Šiaulių apygardos teismo nutartis

2024-01-31 · Civilinė byla Nr. e2A-20-856/2024

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2024-01-31
Bylos Nr.
e2A-20-856/2024
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-24379-2022-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
Ieškovas
T. G.
Atsakovas
Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-20-856/2024Teisminio proceso Nr. 2-68-3-24379-2022-0Procesinio sprendimo kategorijos 2.6.10.5.2.5; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. sausio 31 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo T. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2023 m. birželio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1094-541/2023 pagal ieškovo T. G. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl teisėjo ar teismo veiksmų, atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas T. G. (toliau – ir ieškovas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl neteisėtų Vilniaus miesto apylinkės teismo, Vilniaus apygardos teismo procesinių sprendimų, priimtų civilinėse bylose Nr. e2-21078-727/2022 ir e2S-2340-880/2022, kuriais buvo apribota jo teisė atstovauti teisme, todėl sumažėjo jo darbo galimybės. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-21078-727/2022 (toliau – ir Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis), atsisakė priimti ieškovių Lietuvos profesinės sąjungos „(duomenys neskelbtini)“ ir uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų profesinės sąjungos ieškinį dėl to, kad jį pateikė neįgaliotas vesti bylą asmuo, o Vilniaus apygardos teismas, palikdamas nepakeistą pirmos instancijos teismo nutartį, netinkamai aiškino Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 56 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas, todėl priėmė neteisėtus sprendimus.

3. Kiti teismai administracinėse, civilinėse, darbo bylose visiškai neriboja T. G. teisės atstovauti profesines sąjungas ir jų narius pagal įgaliojimą, o pats faktas, kad ieškovas neturi aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo, savavališkai vertinamas skirtingai. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 10 d. nutartyje nėra motyvų, paaiškinančių paminėtas aplinkybes, todėl teismo nutartis nepakankamai motyvuota.

4. Pagal Darbo kodeksą ir Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) konvenciją Nr. 111, neatsižvelgiant į tai, ar darbuotojas turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, ar ne, darbuotojas turi teisę dirbti teisininko darbą ir užsiimti individualia teisine veikla plačiąja teisės į darbą prasme, įskaitant ir atstovavimą teismuose. Teismo apribojimas atstovauti ieškovui teisme nėra būtinas demokratinėje valstybėje, jis neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatų.

5. Ieškovas buvo įgaliotas vesti bylą asmuo, nes jis teismams pateikė įgaliojimą, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismas neturėjo nei teisinio, nei doktrininio pagrindo nepriimti Lietuvos profesinės sąjungos „(duomenys neskelbtini)“, kurią atstovavo ieškovas, ieškinio CPK 137 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmai 2023 m. birželio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė.

7. Teismas nurodė, kad tiek Vilniaus miesto apylinkės teismas, tiek Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija priimtose nutartyse, pasisakydami dėl procesinių dokumentų pateikimo tvarkos, išsamiai motyvavo ir pagrindė, kokie dokumentai turi būti pateikti prie įgaliojimo, kuriuo įgaliojamas darbuotojas (be kita ko, įgaliojime įvardijamas teisininku) atstovauti proceso šalį byloje.

8. Teismas pažymėjo, kad civilinio proceso normos asmenų, galinčių būti atstovais civiliniame procese pagal pavedimą, klausimus reglamentuoja pakankamai aiškiai ir imperatyviai. CPK 56 straipsnis nustato baigtinį ratą asmenų, kurie gali būti teisme atstovais pagal pavedimą. Tai reiškia, kad joks kitas asmuo, jei jis nepatenka į įstatymo nustatytą asmenų ratą, negali atstovauti asmeniui civiliniame procese pagal pavedimą. Griežtą atstovavimo pagal pavedimą reglamentavimą lemia tai, kad civiliniam procesui tinkamai vesti ir pasiekti vieną pagrindinių civiliniam procesui keliamų tikslų – teikti kvalifikuotą teisinę pagalbą – reikalingos aukšto lygio teisės žinios.

9. Įvertinęs Vilniaus miesto apylinkės teismo bei Vilniaus apygardos teismo priimtų procesinių spendimų (nutarčių) turinį, CPK nuostatas, reglamentuojančias atstovavimo teisme institutą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl CPK atstovavimo teisme institutą reglamentuojančių normų aiškinimo ir taikymo, teismas konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, kad ieškovo nurodytos teismų priimtos procesinės nutartys yra akivaizdžiai neteisėtos, savavališkos, priimtos ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią nusistovėjusią teismų praktiką.

10. Teismas pažymėjo, jog ieškovo nurodyti nesutikimo su teismų procesiniais sprendimais argumentai, kad kiti teismai leidžia atstovauti ieškovui nagrinėjant bylas, negali būti pagrindas pripažinti neteisėtais Vilniaus miesto apylinkės teismo ir/ar Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos veiksmus priimant procesines nutartis, dėl kurių priėmimo ieškovas kildina neturtinę žalą nagrinėjamoje byloje.

11. Teismas sprendė, kad neegzistuoja viena iš būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti – neteisėti veiksmai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 straipsnio 1 dalis). Ieškovui neįrodžius teisėjų neteisėtų veiksmų priimant nutartis, kitų civilinės atsakomybės sąlygų vertinimas, įskaitant žalą ir jos dydį, neturi teisinės reikšmės, todėl teismas su tuo susijusių argumentų nevertino. Nesant neteisėtų veiksmų, nėra visų deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų, todėl ieškinio reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12. Ieškovas T. G. apeliaciniu skundu prašo: panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2022 m. birželio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės apeliantui T. G. 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; netenkinus prašymo iš atsakovės Lietuvos valstybės apeliantui T. G. priteisti 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, priteisti teismo nuožiūra nustatyto dydžio žalos atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

12.1. Apeliantas nesutiko ir prieštaravo, kad byla būtų nagrinėjama Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmuose todėl, kad teisminis procesas Širvintų teismo rūmuose buvo inicijuotas dirbtinai, neišklausius apelianto, neatsižvelgus į apelianto teises ir prieš apelianto valią. Teismas pažeidė CPK 30 straipsnio 12 dalį, kurioje numatyta, kad teisė pasirinkti vieną iš kelių teismų, kuriems byla teisminga, priklauso ieškovui. Vilniaus regiono apylinkės teisme nebuvo atvejo, numatyto CPK 34 straipsnio 5, 6 ir 7 dalyse, vadinasi, teismas neturėjo pagrindo bylą perduoti į kitą miestą. Apelianto byla perduota pažeidžiant teismo priimtos savo žinion bylos perdavimo kitam teismui taisykles, bylos perdavimo metu pažeistas CPK 263 straipsnis ir Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatos.

12.2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įgyvendino CPK numatytą pasirengimą civilinių bylų nagrinėjimui paruošiamųjų dokumentų būdu teisme tvarką ir suteikė atsakovui procesinių privilegijų. Pasirengime paruošiamųjų dokumentų metu apeliantą teismo posėdyje atstovavo asmuo, kuris neatitinka CPK 56 straipsnyje keliamų reikalavimų, todėl teismas priėmė neteisėtą 2023 m. kovo 14 d. nutartį ir nepagrįstai šios nutarties 4 punkte konstatavo, kad yra CPK 227 straipsnyje numatyti pagrindai.

12.3. Šios bylos kontekste teismo vertinimui teikiamas atvejis ir aplinkybės, kai teisėjas aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą įrodančio dokumento nepateikusiam asmeniui leido atstovauti juridinį asmenį civilinėje byloje Nr. e2-15030-294/2020. Susidaro paradoksali teisinė situacija, kada siekiant teisme apginti pažeistas darbuotojų teisės, dirbant teisininko pareigose pagal neterminuotą darbo sutartį ir turint pagal teisės aktus išduotą ir patvirtintą juridinio asmens įgaliojimą, iš apelianto reikalaujami aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą patvirtinantys dokumentai, kai tuo tarpu iš valstybinių institucijų atstovų tokių dokumentų teismas nereikalauja. Apeliantas prašo apeliacinės instancijos teismo patikrinti bylos aplinkybę ir nustatyti, kokiu teisiniu pagrindu remiantis teisėjas anksčiau minėtoje civilinėje byloje priėmė procesinį dokumentą iš valstybę atstovauti įgalioto asmens, kuris nepateikė aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą patvirtinančio dokumento.

12.4. Atsakovės atstovas turėjo prisiekti, tačiau dėl teismo teikiamų procesinių privilegijų neprisiekė. Teismas neįgyvendino CPK 17 straipsnio ir netinkamai įgyvendino 186 straipsnio normą, todėl buvo pažeistas šalių procesinis lygiateisiškumas ir CPK 17 straipsnio nuostata. Teismas nemotyvavo, kodėl kita šalis ir šalies atstovas neturėtų prisiekti.

12.5. Protokolo 22:00 minutę užfiksuota, kad teismas užkirto ir apribojo apelianto teisę kitai šaliai užduoti klausimą, nenurodė teisės normos, kurios pagrindu remiantis apeliantas neturi teisės užduoti konkretų klausimą. Šalys turi teisę užduoti klausimus kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims, liudytojams. Šalys turi teisę apskųsti teismo nutartis ir naudotis kitomis procesinėmis teisėmis, kurias šalims suteikia CPK (CPK 42 straipsnis).

12.6. Teismo įsitikinimas, jog apeliantas neįrodė ir nepagrindė neturtinės žalos, nepagrįstas visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teisme byloje esančių įrodymų vertinimas nebuvo pagrįstas visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Neturtinės žalos įrodinėjime negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus.

12.7. Teismas neturėjo nei teisinio, nei doktrininio pagrindo nepriimti apelianto ieškinio CPK 137 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu. Apeliantas įgyvendino visas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygas: apeliantas buvo ir yra veiksnus (CPK 137 straipsnio 2 dalies 7 punktas); ieškinys buvo teismingas teismui, kuriam jis buvo pateiktas (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas); ieškinys atitiko formos, turinio reikalavimus (CPK 111, 135-136 straipsniai); apeliantas turėjo įgaliojimą vesti bylą (CPK 137 straipsnio 2 dalies 8 punktas); apeliantui nebuvo taikoma pareiga sumokėti žyminį mokestį (CPK 115 straipsnis, 135 straipsnio 2 dalis, 138 straipsnis).

12.8. Pirmosios instancijos teismas paskubėjo, padarė neįtikinamą išvadą, kad ieškinio reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrįstas ir neįrodytas. Teismo sprendimas negrindžiamas vidiniu įsitikinimu. Byla buvo išspręsta neteisingai, pažeidžiant CPK, bendruosius ir procesinius teisės principus.

Atsiliepimas

13. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Šiuo atveju bylos išnagrinėjimas Vilniaus miesto apylinkės teisme galėjo sukelti abejonių dėl šio teismo nešališkumo ir nepriklausomumo, kadangi reikalavimas buvo grindžiamas ir dėl šio teismo priimtų procesinių sprendimų. Atsižvelgiant į tai, kad civilinė byla buvo teisėtai ir pagrįstai perduota nagrinėti Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmams, ieškovo argumentai dėl CPK 30 straipsnio 12 dalies, CPK 263 straipsnio bei dėl Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimo nepagrįsti.

13.2. Ieškinyje ieškovas nepateikė informacijos, ar byla bus vedama per advokatą, todėl teismas, priėmęs ieškovo ieškinį bei atsakovės atsiliepimą į ieškinį, nusprendė pasirengimą nagrinėti bylą teisme vykdyti paruošiamųjų dokumentų būdu. Byloje nėra jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad ieškovas negalėjo išdėstyti savo pozicijos paruošiamuosiuose dokumentuose ar teismo posėdžiuose ir pateikti ją pagrindžiančių įrodymų, ar atsakovei buvo suteiktas kitoks pranašumas. Šiuo konkrečiu atveju sprendimo panaikinimas dėl galimai netinkamai pritaikytų CPK 227 straipsnio nuostatų, būtų neproporcingas teismo padarytai klaidai, kadangi vyktų naujas teisminis procesas, kuriame reikėtų kartoti šioje byloje jau atliktus procesinius veiksmus bei papildomai būtų didinamos teismo išlaidos. Be to, tokia bylos baigtis neatitiktų ir proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principų.

Žemesnės instancijos teismas

13.3. Teismo posėdžio garso įrašas patvirtina, kad ieškovui buvo suteikta teisė žodžiu užduoti klausimus atsakovės atstovui. Tai, kad pirmosios instancijos teismas nurodė ieškovui užduoti tik klausimus, kurie susiję su ginčo pagrindu ir dalyku, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog tuo buvo apribota ieškovo teisė užduoti klausimus atsakovės atstovui.

13.4. Nepagrįsti ieškovo argumentai, jog teismas suteikė atsakovės atstovui procesines privilegijas. Byloje yra Teisingumo ministerijos įgaliojimas, kuriame nurodyta, kad įgaliotas asmuo Teisingumo ministerijos Teisinio atstovavimo grupės patarėjas A. I. turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Todėl teismui pakako šio oficialaus dokumento įsitikinti, kad byloje atsakovę atstovauja tinkamas atstovas (CPK 56 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Juridinio asmens atstovams pagal pavedimą prisiekti teisme nereikia, nes jie suinteresuoti bylos baigtimi tik procesine prasme.

Apeliacinės instancijos teismas

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Dėl ginčo nagrinėjimo ribų

14. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

15. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas ieškinys dėl žalos atlyginimo priteisimo iš valstybės, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, byloje taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl papildomų paaiškinimų

16. Apeliantas 2023 m. lapkričio 12 d. apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą dėl papildomų paaiškinimų.

17. CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas įpareigoja apeliantą apeliaciniame skunde nurodyti išsamius apeliacinio skundo teisinius ir faktinius argumentus, kurie pagal CPK 230 straipsnį apibrėžia apeliacijos ribas, o CPK 323 straipsnis imperatyviai draudžia keisti (papildyti) apeliacinį skundą pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui. Šia nuostata, be kita ko, užtikrinamas šalių procesinis lygiateisiškumas, taip pat proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principų įgyvendinimas atsižvelgiant į rašytinę bylos nagrinėjimo apeliaciniame procese formą. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad, atsižvelgiant į tai, jog šalies pateikti rašytiniai paaiškinimai, kuriais pateikiami nauji teisiniai ir/ar faktiniai argumentai, pagrindžiantys skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ir/ar nepagrįstumą, pagal savo prigimtį yra ne kas kita kaip apeliacinio skundo papildymas, rašytinių paaiškinimų teikimas apeliacinės instancijos teisme pagal bendrąją taisyklę yra negalimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-374-823/2016). Atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas apelianto pateiktų papildomų rašytinių paaiškinimų nepriima.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

18. Byloje nustatyta, jog Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo gautas ieškovių Lietuvos profesinės sąjungos „(duomenys neskelbtini)“ ir (duomenys neskelbtini) profesinės sąjungos ieškinys atsakovei Lietuvos valstybei dėl streiko teisėtumo. Šis teismas nustatė, kad ieškovių vardu ieškinį pateikė T. G., kuris yra Lietuvos profesinės sąjungos „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. rugpjūčio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-21078-727/2022 nurodė, kad T. G. išduotame įgaliojime jis įvardijamas teisininku, tačiau teismui nėra pateikti šią aplinkybę patvirtinantys įrodymai. Be to, teismo vertinimu, ieškovės nepagrindė, kad T. G. yra tinkamas ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų profesinės sąjungos atstovas pagal įstatymą. UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų profesinės sąjungos pirmininko išduotame įgaliojime nurodoma, kad T. G. yra Lietuvos profesinės sąjungos „(duomenys neskelbtini)“ teisininkas, kas sąlygoja išvadą, jog šis asmuo nėra UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų profesinės sąjungos darbuotojas. Taip pat pirmosios instancijos teismas nutartyje nurodė, kad nėra duomenų, patvirtinančių, jog viena iš ieškovių yra kitos ieškovės patronuojantis asmuo. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus miesto apylinkės teismas atsisakė priimti ieškovių Lietuvos profesinės sąjungos „(duomenys neskelbtini)“ ir (duomenys neskelbtini) profesinės sąjungos ieškinį, kadangi jį pateikė neįgaliotas vesti bylą asmuo, t. y. T. G.. Šis teismas ieškinį atsisakė priimti vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 137 straipsnio 2 dalies 8 punktu.

19. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi nustatė ieškovėms Lietuvos profesinei sąjungai „(duomenys neskelbtini)“ ir uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų profesinei sąjungai 7 dienų nuo šios nutarties nuorašo įteikimo dienos terminą pašalinti nutartyje nurodytus atskirojo skundo dėl 2022 m. rugpjūčio 10 d. nutarties trūkumus. Teismas nurodė, kad prie atskirojo skundo yra pateikti įgaliojimai, kuriais ieškovės Lietuvos profesinė sąjunga „(duomenys neskelbtini)“ ir uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų profesinė sąjunga patvirtina faktą, jog atstovas T. G. yra įgaliotas vesti bylą ieškovių vardu. Teismas pažymėjo, jog vadovaujantis CPK 111 straipsniu ir CPK 56 straipsnio 1 dalies 5 punktu, prie procesinių dokumentų turi būti pridėtas įrodymas, kuris patvirtina, jog profesinės sąjungos atstovas turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Šiuo atveju ieškovės prie atskirojo skundo nepridėjo trūkstamo įrodymo.

20. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 18 d. nutartį apeliacine tvarka peržiūrėjo Vilniaus apygardos teismas, kuris 2022 m. rugsėjo 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-2340-880/2022 ieškovių atskirąjį skundą atmetė, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 18 d. nutartį paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, teisingai nustatė faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, o ieškovių atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo ją keisti arba naikinti.

21. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje pažymėjo, kad atskirąjį skundą ieškovių vardu pasirašė jų įgaliotas asmuo T. G., tačiau nepateikė aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą patvirtinančio dokumento, todėl apskųstąja nutartimi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pateiktas atskirasis skundas turi trūkumą, kurio nepašalinus toks procesinis dokumentas negali būti priimtas (CPK 115 straipsnio 2 dalis). Atskirajame skunde apeliantės neneigia aplinkybės, jog teismui nebuvo pateikti nurodytą išsilavinimą patvirtinantys duomenys. Priešingai, jos tvirtina, kad tinkamam atstovavimui byloje pakanka jų išduoto įgaliojimo. Apeliacinės instancijos teismas su tuo nesutinka ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo pateikti teismui trūkstamą įrodymą - diplomą, kuris patvirtintų, jog ieškovių atstovas turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą.

Dėl procesinės teisės normų pažeidimo

22. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad Vilniaus regiono apylinkės teismas neturėjo pagrindo bylą perduoti į kitą, Širvintų miestą. Apelianto byla perduota pažeidžiant teismo priimtos savo žinion bylos perdavimo kitam teismui taisykles, bylos perdavimo metu pažeistas CPK 263 straipsnis, CPK 30 straipsnio 12 dalis ir Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatos.

23. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, jog Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės 2022 m. gruodžio 13 d. nutartimi Vilniaus regiono apylinkės teismui perduota nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui teisminga civilinė byla Nr. e2-29456-1099/2022. Byla perduota vadovaujantis CPK 34 straipsnio 3 dalimi, kai apylinkės teisme nėra teisėjų, turinčių teisę nagrinėti bylą. Vilniaus regiono apylinkės teismo pirmininkė 2022 m. gruodžio 15 d. nutartimi, vadovaudamasi CPK 34 straipsnio 3 dalimi, Bylų paskirstymo Vilniaus regiono apylinkės teismo teisėjams taisyklių 6 punktu, perdavė Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmams nagrinėti civilinę bylą Nr. e2-14265-XX/2022 (teisminio proceso Nr. 2-68-3-24379-2022-0). Minėtoje nutartyje konstatuota, jog bylų paskirstymo Vilniaus regiono apylinkės teismo teisėjams taisyklių, patvirtintų Vilniaus regiono apylinkės teismo pirmininko 2020 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr. 137 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), 6 punkte nustatyta, kad skirstant bylas atsižvelgiama <...> į teisėjų laikino nedarbingumo, atostogų ar kitus atvejus, kai teisėjas negali nagrinėti bylų arba jo darbo krūvis turi būti mažinamas. Nagrinėjant klausimą, kuriems konkrečiai teismo rūmams perduotina nagrinėti byla, atsižvelgtina ir į tai, kad byla neturėtų būti perduodama teismo rūmams, kurie yra dideliu atstumu nutolę nuo proceso dalyvių gyvenamųjų ar veiklos vietų. Teismas nurodė, kad iš bylos medžiagos matyti, jog proceso dalyvių gyvenamosios ir veiklos vietos yra Vilniuje. Įvertinęs šias aplinkybes teismas sprendė, jog aukščiau aptartus kriterijus labiausiai atitinka Širvintų, Vilniaus rajono ir Trakų rūmai. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei į teismo rūmų darbo krūvius (Vilniaus rajono rūmai – 33,81, Širvintų rūmai – 30,36, Trakų rūmai – 37,48), byla perduotina nagrinėti Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmams. T. G. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo pirmininkės 2022 m. gruodžio 15 d. priimtą nutartį ir spręsti teismo priimtos bylos perdavimo kitam teismui klausimą iš naujo. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. sausio 26 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. Nr. e2S-267-562/2023, nutraukė apeliacinį procesą, pradėtą pagal ieškovo T. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 15 d. nutarties. Teismas nurodė, kad įstatymas nenumato, jog tokio pobūdžio nutartis, t. y. Vilniaus regiono apylinkės teismo pirmininkės nutartis, kuria išspręstas klausimas dėl bylos paskyrimo nagrinėti tam tikriems Vilniaus regiono apylinkės teismo rūmams, galėtų būti skundžiamas atskiruoju skundu. Be to, tokio pobūdžio teismo nutartis neužkerta galimybės tolesnei bylos eigai, nes tokia teismo nutartimi nėra nei užkertamas kelias prasidėti procesui byloje, nei procesas yra užbaigiamas. Tokia nutartis neužkerta kelio ieškovui dalyvauti procese.

24. Taigi, kaip matyti, minėtoje Vilniaus regiono apylinkės teismo pirmininkės 2022 m. gruodžio 15 d. nutartyje yra aiškiai nurodytas bylos perdavimo nagrinėti Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmams teisinis pagrindas. Bylos teismuose skirstomos Teismų įstatyme nustatyta bylų paskirstymo tvarka (7 dalis). Teismų įstatymo 36 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad bylos teisėjams paskirstomos ir teisėjų kolegijos sudaromos naudojantis kompiuterine programa, sukurta vadovaujantis Teisėjų tarybos patvirtintomis Bylų paskirstymo teisėjams ir teisėjų kolegijų sudarymo taisyklėmis. Šios taisyklės turi užtikrinti, kad bylos teisėjams būtų paskirstomos ir teisėjų kolegijos būtų sudaromos atsižvelgiant į teisėjų specializaciją, darbo krūvio tolygumą, bylų sudėtingumą, teisėjų kolegijų sudėties rotaciją ir kitus klausimus. Teismų įstatyme taip pat įtvirtinta galimybė bylas perduoti skirtingiems teismo rūmams, kai bylą operatyviau ir ekonomiškiau išnagrinės kitų teismo rūmų teisėjai (Teismų įstatymo 36 straipsnio 11 dalis). Vilniaus regiono apylinkės teismo pirmininko įsakymu Nr. 137 patvirtintos Vilniaus regiono apylinkės teismo teisėjams taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 10 punkte nurodyta, kad bylas skirstantis asmuo bylą teisėjui skiria tada, kai teismo Raštinės skyriaus biuro darbuotojai LITEKO suformuoja bylą (elektroninę bylos kortelę), bet ne vėliau kaip kitą darbo dieną. Formuodami bylą (elektroninę bylos kortelę) LITEKO teismo Raštinės skyriaus biuro darbuotojai elektroninėje bylos kortelėje pažymi bylos šalies nurodytą ar teisme nustatytą preliminarų bylos priskyrimą teismo rūmams. Pažymint preliminarų bylos priskyrimą teismo rūmams atsižvelgiama į Taisyklių 14 punkte nustatytą bylų priskyrimo teismo rūmams tvarką. T. R. skyriaus biuro darbuotojui nurodžius preliminarų bylos priskyrimą teismo rūmams, esant poreikiui ar kilus neaiškumų dėl bylos priskyrimo, prie elektroninės bylos kortelės turi būti pridedama suskaitmeninta bylos ar bylos dalies medžiaga, susijusi su bylos priskyrimo vertinimu. Modulis bylas skirstančiam asmeniui pateikia informaciją apie teisme gautas, teismo Raštinės skyriaus biuro darbuotojų LITEKO suformuotas ir teisėjams dar nepaskirtas bylas (elektronines bylų korteles). Taisyklių 13 punkte nustatyta, kad tuo atveju, kai pasirinktuose teismo rūmuose nesant bylą galinčių nagrinėti teisėjų, bylas skirstantis asmuo, teismo pirmininko, laikinai nesant teismo pirmininko dėl teisėto nebuvimo darbe - jo pavaduotojo, sprendimu, naudodamas funkciją „pasirinkti kitus teismo rūmus“, parenka iš sąrašo kitus teismo rūmus, kurių teisėjams gali būti skiriama nagrinėti byla, ir Modulis atlieka teisėjo parinkimą Taisyklių 12 punkte numatyta tvarka. Taisyklių 14 punkte nurodyta, kad kai byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka arba kai bylą operatyviau ir ekonomiškiau išnagrinės kitų teismo rūmų teisėjai, bylos gali būti skiriamos kitų teismo rūmų, o ne teismo rūmų, kurie nustatomi mutatis mutandis taikant įstatymuose numatytas teritorinio teismingumo taisykles, teisėjams. Teismo pirmininko, laikinai nesant teismo pirmininko dėl teisėto nebuvimo darbe - jo pavaduotojo, sprendimu tam tikra bylų grupė tam tikrą laikotarpį gali būti skiriama kitiems teismo rūmams. Sprendžiant dėl bylos skyrimo kitų teismo rūmų teisėjams, be kita ko, atsižvelgiama į 6 mėnesių teismo rūmų teisėjų darbo krūvio vidurkį.

