Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Danguolės Martinavičienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „EO NT“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „EOLTAS“ apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-976-264/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „EO NT“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Eoltas“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija ex officio absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nekonstatuoja, tokių pagrindų nenurodo ir šalys. Nustatyta, kad šalys yra sudariusios dvi patalpų nuomos sutartis, ieškovė yra nuomotoja, atsakovė – nuomininkė. Byloje kilo ginčas dėl to, ar atsakovė privalo mokėti nuomos bei komunalinių paslaugų mokesčius už patalpų dalį, kuria, pasak atsakovės, naudojasi ieškovės darbuotojai, atsakovės ieškovei sumokėtų mokesčių (įmokų) paskirstymo ir skolos dydžio. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies, tačiau priimtas sprendimas netenkina nei ieškovės, nei atsakovės. Pastaroji apeliaciniame skunde nesutinka su teismo išvadomis dėl pareigos mokėti mokesčius už patalpų dalį, kuria naudojasi ieškovė, abi šalys savo skunduose nesutinka su teismo nustatytu atsakovės skolos dydžiu.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Ieškovė apeliaciniame skunde pareiškė prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Tačiau toks prašymas nėra pagrindžiamas jokiais motyvais, todėl vien jau dėl to negalėtų būti tenkinamas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija savo iniciatyva būtinumo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka neįžvelgia, nes iš apeliacinių skundų argumentų nėra pagrindo daryti išvados, kad turėtų būti iš naujo nustatinėjamos faktinės aplinkybės ar tirtini nauji įrodymai. Todėl nėra tikslinga nukrypti nuo bendrosios – rašytinės – apeliacinių skundų nagrinėjimo tvarkos (CPK 321 str.). Atsakovės apeliacinis skundas netenkintinas. Ieškovės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl atsakovės argumentų, susijusių su pareigos mokėti mokesčius už patalpų dalį nebuvimu

Atsakovė, teigdama, kad dalimi jai išnuomotų patalpų naudojasi ieškovės darbuotojai: J. G., L. B., V. A., be to, nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. birželio 1 d. 29,28 kv.m patalpoje buvo ieškovės vadovo R. S. kabinetas, mano, kad ji neturi pareigos mokėti už šią patalpų dalį (atitinkamai sumažintinas mokesčių įsiskolinimas). Nurodo, jog paminėtų faktinių aplinkybių kontekste tokia jos pozicija patvirtinama CK 6.483 straipsnio 1 dalies (nuomotojas privalo perduoti sutarties sąlygas ir daikto paskirtį atitinkančios būklės daiktą), 6.485 straipsnio 1, 2 dalių (nuomotojas atsako už išnuomoto daikto trūkumus, jiems paaiškėjus nuomininkas turi teisę reikalauti sumažinti nuomos mokestį), 6.487 straipsnio 1 dalies (nuomininkas turi teisę reikalauti sumažinti nuomos mokestį, kai dėl aplinkybių, už kurias jis neatsako, pablogėja sutartyje numatytos naudojimosi daiktu sąlygos) nuostatomis. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su atsakovei nepalankiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis. Nuomos sutarčių 4.1 punkte šalys patvirtino, jog atsakovė sutarčių sudarymo metu patalpas faktiškai jau valdo ir naudoja atsakovė. Atsakovė sutartyse taip pat patvirtino, jog žino šio turto būklę, neturi pretenzijų dėl jai perduodamo turto ar jo būklės (nuomos sutarčių 4.2 punktas). J. G., L. B. dirbo ne tik pas ieškovę, bet ir pas atsakovę. Elektrikas V. A. patvirtino, kad L. B. kabinete jis tik pasideda daiktus, o pagal darbo funkcijas atlieka atsakovės nuomojamų patalpų priežiūrą, šalina gedimus ir pan. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šios aplinkybės atsakovei buvo žinomos dar nuomos sutarčių sudarymo metu. Atsakovė nepaneigia šios teismo išvados įrodymais, o jos elgesys iki 2011 m. leidžia manyti, kad tokie motyvai atsirado tik kilus kitokio pobūdžio nesutarimams – iki tol buvo apmokama už visą nuomos sutartyse nurodytą plotą, atsakovė nekėlė reikalavimų nei minėtiems asmenims atlaisvinti jų naudojamas patalpas (jei manė, kad šie asmenys naudojasi jomis be teisėto pagrindo), nei iki nagrinėjamos bylos inicijavo teisme ginčą su ieškove dėl nuomos sutarčių pakeitimo. R. S. kabineto buvimas nuomojamose patalpose neįrodytas, o jei ir būtų įrodytas, apima tik laikotarpį iki 2011 m., t. y. laikotarpį, iki kurio ginčų dėl atsiskaitymų tarp šalių apskritai nebuvo. Todėl atsakovės argumentai, susiję su mokesčių pagal nuomos sutartis sumažinimu remiantis nutarties 18 punkte nurodytomis CK normomis, nepripažintini pagrįstais.

