Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jurgio Kiškio ir Aušros Vingilės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2019 m. spalio 22 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausme. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas A. G. sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2019 m. rugpjūčio 21 d. iki šio nuosprendžio įsiteisėjimo ir juo paskirtos bausmės vykdymo pradžios.

A. G. paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą, nuspręsta palikti nepakeistą ir pratęsti jos terminą iki šio nuosprendžio įsiteisėjimo ir juo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo pradžios.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. A. G. nuteistas už tai, kad jis 2019 m. rugpjūčio 21 d., apie 15.50 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendro naudojimo koridoriuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, žodinio konflikto su J. B. metu, nepilnametės G. B. akivaizdoje grasino nužudyti J. B., tai yra tiesiogiai pagrasino žodžiu „užmušiu“, o rankoje laikydamas kirvį ir juo užsimodamas ėjo link nukentėjusiosios J. B., taip sukeldamas jai, taip pat nukentėjusiajai G. B. išgąstį bei pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

3. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistojo advokatas prašė ginamojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė šį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo A. G. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Teismas yra saistomas apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, išreikštų prašymų konkretumo, aiškumo, apibrėžtumo. Apeliacinės instancijos teismas patikrina tik tas faktines aplinkybes, dėl kurių yra paduotas apeliacinis skundas. Nagrinėjamu atveju nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir prašo iš naujo peržiūrėti baudžiamosios bylos medžiagą. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

6. Išnagrinėjusi nuteistojo apeliacinį skundą, skundžiamo nuosprendžio motyvus ir baudžiamosios bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo susidariusią situaciją, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė faktines A. G. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tiek BK 145 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties formuluotė, tiek teismų praktika tokio pobūdžio bylose akcentuoja, kad grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-131/2018). Sprendžiant klausimą dėl grasinimo realumo, atsižvelgiama į įvairias aplinkybes: kilusio konflikto kontekstą, pasakyto grasinimo turinį, motyvus, kodėl jis buvo išsakytas, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-639/2010). Svarbu paminėti ir tai, kad siekiant išvengti vertinimo klaidų ir užtikrinti, kad tam tikri asmens neteisingai suprasti žodžiai ar poelgiai nebūtų be pagrindo pripažinti nusikalstama veika, baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog baudžiamąją atsakomybę gali užtraukti tik realūs (ne tariami) grasinimai. Pripažįstant nusikalstamą grasinimo pobūdį, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-553-942/2015, 2K-172-788/2017). Atkreipiamas dėmesys, kad šio nusikaltimo subjektyvusis požymis – kaltė, pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti, ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos.

7. Nors apeliantas skunde teigia, kad per visą bendro gyvenimo su sugyventine laiką nei karto nėra smurtavęs jos ar dukterų atžvilgiu, tačiau šiuo atveju fizinio smurto naudojimas nukentėjusiųjų atžvilgiu nuteistajam nėra inkriminuotas. Teisėjų kolegija taip pat nevertina, ar A. G. ketino/planavo savo grasinimą užmušti J. B. realizuoti, nes pagal teismų praktiką grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketintų grasinimą įvykdyti, pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėtų pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėtų būtent tokios nukentėjusiojo būsenos. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad tiek J. B., tiek nepilnametė G. B. turėjo realų pagrindą bijoti A. G. grasinimų, ką patvirtina aplinkybė, jog nuteistasis rankose turėjo kirvį, buvo stipriai neblaivus (nustatytas 2,91 promilių neblaivumas), be to, abiems nukentėjusiosioms buvo gerai žinoma, kad grasinantysis asmuo yra ne kartą teistas už įvairaus pobūdžio, įskaitant ir smurtinius, nusikaltimus. Nors apeliantas teigia, kad buvusi sugyventinė jį apkalba ir yra primokinusi melagingus parodymus jo atžvilgiu duoti ir dukrą, tačiau apeliacinės instancijos teismas tokius teiginius vertina kaip nuteistojo gynybinę poziciją. Atkreiptinas dėmesys, kad J. B. pagalbą dėl neadekvataus bei neprognozuojamo A. G. elgesio kvietė dar būdama įvykio vietoje, t. y. ji kvietė policijos pareigūnus aiškiai nurodydama, jog ją buvęs sugyventinis puolė su kirviu ir ji šiuo metu su dukromis yra užsidariusi kambaryje tam, kad apsisaugotų nuo galimo smurto (1 t., b. l. 38-39). Analogiškas įvykio aplinkybes nukentėjusioji išdėstė ir į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams, t. y. nurodė, kad 2019 m. rugpjūčio 21 d., apie 15.10 val., su dukromis G. B. ir V. B. atvyko į savo namus, esančius (duomenys neskelbtini), kur laikinai buvo leidusi gyventi buvusiam sugyventiniui A. G.. Kadangi šis buvo neblaivus, todėl liepė išeiti iš jos namų, dėl to bendro naudojimo koridoriuje kilo žodinis konfliktas. Po kelių akimirkų dukra G. B. sušuko: „kirvis“ ir ji atsisukusi pamatė link jos artėjantį bei kirviu užsimojusį A. G., kuris šaukė, jog užmuš. Išsigandusios tiek ji, tiek dukra puolė į kambarį ir laikė duris iš vidaus, kad buvęs sugyventinis negalėtų patekti. Nepatekęs į vidų, A. G. nurimo, atvykę policijos pareigūnai jį rado bendro naudojimo virtuvės patalpoje (1 t., b. l. 13-14). Tokias pačias įvykio aplinkybes J. B. nurodė ir apklausiama pirmosios instancijos teisme, t. y. kad susipyko su kaltinamuoju dėl jo nesaikingo alkoholio vartojimo, vyko žodinis konfliktas, po ko A. G. nuėjo į sandėliuką ir atsinešė kirvį. Pirmoji kirvį pamatė ir motiną dėl galimo smurto proveržio perspėjo dukra G., po ko jos abi užsidarė bute, neleisdamos kaltinamajam įsiveržti į kambarį. Nukentėjusioji dar kartą pažymėjo, jog buvo labai išsigandusi ir susinervinusi, tikrai manė, jog kirvis bus panaudotas (2 t., b. l. 67-68).

8. Aukščiau aptartus J. B. parodymus patvirtina ir nukentėjusiosios G. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjai. Nukentėjusioji paaiškino, kad į namus grįžęs tėvas pradėjo šaukti ant jos ir motinos. Ji pasakė, kad tai jų namai ir į juos gali bet kada atvažiuoti. Jos abi su mama prašė tėčio išeiti, tačiau šis mamą išvadino necenzūriniais žodžiais. Tėtis sėdėjo bendroje virtuvėje ir bandė ją pastumti, tačiau jam nesigavo, nes ji šį taip pat pastūmė. Tuomet tėtis ėjo link sandėliuko, ji ėjo šiam iš paskos ir pamatė, kaip tėtis pasiėmė kirvį ir juo mosikavo. Apie tai ji perspėjo mamą, tuomet abi įbėgo į kambarį, kurio duris laikė iš vidaus, kad tėtis neįeitų. Tėtis visaip plūdosi, sakė, kad užmuš, pasmaugs. Dėl šio įvykio ji iki šiol blogai jaučiasi, nors jau po truputį atsigauna, tačiau incidento metu buvo labai išsigandusi (1 t., b. l. 65-66). Daiktų apžiūros protokolas (1 t., b. l. 83-87) patvirtina, kad kirvis, kuriuo A. G. grasino savo šeimos nariams, yra apie 38,5 cm ilgio, metaline, apie 16 cm ilgio galva, matosi rūdžių žymės, pentis apie 6 cm ilgio ir apie 3,5 cm pločio, priekyje, pleište, matosi užlenkta vinis. Taigi, grasinimo įrankis iš tiesų yra pavojingas daiktas, galintis stipriai sutrikdyti žmogui sveikatą ar net atimti gyvybę. Kadangi, jau minėta, A. G. buvo sunkiai apgirtęs ir nebekontroliavo savo veiksmų, todėl nukentėjusiosios turėjo realų pagrindą jo bijoti, ką patvirtina tolesni jų atlikti veiksmai, t. y. motina su dukra nedelsdamos bėgo į kambarį, laikė duris ir skambino policijai.

9. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog nuteistasis bandė minimizuoti savo atliktų veiksmų pavojingumą, aiškindamas, jog kirvį tiesiog nešėsi į kambarį, nes planavo su juo dirbti, darydamas buto remontą, o ne grasindamas šeimos nariams. Kirviu jis užsimojęs nebuvo ir juo negrasino, tačiau galėjo pasakyti žodžius: „tave maža užmušt“. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu A. G. teigė, kad kirvį jam iš rankų ištraukė ir išmetė per langą į lauką kaimynas L. Z., tačiau pastarasis tokios įvykio versijos nepatvirtino ir nuosekliai aiškino, jog apelianto ir jo buvusios sugyventinės konflikte nedalyvavo, tik girdėjo triukšmą (1 t., b. l. 80, 2 t., b. l. 77). Taigi, akivaizdu, jog nuteistasis, supratęs, jog nukentėjusiosios kviečia pagalbą, nedelsdamas nusikalstamos veikos įrankio atsikratė, šį išmesdamas pro langą, tačiau atvykę policijos pareigūnai kirvį netrukus surado. Pažymėtina, jog bylos duomenimis J. B. šeima nuo 2007 m. vasario 21 d. iki 2018 m. birželio 30 d. buvo įrašyta į (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą, nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. šeimai paskirta atvejo vadyba. Šeimai teikiamos socialinės paslaugos, šiuo metu šeima gyvena (duomenys neskelbtini). 2019 m. rugpjūčio 21 d. V. B. ir G. B. nustatytas pirmas grėsmės vaikams lygis (1 t., b. l. 56). Pažymėtina ir tai, kad A. G. 2019 m. balandžio 16 d. buvo paleistas iš įkalinimo įstaigos, o 2019 m. rugpjūčio 21 d., t. y. nepraėjus nei pusmečiui, jau padarė naują nusikalstamą veiką. Šis teistumas nuteistajam jau dvyliktas, taigi J. B. ir G. B. pagrįstai išsigando ir puolė bėgti bei slėptis, nes priešingas teisei elgesys nuteistajam yra priimtinas ir visiškai nekoreguojamas.

10. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apelianto elgesys jam inkriminuoto nusikaltimo metu buvo ne tik gąsdinantis, tačiau ir agresyvus bei visiškai neprognozuojamas. Mosikavimas kirviu artėjant link nukentėjusiųjų ir šaukiant, kad jos bus užmuštos, neabejotinai buvo suvoktas kaip grasinimas, kuris gali būti įvykdytas. Apylinkės teismas, kvalifikuodamas veiką pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, teisingai įvertino aptartą situaciją, nuteistojo elgesį ir nukentėjusiųjų reakcijas, todėl pagrįstai nuteisė A. G. dėl grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą. Apelianto išteisinimui nėra jokio pagrindo.

11. Įstatymų leidėjas už BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą numato viešųjų darbų, baudos, laisvės apribojimo, arešto arba laisvės atėmimo iki dvejų metų bausmes. Nagrinėjamu atveju A. G. buvo paskirta aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri, teisėjų kolegijos vertinimu, yra individualizuota tinkamai. Apylinkės teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, pagrįstai pripažino, jog A. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, taip pat nurodė, jog yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte. Kaip matyti iš kaltinamojo akto turinio bei prokurorės baigiamosios kalbos motyvų pirmosios instancijos teisme, skiriant bausmę nuteistajam, siūlyta įvertinti dvi jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, t. y. tai, jog veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, ir būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 ir 13 punktai). Jau minėta, kad skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pirmosios instancijos teismas nustatė tik veikos padarymą būnant apsvaigus nuo alkoholio, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstos yra abi prokurorės įvardytos sunkinančios aplinkybės, vis dėlto, sunkinti nuteistojo padėties, nesant prokuroro skundo, apeliacinės instancijos teismas negali, todėl šis nuosprendžio netikslumas netaisytinas.

12. Teisėjų kolegijos nuomone, ir be minėtų atsakomybę sunkinančių aplinkybių A. G. paskirtos bausmės švelninimui nėra pagrindo, nes jo asmenybės charakteristika nėra teigiama. Su teisėsaugos institucijomis nuteistasis pastoviai susiduria apie trisdešimt metų, yra ne kartą teistas ir atlikęs įvairaus dydžio laisvės atėmimo bausmes. Bylos medžiaga liudija, kad A. G. buvo taikyta amnestija, taip pat laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau švelnus baudžiamumas jam nebuvo efektyvus. Nuteistasis ne tik sistemingai nusikalsta (1 t., b. l. 127-134), daro administracinius nusižengimus (1 t., b. l. 153-158), tačiau ir nedirba (1 t., b. l. 162), turi psichikos ir elgesio sutrikimų, vartojant alkoholį, priklausomybės sindromą (1 t., b. l. 161), tačiau gydytis neplanuoja, kartoja tas pačias klaidas ir iš ankstesnio patyrimo nepasimoko, kas rodo, jog tik griežčiausia bausmės rūšis šiuo atveju gali sulaikyti A. G. nuo pakartotinio nusikalstamumo.

13. Teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, kad humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan. Galutinė apeliantui paskirta bausmė – aštuoni mėnesiai laisvės atėmimo, yra mažesnė nei BK 145 straipsnio 1 dalies sankcijos vidurkis, todėl ši bausmė nelaikytina per griežta ar aiškiai neteisinga, priešingai, ji yra proporcinga nuteistojo asmenybę charakterizuojančioms aplinkybėms bei jo pavojingumui ir todėl yra tinkamai individualizuota. Pažymėtina, kad bausmė neišvengiamai susijusi su tam tikrais suvaržymais ir apribojimais, kurie nurodyti įstatymuose, draudžiančiuose tam tikras veikas bei numatančiuose atitinkamas sankcijas – bausmes, už jų padarymą. Tuo pasireiškia asmens nubaudimas, todėl asmuo, žinodamas apie gresiančią bausmę ir, nepaisant to, pasirinkęs daryti nusikaltimą, prisiima ir galimas pasekmes, tame tarpe ir tikimybę būti nubaustam realiu laisvės atėmimu.

14. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam A. G. paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 41 ir 54 straipsniuose numatytų nuostatų, todėl naikinti ar keisti skundžiamo nuosprendžio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.