Kauno apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje A. G., a. k. (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, išsituokęs, 8 klasių išsilavinimo, nedirbantis, neturintis pastovios gyvenamosios vietos, deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) teistas:

1) 1983 m. birželio 15 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 90 straipsnio 4 dalį 6 m. laisvės atėmimo;

2) Kėdainių rajono apylinkės teismo 1993 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 104 straipsnį (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso redakcija, galiojusi iki 2003 m. gegužės 1 d.) ir 146 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso redakcija, galiojusi iki 2003 m. gegužės 1 d.). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 42 straipsniu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso redakcija, galiojusi iki 2003 m. gegužės 1 d.), skirta 8 m. laisvės atėmimo. Pritaikius Lietuvos Respublikos 1993 m. birželio 15 d. įstatymo Nr. I-182 „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimą“ 3 straipsniu, paskirta bausmė sumažinta 1/3, t. y. 1 m. 6 mėn., paskirta 6 m. 6 mėn. laisvės atėmimo;

3) Kėdainių rajono apylinkės teismo 1999 m. rugpjūčio 24 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 271 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso redakcija, galiojusi iki 2003 m. gegužės 1 d.) 2 m. 6 mėn. laisvės atėmimo;

4) Kėdainių rajono apylinkės teismo 2002 m. gegužės 16 d. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 271 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso redakcija, galiojusi iki 2003 m. gegužės 1 d.) 1 m. laisvės atėmimo;

5) Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 28 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 179 straipsnio l dalį 4 mėn. laisvės atėmimo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1, 4 punktais, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 m.;

6) Kėdainių rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 26 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 179 straipsnio 1 dalį 6 mėn. laisvės atėmimo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 28 d. nuosprendžiu skirta bausme, paskirta 9 mėn. laisvės atėmimo;

7) Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 26 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalį 178 straipsnio 1 dalį 4 mėn. laisvės atėmimo;

8) Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 25 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 4 dalį 30 parų arešto;

9) Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 13 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį, 140 straipsnio 2 dalį. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirta 9 mėn. laisvės atėmimo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta 1/3, skirta 6 mėn. laisvės atėmimo;

10) Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 6 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 2 dalį 3 m. 9 mėn. laisvės atėmimo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta 1/3, skirta 2 m. 6 mėn. laisvės atėmimo;

11) Kauno apylinkės teismo 2018 m. kovo 15 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį 1 m. laisvės atėmimo. 2019 balandžio 16 d. paleistas iš pataisos namų, atlikus bausmę, kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

A. G. 2019 m. rugpjūčio 21 d., apie 15.50 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendro naudojimo koridoriuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, žodinio konflikto su J. B. metu, nepilnametės G. B. akivaizdoje, grasino nužudyti J. B., tai yra tiesiogiai pagrasino žodžiu „užmušiu“, o rankoje laikydamas kirvį ir juo užsimodamas ėjo link nukentėjusiosios J. B., taip sukeldamas jai, taip pat nukentėjusiajai G. B. išgąstį bei pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Kaltinamasis A. G. kaltu prisipažino iš dalies. Paaiškino, kad pripažįsta, kad su nukentėjusiąja pykosi, barėsi, išsakė necenzūrinius žodžius, bet rankoje turėtu kirviu nemojavo. Nukentėjusiajai J. B. pasakė tik, kad „maža tave nužudyti“, bet tuo metu rankoje kirvio neturėjo. Tokius žodžius jai pasakė tik todėl, kad ji nuolat puola ant jo, keikiasi, nes jis girtuokliauja. Paaiškino, kad jei būtų norėjęs ją nužudyti, tai būtų nuėjęs ir atsinešęs tą kirvį, kuris buvo išmestas per langą. Prieš tai kirvis buvo kambaryje, nes buvo paruoštas namuose remonto darbams. Juo namuose remontuojant butą daužė plytas. Įvykio dieną jis buvo namuose, o nukentėjusioji buvo Kėdainiuose, o vėliau ji su dviem dukromis atvažiavo į namus ir rado jį išgėrinėjantį, dėl ko ir supyko. Konflikto metu abi dukros buvo kambaryje, o jis buvo bendrame koridoriuje. Kai J. B. šaukė, kad jam nebereikės daryti remonto, nes yra girtas, tai jis kirvį paėmęs rankoje nešėsi iš kambario. Tada jau konfliktas ėjo į pabaigą. Tada ir pamatė dukra G. ir pradėjo rėkti. Ji galėjo pagalvoti, kad jis būdamas girtas gali ką nors su tuo kirviu padaryti. Tačiau jis niekada nėra panaudojęs smurto nei prieš savo sugyventinę, nei prieš dukras. Šio įvykio metu smurto taip pat nenaudojo. Nežino, kodėl sugyventinė ir dukra išsigando, nes tuo metu, kai išsakė sugyventinei žodžius, kad „maža tave nužudyti“, kirvio rankoje dar neturėjo. Vėliau iš jo kirvį paėmė Z. ir išmetė per langą. Kodėl jis taip padarė, nežino.