Dėl argumentų, susijusių bylos nagrinėjimo ribų peržengimu

Tarp šalių iškilo ginčas dėl atsakovės skolos dydžio už laikotarpį nuo 2011 m. liepos 29 d. iki 2015 m. lapkričio 30 d. (paskutinio patikslinto ieškinio), nes atsakovė dėl pirmiau nurodytų priežasčių sulaikė dalį mokėjimų. Šiame kontekste pastebėtina, kad pati atsakovė apeliaciniame skunde pripažįsta, jog pagal ieškovės išrašytas ir atsakovės apmokėtas sąskaitas už visą nuomos laikotarpį (nuo 2008 m.) iki 2015 m. gruodžio 14 d. jos skola ieškovei yra 268 333,88 Eur (apeliacinio skundo 21 punktas), t. y. netgi šiek tiek didesnė nei iš jos priteista skundžiamame sprendime. Atsakovė nurodo, kad paskutiniame patikslintame ieškinyje ieškovė prašė priteisti skolą tik už paskutines 15 PVM sąskaitų faktūrų, ieškovės išrašytų nuo 2015 m. balandžio 30 d. iki 2015 m. spalio 31 d., taip nurodė ir pirmosios instancijos teismas sprendime. Taip nurodęs, teismas, atsakovės nuomone, nepagrįstai nusprendė priteisti skolą už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. Todėl ji teigia, kad teismas, pažeisdamas CPK 13, 135, 265 straipsnių reikalavimus, peržengė ieškinio ribas ir priteisė daugiau nei prašė ieškovė. Teisėjų kolegija atmeta tokius teiginius kaip neatitinkančius bylos aplinkybių konteksto ir dėl to nepagrįstus. Pirminiame ieškinyje ieškovė prašė priteisti pagrindinę skolą už laikotarpį nuo 2011 m. vidurio, o taip pat delspinigius 10 869,14 Eur už 2015 m. rugpjūčio mėnesį. Visuose kituose patikslintuose ieškiniuose taip pat dėstomos skolos susidarymo aplinkybės nuo 2011 m., kai atsakovė pradėjo tik iš dalies atsiskaityti pagal pateiktas sąskaitas. Taigi, ginčo laikotarpis išliko tas pats – atsakovės skola būtent nuo 2011 m. liepos 29 d. sąskaitos – visoje bylos eigoje, o tik dėl to, kad atsakovės nurodomas įmokas už nuomą bei komunalines paslaugas ieškovė paskirstė delspinigių ir ankstesnių įsiskolinimų dengimui, prašomas priteisti galutinis skolos dydis pasikeitė – liko paskutinių pateiktų sąskaitų apimtyje. Kitaip tariant, ieškovė ne atsisakė reikalavimų dalies nuo 2011 m. liepos 29 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. laikotarpio sąskaitų apmokėjimo apskritai, o tik, taikant nuomos sutarčių 13.1 punkto bei CK 6.54 straipsnio nuostatas ir tuo pagrindu keičiant atsakovės nurodytą gautų įmokų paskirtį, pakeitė prašomą priteisti pagrindinės skolos sumą. Dėl paminėtų nutarties 22 punkte motyvų atmestini atsakovės skundo teiginiai, kad teismas peržengė ieškinio ribas ir jos skola ieškovei yra tik 15 223,22 Eur, t. y. suma, kuri susidarytų vertinant tik nuo 2015 m. balandžio 30 d. pateiktas paskutines 15 PVM sąskaitų faktūrų ir nuo tos datos atliktus mokėjimus. Atmestinas ir ieškovės teiginys, kad teismas, nesant pareikštų reikalavimų dėl įmokų paskirstymo tvarkos pakeitimo ar dėl ieškovės veiksmų gautomis įmokomis padengiant delspinigius, peržengė ieškinio ribas. Atsakovė, atsikirsdama į ieškovės reikalavimus, teigė, kad ši nepagrįstai dengė gaunamomis įmokomis priskaičiuotų delspinigių sumas. Šios (skolos dengimo) aplinkybės buvo reikšmingos skolos dydžio nustatymui, todėl jas byloje teismas privalėjo nustatyti net ir nepaisant kokia forma (priešieškinio, ieškinio ar atsikirtimų) įmokų paskirstymo ieškovės vidinėje apskaitoje nepagrįstumas ginčijamas. Todėl nesutiktina ir su ieškovės aiškinimu apie ginčo ribų peržengimą.

