- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-07-11
- Bylos Nr.
- e2A-945-881/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-01289-2018-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Asta Pikelienė, Laima Ribokaitė
- Atsakovas
- viešosios įstaigos „Lenkiški renginiai Lietuvoje“
- Ieškovas
- asociacijos LATGA
- Kategorijos
- 2.7.1.1Autorių teisės
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Pikelienės ir Laimos Ribokaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės viešosios įstaigos „Lenkiški renginiai Lietuvoje“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-5674-723/2018 pagal ieškovės asociacijos LATGA ieškinį atsakovei viešajai įstaigai „Lenkiški renginiai Lietuvoje“ dėl autorinio atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė asociacija LATGA ieškiniu kreipėsi į teismą, kurį patikslinusi prašė priteisti iš atsakovės VšĮ „Lenkiški renginiai Lietuvoje“ 4 628,72 Eur autorinio atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovė 2018 m. balandžio 5 d. organizavo COMPENSA koncertų salėje, Vilniuje, įvykusį renginį – atlikėjo J. L. koncertą „Būti kartu iš arti“. Ieškovės turimais duomenimis, šio renginio metu, be kita ko, atlikti šie kūriniai: „Gon karuzelo“, „To nie jest San Francisco“, „Snil mi sie rodzinny dom“, „Na opolskim rynku“, „Zolty list“, „BEATA z Albatrosa“. Nurodytų kūrinių autorių teisių turėtojai – J. L., J. R. U., K. G., M. G., yra Lenkijos kolektyvinio administravimo asociacijos – Stowarzyszenie autorow ZAIKS (toliau – ZAIKS), su kuria ieškovė yra sudariusi abipusio atstovavimo sutartį, nariai, t. y. ieškovė kolektyviai atstovauja teisių turėtojams. 2018 m. kovo 27 d. ieškovės atstovas kreipėsi į atsakovės vadovą, pastarajam persiųsdamas licencinės sutarties dėl teisės viešai atlikti kūrinius renginyje projektą. Apie pareigą pasirašyti licencinę sutartį organizatoriui buvo priminta ne kartą. Vis dėlto, atsakovė aptariamą sutartį pasirašyti atsisakė, motyvuodama tuo, kad renginyje pasirodęs atlikėjas (kartu ir vienas iš teisių turėtojų) yra užsienietis, be to, jis, neva, atsisakė autorinio atlyginimo už kūrinių atlikimą šiame renginyje. Nepaisant ieškovės raginimo, atsakovė iki šiol nėra pasirašiusi licencinės sutarties bei sumokėjusi autorinio atlyginimo, kuris turi būti paskirstytas teisių turėtojams. Vadovaujantis pačios atsakovės pateikta renginio ataskaita, kurioje detalizuoti ieškovei mokėtino autorinio atlyginimo apskaičiavimui reikšmingi duomenys, ir autorinio atlyginimo apskaičiavimo metodika, autorinio atlyginimo už naudojimąsi kūriniais renginyje dydis yra 2 764,36 Eur. Pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ir ATGTĮ) 86 straipsnio 3 dalį, teismas, nustatęs, kad kūriniai buvo panaudoti be kolektyvinio administravimo asociacijos leidimo, priima sprendimą iš kūrinių naudotojo išieškoti atlyginimą, du kartus didesnį už tą, kurį pastarajam priklausytų mokėti pagal suteiktą licenciją. Kadangi atsakovė kūrinius renginio metu panaudojo neteisėtai – nesudariusi licencinės sutarties dėl viešo kūrinių atlikimo, tai reiškia, kad egzistuoja visos įstatyme numatytos sąlygos, būtinos dvigubo atlyginimo, t. y. 5 528,72 Eur, išieškojimui iš atsakovės. Sužinojusi apie kilusį teisminį ginčą atsakovė sumokėjo ieškovei 900 Eur, t. y. dalį priklausančios mokėti autorinio atlyginimo sumos, todėl iš atsakovės priteistina 4 628,72 Eur.