25. Nustatytų aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog Vilniaus regiono apylinkės teismo pirmininkė 2022 m. gruodžio 15 d. nutartimi, kuria vadovaudamasi CPK 34 straipsnio 3 dalimi, Bylų paskirstymo Vilniaus regiono apylinkės teismo teisėjams taisyklių 6 punktu perdavė Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmams nagrinėti civilinę bylą, nepadarė proceso teisės normų pažeidimų. Bylos duomenys patvirtina, kad apeliantas aktyviai dalyvavo Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmuose nagrinėtos civilinės bylos procese, todėl nėra pagrindo išvadai, jog apeliantui buvo neužtikrinta Konstitucijoje ir Europos Žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta teisė į teisingą teismą ir teisėtą teismo procesą.

26. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą 2023 m. kovo 14 d. nutartį ir nepagrįstai konstatavo, kad yra CPK 227 straipsnyje numatyti pagrindai. Nagrinėjamu atveju nei CK, nei CPK normos, reguliuojančios žalos priteisimo klausimus, nenumato privalomojo atstovo dalyvavimo procese. Taigi, šioje byloje, pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, ieškovas pats turėjo teisę nuspręsti, ar pasinaudoti advokato pagalba, ar ne (neprivalomasis atstovavimas). CPK 227 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog bylą nagrinėjantis teismas privalo paskirti pasirengimo nagrinėti bylą teisme paruošiamaisiais dokumentais būdą, jeigu abiem šalims atstovauja CPK 56 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose ar 2 dalyje nurodyti asmenys, išskyrus CPK 228 straipsnio 1 dalyje numatytus atvejus. CPK 228 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, matydamas, jog byloje galima sudaryti taikos sutartį arba jeigu įstatymai įpareigoja teismą imtis priemonių šalims sutaikyti, arba jeigu tokiu būdu bus geriau ir išsamiau pasirengta nagrinėti bylą teisme, skiria parengiamąjį teismo posėdį. Nutaręs rengtis nagrinėti bylą teisme parengiamajame teismo posėdyje, teismas negali papildomai skirti pasirengimo paruošiamųjų dokumentų būdu. Nutaręs rengtis nagrinėti bylą teisme paruošiamųjų dokumentų būdu, teismas negali papildomai skirti parengiamojo teismo posėdžio (CPK 228 straipsnio 3 dalis). Taikant lingvistinį ir sisteminį teisės akto aiškinimo metodus matyti, kad CPK 227 straipsnio 1 dalyje nustatytas tik privalomas pasirengimo nagrinėti bylą teisme paruošiamaisiais dokumentais būdas, kai abi šalis atstovauja advokatai, advokatų padėjėjai, o kai šalys yra juridiniai asmenys, tai ir asmenys, kurie turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Tai reiškia, kad teismas turi teisę skirti bylą nagrinėti paruošiamųjų dokumentų būdu net ir tais atvejais, kai šalių neatstovauja teisinį išsilavinimą turintis asmuo, jei mano, kad atsižvelgus į bylos aplinkybes, į pačias šalis, šalių procesinius dokumentus, toks pasiruošimo bylai būdas yra tinkamas.

27. Pagal CPK 186 straipsnio 1 ir 6 dalių nuostatas, šalys turi teisę duodi paaiškinimus apie turinčias reikšmės bylai aplinkybes prieš tai davę priesaiką byloje. Šalis apibūdina jų materialinis teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi. Pagal CPK 55 straipsnį, juridinių asmenų bylas veda jų organai ar dalyviai, veikiantys pagal įstatymų ar steigimo dokumentų jiems suteiktas teises ir pareigas, ir tokiais atvejais laikoma, kad bylą veda pats juridinis asmuo. Taigi, juridinio asmens organo ar dalyvio paaiškinimai apie turinčias reikšmės bylai aplinkybes yra paties juridinio asmens paaiškinimai, todėl pagal CPK 186 straipsnį šie asmenys, kai byloje dalyvauja juridinis asmuo, turi prisiekti. Tuo tarpu juridinio asmens atstovams pagal pavedimą (CPK 56 straipsnio 2, 3 dalys) prisiekti teisme nereikia, nes jie suinteresuoti bylos baigtimi tik procesine prasme, bet ne materialine teisine prasme. Nagrinėjamu atveju į bylą pateiktas Teisingumo ministrės E. D. 2023 metų kovo mėnesio įgaliojimas (CPK 57 straipsnio 1 dalis), kuriuo Teisingumo ministerijos Teisinio atstovavimo grupės patarėjas A. I., turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą (teisės magistro kvalifikacinio laipsnio diplomo Nr. (duomenys neskelbtini)), įgaliotas atstovauti Teisingumo ministerijai ir teisingumo ministrui visuose Lietuvos Respublikos teismuose nagrinėjant visas civilines ir administracines bylas, Lietuvos administracinių ginčų komisijoje nagrinėjant skundus ir prašymus, taip pat vykdymo procese. Šiuo įgaliojimu suteikiama teisė atlikti visus procesinius veiksmus, numatytus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme, išskyrus gauti turtą. Taigi, atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovas A. I. nagrinėjamoje byloje atstovavo pagal pavedimą CPK 56 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, todėl jis, priešingai nei teigia apeliantas, prieš duodamas paaiškinimus neturėjo pareigos duoti priesaiką byloje.

28. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus ir išklausęs pirmosios instancijos teisme 2023 m. birželio 7 d. vykusio teismo posėdžio garso įrašą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nagrinėjo bylą, priešingai nei apeliantas teigia apeliaciniame skunde, sudarė galimybes apeliantui užduoti klausimus, o apeliantas jam suteikta teise aktyviai naudojosi. Tai, kad pirmosios instancijos teismas prašė apelianto sukonkretinti tam tikrus klausimus, šalino su bylos nagrinėjimu nesusijusius klausimus, nelaikytina trukdymu apeliantui įgyvendinti savo teisę būti išklausytu. Apeliantas tik deklaratyviai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nesudarė jam galimybių užduoti klausimus atsakovės atstovui, tačiau šių savo argumentų niekaip nekonkretizavo, t. y. apeliantas apeliaciniame skunde nenurodė nė vieno klausimo, kurį norėjo užduoti, tačiau pirmosios instancijos teismas jam to padaryti neleido, taip pat nenurodė jokių argumentų, kokias su šios bylos nagrinėjimu susijusias aplinkybes atsakovės atstovas galėjo paaiškinti. Šiuo aspektu pažymėtina, kad tiek dispozityviosiose, tiek ir nedispozityviosiose bylose teismas kontroliuoja įrodinėjimo procesą, yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir užtikrina proceso eigą. Jei, teismo nuomone, užduodamas klausimas nėra tinkamai suformuluotas ar klausimas nėra susijęs su nagrinėjama byla, teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą šalinti ar tikslinti tokius klausimus, ir tai negali būti laikoma šalių rungimosi principo pažeidimu (CPK 12 straipsnis).

29. Kaip jau nustatyta šioje nutartyje anksčiau, į bylą yra pateiktas Teisingumo ministrės 2023 metų kovo mėnesio įgaliojimas (CPK 57 straipsnio 1 dalis), kuriuo Teisingumo ministerijos Teisinio atstovavimo grupės patarėjas A. I., turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą (teisės magistro kvalifikacinio laipsnio diplomo Nr. (duomenys neskelbtini)), įgaliotas atstovauti Teisingumo ministerijai ir teisingumo ministrui visuose Lietuvos Respublikos teismuose nagrinėjant visas civilines ir administracines bylas, Lietuvos administracinių ginčų komisijoje nagrinėjant skundus ir prašymus, taip pat vykdymo procese. Šiuo įgaliojimu suteikiama teisė atlikti visus procesinius veiksmus, numatytus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme, išskyrus gauti turtą. Taigi, šiuo atveju, pagal CPK 56 straipsnio 2 dalies 2 punktą siekiant pagrįsti, jog Teisingumo ministeriją atstovaujantis valstybės tarnautojas turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, teisingumo ministrės įgaliojime nurodytas teisės magistro kvalifikacinio diplomo numeris. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovės atstovo tinkamumu, juolab įvertinus tai, jog viešai prieinamais duomenimis, Teisingumo ministerijos Teisinio atstovavimo grupės patarėjo pareigybės aprašyme nurodytas reikalavimas turėti aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Be to, pažymėtina, kad kilus abejonių teismas turi teisę naudoti duomenis iš viešųjų registrų (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

30. Apeliantas apeliaciniu skundu, be kita ko, prašo apeliacinės instancijos teismo patikrinti bylos aplinkybę ir nustatyti, kokiu teisiniu pagrindu remiantis teisėjas civilinėje byloje Nr. e2-15030-294/2020 priėmė procesinį dokumentą iš valstybę atstovauti įgalioto asmens, kuris nepateikė aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą patvirtinančio dokumento. Akcentuotina, kad apeliaciniame procese yra tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, kas reiškia, jog apeliacinės instancijos teismas nenagrinėja bylos iš naujo, o tik nustato, ar pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių argumentus ir jų į bylą pateiktus įrodymus, ginčą išsprendė tinkamai. Apeliaciniame skunde, be bendrų procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų, be kita ko, turi būti nurodyta, kokios bylos aplinkybės patvirtina sprendimo ar jo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą, kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos šios aplinkybės (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Šiuo atveju apelianto nurodytos aplinkybės dėl teisėjo veiksmų, atliktų civilinėje byloje Nr. e2-15030-294/2020, nėra susijusios su nagrinėjamos bylos ginčo objektu, skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimu, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šių apelianto argumentų nepasisako.

Dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo

31. Valstybės civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, nustatyta CK 6.272 straipsnio 1–3 dalyse. CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Taigi, valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala (CK 6.249 straipsnis), neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir kaltė (CK 6.248 straipsnis). Todėl asmuo, reikalaudamas šiuo pagrindu atlyginti žalą, turi įrodyti visas šias civilinės atsakomybės sąlygas, nenustačius bent vienos iš jų, valstybės civilinė atsakomybė nėra galima. Pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį, valstybės atsakomybė atsiranda tik esant teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltei. Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą; sprendžiant teisėjo kaltės klausimą būtina nustatyti, kad teisėjas, priimdamas procesinį sprendimą, ne tik aiškiai pažeidė įstatymus, bet kad ir kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip.