Dėl ieškovės atlikto iš atsakovės gautų įmokų paskirstymo

Pagal nuomos sutarčių 13.1 punktą nuomininkas įsipareigojo mokėti 0,1 proc. delspinigius nuo vėluojamos sumokėti sumos už kiekvieną praleistą dieną, o laiku nesumokėjus mokėtinų mokesčių, iš nuomininko sumokėtų sumų nuomotojas pirmiausia užskaito delspinigius, po to – mokesčių ir kitų mokėjimų pagal nuomos sutartį įsiskolinimą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog iš dalies pritaria atsakovės pozicijai, kad šalys nuomos sutarčių 13.1 punkte numatytos sąlygos dėl įmokų paskirstymo tvarkos nesilaikė, o ieškovės atliktus veiksmus, kuriais per daugiau nei du metus priskaičiuotų 390 481,87 Eur delspinigių užskaita padaryta iš atsakovės 2015 m. birželio – lapkričio mėn. einamųjų mokėjimų tik prieš kreipiantis į teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo, vertino kaip nenuoseklius, neatitinkančius CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Ieškovė su tokia teismo išvada nesutinka. Teisėjų kolegijos nuomone, paminėta teismo išvada iš esmės yra pagrįsta. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog sprendžiant įmokų paskirstymo klausimą, turi būti nustatoma, ar buvo išreikšta sutarties šalių valia dėl įmokų paskirstymo tvarkos ar ne, kokia ši tvarka buvo nustatyta, ar, vykdant sutartį, šalių valia nepasikeitė. Sutartinių santykių dalyvių valios išraiška turi būti nustatoma aiškinant šalių sudarytą sutartį, vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, įtvirtintomis CK 6.193 straipsnyje bei suformuotomis kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).Byloje nėra ginčo, kad ieškovė delspinigiams dengti panaudojo 390 481,87 Eur sumą, kuri atsakovės buvo nurodoma kaip skirtina nuomos bei komunalinių paslaugų mokesčių dengimui. Dėl to atitinkamai padidėjo atsakovės faktinė pagrindinė skola. Kaip minėta, atsakovė dar nuo 2011 m. vidurio sulaikė dalį mokėtino nuomos mokesčio. Ieškovė skaičiuoti delspinigius pradėjo tik nuo 2013 m. gegužės mėn., tačiau ir tuomet neskirstė iš atsakovės gautų įmokų delspinigių apmokėjimui bei priimdavo jas pagrindinei skolai dengti. Šiame kontekste paminėtina, kad ieškovė apskritai nepagrįstai teigia, kad jau nuo 2011 m. neapmokėta skolos suma buvo teikiama su delspinigiais ir esą tai patvirtina ieškinio priedas Nr. 4 – šio priedo medžiaga patvirtina, jog pirmą kartą apie delspinigių priskaičiavimą ieškovė nurodė tik 2013 m. birželio mėn. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovė niekada nesutiko mokėti delspinigius ir tai aiškiai išreiškė ieškovei, atsakovė nurodydavo mokamų įmokų paskirtį – pagrindiniams mokesčiams dengti pagal konkrečias ieškovės pateiktas sąskaitas. Ieškovė gautas įmokas paskirstė delspinigių, susidariusių nuo 2011 m. dengimui, tik 2015 m. birželio mėn. (t. y. tik prieš ieškinio pateikimą). Kasacinio teismo yra pabrėžta, kad „įmokų paskirstymo teise kreditorius turi pasinaudoti iš karto gavęs skolininko įmokas. Toks reikalavimas išplaukia iš Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio reikalavimų, nustatytų juridinių asmenų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių įforminimui ir registravimui. Pagal nurodytos teisės normos 1 dalį visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. <...> pagal šio straipsnio 4 dalį apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti. Aptartosios įstatymo nuostatos patvirtina pateiktą išvadą, kad, įmokų gavimo metu nepaskirstydamas įmokų arba paskirdamas jas pagrindinei prievolei apmokėti, bet vėliau iš naujo perskirstydamas įmokas taip, kad jomis būtų pirmiausia apmokami delspinigiai ir tik po to pagrindinė skola, kreditorius elgiasi nesąžiningai“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2010). Ieškovė nurodo, kad nuomos sutarčių 21.2 punktas nustatė, jog sutartis gali būti pakeista ar papildyta tik rašytiniu šalių susitarimu, o rašytinių susitarimų dėl įmokų paskirstymo eiliškumo pakeitimo šalys nesudarė. Iš tikrųjų, tokių susitarimų nėra pateikta, o CK 6.183 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad rašytinė sutartis, kurioje yra išlyga, kad sutartį pakeisti ar papildyti arba nutraukti galima tik raštu, negali būti pakeista, papildyta ar nutraukta kitokiu būdu. Kita vertus, pažymėtina, kad ši taisyklė nėra absoliuti – paminėto CK straipsnio 2 dalis nustato, jog viena sutarties šalis dėl savo elgesio gali prarasti teisę remtis sutarties pakeitimo išlyga, jeigu kita sutarties šalis atitinkamai veikė, remdamasi pirmosios elgesiu. Todėl nagrinėjamoje byloje pagrįstai vertinta, ar, nesant rašytinio šalių nuomos sutarčių 13.1 punkto dėl įmokų paskirstymo tvarkos pakeitimo, šalys savo elgesiu (ne)pakeitė įmokų paskirstymo tvarką. Teisėjų kolegijos vertinimu, nutarties 27 punkte nurodytų aplinkybių pagrindu galima spręsti, kad ieškovė, nepaisant nuomos sutarčių 13.1 punkte nurodytų nuostatų, ilgą laiką (iki 2013 m.) nei kėlė klausimo dėl delspinigių mokėjimo apskritai, nei vėliau beveik iki ieškinio pateikimo pati faktiškai laikėsi sutartinių nuostatų dėl įmokų paskirstymo, nei naudojosi teise atsisakyti priimti siūlomą konkrečiai sąskaitai apmokėti įmoką (CK 6.54 str. 2 d.), nei informavo apie ketinimą įskaityti (juo labiau, apie faktinį įskaitymą) įmokas delspinigių padengimui net žinodama daugelyje atsakovės raštų aiškiai išdėstytą poziciją dėl delspinigių skaičiavimo nepagrįstumo apskritai. Atsižvelgiant į tai, net ir pripažinus, kad skolininko nurodoma įmokos paskirtis nėra privaloma kreditoriui, toks ieškovės elgesys nelaikytinas sąžiningu šalių bendradarbiavimo pareigos vykdymo aspektu (CK 6.200 str. 2 d.). Todėl nustačius, kad abi šalys ilgą laiką netaikė nuomos sutarčių 13.1 punkte nustatytos įmokų paskirstymo eiliškumo tvarkos, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrįstas ieškovės rėmimasis kasacinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2010 motyvais (kad įmokų paskirstymo tvarka negali būti pakeičiama vienašališkai).