Motyvuojamoji dalis

Nors kaltinamasis kaltu prisipažino tik iš dalies, jo kaltė visiškai įrodyta teisiamojo posėdžio metu ištirtais kitais įrodymais:

Nukentėjusioji J. B. paaiškino, kad kai sužinojo, kad kaltinamasis geria jos namuose, tai nuvažiavo ten jam pasakyti, kad išeitų. Kol ji su dukromis nuvažiavo, tai visi jo draugai, su kuriais jis gėrė, jau buvo išsilakstę. Po kurio laiko jis grįžo, o ji pradėjo ant jo rėkti dėl išgertuvių, kilo žodinis konfliktas. Tada jis ėmė jai grasinti žodžiais, kad užmuš, vėliau nuėjo į rūsį ir atsinešė kirvį ir puolė. Jaunesnė dukra buvo kambaryje, ji nieko nematė, o vyresnė dukra matė ir girdėjo grasinimus, bet spėjo uždaryti duris. Dar spėjo garsiai sušukti „kirvis“. Kas po to tą kirvį, kurį A. G. įvykio metu laikė rankoje, išmetė nematė, nes po to užsidarė ir buvo kambaryje, kur paskambino ir išsikvietė policiją. Dėl A. G. grasinimų ir dukra G. B. patyrė išgąstį, dabar ji jaučiasi geriau. Policiją iškvietė, nes išsigando, kad jis būdamas girtas gali jai ką nori padaryti, tuo metu pamanė, kad jis tikrai grasindamas gali prieš ją ir kirvį panaudoti.

Nukentėjusioji G. B. apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją paaiškino, kad 2019 m. rugpjūčio mėn. savaitę iki apklausos ji su mama J. B. ir sese nuvyko į namus adresu (duomenys neskelbtini), kur laikinai buvo leista gyventi tėčiui A. G.. Tėtis vartojo alkoholinius gėrimus, pradėjo konfliktuoti su mama, vadino mamą necenzūriniais žodžiais, bandė ją pastumti, bandė suduoti mamai. Po to tėtis ėjo link sandėliuko ir ji pamatė kaip jis pasiėmė kirvį. Ji įspėjo mamą apie kirvį. Tėvas ėjo link jų ir kirviu mosavo, plūdosi, šaukė, kad užmuš, pasmaugs. Ji mamą įstūmė į kambarį ir uždarė duris bei jas laikė, o mama skambino į policiją. Abi buvo labai išsigandusios, iki šiol blogai dėl to jaučiasi (1 t. b. l. 64-67).

Liudytojas L. Z. paaiškino, kad įvykio dieną buvo grįžęs po darbo pietų. Atėjęs į kambarį girdėjo triukšmą koridoriuje. Vienu metu buvo išėjęs į koridorių, matė, kad pykstasi J. B. ir A. G., tačiau į konfliktą nesikišo, vėl nuėjo į savo kambarį. Nematė, kad ginčo metu A. G. būtų turėjęs rankoje kirvį. Vėliau sužinojo, kad kirvis buvo išmestas pro langą, nes rūkė prie prausyklos lango ir matė, kad jis išmestas. Bet jis jo neišmetė. Iš A. G. rankų kirvio neištraukė, apskritai pas jį rankose jo nematė. Nežino, kodėl A. G. nurodė, kad jis iš jo paėmė kirvį, gal jis buvo girtas ir jam taip atrodė.

Apžiūros protokole nurodyta, kad įvykio vieta yra namas, esantis (duomenys neskelbtini), bendro naudojimo patalpos. Įvykio vietos apžiūros metu rastas ir paimtas kirvis (1 t,. b. l. 21-26). Daiktų apžiūros protokole nurodyti kirvio požymiai (1 t., b. l. 83-88).

Pranešime nurodyta, kad 2019 m. rugpjūčio 21 d. 16.02 val. gautas J. B. telefoninis pranešimas. Pranešėja nurodė, kad sugyventinis puola su kirviu (1 t., b. l. 27).

Tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje nurodyta, kad atvykus adresu (duomenys neskelbtini), pranešėja J. B. parodė, kad A. G., užsimojęs kirviu, bėgo link jos, sakydamas „užmušiu“ (1 t., b. l. 33-37).

Apžiūros protokole nurodyta, kad apžiūrėtas CD su vaizdo įrašu, kuriame užfiksuota moteris- J. B. parodė, kad norėjo išvaryti sugyventinį iš savo namų ir jis puolė ją - pirma - su ranka, o po to - su kirviu. Ji su dukromis užsidarė kambaryje (1 t., b. l. 37-40).

Asmens testo alkoholiui nustatyta, kad A. G. įvykio metu nustatytas 2,91 promilės neblaivumas (1 t., b. l. 43).

Veikos kvalifikavimas ir įrodymų vertinimas

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą turi būti konkretus ir realus. Grasinimas yra realus, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis bus realizuotas. Vertinant grasinimo realumą reikia atsižvelgti į grasinimo motyvus, santykius tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad kaltinamasis būdamas neblaivus tyčia grasino kirviu savo sugyventinei ją nužudyti, esant pakankamam pagrindui manyti, kad šis grasinimas pagal byloje nustatytas aplinkybės galėjo būti realiai įgyvendintas.

Kaip matyti iš byloje ištirtų įrodymų, A. G., būdamas neblaivus, nukentėjusiajai J. B. grasino žodžiu, tai yra pasakė „užmušiu“ ir tuo pačiu iškart pagrasino jai kirviu, kurį atsinešė iš lauko ir juo užsimojęs ėmė eiti link nukentėjusiosios. Būtent tuo metu, kaip paaiškino tiek nukentėjusioji J. B., tiek ir nukentėjusioji G. B., jos išsigando, nes atrodė, kad kaltinamasis gali tą kirvį panaudoti ir įvykdyti grasinimą nužudyti. Dėl to jos iš išgąsčio užsidarė kambaryje ir iškvietė policiją. Tokias aplinkybes patvirtina ir 2019 m. rugpjūčio 21 d. 16.02 val. gautas J. B. telefoninis pranešimas. Pranešėja nurodė, kad sugyventinis puola su kirviu (1 t., b. l. 27).

Nors kaltinamasis nepripažino tos aplinkybės, kad įvykio metu rankoje laikė kirvį, teismas šią aplinkybę vertina kaip visiškai įrodytą, nes ją patvirtino abiejų nukentėjusiųjų parodymai, taip pat įvykio vietos apžiūros metu užfiksuotos aplinkybės apie rastą išmestą kaltinamojo įvykio metu grasinimui sustiprinti naudotą kirvį, minėtas nukentėjusiosios telefoninio pranešimo turinys, taip pat ir jos pirminiai paaiškinimai atvykusiems policijos pareigūnams į įvykio vietą, kurie yra užfiksuoti vaizdo ir garso įraše (1 t., b. l. 37-40).

Pažymėtina, kad kaltinamasis tvirtino, kad kirviu nieko jis negalėjo padaryti, nes iš rankų jį jam ištraukė liudytojas L. Z., tačiau šis liudytojas tokios kaltinamojo versijos nepatvirtino. Kaip jis paaiškino, kirvio iš kaltinamojo nepaėmė ir jo per langą neišmetė. Tokie įrodymai, teismo vertinimu, pakankami išvadai, kad kaltinamasis po to, kai išsakė grasinimus, pats kirvį išmetė, kas patvirtina, kad jis visiškai suvokė savo įvykdytos veikos pavojingumą, dėl ko ir bandė sušvelninti situacijos vaizdą atsikratydamas įvykio metu turėto įrankio – kirvio.