2. Atsakovė VšĮ „Lenkiški renginiai Lietuvoje“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad leidimas atlikti renginio metu autorių teisių turėtojų kūrinius iš ieškovės buvo gautas, todėl atsakovė neatliko jokių veiksmų (neveikimo), kas galėtų būtų traktuojama kaip autorių teisių pažeidimas. Atsakovė, laikydamasi įstatyme numatyto termino (14 darbo dienų iki kūrinių ar gretutinių teisių objektų naudojimo pradžios), kreipėsi į ieškovę su prašymu suteikti licenciją naudoti kūrinius renginyje, ieškovė parengė ir išsiuntė atsakovei licencinę sutartį, atsakovė, savo ruožtu, patvirtino, jog sutartis gauta. Tokie asmenų veiksmai traktuotini kaip sutarties sudarymas, o kartu ir licencijos gavimas. Todėl pagrindo didinti reikalavimus dėl autorinio atlyginimo šiuo atveju nėra. Atsakovė, patvirtinusi apie sutarties gavimą, vėlesnių kreipimųsi iš ieškovės nesulaukė, o ieškovės nurodomas susirašinėjimas elektroniniais laiškas apie renginį ir apmokėjimą už autorines teises nuo 2018 m. balandžio 5 d. vyko ne su atsakove, o su nežinomu asmeniu. Ieškinyje klaidingai nurodoma, kad atsakovė atsisakė mokėti autorinį atlyginimą, nes faktinės aplinkybės pagrindžia, jog autorinis atlyginimas nebuvo sumokėtas dėl pačios ieškovės kaltės, o būtent sąskaitos atsakovei nepateikimo. Ieškovei išrašius ir pateikus PVM sąskaitą faktūrą 2 764,36 Eur sumai, atsakovė apmokėjimo nevengs, kadangi tokį autorinio atlyginimo dydį pripažįsta ir su juo sutinka.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018 m. rugsėjo 4 d. sprendimu ieškinį tenkino.
4. Teismas, įvertinęs jam pateiktą elektroninį susirašinėjimą, konstatavo, kad jokių sutarčių tarp ieškovės ir atsakovės renginio dieną nebuvo sudaryta. „J. L.“ veikė atsakovės interesais ir šiam asmeniui buvo žinoma reali situacija. Teismui nekilo abejonių, kad šis asmuo veikė atsakovės vardu ir nebandė klaidinti ieškovės atstovų, nes faktiškai sutartis nebuvo pasirašyta.
5. Teismas nesutiko su atsakovės pateiktu sutarties sudarymo aiškinimu, pažymėjęs, kad akceptas seka ofertą, o ne atvirkščiai. Ieškovė išsiuntė projektą – ofertą, bet atsakovė akcepto – pasirašytos sutarties nesiuntė nei iki renginio, nei po to.
6. Teismas nurodė, kad nors ieškovės nurodomas susirašinėjimas elektroniniais laiškas apie renginį ir apmokėjimą už autorines teises nuo 2018 m. balandžio 5 d. vyko ne su atsakove, o su kitu asmeniu, tačiau tai, anot teismo, patvirtina, kad atsakovės atstovas P. Ž. neatliko savo pareigos sudaryti licencinę sutartį su ieškove ir iš to turi prisiimti visas sekančias neigiamas pasekmes, kadangi tai buvo nebe primas jo renginys (ne mažiau 5 renginių) ir jis sakosi jau sudarinėjęs sutartis ir mokėjęs autorinį atlyginimą.
7. Nors atsakovė teigia, kad ji neatsako ir neprisiima atsakomybės už trečiųjų asmenų pareiškimus ir klausimų derinimą su ieškove, kas priešingai neatleidžia jos nuo atsakomybės, teismo vertinimu, tai tėra tik jai naudinga buvusios situacijos interpretacija, kuri teisiniu požiūriu neturi teisėto pagrindo, nors ir yra teigiama, kad licencinė sutartis tarp šalių buvo sudaryta. To atsakovė, anot teismo, neįrodė.
8. Teismas nustatė, kad, išskyrus 900 Eur, atsakovė jokio papildomo apmokėjimo neatliko, ir vertino tai kaip atsakovės nesąžiningumą.
9. Be to, teismas sutiko su ieškovės argumentais, kad po sutarties projekto gavimo būtent iš P. Ž. elektroninio pašto adreso yra nurodoma, kad autorius atsisako autorinio atlyginimo. Toks nurodymas logiškai reiškia, kad yra nesutinkama su licencine sutartimi, nes ji ir skirta tam, kad būtų apmokėtas autoriaus atlyginimas. Šiuo atveju atsakovė nurodė, kad ji nemokės, nes autorius atsisako savo atlyginimo.
10. Taip pat, teismo vertinimu, ieškovė padarė logišką išvadą, kad iš pateikto papildomo susirašinėjimo matyti, jog P. Ž., 2018 m. balandžio 19 d. nurodęs, kad tą dieną atsiųs pasirašytą licencinę sutartį, suprato, kad sutartis nėra sudaryta.
11. Ieškovės atstovas, anot teismo, taip pat pagrįstai atkreipė dėmesį, kad sutarties projekto 6 straipsnio 1, 2 dalys nurodo kūrinio naudotojui tam tikras pareigas – iki 2018 m. balandžio 12 d. pateikti ieškovei renginio koncertinėje programoje atliktų kūrinių programą, pateikti ataskaitą. Praktiškai tų veiksmų atsakovė taip pat neatliko, nes byloje pateikta ataskaita, kuri datuota 2018 m. balandžio 12 d., buvo pateikta 2018 m. balandžio 19 d. Atsakovės teikiami duomenys po įvykusio renginio nieko nekeičia dėl autorinio atlyginimo, nes renginys įvyko anksčiau be pasirašytos sutarties.
12. Ieškovė nelaiko buvus sudarytą licencinę sutartį. Tarp šalių nebuvo pasirašyta ar kitaip abiejų šalių akceptuota viena ir ta pati sutartis. Todėl, anot teismo, logiška ir akivaizdu, kad kadangi licencinė sutartis nebuvo sudaryta, todėl nebuvo ir išrašoma sąskaita pagal sutarties punktus.
13. Atsakovės laikymas, kad jeigu gavo sutartį į elektroninį paštą, tai sutartį pasirašė, anot teismo, teisiniu požiūriu negali būti realus sutarties sudarymas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.189-6.192 straipsniai).
14. Taigi teismas konstatavo, kad licencinė sutartis dėl autorinio atlyginimo tarp šalių nebuvo sudaryta, renginys 2018 m. balandžio 5 d. įvyko, kas sąlygoja dvigubą autorinio atlyginimo sumą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
15. Apeliaciniu skundu atsakovė VšĮ „Lenkiški renginiai Lietuvoje“ prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti ieškovei iš atsakovės 1 864,36 Eur autorinį atlyginimą, taip pat proporcingai šalių patenkintų reikalavimų daliai – bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Šiuo atveju net ir fiziškai, ranka nepasirašius licencinės sutarties, aiškinant pagal Įstatymo normas, apeliantė akceptavo ieškovės atsiųstą sutartį, savo sutarties akceptavimą patvirtino laišku, jog sutartis gauta. Jokios papildomos informacijos apie renginį ar kitas reikšmingas aplinkybes, kurią reikėtų pateikti, ieškovė, gavusi sutarties gavimo patvirtinimą, nenurodė apeliantei pateikti, taigi sutarties išsiuntimas apeliantei kartu traktuotinas kaip licencijos apeliantei suteikimas. Apeliantė, savo ruožtu, patvirtino, kad tokią sutartį (leidimą) gavo. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad licencinė sutartis nebuvo sudaryta, tokią išvadą grindė subjektyviai, netinkamai vertindamas byloje turimus įrodymus.
15.2. Įstatyme realus, skanuotas sutarties pasirašymo reikalavimas nėra numatytas, o apeliantės akceptavimas buvo akivaizdus ir teisėtas. Teismas skundžiamame sprendime aiškindamas, jog buvo būtinas skanuotos sutarties persiuntimas atgal ieškovei, teisės normų reikalavimus aiškina plečiamai, tuo nepagrįstai apeliantei numatydamas papildomas pareigas, kurios teisės aktuose nėra numatytos.
15.3. Ieškovei išsiųstu atsakymu apeliantė patvirtino, kad sutartį gavo, ką suprato kaip jai suteiktą leidimą organizuoti renginį. Tarp šalių buvo susiklosčiusi tokia praktika, kad sutartis laikoma sudaryta nuo gavimo momento, o vėliau, po renginio, sutartį, esant poreikiui, pasirašydavo ir fiziškai. Tačiau pats sutarties sudarymo ir kartu licencijos gavimo momentas buvo apeliantės patvirtinimas, kad sutartis gauta.
15.4. Skundžiamame teismo sprendime nurodomas apeliantės direktoriaus elektroninis laiškas vertinamas kaip apeliantės laikymas, kad autoriui atsisakius autorinio atlyginimo licencinė sutartis neturėtų būti sudaroma. Tačiau apeliantė nerašė, kad neturi būti sudaryta licencinė sutartis, tai tebuvo pasvarstymas, tačiau jokiu būdu ne atsisakymas sudaryti sutartį, nes sutartis jau buvo sudaryta. Teismas apeliantės elektroninius laiškus traktavo subjektyviai, šališkai ir klaidingai, tuo pažeisdamas įrodymų tyrimui keliamus reikalavimus.
15.5. Teismas nevertino aplinkybės, kad apeliantė sutartį pažadėjo atsiųsti 2018 m. balandžio 19 d. ne dėl to, jog laikė sutartį nesudarytą, o dėl to, jog tokį reikalavimą vėliau išreiškė ieškovė. Apeliantės direktorius P. Ž. šių susirašinėjimų metu, 2018 m. balandžio 19 d. el. laiške ieškovės darbuotojui A. M. nurodė, kad prisegtuke persiuntė renginio ataskaitą, paprašė išrašyti sąskaitą pagal licencinę sutartį, vėliau atliko dalį apmokėjimo. Akivaizdu, kad jeigu apeliantė nelaikytų, kad sutartis sudaryta, ji neketintų atlikti apmokėjimo, neprašytų sąskaitos būtent pagal tą sutartį. Be to, pačios ieškovės veiksmai taip pat leido apeliantei manyti, kad sutartis sudaryta, leidimas gautas. Visų pirma, ieškovė nuo 2018 m. kovo 27 d. jokiame laiške, adresuotame P. Ž., nekėlė klausimo dėl kokių nors papildomų sutarčių perdavimų, pasirašymų, ginčo, kad sutartis nepasirašyta, nebuvo, su tokiu nurodymu ieškovė nei karto nesikreipė į apeliantę. Ieškovė taip pat siuntė papildomą susitarimą dėl to, kad būtų pritaikytos nuolaidos autorinėms teisėms pagal sudarytą licencinę sutartį, kas vėlgi reiškia, kad sutartis 2018 m. kovo 27 d. buvo sudaryta ir tai, jog ji buvo sudaryta, suprato abi šalys.
15.6. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad asmuo, prisistatęs J. L., veikė išimtinai apeliantės interesais ir niekaip kitaip. Sutiktina, kad šio asmens laiškai ieškovei pastarąją galėjo suklaidinti, tačiau apeliantė su tuo neturi nieko bendro. Apeliantė pateikė įrodymus, kad su šiuo asmeniu neturi nieko bendro ir už jo siųstus elektroninius laiškus ieškovei neturi ir negali atsakyti. Neaišku, kodėl teismas šių duomenų nelaikė reikšmingais ir vis vien vertino apeliantės nenaudai.
15.7. Teismas taikė apeliantei griežčiausią sankciją, nevertindamas alternatyvių, švelnesnių. Asociacijos LATGA Tarybos 2013 m. gegužės 21 d. posėdyje patvirtintuose autorinio atlyginimo už viešą muzikos kūrinių atlikimą tarifuose yra numatyta galimybė sudaryti autorinę licencinę sutartį ir po koncerto ar renginio, tačiau tokiu atveju tarifai didinami 20 procentų. Apeliantė ieškovei ne kartą išreiškė pageidavimą realiai, fiziškai sutartį pasirašyti, atlikti sutartyje numatytą apmokėjimą. 2018 m. balandžio 19 d. el. laiške, jau po bylos iškėlimo teisme, kuomet apeliantė, susipažinusi su ieškinio turiniu ir supratusi, jog ieškovė dėl jai nežinomų priežasčių laiko licencinę sutartį esant nepasirašytą, apeliantė ieškovei nurodė, kad atsiųs pasirašytą licencinę sutartį, 2018 m. balandžio 23 d. mokėjimo nurodymu pervedė ieškovei 900 Eur sumą (mokėjimo paskirtis: Išankstinio apmokėjimo sąskaita serija IŠN Nr. 324 ir dalis sąskaitos PVM sąskaita - faktūra serija LAA Nr. 344942). Tai parodo, kad apeliantė apmokėjimo nevengia ir laiko sutartį sudarytą, išreiškia norą sutartį pasirašyti, kad ir po renginio sutarties sudarymo nevengia, dėl ko ATGTĮ 86 straipsnio 3 dalies normos teismo neturėjo būti taikomos.