Dėl skolos dydžio

Dėl pirmiau nurodytų motyvų teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad yra pagrindas pripažinti, jog 390 481,87 Eur suma laikytina sumokėta pagrindinės skolos dengimui. Todėl reikalavimas dėl šios skolos priteisimo pagrįstai tenkintas tik iš dalies. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, nėra visiškai nepagrįsti ieškovės teiginiai, kad, pripažinus atsakovės įmokas nepagrįstai užskaitytomis delspinigių padengimui, paneigiama ieškovės teisė į delspinigius (bent jau ieškinio senaties termino – šešių paskutinių mėnesių – ribose), numatytus nuomos sutarčių 13.1 punkte. Nors patikslintame ieškinyje tiesiogiai reikalavimas priteisti delspinigius nėra suformuluotas, iš bylos esmės akivaizdu, kad ieškovė turėjo teisę į delspinigius ir siekė juos gauti bei laikė juos gavusi per savo atliktą įmokų paskirstymo eiliškumą. Vien aplinkybė, kad ieškovės atliktas gautų įmokų paskirstymo (delspinigiams) eiliškumas pripažįstamas nepagrįstu, savaime nereiškia, kad delspinigių atlyginimo klausimas apskritai nebėra aktualus ginčo išsprendimui. Priešingas aiškinimas ne tik neatspindėtų bylos eigoje tikslintų reikalavimų priežasčių, bet faktiškai reikštų, kad ieškovė prarado teisę į delspinigius tik dėl netinkamo įmokų apskaitymo būdo. Pažymėtina, kad pirminiame ieškinyje reikalavimas dėl delspinigių priteisimo ir buvo pareikštas. Atsakovė 2015 m. spalio 16 d. atsiliepime prašė taikyti delspinigiams ieškinio senaties termino praleidimo pasekmes, teikė priešieškinį, kuriuo, be kita ko, prašė mažinti netesybų dydį, o ir atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą iš esmės neneigia ieškovės teisės į netesybas (tik nurodo, kad jų reikalauti ieškovei yra galimybė atskiroje byloje). Dėl paminėto teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė ir šioje byloje turi teisę į delspinigius šešių mėnesių termino ribose, nes svarbių priežasčių, dėl kurių terminas turėtų būti atnaujintas, nėra. Pagal nuomos sutarčių 13.1 punktą šalys susitarė dėl 0,1 proc. dydžio delspinigių. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokio dydžio netesybos vis tik yra aiškiai neprotingos ir akivaizdžiai per didelės, todėl mažina jas iki 0,05 proc. (CK 1.5 str., 6.258 str. 3 d.). Per paskutinius šešis mėnesius atsakovei buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros EO001578, EO001592, EO001605, EO001619, EO001632, EO001646, EO001661, EO001674, EO001686, EO0016, EO001711. Pagal šias sąskaitas priskaičiuota (po 0,1 proc.) iš viso 49 751,44 Eur delspinigių (žr. delspinigių už nuomą ir paslaugas sąskaitų detalizacijas nuo 2015 m. gegužės 31 d.). Sumažinus netesybų dydį procentine išraiška (nutarties 32 punktas), ieškovė turėtų teisę į 24‘875,72 Eur delspinigius. Tačiau nėra ginčo, kad prievolės pagal nuomos sutartis buvo iš dalies vykdomos, byloje nėra duomenų, kad dėl dalinio prievolės nevykdymo ieškovė būtų patyrusi kokius nors nuostolius. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas mažinti realų netesybų dydį iki 20 000 Eur, atitinkamai padidinant iš atsakovės pirmosios instancijos teisme priteistą sumą. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamas sprendimas pakeistinas (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 330 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pakeitus sprendimą, atitinkamai pakeistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 str. 5 d.) pagal CPK 93 straipsnio 2 dalyje, 98 straipsnyje nustatytas taisykles. Ieškovei nuo tenkintos ieškinio dalies iš atsakovės priteistinas 3 029 Eur žyminis mokestis (elektroninėje byloje). Sutinkant su pirmosios instancijos teismo pripažintomis šalių turėtomis išlaidomis už advokato pagalbą – ieškovės 5 200 Eur, atsakovės – 3 900 Eur, juo labiau, kad šalys to nekvestionuoja, ir turint galvoje, kad ieškinys tenkinamas 44 proc., ieškovei iš atsakovės priteistina 2 288 Eur, atsakovei iš ieškovės 2 184 Eur už advokato pagalbą. Įskaičius paminėtas sumas iš atsakovės ieškovei priteistina 2 925 Eur bylinėjimosi išlaidų.Ieškovės apeliacinis skundas tenkinamas 5 proc. Todėl jai priteistina 189,85 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (5 proc. nuo sumokėtų 3 797 Eur). Už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą ir apeliacinio skundo parengimą ieškovė turėjo 2 226,40 Eur išlaidų. Kadangi atsakovės apeliacinis skundas netenkinamas, ieškovei už atsiliepimo parengimą 2016 m. ketvirtame ketvirtyje pagal CPK 98 straipsnio 2 dalyje nurodytų rekomendacijų 1, 7, 8.11 punktuose nustatytas taisykles priteistina 983,97 Eur. Nuo likusios patirtų išlaidų dalies (1 242,43 Eur) už apeliacinio skundo parengimą priteistina 5 proc., t.y. 62,12 Eur. Taigi, iš viso ieškovei apeliacinės instancijos teisme priteistina 1 235,94 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Kauno apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą pakeisti padidinant ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „EO NT“ priteistą skolos sumą iki 288 117,25 Eur, bylinėjimosi išlaidų sumą – iki 2 925 Eur. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „EO NT“ iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „EOLTAS“ 1 235,94 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.