Kaltinamasis taip pat savaip nurodė ir išsakytų žodžių nukentėjusiosios J. B. atžvilgiu, turinį, nurodydamas, kad jai nesakė „užmušiu“, o tik išsakė, kad „maža tave nužudyti“. Šiuo aspektu vertinant paaiškinimus, teismo vertinimu, esminio skirtumo tarp išsakyto grasinimo formuluočių nėra. Abiem atvejais, išsakytų teiginių reikšmė yra konkreti, o turinys aiškiai grasinančio pobūdžio, nukreipiantis į konkrečias pasekmes, tai yra nukentėjusiosios, kuriai išsakomas toks grasinimas, nužudymą. Tačiau būtent išsakytą grasinimą sakant „užmušiu“, patvirtino nukentėjusiosios, todėl šią grasinimo formuluote teismas pripažįsta esant įrodytą.

Teismas, atsižvelgdamas į konkrečius A. G. padarytus veiksmus (išsakytą konkretų ir realų grasinimą bei kirvio panaudojimą grasinimui sustiprinti), į nuolat konfliktiškus nukentėjusiosios ir kaltinamojo santykius šiam esant neblaiviam, į tai, kad neblaivus kaltinamasis būna agresyvus, sprendžia, kad nukentėjusioji J. B. turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog grasinimas jos atžvilgiu iš tikrųjų galėjo būti įvykdytas. Tokį pagrindą manymui, kad grasinimai realūs ir gali būti įvykdyti taip pat turėjo ir nukentėjusioji G. B.. Esant tokioms teismo nustatytoms bylos aplinkybėms bei ištirtiems įrodymams, konstatuotina, kad kaltinamojo veika kvalifikuota teisingai pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį, o ištirtų įrodymų visuma yra pakankama jį dėl to pripažinti kaltu bei paskirti bausmę.

Kaltinamojo A. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikytina tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Dėl bausmės

Skiriant kaltinamajam bausmę (parenkant bausmės rūšį, taip pat skirtinos bausmės dydį) atsižvelgiama į bendruosius bausmių skyrimo pagrindus (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnis).

Kaltinamojo A. G. padarytas nusikaltimas priskiriamas prie nesunkių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 11 straipsnio 3 dalis), anksčiau teistas vienuolika kartų, tame tarpe ir už smurtinius nusikaltimus, teistumas neišnykęs, dėl ko darytina išvada, kad kaltinamasis yra linkęs sistemingai nusikalsti asmuo. Parenkant bausmės rūšį, taip pat dydį atsižvelgtina ir į tai, kad kaltinamasis baustas administracine tvarka, iki sulaikymo buvo nedirbantis, yra nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, o lengvinančių atsakomybę aplinkybių nustatyta nėra.

Atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių visumą, siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį, įvertinant tai, kad bausmės tikslai yra ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti jį, kad atlikęs bausmę laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinant teisingumo principo įgyvendinimą, kaltinamajam už padarytą nusikalstamą veiką skirtina savo rūšimi griežčiausia iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytų bausmių – terminuotas laisvės atėmimas, nes kitos rūšies (švelnesnių) bausmių, kurios numatytos minėtoje sankcijose, paskyrimas prieštarautų bausmės paskirčiai, nes neleistų tikėtis, kad švelnesne bausmės rūšimi kaltinamasis galėtų būti paveiktas taip, kad ateityje nenusikalstų. Kaip matyti A. G. jau ankstesnių teistumų atvejais buvo skiriamos griežčiausios savo rūšimi terminuoto laisvės atėmimo bausmės, tačiau tai nesulaikė kaltinamojo nuo naujų nusikaltimų darymo. Todėl ir šiuo atveju pagrindo manyti, kad kaltinamasis galėtų būti teisingai nubaustas švelnesne nei terminuotas laisvės atėmimas bausme, nėra. Bausmės dydis nustatytinas ne didesnis nei Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies dydžio vidurkis.

Sprendžiant dėl paskirtos terminuoto laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Bausmės vykdymo atidėjimo taikymui yra būtina visų šių sąlygų visuma. Kadangi A. G., kuris padarė nesunkų nusikaltimą, skirtina ne didesnė nei Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalies sankcijos vidurkio bausmė, tai bausmė, kuri jam bus paskirta, neviršys keturių metų. Taigi, pirmąją įstatymo reikalaujamų sąlygų A. G. paskirtoji bausmė už nesunkų nusikaltimą atitiktų. Antroji sąlyga, leidžianti taikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalį, teismo išvada, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Sprendžiant, ar ši sąlyga yra, būtina įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias ir su padaryta veika, ir su kaltinamojo asmenybe. Šiuo aspektu teismas įvertina, kad kaltinamasis padarė nesunkų nusikaltimą, anksčiau teistas net vienuolika kartų už tyčinius nusikaltimus, daugeliu atveju, tame tarpe ir paskutiniais teistumais, jam buvo paskirtos realios laisvės atėmimo bausmės, kas, kaip matyti, vis tiek nepadėjo sulaikyti A. G. nuo naujo nusikaltimo padarymo. Tai rodo, kad šiuo metu švelnesnėmis bausmėmis nei realus laisvės atėmimas nebūtų įmanoma A. G. atžvilgiu pasiekti bausmei keliamų tikslų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 41 straipsnio 2 dalyje. Teismo vertinimu, kaltinamasis nesielgia laisvėje taip kad galima būtų pagrįstai tikėtis, jog taikant jam laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą, jo vykdymo metu būtų užtikrintas bausmei keliamų tikslų įgyvendinimas. Pažymėtina, kad nusikaltimus padarę asmenys turi būti nubausti teisingai, t. y. skiriama bausmė turi priklausyti nuo pažeistos baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės reikšmingumo, padaryto nusikaltimo pobūdžio, jo padarinių, teisę pažeidusio asmens pavojingumo laipsnio, visuomenės intereso ir kitų svarbių aplinkybių. Teisingumo principas reikalauja atsižvelgti ir į nukentėjusiojo interesus, kaltininko pataisymo galimybes. Bausmės vykdymo atidėjimo taikymas neturi prieštarauti aukščiau nurodytam Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 41 straipsnyje įtvirtintam teisingumo principui ir kitiems bausmės tikslams – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti už padarytus nusikaltimus, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti asmenis taip, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų.

Nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, aptartos bausmės individualizavimui svarbios aplinkybės yra pagrindas manyti, kad ne kartą teistam A. G., kuris naują nusikaltimą padarė praėjus tik kiek daugiau nei keturiems mėnesiams po to, kai buvo paleistas iš įkalinimo įstaigos, paskirtos terminuoto laisvės atėmimo bausmės už tyčinį nesunkų nusikaltimą, tikslai nebus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Terminuoto laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas kaip baudžiamosios atsakomybės realizavimo forma, teismo vertinimu, šiuo atveju nebus pakankamai efektyvi poveikio priemonė, siekiant sulaikyti jį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, nubausti ir paveikti taip, kad ateityje jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Todėl kaltininkui paskyrus terminuoto laisvės atėmimo bausmę, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio nuostatos netaikytinos, o paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė privalės būti vykdoma realiai.

Kadangi paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė nustatytina vykdyti realiai, kaltinamajam iki šio nuosprendžio įsiteisėjimo ir juo paskirtos bausmės vykdymo pradžios paliktina galioti ir pati griežčiausia kardomoji priemonė suėmimas. Ji paliktina esant pakankamam pagrindui manyti, kad kaltinamasis gali būdamas laisvėje pasislėpti nuo teismo ir taip vengti jam paskirtos bausmės vykdymo.

Byloje esantis daiktinis įrodymas nuosprendžiui įsiteisėjus – kirvis, saugomas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato saugykloje, konfiskuotinas kaip nusikalstamos veikos padarymo įrankis ir sunaikintinas, nes yra menkavertis (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 94 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktai), CD su vaizdo įrašu, saugomas byloje, nuosprendžiui įsiteisėjus, paliktinas byloje.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297, 298, 301, 302 straipsniais, 303 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 304 straipsniu, 305 straipsnio 1 ir 6 dalimis, 307 straipsnio 1, 6 ir 7 dalimis, 308 straipsniu, teismas

nusprendžia:

A. G. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam terminuotą laisvės atėmimą 8 mėnesiams. Bausmę atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaityti A. G. sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2019 m. rugpjūčio 21 d. iki šio nuosprendžio įsiteisėjimo ir juo paskirtos bausmės vykdymo pradžios.

A. G. paskirtą kardomąją priemonę suėmimą palikti nepakeistą ir pratęsti jos terminą iki šio nuosprendžio įsiteisėjimo ir juo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo pradžios.

Nuosprendžiui įsiteisėjus daiktą, turintį reikšmės nusikalstamai veikai nagrinėti: kirvį, saugomą Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato saugykloje, konfiskuoti ir sunaikinti kaip menkavertį (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 94 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktai), kompaktinį diską su garso įrašu, saugomą byloje, nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti saugoti byloje.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui paduodant apeliacinį skundą per Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmus.