 m. birželio 15 d. valdė viensėdiją, kuri susidėjo iš gyvenamojo namo ir ūkio pastatų žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini).
14. Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti tik tada, kai yra tam tikrų aplinkybių visuma: 1) prašomas nustatyti faktas turi būti juridiškai reikšmingas, t. y. nuo šio fakto priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (Lietuvos Respublikos CPK 444 straipsnio 1 dalis); 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (Lietuvos Respublikos CPK 445 straipsnis), o tam, kad asmens asmeninės ar turtinės teisės atsirastų, pasikeistų ar pasibaigtų, reikalinga turėti ir pateikti atitinkamus faktus patvirtinančius dokumentus.
15. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjo nuosavybės teise turimas 3,0812 ha ploto žemės sklypas yra (duomenys neskelbtini) hidrografinio draustinio teritorijoje. Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 5 punkte nustatyta, kad: „leidžiama naujus sodybos pastatus ir inžinerinius statinius statyti buvusios sodybos vietoje, atsižvelgiant į etnografinių regionų architektūros reikalavimus. < ....>“. Pagal šio įstatymo 3 dalies 7 punktą buvusios sodybos atstatymo teisė šioje dalyje nustatyta tvarka įgyvendinama taip, kad vietoj vienos buvusios sodybos gali būti atstatoma tik viena sodyba. Sprendimų dėl buvusių sodybų atstatymo priėmimo tvarką nustato Vyriausybė. Kaip yra nurodęs kasacinis teismas, juridinę reikšmę turinčiam (sodybos buvimo) faktui nustatyti pirmiausia reikia konstatuoti, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ribose buvo sodyba. Ši aplinkybė - sodybos buvimo žemės sklype faktas, yra esminė ir suteikianti statybos teisę (nustačius juridinę reikšmę turintį faktą). Tokią praktiką (statybos galimybę siejant su sodybos fakto nustatymu) formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2009).
16. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, jog gyvenamojo namo konkreti buvimo vieta ginčo atveju nėra aktuali, svarbu, kad gyvenamas namas buvo toje dalyje, kuri šiuo metu nurodyta kaip „užstatyta teritorija“. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo apeliacinio skundo argumentu nesutinka. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad nenustačius aplinkybės, jog nuosavybės teise priklausančiame sklype yra buvęs gyvenamasis namas – pagrindinis sodybos objektas, juridinę reikšmę turintis faktas dėl sodybos buvimo negali būti nustatomas, priešingu atveju susidarytų teisinė situacija, kai vietoje vienos sodybos būtų atkuriamos kelios, o toks įstatymo aiškinimas paneigtų įstatyme nustatytus saugomų teritorijų steigimo tikslus ir Civilinio kodekso nuostatas dėl pagrindinių ir antraeilių daiktų (Saugomų teritorijų įstatymo 3 straipsnis, CK 4.19 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2008, 2009 m. birželio 22 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2009). Taigi, priešingai, nei nurodo apeliantas, byloje yra svarbu nustatyti buvusio gyvenamojo namo vietą ir aplinkybę, ar gyvenamasis namas buvo vietoje, kuri šiuo metu priklauso pareiškėjui.
17. Įrodinėjant buvusios sodybos faktą statinių ir sodų fizinio buvimo būdu įrodymais gali būti bet kurie faktiniai duomenys. Tai gali būti ir faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, specialisto išvada, topografinė nuotrauka, pateiktos vaizdo medžiagos (fotonuotraukų su atitinkamais aprašais ir schemomis), detalus planas (Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-501-357/2016). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas išsamiai vertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad iš pareiškėjo pateikto 1926 m. plano (žemėlapio) ištraukos, vietovėje „(duomenys neskelbtini)“ yra matyti statiniai, kurie išsidėstę palei kelią, tačiau iš pateikto plano nėra galimybės nustatyti ar statiniai (vienas jų) buvo pastatas – gyvenamasis namas. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjui priklausančiame žemės sklype buvo ūkinio pastato liekanos, kurių vietoje yra rekonstruotas ūkinis pastatas, o jeigu užstatytoje teritorijoje buvo ir dabar yra ūkinis pastatas, tai užstatytoje teritorijoje buvo visa V. K. sodyba, tačiau byloje esantys įrodymai šio apelianto teiginio nepatvirtina. Pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo turimas žemės sklypas yra ženkliai šiauriau buvusios K. sodybos statinių. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog 1940 m. topografiniame žemėlapyje (vietovėje (duomenys neskelbtini)) yra atvaizduoti statiniai, tačiau sugretinus topografinių žemėlapių ištraukas, pareiškėjo pateiktą 1926 m. planą su pareiškėjo sklypo išdėstymu matomu portalo www.regia.lt ištraukoje, matyti, kad 1940 m. topografiniame plane matomi statiniai nepatenka į pareiškėjui nuosavybės teise priklausantį 3,0812 ha ploto žemės sklypą. Pareiškėjas nors ir nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, tačiau į bylą nepateikia šias aplinkybes paneigiančių įrodymų.
18. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmos instancijos teismas neatskleidė faktinių aplinkybių esmės, netinkamai įvertino faktines aplinkybes ir netinkamai įvertino suinteresuoto asmens Asvejos regioninio parko direkcijos atstovės paaiškinimus. CPK 443 straipsnio 8 dalis nustato, kad nagrinėjantis bylą CPK V dalyje nustatyta tvarka teismas turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. Pagal CPK 447 straipsnį ir teismų praktiką pareiškėja turi pareigą surinkti ir pateikti į bylą tokius įrodymus, kurių visuma nekeltų abejonių dėl prašomo nustatyti fakto buvimo, kadangi pareiškėja yra suinteresuota nustatyti jai teisines pasekmes sukeliantį juridinę reikšmę turintį faktą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-396/2011). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-340/2011). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įvertino ir ištyrė į bylą pateiktus įrodymus tinkamai, visapusiškai ir išsamiai, nepažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, iš esmės kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, jog teismas išsamiai analizavo byloje esančią medžiagą ir vertino visus esančius prieštaravimus. Šiuo atveju, iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, jog teismas išsamiai analizavo visus pareiškėjo į bylą pateiktus įrodymus ir darė pagrįstą išvadą, kad jo pateikti įrodymai nepatvirtina fakto, kad V. (V.) K. (K.) šeima nuosavybės teise iki 1940 m. birželio 15 d. valdė viensėdiją, kuri susidėjo iš gyvenamojo namo ir ūkio pastatų žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini).
19. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais dėl ginčo esmės, todėl daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais keisti arba naikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. kovo 21 d. sprendimą nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas
nutaria:
Pareiškėjo E. O. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.