Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės - Butkuvienės, Linos Muchtarovienės, pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo ieškovės A. I. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-708-959/2016 pagal ieškovės A. I. ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos dėl įsakymo panaikinimo, įstatymo nustatyto termino palikimui priimti prailginimo, trečiasis asmuo valstybės įmonė Turto bankas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atsižvelgiant į nurodytas šeimoje susiklosčiusias aplinkybes, kurios kliudė ieškovei laiku ir tinkamai priimti palikimą, pripažintina, kad ieškovė terminą palikimui po senelės V. K. mirties priimti praleido dėl svarbių priežasčių, o jos elgesys, siekiant sužinoti apie teisę paveldėti po senelės V. K. mirties, atitiko atidumo bei rūpestingumo standartus.

Ieškovė nurodė, kad dėl palikimo nesikreipė nes (duomenys neskelbtini) seniūnijoje jai buvo pasakyta, kad visas turtas yra parduotas. Byloje ieškovė nėra pateikusi pasakotas aplinkybes patvirtinančių duomenų. Apeliantė nenurodė nei vienos priežasties kuri būtų objektyviai sutrukdžiusi per įstatyme numatytą terminą kreiptis dėl palikimo priėmimo. Taip pat niekuo nepagrįsta ir bylos duomenimis neįrodyta apeliantės pozicija, kad ji apie senelei skirtą asmeninio ūkio žemę sužinojo 2015 m. Tačiau nežinojimas nėra pagrindas pratęsti praleistą terminą palikimui priimti. Joniškio skyriaus darbuotojai ieškovei niekada neskambino, nežinojo apie V. K. įpėdinius.

2016 m. vasario 2 d. Įsakymas nutraukti jos teisę naudotis 2,40 ha asmeninio ūkio žeme yra teisėtas ir neturėtų būti pripažintas negaliojančiu. Žemė buvo nenaudojama 15 metų. Neatnaujinus termino palikimui priimti negali būti tenkinami kiti apeliacinio skundo reikalavimai.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Valstybės įmonė turto bankas prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti galioti sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas ( CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis ( CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Byloje kilo ginčas dėl įstatymo nustatyto termino palikimui priimti prailginimo, priimto įsakymo negaliojimo, ieškovės teisės sudaryti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį.

Apeliantė apeliaciniame skunde esmės teigia, kad teismo sprendimas neteisėtas dėl materialinės teisės normų netinkamo aiškinimo ir taikymo, netinkamo bylos aplinkybių įvertinimo, nukrypimo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos ir kita.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad sprendžiant su palikimo priėmimu po V. K. mirties (duomenys neskelbtini) susijusius klausimus taikytinas 1964 m. Civilinis kodeksas, kad po ieškovės senelės V. K. mirties niekas palikimo nepriėmė ir kad ieškovė yra antrosios eilės įpėdinė pagal įstatymą.

Apeliantė nurodė, kad ji iki 2015 m. pabaigos nežinojo apie senelės įgytą turtinę teisę į jai skirtą asmeninio ūkio žemę ir savo teisę paveldėti minėtą turtinę teisę ir šią aplinkybę prašė laikyti svarbiomis priežastimis prailginti terminą palikimui priimti. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kad ją nuo mažens užaugino seneliai K. ir V. K.. Senelis mirė (duomenys neskelbtini), kaime liko gyventi viena ieškovės senelė V. K.. Grįžęs 1999 m. iš įkalinimo vietos ieškovės tėvas A. K. apsigyveno pas V. K.. Nurodo kitas aplinkybes, tai, kad apie V. K. mirtį ji sužinojo iš seniūnijos darbuotojų. Po senelės V. K. mirties ieškovė buvo nuvykusi į (duomenys neskelbtini) seniūniją pasitikslinti, ar tikrai jos senelė tėvui perleido savo turtą ir buvo patikinta, kad tikrai jokio senelės turto nebėra. Apeliantė teigia, kad teismas nepagrįstai padarė išvadą, apie ieškovės aplaidumą sprendžiant savo paveldėjimo reikalus. Ji neturėdama jokių duomenų galėjo remtis tik seniūnijos darbuotojų jai pateikta informacija. Apeliantės vertinimu jos nurodytos aplinkybės susiklosčiusios šeimoje sukliudė ieškovei laiku ir tinkamai priimti palikimą. Todėl ieškovės vertinimu ji terminą palikimui po senelės V. K. mirties priimti praleido dėl svarbių priežasčių. Jos elgesys, siekiant sužinoti apie teisę paveldėti po senelės V. K. mirties, atitiko atidumo bei rūpestingumo standartus.

V. K. mirties dieną galiojusios 1964 m. redakcijos CK 587 straipsnio 2 ir 3 dalys nustatė, kad laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pra­dėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pa­reiškimą apie palikimo priėmimą. Šiame straipsnyje nurodyti veiksmai turėjo būti atliekami per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. CK 588 straipsnio 1 dalis nustatė, kad šio Ko­dekso 587 straipsnyje nustatytą palikimui priimti terminą gali teismas prailginti, jeigu jis pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Teismo sprendime nurodyta kasacinio teismo praktika. Kaip minėta ieškovė tvirtino, jog jos nežinojimas apie palikimą sudarančias turtines teises laikytinas svarbia termino praleidimo priežastimi. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes su ieškovės pozicija nesutiko. Teismas pagrįstai sprendė, kad ji neįrodė dėjusi pakankamas pastangas išsiaiškinti palikimą sudarančio turto ar turtinių teisių mastą. Apeliacinio teismo vertinimu atsižvelgiant į bylos duomenis yra pagrindo spręsti, kad iš esmės ieškovė jokiais įstatyme numatytais būdais neišreiškė savo valios dėl palikimo priėmimo nepaisant jos nurodytų aplinkybių apie informacijos jai suteikimą apie turtą nebuvimą. Be to pažymėtina, kad yra pagrindo manyti, kad atsakovė elgdamasi rūpestingai, siekdama išsiaiškinti svarbias jai aplinkybes dėl palikimo priėmimo galėjo jas ir išsiaiškinti, jei kaip nurodo ieškovė ji bendravo su senele, tai neatmetama, kad aplinkybės dėl ginčo žemės galėjo būti žinomos. Be to, kaip minėta byloje pateiktas 1996 -11-27 V. K. įaliojimas anūkei G. V.. Ieškovė nurodė, kad ji nežinojo, kad tėvas palikimo nepriėmė, be to nurodė, kad po senelės mirties nesikreipė nes jos tėvui esant gyvam nemanė turinti teisė paveldėti ir kita. Teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė nenurodė jokių objektyvių, nuo jos valios nepriklausančių palikimo termino praleidimo priežasčių, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad terminas praleistas daugiau kaip 15 metų. Apeliacinio teismo vertinimu teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovės nurodytos termino praleidimo priežastys yra nesvarbios ir nesudaro pakankamo pa­grindo šį terminą prailginti (atnaujinti). Apeliacinio teismo vertinimu apeliantės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, padarė nepagrįstas išvadas, todėl apeliantės argumentai atmestini.

Pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės suformuluotos CPK 185 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Pagal CPK 185 straipsnio 2 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie-turinčius didesnę įrodomąją galią), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka ( CPK 197 straipsnio 2 dalis). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013).

Apeliantės vertinimu asmeninio ūkio žemės naudojimo faktas yra svarbus ir reikšmingas iki to momento, kol asmeninio ūkio naudotojas nerealizuoja savo teisės išpirkti tą žemę, t.y. ne iki to momento, kai faktiškai sudaroma valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis. Ieškovės senelė V. K. iki to momento, iki 1994 m., kai ji tuo metu galiojančių teisės aktų tvarka atsiskaitė su valstybe už jai paskirtą asmeninio ūkio žemę, žemę pati naudojo pagal paskirtį, todėl ginčijamas 2016 m. vasario 2 d. Įsakymas nutraukti V. K. teisę naudotis 2,40 ha asmeninio ūkio žeme dėl to, kad ji (duomenys neskelbtini) mirė, yra neteisėtas.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos Joniškio skyrius nesutiko su apeliantės argumentais. Nurodė, kad tiek pagal šiuo metu galiojančio, tiek pagal V. K. mirties momentu galiojusią Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį asmeninio ūkio žeme laikoma žemė, kuri pagal įstatymus buvo suteikta ir fizinių asmenų naudojama asmeniniam ūkiui. Asmeninio ūkio žemės suteikimo teisėtumo ir naudojimo patikrinimo tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje“ (tiek anksčiau tiek ir šiuo metu galiojančioje minėto nutarimo redakcijos) 2.7 papunktyje, pagal kurį Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniai padaliniai kartu su žemės reformos žemėtvarkos projektus rengiančiais asmenimis nuolat turi tikrinti kuriems fiziniams asmenims asmeninio ūkio žemė suteikta pažeidžiant įstatymus, taip pat kurie fiziniai asmenys patys nenaudoja jiems suteiktos žemės asmeninio ūkio poreikiams (žemės netvarko taip, kad ii būtų tinkama naudoti pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, arba jos patys nenaudoja. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria atsakovės argumentams nes atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes mirus V. K., asmeninio ūkio žemės nenaudojant 15 metų 2016 m. vasario 2 d. Įsakymo nėra pagrindo vertinti kaip nepagrįsto ir neteisėto. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad ilgą laiką nebuvo priimtas joks sprendimas, 2013-04-08 parengtas raginimas įteisinti asmeninio ūkio žemę 27SD-(14.27.104.)-368 „Dėl asmeninio ūkio žemės įteisinimo“ išsiųstas adresu (duomenys neskelbtini). Tačiau esant nurodytoms atsakovo aplinkybėms 2015-06-12 V. K. įtraukta į sąrašą kaip mirusi, ir teisė naudotis asmeninio ūkio žeme minėtu įsakymu nutraukta 2016-02-02. Apeliantės argumentai dėl 2016 m. vasario 2 d. Įsakymo priėmimo neteisėtumo atmestini kaip nepagrįsti.

Apeliantės vertinimu Kasacinėje byloje Nr. 3K-3-317/2006 pateikti teisės normų taikymo išaiškinimai turi būti taikomi ir sprendžiant ieškovės reikalavimus, nes bylų faktinės aplinkybės iš esmės analogiškos. Pažymėtina, kad minėtoje apeliantės byloje konstatuota, kad asmuo, išreiškęs savo valią pirkti teisėtai jam skirtą ir jo naudojamą asmeninio ūkio žemės sklypą ir sumokėjęs už jį nustatyto dydžio kainą, apskaičiuotą pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką, yra pripažintinas įgyvendinusiu savo teisę įgyti žemės sklypą nuosavybėn ir įgyja turtinę teisę sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, kuri yra paveldima pagal bendrąsias paveldėjimo teisės normas. Konstatavo, kad ginčijamo įsakymo priėmimo metu galiojo Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio nuostata, pagal kurią teisė pirkti iš valstybės mirusio asmens naudotą asmeninio ūkio žemės sklypą suteikta to asmens įpėdiniams CK nustatyta tvarka. Teismas konstatavo, kad žemės pardavimo procedūra nebuvo užbaigta dėl pareigūnų ir kitų asmenų, atsakingų už žemės reformos žemėtvarkos projektų ir kitų būtinų dokumentų parengimą, kaltės. Kasacinis teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas priėmęs tėvo palikimą po jo mirties, paveldėjo ir jo teisę sudaryti asmeninio ūkio žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Taip pat akcentavo, kad teismas netinkamai taikė Žemės reformos įstatymo nuostatas, nes neatkreipė dėmesio į paveldėjimo santykius reglamentuojančias teisės normas ir 1964 m. CK 58 straipsnio 5 dalies nuostatas, kad tais atvejais, jeigu viena iš šalių visiškai ar dalinai įvykdė sandorį, kuriam būtinas notarinis patvirtinimas, o antroji šalis vengia sandorį notariškai įforminti, tai teismas, įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu, turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Apeliacinio teismo vertinimu minėtos Kasacinio teismo ir šios bylos faktinės aplinkybės nėra analogiškos. Nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad V. K. skirtos asmeninio ūkio žemės pirkimo-pardavimo sutartis iki jos mirties nebuvo sudaryta dėl valstybės institucijų neveiklumo, dėl pareigūnų ir kitų asmenų, atsakingų už žemės reformos žemėtvarkos projektų ir kitų būtinų dokumentų parengimą, kaltės, taip pažeidžiant asmeninio ūkio naudotojos teises. Byloje nepateikta įrodymų pagrindžiančių ieškovės argumentus ( CPK 178 straipsnis).

Konkrečiu atveju sutiktina su atsakovės pozicija, kad ieškovei neatnaujinus termino palikimui priimti, negali būti tenkinami kiti ieškovės ieškinio ir apeliacinio skundo reikalavimai. T.y. pripažinti negaliojančiu Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos Joniškio skyriaus vedėjo 2016 m. vasario 2 d. įsakymą Nr. 27VĮ-118-(14.27.2.) „Dėl teisės naudotis asmeninio ūkio žeme nutraukimo“. Bei įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos Joniškio skyrių sudaryti su A. I., V. K. skirtų asmeninio ūkio žemės sklypų, Joniškio rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemėtvarkos projekte pažymėtų blokų/sklypų Nr. 8;9/4-2; 4-3; 4-4, bendro ploto 0,43 ha, 053 ha, 1.17 ha, valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis.

24. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, atsiliepimus į apeliacinį skundą bei bylos medžiagą pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir teisėtai bei pagrįstai ieškinio netenkino. Apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako dėl pirmosios instancijos teismo atskirų argumentų nes iš esmės sprendžia, kad atsisakius tenkinti prašymą dėl palikimui priimti termino atnaujinimo, ieškinio reikalavimai pagrįstai atmesti. Apeliantės nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamo teismo sprendimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, tiesiog pakartotinai išdėstė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Apeliantė be kitų aplinkybių nurodė ir tai, kad teismo padarytos išvados prieštarauja teisingumo ir protingumo principams, tačiau nėra pagrindo su apeliantės argumentais sutikti, iš kaip minėta iš esmės ieškovė neįrodė ieškinio reikalavimų pagrįstumo ( CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, materialinės ar procesinės teisės normas.

25. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010). Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

26. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliantė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. ( CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

27. Bylinėjimosi išlaidos atmetus ieškovo apeliacinį skundą, ieškovei neatlyginamos ir nepriteisiamos ( CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti bylos šalims.