Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2-898/2012

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-08-30
Bylos Nr.: 2-898/2012
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Marytė Mitkuvienė, Virginija Čekanauskaitė, Rasa Gudžiūnienė
Ieškovas: T. I.
Atsakovas: uždarajai akcinei bendrovei „Afalitos laivų menedžmentas“

(S)LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. rugpjūčio 30 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Marytės Mitkuvienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo T. I. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. sausio 30 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovo T. I. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Afalitos laivų menedžmentas“ dėl juridinio asmens veiklos tyrimo, civilinės bylos Nr. 2-993-159/2012.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas T. I. kreipėsi į teismą, prašydamas pradėti UAB „Afalitos laivų menedžmentas“ veiklos tyrimą dėl laivo „Afalina” ir laivo „Arina“ perleidimo, neatsiskaitymo su kreditoriais, automobilio perleidimo, įmonės veiklos perkėlimo į kitas įmones faktų (darbuotojų atleidimo ir įdarbinimo kitose direktoriaus valdomose įmonėse). Teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti LR CPK 144 straipsnio 1 dalies pagrindu ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nušalinti įmonės direktorių nuo įmonės valdymo ir laikinai paskirti įmonės administratoriumi UAB „Pirmas administratorių biuras“ arba sudaryti kolegialų bendrovės valdymo organą, o teismui tokio prašymo nepatenkinus – uždrausti visus bendrovės direktoriaus veiksmus dėl įmonės turto pardavimo, nuomos, esamų sandorių nutraukimo, naujų įsipareigojimų prisiėmimo, sustabdyti įgaliojimų išdavimą kitiems asmenims. Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovas grindė, jo įsitikinimu, netinkamais, prieš įmonės interesus nukreiptais atsakovo vadovo veiksmais.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. sausio 30 d. nutartimi pareiškėjo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.

Teismas nurodė, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones vertinamas ne pareiškimo pagrįstumas (t. y. aplinkybės, ar valdymo organų veikla tinkama), o kitos aplinkybės – galimai palankaus pareiškėjui teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas. Teismas, atsižvelgdamas į juridinio asmens veiklos tyrimo ypatumus bei į laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslus, darė išvadą, jog narinėjamu atveju taikyti pareiškėjo prašomas laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo, nes jos gali be pagrindo apriboti ir suvaržyti atsakovo – juridinio asmens – vykdomą ūkinę komercinę veiklą. Aplinkybės, ar juridinio asmens vadovo veikla yra netinkama ir ar dėl to reikia taikyti vieną iš LR CK 2.131 str. nurodytų priemonių, bus nustatytos proceso dėl juridinio asmens veiklos tyrimo pabaigoje. Spręsdamas pareiškėjo prašymą taikyti laivų „Afalina“ ir „Arina“ areštą, teismas sprendė, kad pareiškėjas nepateikė šį prašymą pagrindžiančių motyvų. Be to, teismas nurodė, kad LR CPK 145 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, jog laikinosiomis apsaugos priemonėmis gali būti tik atsakovui priklausančio nekilnojamojo ar kilnojamojo turto areštas, o iš pareiškėjo pateikto LR Jūrų laivų registro išrašų matyti, kad laivai „Afalina“, unikalus identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini, laivo registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), ir „Arina“, unikalus identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini), laivo registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), yra išregistruoti iš LR Jūrų laivų registro ir nepriklauso atsakovui, todėl teismas pareiškėjo prašymo taikyti laivų „Afalina“ ir „Arina“ areštą netenkino.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas T. I. prašo: 1) panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. sausio 30 d. nutartį, 2) areštuoti UAB „Afalitos laivų menedžmentas“ akcijas bei kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, 3) areštuoti laivus Afalina“ (unikalus identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini), laivo registracijos Nr. (duomenys neskelbtini)) ir „Arina“ (unikalus identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini), laivo registracijos Nr. (duomenys neskelbtini)), uždraudžiant jais disponuoti, valdyti ir naudotis, 4) nušalinti bendrovės direktorių nuo įmonės valdymo ir laikinai paskirti įmonės administratoriumi UAB “Pirmas administratorių biuras” arba sudaryti kolegialų bendrovės valdymo organą, 5) teismui netenkinus prašymo dėl bendrovės direktoriaus nušalinimo nuo įmonės valdymo, uždrausti visus bendrovės direktoriaus veiksmus, kurie mažintų bendrovės turtą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas nevertino pateiktų įrodymų, nepasisakė dėl faktinių aplinkybių, sudarančių pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, susijusių su bendrovės direktoriaus atliekamais veiksmais, kuriais perleidžiamas brangus įmonės turtas, tuo didinant bendrovės nuostolius ir mažinant galimybę atsiskaityti su įmonės kreditoriais, tuo pačiu mažinant bendrovės akcijų vertę.Teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas, prašydamas taikyti laivų „Afalina“ ir „Arina“ areštą, nepateikė šį prašymą pagrindžiančių įrodymų, nes pareiškime buvo nurodyti arešto taikymą pagrindžiantys motyvai. Šie laivai buvo vienintelis bendrovės turtas, kurį bendrovės direktorius perleido be 50 proc. akcijų turinčio savininko žinios. Siekiant užtikrinti apelianto, kaip įmonės savininko, teises ir užkirsti kelią neteisėtiems vadovo veiksmams, būtina taikyti laivų areštą. Nušalinti vadovą nuo bendrovės valdymo būtina dėl šių priežasčių: 1) bus tiriami sandoriai, kuriuos sudarė bendrovės vadovas, todėl jis gali sunaikinti, slėpti, manipuliuoti informacija, kuri bus būtina ekspertams, tirsiantiems bendrovės veiklą; 2) bendrovės vadovas tyrimo metu gali daryti įtaką kitiems bendrovės darbuotojams, kad šie nebendradarbiautų su ekspertais ar juos klaidintų; 3) kad direktorius negalėtų palaikyti oficialių santykių su Lietuvos ar užsienio institucijomis, fiziniais ar juridiniais asmenimis ir nepaslėptų netinkamos veiklos pėdsakų.Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, veiklos tyrimas bus apsunkintas, bendrovės turtas bus perleistas, nebebus galima sugrąžinti bendrovės į pradinę padėtį. Ieškovo prašymai taikyti konkrečias laikinąsias apsaugos priemones atitinka galimus juridinio asmens veiklos tyrimo rezultatus ir būtent tokia laikinųjų apsaugos priemonių forma geriausiai užtikrintų juridinio asmens veiklos tikslus ir interesus.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas UAB „Afalitos laivų menedžmentas“ prašo apelianto atskirąjį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. sausio 30 d. nutartį palikti nepakeistą bei už nesąžiningai pateiktą nepagrįstą atskirąjį skundą ieškovui skirti CPK 95 straipsnio 2 dalyje numatytą baudą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Ieškinio reikalavimui - pradėti atsakovo veiklos tyrimą užtikrinti ieškovas prašo taikyti neadekvačias, su ieškinio reikalavimais nesusijusias ieškinio užtikrinimo priemones. Ieškovas neįrodė grėsmės, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, juridinio asmens veiklos tyrimas pasidarys neįmanomas. Skunde dėstomos grėsmę būsimo teismo sprendimui turinčios patvirtinti aplinkybės yra pagrįstos tik ieškovo prielaidomis. Tos aplinkybės, kurios bus juridinio asmens veiklos tyrimo objektu ir kurių įtaka bendrovės veiklos rezultatams bus vertinama, nėra ir negali būti pagrindu laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Ieškovas neginčija atsakovo sudarytų sandorių, nereikalauja pripažinti nuosavybės teisę į atsakovo akcijas, nereiškia atsakovo atžvilgiu turtinių reikalavimų, todėl jo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas būtų neteisėtas. Be to, tretiesiems asmenims priklausančių laivų areštas, kuomet šie asmenys nėra nagrinėjamos bylos dalyviai, būtų akivaizdžiai neteisėtas. Pritaikius prašomas laikinąsias apsaugos priemones, faktiškai būtų sustabdyta atsakovo veikla, pažeista proceso šalių interesų pusiausvyra, vienai iš šalių suteiktas nepagrįstas pranašumas ir vienos iš šalių teisės suvaržytos daugiau negu reikia tikslui pasiekti.Ieškovo ieškinyje prašytos taikyti laikinosios apsaugos priemonės savo apimtimi skiriasi nuo ieškovo atskirajame skunde suformuluotų prašymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o, vadovaujantis CPK 312 straipsniu, draudžiama apeliaciniame skunde kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.Ieškovui skirtina bauda už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, nes jo motyvai taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra analogiški motyvams, kuriuos jis teikė Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-2376-622/2011, kurioje jo prašymas buvo atmestas. Todėl ieškovas turėjo žinoti, kad atskirasis skundas šioje byloje yra iš esmės nepagrįstas ir atmestinas, tačiau tyčia pateikė atskirąjį skundą vien tam, kad bylos šalims tektų ruošti procesinius dokumentus, o teismui – skundą nagrinėti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinėje instancijoje sprendžiamas teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo pagal pareiškėjo prašymą pradėti juridinio asmens veiklos tyrimą tinkamą vykdymą.

Byla apeliacine tvarka nagrinėjama, atsižvelgiant į atskirojo skundo teisinį bei faktinį pagrindus, taip pat apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, todėl atskirojo skundo ribose nagrinėjama, ar teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėtina ir tai, kad atskiruoju skundu apeliantas, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria atsisakyta taikyti jo pareiškime prašytas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, apeliacinės instancijos teismo prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurios skiriasi nuo jo pirmosios instancijos teisme prašytų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Kadangi, kaip teisingai nurodo atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą, pagal CPK 312 straipsnį (vadovaujantis CPK 338 straipsniu, ši norma taikytina ir atskiriesiems skundams), apeliaciniame skunde draudžiama kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje ribas sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas pagal pareiškėjo pirmojoje instancijoje pareikštą prašymo apimtį ir nenagrinėjami apelianto prašymai, kurie nebuvo pareikšti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Iš šios teisinės nuostatos darytina išvada, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra užtikrinti galutiniu teismo sprendimu galimai patenkintų ieškinio reikalavimų įvykdymą. Vadinasi, taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių rūšis turi būti parenkama ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mastas turi būti nustatomas kiekvienu konkrečiu atveju, įvertinus konkretaus ieškinio dalyko pobūdį ir aplinkybes, keliančias grėsmę galimai tenkintinų ieškinio reikalavimų įvykdymui.

Nagrinėjamu atveju iš byloje pareikštų reikalavimų matyti, kad tarp bylos šalių yra kilęs ginčas dėl atsakovo UAB „Afalitos laivų menedžmentas “ direktoriaus (valdymo organo) veiksmų teisėtumo. Apelianto teigimu, bendrovės direktorius neteisėtai perleido įmonės turtą (laivus ir automobilį) kitoms įmonėms, atleido ir kitose jam priklausančiose įmonėse įdarbino darbuotojus. Taigi, apeliantas kvestionuoja konkrečius atsakovo direktoriaus veiksmus, tačiau prašoma taikyti laikinąja apsaugos priemone – įmonės direktoriaus nušalinimu nuo įmonės veiklos siekia apriboti juridinio asmens vienasmenio valdymo organo - vadovo vykdomas funkcijas, tai yra jo kompetencijai priskirtų visų sprendimų, susijusių su įmonės valdymu, vienasmenišką priėmimą. Tačiau remiantis CPK 145 straipsnio antrąja dalimi, laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Tai reiškia, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos taip, jog maksimaliai užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, bet kartu nesukeltų atsakovui nuostolių, arba šie nuostoliai būtų minimalūs. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju apelianto prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių mastas pažeidžia laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumo ir ekonomiškumo principus bei prieštarauja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslui, dėl ko pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiama nutartimi atsisakė taikyti šias laikinąsias apsaugos priemones, nurodęs, jog pareiškėjo prašomos laikinosios apsaugos priemonės gali be pagrindo apriboti ir suvaržyti atsakovo – juridinio asmens – vykdomą ūkinę komercinę veiklą. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ir neatitinkančius laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslo apelianto atskirojo skundo argumentus, kad, siekiant užtikrinti ieškinio reikalavimų įvykdymą, būtina nušalinti vadovą nuo bendrovės valdymo. Kita vertus, pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas taiko laikinąsias apsaugos priemones, jeigu: 1) asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tikėtinai pagrindžia savo reikalavimus, 2) nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Įvertinus tiek pareiškėjo prašyme pradėti juridinio asmens veiklos tyrimą, tiek atskirajame skunde nuodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas neįrodė, kad egzistuoja objektyvios aplinkybės išvadai, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bendrovės vadovas gali sunaikinti, slėpti, manipuliuoti informacija, kuri būtų būtina ekspertams, tirsiantiems bendrovės veiklą ar bendrovės vadovas tyrimo metu galėtų daryti įtaką kitiems bendrovės darbuotojams, kad šie nebendradarbiautų su ekspertais ar juos klaidintų, kitaip tariant, kad teismui priėmus sprendimą pradėti veiklos tyrimą, teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti ar taptų neįmanomu.

Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstą atskirojo skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti laivų „Afalina“ ir „Arina“ areštą. Pagal CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 punktą laikinąja apsaugos priemone gali būti atsakovo nekilnojamojo turto areštas. CK 1.98 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nekilnojamiesiems daiktams taip pat prilyginami įstatymuose numatyti laivai ir orlaiviai, kuriems nustatyta privaloma teisinė registracija. Kaip nurodo pats apeliantas, jo prašomi areštuoti laivai nepriklauso atsakovui. Todėl teismas teisėtai ir pagrįstai atsisakė taikyti atsakovui nepriklausančių laivų areštą.

Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismo nutartis atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra teisėta ir pagrįsta ir ją naikinti nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo atsiliepime pateiktus argumentus, susijusius su prašymu ieškovui skirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, sprendžia, kad šis prašymas atmestinas. Vadovaujantis CPK 95 straipsniu, bauda dalyvaujančiam asmeniui gali būti skiriama, kai nustatomas piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, t.y. asmuo nesąžiningai pareiškia nepagrįstą ieškinį ar kitą procesinį dokumentą arba veikia prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Atsakovas prašymą skirti apeliantui baudą grindžia aplinkybe, kad apelianto motyvai taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra analogiški motyvams, kuriuos jis teikė Klaipėdos apygardos teismui civilinėje byloje Nr. 2-2376-622/2011, kurioje jo prašymas buvo atmestas. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-2376-622/2011 apeliantas prašė iki pareiškiant ieškinį. Teismui atmetus prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, apeliantas šią teismo nutartį skundė apeliacine tvarka. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. sausio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-20/2012 apeliacinį procesą nutraukė, konstatavęs, kad apeliantas teismo nustatytu terminu nepateikė ieškinio, kurio užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas padarė išvadą, kad atskirojo skundo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimas, nesant ieškinio, kurio užtikrinimui jos turėtų būti taikomos, negalimas ir apeliacinį procesą nutraukė, išnykus apeliacijos objektui. Taigi, teismo nutarties netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių teisėtumas ir pagrįstumas iš esmės apeliacine tvarka tikrintas nebuvo. Todėl konstatuoti, kad šiuo atveju apeliantas piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, pateikdamas atskirąjį skundą, nėra pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. sausio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

TeisėjosVirginija ČekanauskaitėRasa GudžiūnienėMarytė Mitkuvienė