- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-25
- Bylos Nr.
- e2S-1012-864/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ramunė Mikonienė
- Trečiasis asmuo
- AB SEB bankas, „Swedbank“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Mikonienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto A. R. atskirąjį skundą dėl 2020 m. gegužės 5 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties, tretieji asmenys AB SEB bankas, „Swedbank“, AB.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė V. R. (toliau ir ieškovė) kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu ir patikslintu ieškiniu atsakovui A. R. (toliau ir atsakovas), prašydama nutraukti ieškovės ir atsakovo sudarytą santuoką dėl atsakovo kaltės; po santuokos nutraukimo išspręsti pavardžių klausimą; priteisti iš atsakovo ieškovei 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; atsakovui priklausantį butą, ( - ), ir garažo boksą, ( - ), pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe bei 2/3 dalis šio turto priteisti atsakovui, o 1/3 dalį – ieškovei, o netenkinus šio reikalavimo priteisti iš atsakovo ieškovei 36750 Eur dydžio kompensaciją dėl bendros jungtinės nuosavybės sumažėjimo; priteisti iš atsakovo 1 Eur kompensaciją (dydis bus tikslinamas) dėl bendrosios jungtinės nuosavybės sumažinimo; įsipareigojimus „Swedbank“, AB pagal 2007 m. vasario 1 d. kredito sutartį Nr. ( - ) po santuokos nutraukimo palikti vykdyti asmeniškai ieškovei; įsipareigojimus AB SEB bankui pagal 2009 m. sausio 31 d. kredito sutartį Nr. ( - ) po santuokos palikti vykdyti asmeniškai atsakovui; priteisti atsakovui nurodytus kilnojamuosius daiktus, o ieškovei iš atsakovo 6 410 Eur dydžio kompensaciją už atsakovui atitekusius kilnojamuosius daiktus; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo vardu registruotą butą, esantį ( - ), garažo boksą, esantį ( - ); netenkinus šio reikalavimo, taikyti alternatyvias laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešajame registre apie draudimą perleisti minėtą nekilnojamąjį turtą. Šį prašymą grindžia tokiais motyvais: vienas iš ieškovės reikalavimų yra pripažinti bendrąja sutuoktinių nuosavybe atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą ir garažo boksą bei 2/3 dalis šio turto priteisti atsakovui ir 1/3 dalį šio turto – ieškovei.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Pirmosios instancijos teismas 2020 m. gegužės 5 d. priėmė nutartį, kuria tenkino ieškovės V. R. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
4. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovė tikėtinai pagrindė ieškinio dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo reikalavimo dalį.
5. Teismas pažymėjo, kad ieškovės ieškinio reikalavimai ir motyvai dėl ginčo turto įgijimo, pagerinimo, paskolos įmokų mokėjimo yra, tikėtinai, pagrįsti. Nors ieškovė nepateikė įrodymų apie viešą paskelbimą, jog ginčo turtas yra parduodamas, tačiau kitos ieškovės nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai – povedybinės sutarties sudarymo faktas, kito turto įgijimas atsakovo dukros vardu ir kt. – leidžia daryti prielaidą, kad atsakovas jau perleido ir ateityje gali siekti perleisti turimą turtą tretiesiems asmenims ir taip sumažinti nutraukiant santuoką dalintino turto apimtį. Vertintina, kad yra pagrindas konstatuoti, kad nepritaikius ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių – draudimo atsakovui perleisti jo vardu registruoto ginčo turto – teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas.
6. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju, laikytina, kad egzistuoja abi Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
7. Apeliantas A. R. (toliau ir apeliantas) pateikė teismui atskirąjį skundą, kuriuo prašo teismo panaikinti 2020 m. gegužės 5 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-17521-1102/2020 ir klausimą išspręsti iš esmės – netenkinti ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
8. Apelianto teigimu, butas ir garažas-boksas, priklauso apeliantui asmeninės nuosavybės teise, kadangi šį turtą apeliantas įsigijo iki santuokos sudarymo
Šalies argumentai
9. Nurodo, kad ieškovė nepateikia jokių įrodymų ar paaiškinimų, kuo ieškovė prisidėjo prie turto įrengimo ar pagerinimo. Ieškovė visiškai nedetalizuoja kokios, jos manymu, yra bendros lėšos iš ko jos susideda, tai yra kokias lėšas gyvendami santuokoje uždirbo ieškovė ir apeliantas. Apeliantas asmeniškai skolinosi iš juridinių asmenų, tam, kad padengti bendro gyvenimo išlaidas ir mokėti kreditus, tačiau ieškovė prie pasiskolintų lėšų grąžinimo neprisidėjo ir povedybinės sutarties pasirašymo dienai dar buvo likę negrąžintos paskolos, kurias dengia vienas apeliantas. Todėl ieškovės teiginiai esą ji bendromis pajamomis prisidėjo prie turto pagerinimo yra visiška netiesa, nepagrindžiami jokiu įrodymu ir net gi įžeidžiantys.
10. Nurodo, kad turtui įsigyti pasiimtas banko kreditas buvo dengiamas apeliantui su savo darbdaviu UAB „Aveka“ sudarius kelias paskolos sutartis, banko paskola nuo santuokos sudarymo buvo grąžinama išimtinai apelianto asmeninėmis, o ne bendromis lėšomis. Todėl, ieškovė neturi jokios teisės pretenduoti į dalį apelianto iki santuokos įsigyto turto. Priešingu atveju, ieškovė turi kompensuoti ir pusę paimtų paskolų, nes kitoks susiklosčiusios situacijos vertinimas prieštarautų elementariai logikai. Netgi viešajai tvarkai prieštarautų tokia išvada, kad skolos atitenka vienam sutuoktiniui, o už tą paskolą sukurtas turtas dalinamas kaip šeimos turtas.
11. Apelianto teigimu, jis kurį laiką ketina parduoti butą, nes nori pagaliau grąžinti skolas už buto įsigijimą. Gaunant senatvės pensiją, didelio buto prižiūrėjimas yra sudėtingas, todėl logiška didesnį butą parduoti ir įsigyti mažesnį.
Šalies argumentai
12. Pažymi, kad apeliantas yra sudaręs preliminarią ginčo turto pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią įsipareigojo parduoti ginčo turtą, priešingu atveju jis turės sumokėti 30 000 Eur baudą, todėl laikinosios apsaugos priemonės šiuo atveju negali būti taikomos, nes ieškovės reikalavimas, kuriam užtikrinti jos yra pritaikytos, yra visiškai nepagrįstas ir jas pritaikius apeliantas patirs didelių finansinių nuostolių.
Atsiliepimas
13. Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė V. R. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gegužės 5 d. nutartį palikti nepakeistą. Pažymi, kad apeliantas akivaizdžiai siekdamas išvengti minėto turto padalijimo yra įkėlęs minėtą butą pardavimui. Ieškovė taipogi pateikė teismui duomenis apie atsakovo dukros iš ankstesnių santykių K. R., gim. 1994 m., vardu įgytą nekilnojamąjį turtą ( - ), paaiškino, kad butą įrengė ir jame laiką leido atsakovas, skyrium nuo ieškovės. Taip pat ieškovė teikė duomenis apie apelianto dabartinės draugės L. D. automobilio Range Rover Evoque priežiūros išlaidas, kurias, ieškovės teigimu, apmokėjo apeliantas. Ieškovė paaiškino, kad šios aplinkybės pagrindžia, kad apeliantas išleidžia santuokos metu sukauptas santaupas kitų asmenų vardu registruotam turtui gerinti, tai liudija apelianto nesąžiningumą, kas yra vienas iš pagrindų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
14. Nurodo, kad povedybinės sutarties sudarymo faktas, kito turto įgijimas apelianto dukros vardu ir kt. – leidžia daryti prielaidą, kad apeliantas jau perleido ir ateityje gali siekti perleisti turimą turtą tretiesiems asmenims ir taip sumažinti nutraukiant santuoką dalintino turto apimtį.
15. Ieškovei susipažinus su apelianto atskiruoju skundu buvo visiškai siurprizinė naujiena apie tai, jog apeliantas skolinosi lėšas iš UAB “Aveka”, neva tikslu iš banko apelianto paimto kredito ir palūkanų dengimui. Pažymi, kad tokia apelianto pozicija yra visiškai nepagrįsta ir melaginga, kadangi visą santuokinį laikotarpį tiek ieškovė, tiek apeliantas dirbo, abu gavo orias pajamas, kurių pakako ne tik dengti apelianto įsipareigojimus kredito bendrovei, bet ir oriai pragyventi abiem šalims.
16. Paaiškina, kad apeliantas preliminarią nekilnojamo turto pirkimo pardavimo sutartį sudarė 2020 m. gegužės 8 d., t. y. sekančią dieną po teismo procesinių dokumentų įteikimo, t. y. jau žinodamas apie teismo pritaikytą draudimą perleisti jam priklausantį nekilnojamąjį turtą, atsakovas sudarė preliminarią turto pardavimo sutartį, tokiu būdu dar ir pažeisdamas 2020 m. gegužės 5 d. nutartyje teismo padarytą išaiškinimą, jog „asmuo, kurio turtui taikomi ribojimai, atsako už nustatytų apribojimų pažeidimą“.
17. Apeliantas A. R. teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, kur be faktinių aplinkybių nurodymo, suformuluotas prašymas palikus galioti skundžiamą nutartį, įpareigoti ieškovė pateikti atsakovo 80000 Eur nuostolių atlyginimą.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai) .
19. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – 2020 m. gegužės 5 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.
20. CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Tokiu reglamentavimu įstatymų leidėjas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą susieja su dviem privalomomis sąlygomis: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra. Pažymėtina, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos laikantis proporcingumo, ekonomiškumo, teisingumo bei kitų civilinio proceso teisės principų. Būtina išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Nors laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus ar ribojimus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų teisių daugiau, negu būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti.
21. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai (lot. prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Šio išankstinio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Priešingu atveju, teismui padarius išvadą, jog pareikšti reikalavimai yra galbūt nepagrįsti ir ieškovui palankus teismo sprendimas negalėtų būti priimtas, būtų paneigta teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo būtinybė, o tuo pačiu ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas. Kita vertus, tai nėra ieškiniu pareikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimas, kuris atliekamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu, ir neturi jokios prejudicinės galios bylos išsprendimui, nes ieškovas bylos nagrinėjimo metu turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą ar dalyką, pateikti naujus įrodymus ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-252-330/2017)
22. Nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina, kad spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nesprendžia ginčo tarp šalių, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti, bei atsižvelgia į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, taip pat į tai, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo, ekonomiškumo principų bei proceso šalių interesų pusiausvyros.
23. Viena iš Civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnio 2 dalyje numatytų laikinųjų apsaugos priemonių, kurias teismas gali taikyti santuokos nutraukimo byloje, – areštuoti turtą, kol bus išspręstas jo priklausomybės teise vienam sutuoktiniui klausimas. Šių priemonių taikymo tikslas yra užtikrinamasis, siekiant užtikrinti, kad sutuoktinių turimas turtas išliks tokios pačios sudėties, kokios yra šiuo metu, kad po jo padalijimo nepasunkėtų teismo sprendimo įvykdymas ir būtų galimybė realiai įvykdyti teismo sprendimą. Pažymėtina, kad teismas gali areštuoti tam tikrą turtą, jeigu yra reali grėsmė, kad vienas sutuoktinis jį perleis kitiems asmenims, suvaržys, sunaudos ar sunaikins (Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1404-619/2016).
24. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškinys pareikštas atsakovui – A. R. dėl santuokos dėl atsakovo kaltės nutraukimo ir turto padalijimo. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1385/2012; 2010 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1624/2010).
25. Aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma, jog laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-50-464/2017; 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-835-464/2017, 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-134-516/2018, 2018 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1234-178/2018 ir kt.).
26. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas preliminariai įvertinęs pareikšto ieškinio reikalavimų pagrįstumo klausimą, t. y. faktinį bei teisinį ieškinio pagrindą, pateiktus įrodymus, kuriais ieškovė įrodinėja ieškinyje nurodytas teisiškai reikšmingas aplinkybes ir kurių įrodomoji vertė gali būti nustatyta tik nagrinėjant civilinę bylą iš esmės, o ne pradinėje civilinės bylos nagrinėjimo stadijoje, pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti vienareikšmišką išvadą, jog ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas, dėl ko galėtų būti savarankiškas pagrindas atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
27. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog yra pagrindas konstatuoti, kad nepritaikius ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių – draudimo atsakovui perleisti jo vardu registruoto ginčo turto – teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas ir laikytina, kad egzistuoja abi CPK 144 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti.
28. Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai ir pateikti atsikirtimai nėra reikšmingi pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
29. Taigi, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, dėl ko pareiškėjos atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
30. Apeliantui išaiškintina, kad prašymą dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo jis turi teisę teikti bylą nagrinėjančiam pirmos instancijos teismui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutarė:
apelianto A. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gegužės 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-17521-1102/2020 atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gegužės 5 d. nutartį palikti nepakeistą.