15.8. Teismas nevertino, kad ieškovė į teismą su ieškiniu kreipėsi nesant pagrindo ginčui, ieškinio teismui pateikimo dieną ieškovė apeliantei nebuvo pateikusi jokio reikalavimo dėl autorinio atlyginimo sumokėjimo.
Atsiliepimas
16. Ieškovė asociacija LATGA atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
16.1. Renginys, kuriame buvo viešai atlikti ieškovės kolektyviai atstovaujamų teisių turėtojų kūriniai, įvyko 2018 m. balandžio 5 d. Tai reiškia, kad apeliantė su prašymu dėl licencijos suteikimo į ieškovę privalėjo kreiptis ne vėliau kaip 2018 m. kovo 16 d. Jokių įrodymų, patvirtinančių faktą, kad apeliantė aptariamą prievolę būtų įvykdžiusi – iki nurodytos datos būtų kreipusis į ieškovę su prašymu suteikti licenciją, apeliantė byloje nepateikė. Priešingai, bylos medžiaga pagrindžia aplinkybę, jog būtent ieškovė 2018 m. kovo 27 d. kreipėsi į apeliantę, persiųsdama jai licencinę sutartį bei aiškiai ir nedviprasmiškai reikalaudama pasirašyto jos varianto, t. y. tik pasirašyta sutartis būtų suteikusi apeliantei teisę naudoti kūrinius šioje sutartyje nustatyta tvarka. Aptariamas apeliantės neveikimas (ATGTĮ 72¹² straipsnio 2 dalyje numatytos pareigos sąmoningas nevykdymas) paneigia apeliantės teiginius apie tariamą jo sąžiningumą – ATGTĮ reikalavimų laikymąsi bei renginio organizavimą turint tam privalomą licenciją.
16.2. P. Ž. atsakymas ,,sutartį gavau“ patvirtina tik ieškovės siųsto elektroninio laiško bei licencinės sutarties projekto gavimą, tačiau jokiais būdais nepagrindžia minimos sutarties sudarymo (atsižvelgiant į tą faktą, jog ieškovė pareikalavo sutartį pasirašyti, t. y. tik pastaruoju atveju – pasirašius licencinę sutartį, ji būtų laikoma sudaryta). Apeliantė apeliaciniame skunde cituoja tik dalį CK 6.192 straipsnio nuostatų, sąmoningai nenurodydama, kad, vadovaujantis pastarąja norma, sandoris gali būti sudaromas telekomunikacijų galiniais įrenginiais tik tuo atveju, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti jį siuntusios šalies parašą. Šiuo atveju apeliantės vadovo elektroninis laiškas pastarųjų reikalavimų neatitinka, todėl licencinė sutartis tokiu būdu (P. Ž. išsiunčiant elektroninį laišką) negalėjo būti laikoma sudaryta, netgi nepaisant tos aplinkybės, kad apeliantės vadovas tik patvirtino licencinės sutarties gavimą, bet ne jos sąlygų akceptavimą.
16.3. Ieškovė byloje pateikė elektroninio susirašinėjimo, vykusio tarp apeliantės vadovo P. Ž. ir ieškovės atstovo A. M., kopiją, iš kurios matyti, kad apeliantės direktorius, gavęs licencinę sutartį, ne tik jos nepasirašė, bet netgi išreiškė nesutikimą su pačioje sutartyje įtvirtina prievole mokėti asociacijai autorinį atlyginimą už jos repertuaro kūrinių panaudojimą renginio metu. Ieškovės pateiktų elektroninių laiškų turinys aiškiai bei nedviprasmiškai patvirtina apeliantės poziciją, kad ji su licencinės sutarties sąlygomis (prievole mokėti asociacijai autorinį atlyginimą) nesutiko, todėl nagrinėjamo ginčo atveju įžvelgti apeliaciniame skunde akcentuojamą licencinės sutarties akceptavimą nėra absoliučiai jokio faktinio ir/ar teisinio pagrindo. Priešingai, apeliantės direktoriaus elektroniniai laiškai tik dar kartą patvirtina ieškovės išdėstytus argumentus, jog licencinė sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta.
16.4. Aplinkybė, jog renginio ataskaita licencinėje sutartyje numatytu terminu ieškovei nebuvo pateikta, tik dar kartą patvirtina faktą, kad apeliantė aptariamo sandorio neakceptavo bei neketino laikytis jo sąlygų. Tuo tarpu ataskaitos pateikimas 2018 m. balandžio 19 d. buvo nulemtas ne licencinėje sutartyje įtvirtintų įpareigojimų, bet kitos akivaizdžios priežasties – ieškovės kreipimosi į pirmosios instancijos teismą su ieškiniu dėl autorinio atlyginimo priteisimo. T. y. tik sužinojusi apie teisminį procesą, inicijuotą jau po neteisėto kūrinių panaudojimo 2018 m. balandžio 5 d. renginyje, apeliantė nurodė, kad licencinę sutartį pasirašys bei persiuntė su ja susijusį dokumentą (renginio ataskaitą), tačiau pasirašytos licencinės sutarties nepateikė.
16.5. Apeliantė, elgdamasi nesąžiningai, su šalių derybomis susijusius faktus (sąskaitos už neteisėtai atliktų kūrinių panaudojimą išrašymą, dalinį mokėjimą) interpretuoja kaip tariamą licencinės sutarties vykdymą bei taip siekia suklaidinti apeliacinės instancijos teismą.
16.6. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai, susiję su elektroniniu susirašinėjimu, vykusiu tarp ieškovės atstovų ir asmens, prisistačiusio kaip J. L., neturi jokios reikšmės skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui, kadangi apeliantė prievolių sudaryti su asociacija licencinę sutartį bei joje nustatyta tvarka sumokėti ieškovei autorinį atlyginimą nevykdė savo nuožiūra bei vienasmenio valdymo organo – direktoriaus P. Ž., sprendimu.
16.7. Asociacija apeliaciniame skunde nurodomos licencijų suteikimo praktikos netaiko, o byloje esantys įrodymai (tarp šalių vykęs elektroninis susirašinėjimas) aiškiai patvirtina faktą, jog ieškovė iš apeliantės pareikalavo pasirašyto licencinės sutarties varianto (rašytinės licencinių sutarčių formos reikalavimas numatytas ATGTĮ 42 straipsnyje).
16.8. Apeliantė nepasirašė licencinės sutarties nei prieš renginį, nei po jo bei nesiėmė jokių veiksmų, kad aptariamas sandoris būtų sudarytas. Todėl, atsižvelgiant į aplinkybę, kad licencinė sutartis po renginio nebuvo sudaryta, apeliantei 20 proc. padidintas autorinio atlyginimo tarifas nėra taikytinas. Nepaisant to, pastaroji galimybė (sumokėti 20 proc. didesnį autorinį atlyginimą, taip pat atlyginti asociacijos išlaidas, patirtas teisinėms paslaugoms apmokėti) apeliantei buvo sudaryta derybų dėl taikaus ginčo užbaigimo metu. Tačiau apeliantė pastarąja galimybe nepasinaudojo.
16.9. Apeliaciniame skunde nurodomas mokėjimas (900 EUR sumai) buvo atliktas ne pagal licencinę sutartį, bet už neteisėtą kūrinių panaudojimą, ieškovei išrašius apeliantės nurodytas sąskaitas, kuriose numatyta suma buvo aktuali tik taikaus susitarimo atveju. Kadangi šalys taikaus susitarimo nepasiekė, o kūriniai renginyje buvo naudojami neteisėtai (neturint tam būtinos licencijos), egzistavo visos sąlygos skundžiamu teismo sprendimu priteisti iš apeliantės du kartus didesnį autorinį atlyginimą, lyginant jį su tuo, kuris būtų mokamas teisėtai panaudojus kūrinius.
Žemesnės instancijos teismas
16.10. Tiek apeliantės nesąžiningas elgesys (teismo klaidinimas), tiek byloje nustatytos aplinkybės (faktas, kad apeliantė kūrinius naudojo neteisėtai bei vengė bendradarbiavimo su asociacija) patvirtina tai, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė priteisti iš apeliantės du kartus didesnį autorinį atlyginimą, ir jokio pagrindo mažinti priteistą sumą šiuo atveju nėra.
16.11. Apeliantė, būdama profesionali renginių organizatorė, ignoravo teisėtus autorių teisių turėtojų interesus, negavo jų kūrinių naudojimui būtinos licencijos bei mėgino išvengti autorinio atlyginimo pastariesiems asmenims išmokėjimo, todėl ATGTĮ 86 straipsnio 3 dalyje numatytų teisinių pasekmių taikymas visa apimti yra ne tik adekvati sankcija apeliantės neteisėtų veiksmų atžvilgiu, bet ir gali padėti užkirsti kelią tokiems apeliantės veiksmams ateityje.
16.12. Ieškovė į pirmosios instancijos teismą kreipėsi teisėtai ir pagrįstai, o visi su tuo susiję apeliantės teiginiai, kuriais kvestionuojamas ieškinio teisme pareiškimas, yra absoliučiai nepagrįsti bei atmestini.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimasat Nr. 102-3957).
18. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl dvigubo autorinio atlyginimo priteisimo, kūrinių naudotojui panaudojus kūrinius be kolektyvinio administravimo organizacijos licencijos.
19. ATGTĮ 86 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas, nustatęs, kad kolektyviai administruojami kūriniai ar gretutinių teisių objektai buvo panaudoti be kolektyvinio administravimo organizacijos licencijos, priima sprendimą išieškoti iš naudotojo du kartus didesnį atlyginimą, negu priklausytų mokėti pagal suteiktą licenciją naudoti kūrinį ar gretutinių teisių objektą.
20. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp šalių nebuvo sudaryta kūrinių naudojimo licencinės sutarties. Anot apeliantės, sutarties buvimą patvirtina tiek sutarties sudarymą reglamentuojančios teisės normos, tiek faktinė situacija, tiek šalių elgesys, todėl apeliantei negalėjo būti taikomos jokios papildomos sankcijos. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliantės argumentus atmeta kaip teisiškai nepagrįstus.
21. Byloje nustatyta, kad 2018 m. kovo 27 d. ieškovė kreipėsi į apeliantę dėl licencinės sutarties sudarymo, persiųsdama apeliantei licencinės sutarties projektą ir prašydama jį grąžinti pasirašytą. Byloje nėra duomenų, kad į ieškovę dėl licencijos sutarties sudarymo būtų kreipusis apeliantė, nors, remiantis ATGTĮ 72¹² straipsnio 2 dalimi, būtent apeliantė privalėjo kreiptis į ieškovę su prašymu dėl licencijos suteikimo, be to, ne vėliau kaip prieš 14 darbo dienų iki kūrinių naudojimo pradžios, t. y. iki 2018 m. kovo 16 d. Taigi pati apeliantė nevykdė įstatymo reikalavimų dėl licencinės sutarties sudarymo. Be to, kaip nustatyta byloje, apeliantė, atsakydama į ieškovės elektroninį laišką, neatsiuntė ieškovei pasirašytos licencinės sutarties, o tik patvirtino ieškovės elektroninio laiško ir kartu su juo siųsto licencinės sutarties projekto gavimą.
22. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantės aiškinimu, kad pats sutarties išsiuntimas apeliantei vertintinas kaip licencijos apeliantei suteikimas, o apeliantės patvirtinimas, kad sutartis gauta, reiškia sutarties sudarymą. Apeliantė nepateikė įrodymų, kad, kaip teigia, tarp šalių buvo susiklosčiusi tokia licencinių sutarčių sudarymo praktika (CPK 178 straipsnis). Antra vertus, kaip minėta, ieškovė apeliantei buvo išsiuntusi tik sutarties projektą ir paprašė jį akceptuoti konkrečiu būdu – jį pasirašant ir pasirašytą atsiunčiant ieškovei, todėl, apeliantei šių veiksmų neatlikus, nėra pagrindo teigti, kad šalių valia dėl atitinkamų civilinių teisinių santykių sukūrimo buvo suderinta, t. y. sutartis sudaryta (CK 6.181 straipsnio 3-4 dalys, ATGTĮ 42 straipsnio 1 dalis). Juo labiau nėra objektyvaus pagrindo vertinti minėtų apeliantės veiksmų kaip sutarties akceptavimo atsižvelgiant į tai, kad tiek tame pačiame elektroniniame laiške, kuriuo patvirtino ieškovės laiško (ir sutarties projekto) gavimą, tiek vėliau tą pačią dieną apeliantės direktoriaus atsiųstame elektroniniame laiške apeliantė faktiškai kvestionuoja sutarties sudarymo būtinumą. Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, jos faktinis elgesys ne tik nepatvirtina sutarties sudarymo, bet ir faktiškai jį paneigia.
23. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta kaip teisiškai nepagrįstus apeliantės argumentus, kad tai, jog 2018 m. balandžio 19 d. elektroniniame laiške apeliantės direktorius ieškovei persiuntė renginio ataskaitą, paprašė išrašyti sąskaitą, o vėliau atliko dalį apmokėjimo, anot apeliantės, patvirtina, kad apeliantė laikė sutartį sudarytą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pastarieji apeliantės veiksmai buvo atlikti jau po bylos iškėlimo teisme, PVM sąskaitos faktūros, kurias iš dalies apeliantė apmokėjo, ieškovės buvo išrašytos ne pagal licencinę sutartį, bet kaip šalių vykdomų derybų dėl taikaus ginčo išsprendimo dalis. Todėl, kaip teisingai nurodo ieškovė, apeliantė nepagrįstai su šalių derybomis susijusius faktus interpretuoja kaip licencinės sutarties vykdymą.
24. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantės argumentai nepatvirtina ir jos teiginių, kad pačios ieškovės veiksmai leido apeliantei manyti, kad sutartis sudaryta. Tokių veiksmų apeliantė nenurodo, be kita ko, apeliantė nepaaiškina, kokį papildomą susitarimą dėl nuolaidų pagal licencinę sutartį suteikimo turi omenyje. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad tame pačiame elektroniniame laiške, kuriuo J. L. išsiuntė susitarimą dėl nuolaidų (2018 m. balandžio 5 d. elektroninis laiškas), ieškovės atstovas taip pat priminė, kad licencinė sutartis nebuvo gauta, ir pakartotinai paprašė ją atsiųsti pasirašytą, be to, šis susirašinėjimas, kaip minėta, vyko su J. L., t. y. asmeniu, kurio, kaip teigia, apeliantė nepažįsta, todėl jis, pagal apeliantės poziciją, negalėjo lemti jos nuomonės apie sutarties sudarymą susiformavimo.
25. Taigi apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog tarp šalių nebuvo sudaryta licencinė sutartis, o aplinkybės, susijusios su ieškovės susirašinėjimu su J. L., šios pirmosios instancijos teismo išvados nepaneigia, todėl plačiau dėl jų, kaip neturinčių esminės teisinės reikšmės skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
26. Nustačius, kad licencinė sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta, atmetami kaip nepagrįsti apeliantės argumentai, kad ieškovė kreipėsi į teismą nesant pagrindo, kadangi tokį pagrindą numatė ATGTĮ 86 straipsnio 3 dalis.
27. Be to, pirmosios instancijos teismui nustačius, kad apeliantė panaudojo kūrinius be ieškovės licencijos, teismas pagrįstai taikė ATGTĮ 86 straipsnio 3 dalį ir priteisė ieškovei iš apeliantės du kartus didesnį atlyginimą, negu priklausytų mokėti pagal suteiktą licenciją. Apeliantės nurodoma galimybė sumokėti tik 20 proc. didesnį autorinį atlyginimą asociacijos LATGA Tarybos 2013 m. gegužės 21 d. patvirtintuose autorinio atlyginimo už viešą muzikos kūrinių atlikimą tarifuose yra siejama su sutarties sudarymu, o nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantė tokios sutarties nesudarė nei iki renginio, nei po jo (nors ir žadėjo). Be to, apeliantei buvo suteikta galimybė sumokėti mažesnį autorinį atlyginimą šalims derantis dėl taikos sutarties sudarymo, tačiau apeliantė šia galimybe taip pat nepasinaudojo. Taigi, byloje nustatytos aplinkybės nepagrindžia apeliantės pozicijos, kad ji nevengė sudaryti licencinę sutartį, todėl pagrindo mažinti teismo priteistą autorinio atlyginimo dydį nagrinėjamu atveju nėra.
28. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė esmines bylos faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovės apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra pagrindo.
29. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, taip pat nenustatyta.
30. Remiantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi, ieškovei iš atsakovės priteisiama 484 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei asociacijai LATGA iš atsakovės viešosios įstaigos „Lenkiški renginiai Lietuvoje“ 484 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus) išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.