32. Kaip nustatyta iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, teismas vertino ieškovo argumentus ir nurodomas aplinkybes, susijusias su civilinės deliktinės atsakomybės taikymu ir ieškovo prašomos priteisti žalos pagrindu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ieškovo nurodytus teismų procesinius sprendimus, juose nustatytas aplinkybes, anot ieškovo, sąlygojusias jo teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos pažeidimą ir žalos atsiradimą ir, nenustatęs valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, pagrįstai ieškinį atmetė. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ieškovas neįrodė vienos iš deliktinės atsakomybės taikymo sąlygų – neteisėtų teismų (teisėjų) veiksmų. Kitokios išvados nesuponuoja ir apeliaciniame skunde nurodyti argumentai - apeliaciniame skunde iš esmės tik atkartojamos pirmosios instancijos teisme apelianto procesiniuose dokumentuose nurodytos aplinkybės.

33. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas detaliai aptarė ieškovo ieškinio reikalavimo faktinį pagrindą, padarė pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, kad ieškovo nurodytos teismų priimtos procesinės nutartys yra akivaizdžiai neteisėtos, savavališkos, priimtos ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškiai nusistovėjusią teismų praktiką. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK nustatyta sprendimų teisėtumo kontrolė, kuri reiškia, jog proceso dalyviai turi teisę reikalauti, kad žemesnės instancijos teismo sprendimas būtų peržiūrimas aukštesnės instancijos teisme. Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime yra konstatavęs, kad teismų instancijos paskirtis yra šalinti galimas žemesnių teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti visuomenės teises ir teisėtus interesus. Šiuo atveju dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2S-2340-880/2022, kasacinis skundas nebuvo paduotas. Taigi, ieškovės (kartu ir tuo metu jas atstovavęs T. G.) nepasinaudojo teise įrodyti, kad teismai pažeidė teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.

34. Kasacinis teismas yra suformulavęs tokią teisės aiškinimo taisyklę: tais atvejais, kai žalos atlyginimo reikalavimas yra kildinamas iš įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, kuris nėra panaikintas (pakeistas) instancinės teismų sprendimų kontrolės tvarka, bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas, vertindamas teismo veiksmų neteisėtumą kaip civilinės atsakomybės sąlygą, turi nustatyti, ar ieškovo nurodomos teismo klaidos (neteisėti veiksmai) yra tokios, kurios reiškia, jog procesinis teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką. Jokiais atvejais ieškinys dėl žalos atlyginimo dėl neteisėtų teismo veiksmų, kildinamų iš įsiteisėjusio ir nepanaikinto (nepakeisto) teismo procesinio sprendimo, negali būti panaudotas kaip priemonė instancinei teismų sprendimų kontrolei pakeisti kai asmuo, kurio skundas atmestas, pateikia žalos atlyginimo ieškinį siekdamas dar sykį patikrinti įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-635-915/2015).

35. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovo ieškinio ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, jog ieškovas šiuo atveju siekia tų pačių aplinkybių, kurios jau įvertintos įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, pakartotinio įvertinimo, todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aukščiau aptartą teismų praktiką tokio pobūdžio byloje, į tai, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo dėl neteisėtų teismų (teisėjų) veiksmų kildinamas iš įsiteisėjusių ir nepanaikintų (nepakeistų) teismo procesinių sprendimų ir negali būti panaudotas kaip priemonė instancinei teismų sprendimų kontrolei pakeisti, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo ieškinį dėl žalos atlyginimo.

36. Nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigia apeliantas, nėra pagrindo pripažinti, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas spręsdamas dėl pagrindų valstybės civilinei atsakomybei kilti neegzistavimo. Nors apeliacinis skundas grindžiamas tuo, jog pirmosios instancijos teisme byloje esančių įrodymų vertinimas nebuvo pagrįstas visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad apeliaciniame skunde nenurodyta, kokie byloje surinkti įrodymai, vadovaujantis įrodymų vertinimo taisyklėmis (įrodymų įrodomoji reikšmė, patikimumas, pakankamumas, leistinumas, prieštaringumas ar kt.), teikė pagrindą teismui remtis tais įrodymais, kuriuos šis atmetė, ir nesiremti tais, kuriais teismas grindė savo išvadas. Šiame kontekste pažymėtina, jog įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis aukščiau pateikta kasacinio teismo praktika bei tinkamai pritaikęs proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, tinkamai ir visapusiškai įvertino į bylą šalių pateiktus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog į bylą pateikti įrodymai buvo pakankami susiformuoti pagrįstam pirmosios instancijos teismo įsitikinimui dėl ginčo baigties. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, jog ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas byloje nustatytas aplinkybes vertino kitaip nei ieškovas, nesudaro pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir/ar neteisėtą sprendimą.

37. Kaip jau minėta, tam, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo būtų patenkintas, turi būti nustatyta civilinės atsakomybės sąlygų visuma: atsakovo neteisėti veiksmai, žalos faktas ir dydis, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, taip pat atsakovo kaltė. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas neįrodė vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – teismo (teisėjo) neteisėtų veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, todėl valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.272 straipsnį negalima. Apeliacinio skundo argumentai dėl neturtinės žalos, jos dydžio yra teisiškai nereikšmingi, nes, neįrodžius bent vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, todėl atitinkamai apeliacinės instancijos teismas dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų nepasisako, nes tai neturi teisinės reikšmės skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Dėl bylos procesinės baigties

38. Kiti ieškovo apeliacinio skundo argumentai nėra susiję su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimu, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

39. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino visas teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias valstybės atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl teisėjų (teismų) neteisėtų veiksmų, todėl, atmesdamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ieškovo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2023 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė