Vilniaus apygardos teismo sprendimas, e2A-1095-580/2022

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2022-04-26
Bylos Nr.: e2A-1095-580/2022
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-13828-2020-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Jūra Marija Strumskienė, Jadvyga Mardosevič, Loreta Bujokaitė
Atsakovas: J. S.
Ieškovas: D. A.

Kategorijos

1.1.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2A-1095-580/2022Teisminio proceso Nr. 2-68-3-13828-2020-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.3.; 2.4.2.9.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. balandžio 26 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės, Jadvygos Mardosevič ir Jūros Marijos Strumskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo D. A. ieškinį atsakovei J. S. dėl buto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir buto dalių nustatymo.

Išnagrinėjęs bylą, teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas D. A. prašė: 1) pripažinti, kad ieškovas ir atsakovė santuokos metu bendrąja jungtine nuosavybe įgijo, o po santuokos nutraukimo bendrąja daline nuosavybe valdo nekilnojamąjį turtą – butą su rūsiu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registruotą atsakovės vardu; 2) padalyti tarp ieškovo ir atsakovės santuokos metu bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgytą, o po santuokos nutraukimo bendrąja daline nuosavybe valdomą nekilnojamąjį turtą – butą su rūsiu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pripažįstant ieškovui asmeninės nuosavybės teisę į 1/2 dalį šio buto; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad:

1.1. šalys (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką. Santuokos metu 1994-11-29 Pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 3-6506 pagrindu įsigijo keturių kambarių butą su rūsiu (duomenys neskelbtini), kuris sutuoktiniams, priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Butas įsigytas iš abiem sutuoktiniams bendrai priklausančių lėšų, tačiau įregistruotas atsakovės vardu. Butas laikytinas bendrąja jungtine abiejų sutuoktinių nuosavybe pagal Santuokos ir šeimos kodekso (toliau – SŠK) 21 straipsnio 1 dalį. Santuoka nutraukta Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 1995-11-20 sprendimu, sutuoktinių turtas nepadalintas. Šalys susitarė, kad bute lieka gyventi atsakovė su dviem jų nepilnamečiais vaikais;

1.2. butas iki šiol valdomas bendrosios dalinės ieškovo ir atsakovės nuosavybės teise lygiomis dalimis, po 1/2 dalį. Vilniaus apygardos teismo 2007-04-06 sprendimu, šalių nepilnamečių vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo nustatyta su ieškovu, bute liko gyventi atsakovė su savo nauja šeima - antruoju vyru ir nepilnamečiu sūnumi. Atsakovei įsigijus namą ir bandant parduoti butą, kilo nesutarimai. Ieškovas nedavė sutikimo parduoti butą. Ieškovas 2019-10-30 išsiuntė raštą, kuriuo pasiūlė kartu parduoti butą ir lygiomis dalimis pasidalinti pinigus;

1.3. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad ieškinio senatis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nors butas, nutraukus santuoką, padalytas nebuvo, ieškovo teisės į turtą nebuvo suvaržytos ir apie savo teisių pažeidimą jis sužinojo tik 2018 m., kai atsakovė prašė ieškovo kaip bendraturčio sutikimo, pardavimui, todėl senaties terminas nepraleistas;

1.4. butas įsigytas iš ieškovo lėšų, kurias jis laiko bendromis šeimos lėšomis, uždirbtomis santuokos metu. Ieškovas 1994-11-29 už 22 000 Lt pardavė jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusį vieno kambario butą su rūsiu (duomenys neskelbtini). Tą pačią dieną Vilniaus 2-jame notarų biure atsakovė, gavusi iš ieškovo 35 000 Lt (22 000 Lt už parduotą butą ir 13 000 Lt sukaupta iš ieškovo uždirbtų pinigų), už 35 000 Lt įsigijo ginčo butą. Atsakovės motina E. S. sau nusipirko kitą butą, esantį (duomenys neskelbtini);

1.5. UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsteigta 1992 m., UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teise ieškovui nepriklauso, jam priklauso tik 37,5 proc. įstatinio UAB „(duomenys neskelbtini)“ kapitalo. Šalys neturėjo šeimos automobilio, ilgą laiką naudojosi ieškovo motinai priklausančiu automobiliu „Moskvič 412“, pagamintu 1978 m. Pareiškimą dėl buto dalies perleidimo rašė didelio streso ir įtampos būsenoje, atsakovei verčiant. Notaro patvirtintų susitarimų dėl turto padalijimo nebuvo.

2. Atsakovė J. S. prašė: 1) bylos dalį, kurioje prašoma konstatuoti faktines aplinkybes, esą D. A. ir J. S. santuokos metu bendrąja jungtine nuosavybe įgijo, o po santuokos nutraukimo bendrąja daline nuosavybe valdo nekilnojamąjį daiktą – ginčo butą, nutraukti; 2) kitoje dalyje, o nenutraukus bylos, 1 punkte nurodytoje dalyje, ieškinį atmesti; 3) priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodė, kad:

2.1. materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas;

2.2. ieškovas nenurodo buto padalinimo būdo. Ieškovas praleido ieškinio senaties terminą. Iki 2001-07-01 galiojo SŠK. SŠK 40 straipsnis nustatė, kad santuoka laikoma pasibaigusia nuo to laiko, kai bent vienas iš sutuoktinių įregistruoja santuokos nutraukimą civilinės metrikacijos organuose. Ištuokos liudijimas, įrašo Nr. 111, Vilniaus m. CMS buvo išduotas 1996-01-19. SŠK 23 straipsnio 4 dalis reikalavimui padalyti turtą, kuris yra bendroji jungtinė ištuoktų sutuoktinių nuosavybė, nustatė trejų metų ieškinio senaties terminą. Senaties terminas vėliausiai baigėsi 1999-01-19. Faktiškai naudotis butu ieškovas nustojo 1995-04-03. Ieškinys gautas 2020-06-01, praėjus daugiau kaip dvidešimt vieneriems metams po ieškinio senaties termino pabaigos. Senaties terminas pasibaigė keleri metai iki CK įsigaliojimo, todėl taikytinas SŠK, o ne CK nustatytas ieškinio senaties terminas;

2.3. ieškovas iš buto išsikėlė 1995-04-03 ir daugiau butu nesinaudojo, pretenzijų į butą nereiškė. Atsakovei liko butas, o ieškovui liko UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri buvo įsteigta 1992 m., akcijos ir šeimos automobilis. Ieškovas parašė rankraštinį pareiškimą, kuriame patvirtino, kad santuokos metu įsigytą buto dalį perleidžia buvusiai žmonai J. A.. Šalys iki 2019 m. pabaigos šio žodinio-rašytinio susitarimo laikėsi. Ieškovas nemokėjo einamųjų mokėjimų, neprisidėjo prie buto išlaikymo;

2.4. ieškovas nepagrįstai nurodo, esą butas įsigytas iš šalims priklausančių lėšų, kadangi atsakovė įsigijo butą už jos motinos E. S. dovanotas lėšas (44 000 Lt). E. S. 1994-10-21 pardavė 5 kambarių butą (duomenys neskelbtini), už 44 000 Lt ir pinigus padovanojo 1994-11-25 dovanojimo sutartimi. Butą pirko už 35 000 Lt. SŠK 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino. Pripažino, kad nekilnojamasis turtas (patalpa-butas) (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teise po 1/2 dalį priklauso D. A. ir J. S.. Priteisė iš atsakovės J. S. ieškovo D. A. naudai 4 170,60 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodė, kad:

3.1. santuoka įregistruota (duomenys neskelbtini). Santuokos metu 1994-11-29 įsigijo butą, kuris įregistruotas tik atsakovės vardu; Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 1995-11-20 sprendimu santuoka nutraukta, ištuoka įregistruota 1996-01-19; nutraukiant santuoką, santuokinis turtas nepadalytas;

3.2. ieškinio reikalavimas į du atskirus punktus išskaidytas dėl aiškumo, todėl turi turi būti vertinami kaip vienas ieškinio reikalavimas;

3.3. ieškovas senaties termino praleisti negalėjo, nes grėsmė prarasti turtą, priklausantį šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise, iškilo su atsakovės prašymu parduoti butą. Iki tol ieškovas nejautė nuosavybės teisių suvaržymo, žinojo, kad jam priklauso dalis buto, pretenzijų į savo dalį nereiškė, nes nebuvo tikslo to daryti. Nėra pagrindo ieškinio senaties termino eigos pradžią skaičiuoti nuo 1996-01-19 ar kito termino. Apie teisių pažeidimą ieškovas sužinojo ne anksčiau kaip 2017 m. vasarą, į teismą kreipėsi 2020-06-01, todėl ieškinio senaties termino nepraleido;

3.4. ginčo butas įgytas šalims gyvenant santuokoje, atsakovės vardu buvo įregistruotas viešajame registre 1994-11-29 (įregistravimo pagrindas 1994-11-29 pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 3-6506), t. y. iki 2000 m. CK įsigaliojimo. Tiek galiojusiame SŠK, tiek ir galiojančiame CK įtvirtintas tas pats principas, pagal kurį nustatomas asmenų santuokoje įgyto turto teisinis režimas – turtas, įgytas po santuokos sudarymo, laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (SŠK 21 straipsnio 1 dalis, CK 3.87 straipsnio 1 dalis);

3.5. ieškovo rašytas pareiškimas (raštelis), kuriuo jis atsisakė savo ginčo buto dalies, ir 1995-10-17 ieškovo išduotas notariškai patvirtintas įgaliojimas tvarkyti, valdyti ir disponuoti (įkeisti, parduoti, mainyti, dovanoti) jam priklausančia ginčo buto dalimi, patvirtina, jog ginčo butas buvo šalių bendra jungtinė nuosavybė, o ne atsakovės asmeninė nuosavybė;

3.6. aplinkybė, kad ieškovas neprieštaravo 1995-09-06 atsakovės pateiktame ieškinyje nurodytai aplinkybei, kad šalys turtinių pretenzijų neturi, neteikia pagrindo išvadai, kad šalys buvo susitarusios dėl turto pasidalijimo. Nėra dokumentų, kurie patvirtintų, kad atsakovė ir ieškovas 1995 m., nutraukdami santuoką, sudarė žodinį-rašytinį susitarimą, pagal kurį atsakovei atiteko (perėjo jos asmeninėn nuosavybėn) ginčo butas, o ieškovui – UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir jos akcijos, bei šeimos turėtas automobilis;

Atsiliepimas

3.7. atsakovė nurodo, kad įsigijo ginčo butą už savo motinos E. S. 1994-11-25 dovanojimo sutartimi dovanotus 44 000 Lt. Dovanojimo sutarties 1 punkte buvo nurodyta dovanojamų lėšų paskirtis: „<...> keturių kambarių, esančių (duomenys neskelbtini), butui pirkti“. Atsakovės motina E. S. nurodytu laiku disponavo tokia pinigų suma, kadangi 1994-10-21 pardavė savo turėtą 5 kambarių butą (duomenys neskelbtini), už 44 000 Lt, o už statomą butą (duomenys neskelbtini) pajus mokėjo nuo 1991 m. Ieškovas nurodo, kad 1994-11-29 už 22 000 Lt pardavė jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusį vieno kambario butą su rūsiu (duomenys neskelbtini)Nr. 190-48. 22 000 Lt gauti už parduotą butą, likę 13 000 Lt sukaupti iš ieškovo uždirbtų pinigų buvo perduoti atsakovei ginčo buto pirkimui, už 35 000 Lt.

3.8. bendrabutį (duomenys neskelbtini), šalys įsigijo ieškovo vardu 1992-03-10 - atsakovė veikė pagal 1992-06-06 įgaliojimą Nr. I-2450. Paneigti atsakovės teiginiai, kad ji nežinojo apie minėto bendrabučio pardavimą ir nėra davusi sutikimo jo pardavimui. Iš byloje esančio 1994-11-29 atsakovės pareiškimo, rašyto ir patvirtinto Vilniaus miesto 2-ojo notarų biuro, turinio matyti, kad ji neprieštaravo šio turto pardavimui;

3.9. liudytojos E. S. mėnesinės pajamos 1993-1994 m. buvo ženkliai mažesnės nei įrodinėjo atsakovė ir liudytoja. Įrodymų kokį darbo užmokestį gaudavo atsakovės motina 1991-1992 m., ar atsakovės patėvis, nepateikta. Atsakovė teigė, kad žuvus jos patėviui (1993-06-10) brolis G. S. gaudavo ir našlaičio pensiją, tačiau ir ši aplinkybė neįrodyta. Atsakovės ir liudytojos teigimu, name (duomenys neskelbtini), kuris buvo statomas dalimis, gyventojai gyveno nuo 1993 m., tačiau tai neįrodyta. Atsakovės motina E. S. butą (duomenys neskelbtini), pardavė 1995-02-13, nėra įrodytas dovanotų pinigų perdavimas atsakovei (CPK 178 straipsnis);

3.10. 1994-11-29 ginčo buto pirkimo-pardavimo sutarties turinys nepatvirtina atsakovės valios būtent jį (ginčo butą) įsigyti asmeninės nuosavybės teise. Laikytina įrodytu, kad įsigyjant ginčo butą buvo panaudotos ieškovo ir atsakovės šeimos pajamos, o ne atsakovės motinos dovanotos lėšos, ginčo butas buvo įsigytas šeimos poreikiams tenkinti, šalių šeima ten kurį laiką gyveno bendrai. Nėra pagrindo laikyti ginčo butą asmenine atsakovės nuosavybe;

3.11. nutraukus ieškovo ir atsakovės santuoką, bendroji jungtinė nuosavybė pasibaigė, bet, turto nepadalijus, buvę sutuoktiniai nenustojo būti jo bendraturčiais. Ieškinys tenkintinas, kadangi nutraukus santuoką ir buvusiems sutuoktiniams nepadalijus santuokoje įgyto turto, jo teisinis režimas iš bendrosios jungtinės nuosavybės pasikeitė į bendrąją dalinę nuosavybę, kurioje bendraturčių dalys lygios;

3.12. ieškinį tenkinus visiškai, iš atsakovės priteistinas 4 170,60 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas ieškovo naudai ir 13,48 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai. Ieškovui grąžintinas sumokėtas 38 Eur žyminis mokestis.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

4. Atsakovė J. S. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 28 d. sprendimą panaikinti, nustačius absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus, bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pripažinus, kad nėra CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir / ar 329 straipsnio 2 dalies 7 punkto nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad:

4.1. bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Teisėjos moralizavimas buvo nukreiptas tik į apeliantę. Nesuprantama, kodėl teisėja viešame teismo posėdyje garsiai suabejojo apeliantės ir jos sutuoktinio santykiais. Nesuprantamas teisėjos klausimas apeliantei, kas stovės prie jos karsto. Abejonių teisėjos nešališkumu kėlė ir tolimesnis teisėjos elgesys 2021-11-05 teismo posėdyje bei priešingas teisėjos elgesys ieškovo atžvilgiu. Nenuoseklūs ar prieštaringi ieškovo paaiškinimai priimami už objektyvią tiesą, o apeliantės paaiškinimai arba interpretuojami kitaip arba ignoruojami. Teisėjos šališkumą patvirtina faktinės aplinkės – jos kalbos teismo pasėdžiuose ir sprendimo turinys. Apeliantės pareiškimas dėl teisėjos nušalinimo buvo atmestas, faktiškai jo nesvarsčius;

4.2. teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus ir bylos negalima išskirti šio CPK 327 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka. Ieškinio reikalavimo, kokį sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovas nereiškė. Ieškinys turėjo esminių trūkumų, o teismas negalėjo už ieškovą formuluoti ieškinio. Byla dalyje, kurioje buvo prašoma konstatuoti faktines aplinkybes, esą ieškovas ir apeliantė santuokos metu bendrąja jungtine nuosavybe įgijo, o po santuokos nutraukimo bendrąja daline nuosavybe valdo nekilnojamąjį daiktą - butą, turėjo būti nutraukta (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismas dėl ieškinio rezoliucinės dalies 1 punkte suformuluoto ieškinio dalyko nepriėmė teismo procesinio sprendimo. Ieškinio reikalavimai neaiškūs. Pirmosios instancijos teismas išėjo už ieškinio ribų, nes ieškovas neprašė pripažinti jam bendrosios dalinės ar asmeninės nuosavybės teisę, kurią sudaro daikto valdymo, daikto naudojimo ir disponavimo daiktu daiktinės teisės, o prašė pripažinti daikto – buto 1/2 dalies valdymo teisę, kuri gali egzistuoti kaip savarankiška daiktinė teisė (CK 4.22 straipsnio 1 dalis). Ieškovas pripažinti bendrosios dalinės nuosavybės teisę į 1/2 dalį buto neprašė, prašė pripažinti arba valdymo teisę į 1/2 dalį buto, kaip savarankišką daiktinę teisę, arba asmeninės nuosavybės teisę į 1/2 dalį buto. Ginčo teisenos bylose teismas neturi diskrecijos keisti ieškinio dalyką. Teismas procesinio sprendimo dėl ieškinio reikalavimo dalies pripažinti ieškovui arba valdymo teisę į 1/2 dalį buto, kaip savarankišką daiktinę teisę, arba asmeninės nuosavybės teisę į 1/2 dalį buto, nepriėmė. Nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškinys tenkinamas visa apimtimi. Jeigu ieškinys tenkinamas ne visa apimtimi, tai sukelia atitinkamas procesines pasekmes dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo;

4.3. ieškovas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl turto padalijimo ir / ar kitiems su tuo susijusiems reikalavimams reikšti. Šalių santuoka buvo sudaryta (duomenys neskelbtini), iki 2001-07-01 galiojo Santuokos ir šeimos kodeksas. Santuokos metu, pagal 1994-11-29 pirkimo-pardavimo sutartį apeliantė nusipirko butą. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 1995-11-20 sprendimu nutraukė šalių santuoką. Turto padalijimo klausimai teismo sprendime nebuvo sprendžiami, kadangi galioję įstatymai to nenumatė. Remiantis SŠK 40 straipsniu, ištuokos liudijimas, įrašo Nr. 111, Vilniaus m. CMS buvo išduotas 1996-01-19, šalių santuoka de jure pasibaigė 1996-01-19. Ieškinio reikalavimams taikytinas SŠK 23 straipsnio 4 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties terminas vėliausiai prasidėjo 1996-01-19, kai buvo išduotas ištuokos liudijimas, bei baigėsi 1999-01-19;

4.4. ieškovas nurodė, kad nutraukus santuoką, turtas padalintas nebuvo, jo teisės į turtą nebuvo suvaržytos, todėl ieškinio senaties termino eiga esą neprasidėjo. 2020-09-15 rašytiniuose paaiškinimuose ieškovas nurodė, kad apie savo teisių pažeidimą jis sužinojo 2018 m. Vėliau ieškovas šią datą ankstino, o teismas konstatavo, kad ieškovas apie savo teisių pažeidimą sužinojo ne anksčiau kaip 2017 m. vasarą. Ieškinio senaties termino pradžios momentas svarbus, sprendžiant, kokiu teisės aktu (SŠK ar CK) nustatytas ieškinio senaties terminas taikytinas. Nėra pagrindo ieškinio senaties termino eigos pradžią skaičiuoti ne nuo šalių santuokos pasibaigimo 1996-01-19, bet nuo vėlesnės datos, juo labiau nuo 2017 m.;

4.5. ieškovas pripažįsta faktą, kad iš buto išsikėlė vėliausiai 1995-04-12, nuo to laiko butu nesinaudojo. Išsikeldamas iš buto, jo raktus paliko apeliantei, po to buto raktų neturėjo. Ieškovas, palikdamas buto raktus apeliantei, suvokė, kad butu naudotis negalės. Ieškovas buto valdyme ir disponavime niekaip nedalyvavo, neišreiškė savo daiktinių teisių į butą. Ieškovas savo veiksmais (neveikimu) išreiškė savo valią nesinaudoti butu, jo nevaldyti ir juo nedisponuoti, ne tik perduodamas apeliantei buto raktus, bet ir nesilankydamas bute, jo neišlaikydamas, juo nesirūpindamas ir kt.;

4.6. šalys, nutraukdamos santuoką, susitarė, kuriai šaliai koks turtas tenka. Apeliantės procesinis interesas buvo įrodyti, kad toks šalių susitarimas buvo ir kad šalys tokio susitarimo 25 metus laikėsi, o ne įrodinėti, kaip ji esą trukdė ieškovui naudotis butu. Šalių susitarimui dėl turto pasidalijimo patvirtinti ieškovas parašė rankraštinį pareiškimą, kuriame nurodė, kad neturi pretenzijų į butą ir perleidžia atsakovei savo buto dalį. Ieškovas nurodo, kad pareiškimo tekstas neatitiko tikrosios jo valios, nes apeliantė privertė jį parašyti šį pareiškimą ir jis nebuvo įleistas į butą. Jeigu ieškovas nebuvo įleistas į butą, tai neabejotinai reikštų ieškovo daiktinių teisių į butą pažeidimą, su kuriuo siejama ieškinio senaties termino pradžia. Liudytojas A. A. parodė, kad jam buvo žinoma apie šalių susitarimą, pagal kurį ieškovui teko įmonė (įmonės akcijos), o apeliantei – butas. Tačiau šių parodymų teismas neįvertino. Teismas nepagrįstai teigia, esą ieškovas nesinaudojo butu todėl, kad šalys buvo taip susitarusios dėl vaikų gyvenamosios vietos, bet ieškovas pretenzijų į butą nereiškė ir po to, kai šalių vaikų gyvenamoji vieta buvo nustatyta su ieškovu;

4.7. ieškovas ieškinio senaties termino (ne)praleidimo pagrindu nurodė, esą apeliantė 2017 m. (ieškovas procesiniuose dokumentuose nurodė 2018 m.) prašė ieškovo sutikimo parduoti butą, kurio ieškovas nedavęs. Apeliantė ieškovo sutikimo parduoti butą niekada neprašė, pas notarą dėl buto pardavimo nebuvo. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad apeliantė tokio sutikimo prašė, o ieškovas sutikimo nedavė (ieškovas nenurodė notaro, nepateikė notaro parengiamųjų dokumentų ar pan.). Ieškovas praleido įstatymo nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą ieškiniui dėl turto, kuris galimai buvo bendroji jungtinė ištuoktų sutuoktinių nuosavybė, padalijimo pareikšti, apeliantė prašo taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti;

4.8. liudytojo A. A. parodymai vertintini kritiškai. Liudytojo A. A. parodymų nenuoseklumą patvirtina jo parodymų 2021-09-13 teismo posėdyje ir ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 01-1-64690-17 palyginimas. Liudytojas A. A. ieškovui perdavė ar kitaip sudarė galimybę gauti 2017-01-30 Preliminariąją sutartį ir ją pateikti teismui. Liudytojas ir ieškovo atstovė yra iš anksčiau pažįstami asmenys, dalyvaujantys bendruose projektuose. Liudytojas materialiai priklausomas nuo ieškovo, kadangi jo gyvenamasis namas pastatytas ieškovui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Juridinių asmenų registro duomenimis, liudytojas A. A. yra UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios steigėjas ir dalyvis yra ieškovas, vadovas;

4.9. ieškinys atmestinas nepriklausomai nuo to, kad praleistas ieškinio senaties terminas. Butą apeliantė įsigijo už savo motinos E. S. dovanotus 44 000,00 Lt. Liudytoja patvirtino, kad pinigus buto pirkimui dovanojo asmeniškai apeliantei. Teismo motyvas, esą E. S. negalėjo dovanoti apeliantei už parduotą butą gautų pinigų, nes tuos pinigus turėjo skirti pajinei įmokai už butą (duomenys neskelbtini), neturi pagrindo, kadangi teisinė bazė ir faktinės aplinkybės buvo kitokios, nei nurodė ieškovas. Teismas sprendimo 89 punkte bando sumenkinti liudytojos E. S. pajamas. Apeliantės brolis G. S. gaudavo našlaičio pensiją todėl, kad buvo toks teisinis reguliavimas;

4.10. apeliantė ir ieškovas bute, esančiame (duomenys neskelbtini), sutiko Naujuosius 1994-uosius metus. Ieškovas šių parodymų neneigė. Sprendime nurodyta, kad apeliantė nepateikė įrodymų, kada jos brolis G. S. išvyko iš Vilniaus Baltupių progimnazijos ar ją baigė, bet tai neturi reikšmės. Įrodinėjama, kad apeliantės brolis G. S. nuo 1994-09-01 mokslo metų pradėjo mokytis Vilniaus Baltupių vidurinėje mokykloje, kurios veiklos teritorijai buvo priskirtas daugiabutis gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini). Tai patvirtina, kad E. S. tuo metu jau gyveno tame bute su nepilnamečiu sūnumi;

4.11. ieškovas pardavė vieno kambario butą, esantį (duomenys neskelbtini), tačiau šis butas nebuvo ieškovo asmeninė nuosavybė. Jis buvo privatizuotas už apeliantės ir vaikų investicinius čekius, kurie buvo nurašyti iš apeliantės investicinės taupomosios knygelės. Ieškovas įrodymų apie savo pajamas 1994 m. nepateikė, apsiribodamas aritmetiniais paskaičiavimais, tarp už ginčo butą mokėtos sumos, ir už butą, esantį (duomenys neskelbtini), gautos sumos. Apeliantė nesakė, kad prisimena, jog ieškovas 4 500 rublių įnešė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ įstatinį kapitalą. Apeliantė butą įsigijo už jos motinos dovanotas lėšas, butas laikytinas apeliantės asmenine nuosavybe;

4.12. priėmus naują sprendimą – atmesti ieškinį, turi būti perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme ir priteistinos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme.

5. Ieškovas D. A. prašo apeliacinį skundą atmesti, atsisakyti priimti naujus įrodymus, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad:

5.1. argumentai dėl teisėjos šališkumo yra nepagrįsti. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė atsakovei nepalankų procesinį sprendimą, nereiškia, jog byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo, t. y. šališko teismo. Sutiktina, kad teisėjos pasisakymai 2021-11-05 vykusiame teismo posėdyje nebuvo itin korektiški atsakovės atžvilgiu. Tačiau teisėjos moralizavimas sąlygotas ketinimų paskatinti šalis išspręsti ginčą taikiai. Aplinkybė, kad teisėja ieškovo su 2021-11-03 prašymu pateiktus įrodymus prijungė prie nagrinėjamos bylos, negali reikšti, kad teisėja buvo šališka. Aplinkybė, jog teisėja 2021-11-05 vykusio teismo posėdžio metu tildė ieškovą, teikiant jam paaiškinimus, negali būti vertinama kaip teisėjos šališkumas, nes teisėjo diskrecijos teisė yra vadovauti procesui. Atsakovės prašymas dėl teisėjos nušalinimo pateiktas buvo tik kartą. Nors 2021-11-05 nutartyje dėl teisėjos nušalinimo teismas plačiai nepasisakė dėl visų atsakovės nurodytų teisėjos nušalinimo motyvų, nereiškia, jog buvo surašyta šabloninė nutartis, nesvarsčius motyvų. Nutarties surašymui buvo skirtas sąlyginai trumpas laikas, todėl nutarties turinys yra koncentruotas ir trumpas, bet su aiškia teismo motyvacija;

5.2. ieškovas pareikšdamas ieškinį dėl ginčo buto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir buto dalių nustatymo, pripažįstant ieškovui asmeninės nuosavybės teisę į 1/2 dalį šio buto, tinkamai ir tiksliai suformulavo pareikšto ieškinio pagrindą ir dalyką. Atsakovė, remdamasi tuo, kad ginčo butas įregistruotas jos vardu, pareiškė ieškovui, kad butas yra jos asmeninė nuosavybė ir ieškovas neturi teisių į minėtą butą, todėl ieškovas kreipėsi į teismą. Reikalavimas ginčo butą pripažinti bendrąja daline nuosavybe turi būti vertintinas, kaip vienas bendras reikalavimas su reikalavimu nustatyti ieškovui konkrečią bendrosios nuosavybės dalį. Ieškovas prašė padalyti tarp ieškovo ir atsakovės santuokos metu bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgytą, o po santuokos nutraukimo bendrąja daline nuosavybe valdomą ginčo butą, pripažįstant ieškovui asmeninės nuosavybės teisę į 1/2 dalį ginčo buto. Prezumpcija, kad sutuoktinių dalys bendrame turte yra lygios, nepaneigta. Teismas išnagrinėjo tokį ieškinį, koks buvo pareikštas bei priėmė sprendimą dėl ieškinio reikalavimo, kuris buvo pareikštas, nepaisant to, kad išskaidytą į du punktus reikalavimą, sujungė į vieną;

5.3. ieškinio senaties termino eigos pradžia prasidėjo 2017 m., galiojant CK, ieškinio senaties terminas nekilnojamųjų daiktų padalijimui nenustatytas. Atsakovės argumentai dėl praleisto ieškinio senaties termino yra nepagrįsti. Atsakovė teigia, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo 1996-01-19, santuokos nutraukimo dienos, bet nenurodė kokie teisių į ginčo butą suvaržymai atsirado nuo šios datos. Atsakovė nepateikė įrodymų apie trukdymą naudotis butu ieškovui nuo jo išsikraustymo. Ieškovas apie savo teisių ir interesų pažeidimą sužinojo tik 2017 m. pavasarį, kai atsakovė prašė ieškovo sutikimo ginčo buto pardavimui. Ieškovas senaties terminų praleisti negalėjo, nes grėsmė prarasti turtą iškilo tik 2017 m. Realaus trukdymo naudotis ginčo butu iki 2017 m. nebuvo. Ieškovas į nagrinėjamą civilinę bylą yra pateikęs 2017-01-30 Preliminarią buto pirkimo-pardavimo sutartį, kuri buvo sudaryta tarp atsakovės ir pirkėjo T. K. dėl ginčo buto pirkimo-pardavimo. Sandoris neįvyko, nes ieškovas nedavė sutikimo parduoti butą;

5.4. ieškovas ir atsakovė nebuvo susitarę dėl turto padalijimo po santuokos nutraukimo. Kad po santuokos nutraukimo atsakovė su vaikais, o vėliau – su nauja šeima, liko gyventi ginčo bute, nereiškia, kad ginčo butas atiteko atsakovei nuosavybes teise. Nesutiktina, kad ieškovui atiteko įmonė UAB „(duomenys neskelbtini)“, kadangi įmonė nuosavybės teise ieškovui nepriklausė ir nepriklauso. Ieškovui priklauso tik 37,5 proc. įstatinio įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ kapitalo. Atsakovė savo teiginiams pagrįsti, nepateikė įrodymų apie įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų priklausymą ieškovui. Nors ieškovas neprieštaravo atsakovės 1995-09-06 ieškinyje dėl santuokos nutraukimo nurodytai aplinkybei, kad šalys turtinių pretenzijų neturi, tai nereiškia, jog šalys buvo susitarusios dėl turto padalijimo. 1995-10-17 įgaliojimas atsakovei buvo išduotas po atsakovės ieškinio dėl santuokos nutraukimo pateikimo, tvarkyti šalių skyrybų klausimus. Jeigu šalys buvo susitarusios dėl turto pasidalijimo, tai joms apsilankius pas notarą, turėjo būti sudarytas susitarimas dėl turto padalijimo, o ne išduotas įgaliojimas atsakovei tvarkyti, valdyti ir disponuoti ieškovui priklausančia ginčo buto dalimi. Įgaliojimas patvirtina, kad ginčo butas buvo šalių bendroji jungtinė nuosavybė. 1996 m. ieškovo rankraštinis pareiškimas dėl ginčo buto dalies perleidimo atsakovei neturi teisinės galios. Šis rankraštinis pareiškimas pagrindžia, jog ginčo butas buvo šalių bendra jungtinė nuosavybė;

5.5. nustatytos faktinės aplinkybės ir jas (ne) fiksuojantys įrodymai nėra pakankami, kad paneigtų bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją. Įsigyjant ginčo butą buvo panaudotos ieškovo ir atsakovės šeimos pajamos, o ne atsakovės motinos dovanotos lėšos. Nepateikta įrodymų patvirtinančių, kad atsakovės motina, bute (duomenys neskelbtini), pradėjo gyventi nuo 1993 m. Atsakovės motina buvo našlė ir gyveno iš savo darbo užmokesčio, jos gaunamų pajamų, nebūtų pakakę įmokoms už butą (duomenys neskelbtini). Teigiama, kad atsakovės motina už minėtą butą mokėjo pajus nuo 1991 m., tačiau tai patvirtinančių įrodymų nėra. Atsakovės motina E. S. 44 000 Lt, gautus 1994-10-21 už buto (duomenys neskelbtini), pardavimą, panaudojo buto (duomenys neskelbtini), įsigijimui (37 986 Lt). Atsakovė, gavusi iš ieškovo 35 000 Lt dydžio sumą (22 000,00 Lt dydžio suma gauta už parduotą butą, esantį (duomenys neskelbtini), likusi 13 000,00 Lt dydžio suma sukaupta iš ieškovo uždirbtų pinigų), įsigijo už 35 000,00 Lt ginčo butą. Ieškovo darbo užmokestis buvo didesnis, nes ieškovas neoficialiai gaudavo papildomų pajamų. Atsakovė, tuo metu niekur nedirbo, todėl teiginiai, jog atsakovė iš savo asmeninių lėšų padengė skolas už butą, kurios 1994-11-24 sudarė 2 165,04 Lt, neatitinka tikrovės;

5.6. atsakovė neteikė šių įrodymų pirmosios instancijos teisme, būtinybė pateikti tokius įrodymus vėliau neiškilo, įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, dėl to apeliacinės instancijos teismas turėtų atsisakyti juos priimti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

7. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

Žemesnės instancijos teismas

8. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 28 d. sprendimas dėl buto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir buto dalių nustatymo.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

9. Atsakovė J. S. kartu su apeliaciniu skundu pateikė teismui 1991-09-05 Vilniaus miesto valdybos potvarkį Nr. 1434 V 6 p., planą prie Vilniaus miesto valdybos potvarkio ir 1992-02-10 Vilniaus miesto statybos priežiūros inspekcijos leidimą Nr. GN-92-02.

10. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Naujai pateikti įrodymai yra išsiųsti ir kitiems proceso dalyviams, ieškovas D. A. pareiškė prieštaravimus dėl jų prijungimo. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

11. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į ginčo pobūdį ir jo aplinkybes, sprendžia, jog nauji įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, todėl jų prijungimas apeliaciniame procese neatitinka CPK 314 straipsnio sąlygų.

Dėl absoliučių negaliojimo pagrindų

12. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktą absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstami tokie atvejai, kai bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas. Teisė į nešališką teismą ginama tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis, 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, CPK 6, 21 straipsniai). Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių; teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Dėl to turi būti šalinamos prielaidos, galinčios kelti abejonių dėl teisėjo ir teismo šališkumo. Asmens konstitucinės teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą turinio aiškinimas yra reikšmingas taikant bei aiškinant šias garantijas įtvirtinančias proceso teisės normas (pvz. 2013 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2013). Viena iš teismo nešališkumo užtikrinimo garantijų – civilinio proceso įstatyme įtvirtintas teisėjo nusišalinimo (nušalinimo) institutas (CPK 64-71 straipsniai). Įstatymas suteikia teisę bylą nagrinėti paskirtam teisėjui nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, jeigu jo dalyvavimas nagrinėjant bylą gali būti kliūtimi asmenims realizuoti teisę į tinkamą procesą. Tuo atveju, jeigu byloje esančios aplinkybės sudaro pagrindą manyti, jog bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jo nešališkumo, teisėjas turi nusišalinti nuo tolesnio bylos nagrinėjimo (CPK 65, 71 straipsniai) arba dalyvaujantys byloje asmenys gali jam pareikšti nušalinimą (CPK 66, 68 straipsniai).

13. Apeliantė savo apeliaciniame skunde nurodė, kad, jos nuomone, bylą pirmosios instancijos teisme išnagrinėjo šališkas teismas (teisėja). Ji teismo šališkumą sieja su teisėjos elgesiu vykdant 2021-11-05 teismo posėdį. Sutiktina su apeliantės argumentais, jog kai kurios teismo pastabos negali būti vertinamos kaip tinkamos, tačiau tai savaime nepatvirtinta, kad būta išankstinio nusistatymo ar teisėjos šališkumo. Pritartina ieškovo argumentui, kad teismas priėmė sprendimą, visapusiškai išanalizavęs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus bei šalių paaiškinimus, ką patvirtina ir priimto sprendimo turinio apimtis – 55 lapai. Remdamasi nurodytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši byla pirmosios instancijos teisme išnagrinėta teisėtos sudėties teismo. Apeliantė, įrodinėdama galimą teismo šališkumą, nepateikė jokių kitų duomenų, pagrindžiančių, kad bylą išnagrinėjęs teismas buvo suinteresuotas bylos baigtimi, turėjo susidaręs išankstinę nuomonę ir pan., o procesinių veiksmų atlikimas ar procesinių sprendimų priėmimas negali būti vertinamas kaip teisėjo šališkumo ir suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ar jo nušalinimo pagrindas. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl apeliantės nurodyto CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimo.

14. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktą absoliučiu teismo sprendimo negaliojimu pagrindu laikomas atvejis, kai pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus pareikštus reikalavimus ir bylos negalima išskirti CPK 327 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Reikalavimas šios normos prasme suprantamas kaip CPK 135 straipsnyje įtvirtintas ieškinio dalykas, kurį ieškovas turi nurodyti ieškinyje, tai yra ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialusis teisinis reikalavimas. Ieškinyje taip pat turi būti nurodytas faktinis ieškinio pagrindas. Ieškovo suformuluotas ieškinio dalykas ir jo nurodytas faktinis ieškinio pagrindas apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-611/2018).

15. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamo teismo sprendimo motyvus, jų pagrindu padarytas išvadas, nesutinka su apeliantės argumentais, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ne tokį ieškinį, koks buvo pareikštas. Spręstina, kad nagrinėjamu atveju, šalims buvo suprantama, koks ieškinio reikalavimas yra nagrinėjamas. Ieškovas tinkamai ir pakankamai aiškiai suformulavo ieškinio pagrindą ir dalyką ir kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą.

16. Nustatyta, kad ieškovas prašė pripažinti, kad ieškovas ir atsakovė santuokos metu bendrąja jungtine nuosavybe įgijo, o po santuokos nutraukimo bendrąja daline nuosavybe valdo nekilnojamąjį turtą bei padalyti tarp ieškovo ir atsakovės santuokos metu bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgytą, o po santuokos nutraukimo bendrąja daline nuosavybe valdomą nekilnojamąjį turtą, pripažįstant ieškovui asmeninės nuosavybės teisę į 1/2 dalį šio buto. Teismas sprendimu pripažino, kad nekilnojamasis turtas bendrosios dalinės nuosavybės teise po 1/2 dalį priklauso ieškovui ir atsakovei. Teismas rėmėsi tuo, kad reikalavimas į du punktas išskaidytas dėl aiškumo, todėl abu ieškinio reikalavimai turi būti vertinami kaip vienas bendras ieškinio reikalavimas. Reiškiamu ieškiniu buvo siekiama nustatyti asmeninės nuosavybės teisę į bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės režimu valdyto turto dalį. Sutiktina su tuo, kad pirmasis reikalavimas, kuriuo prašoma pripažinti, kad ieškovas ir atsakovė santuokos metu bendrąja jungtine nuosavybe įgijo, o po santuokos nutraukimo bendrąja daline nuosavybe valdo nekilnojamąjį turtą, iš esmės yra antrojo reikalavimo tenkinimui reikalingų nustatyti faktinių aplinkybių konstatavimą. Toks reikalavimas savaime materialinių teisinių pasekmių nesukuria, tačiau sudaro pagrindą antrojo reikalavimo tenkinimui. Teismas sprendimu pripažindamas, kad nekilnojamasis turtas bendrosios dalinės nuosavybės teise po 1/2 dalį priklauso ieškovui ir atsakovei, tenkino antrąjį reikalavimą, o jo tenkinimui rėmėsi nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kad ieškovas ir atsakovė santuokos metu bendrąja jungtine nuosavybe įgijo, o po santuokos nutraukimo bendrąja daline nuosavybe valdo nekilnojamąjį turtą.

17. Reziumuojant sprendžiama, kad CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatyto absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Dėl ginčo buto nuosavybės

18. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. spalio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2006 išaiškino, jog pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalį 2000 m. CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Dėl to teismai, spręsdami dėl santuokoje įgyto turto teisinio režimo, turi vadovautis 2000 m. CK normomis (2005 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44, 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-57). Šioje civilinėje byloje taip pat pažymėta, kad SŠK iš esmės analogiškai reglamentavo santuokoje įgyto turto teisinį režimą. Tiek SŠK, tiek 2000 m. CK įtvirtintas tas pats principas, pagal kurį nustatomas asmenų santuokoje įgyto turto teisinis režimas – turtas, įgytas po santuokos sudarymo, laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (SŠK 21 straipsnio 1 dalis, CK 3.87 straipsnio 1 dalis). Be to, esant susituokus įgytas turtas laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu, t. y. po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, nepaisant to, kurio iš sutuoktinių vardu tas turtas įgytas (SŠK 21 straipsnio 3 dalis, CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

19. Nuosavybės pobūdis – bendroji jungtinė – dėl ištuokos įforminimo automatiškai nepasikeičia, nes ginčo metu galiojęs santuokos ir šeimos įstatymas ir civilinis kodeksas nenurodė bendrosios jungtinės nuosavybės teisės pasibaigimo, kaip santuokos nutraukimo pasekmės. Vieno iš buvusių sutuoktinių vardu užrašytas turtas toliau išlieka bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Svarbu tai, jog šalims turėjo būti ir buvo žinoma, kad pagal tuo metu buvusį teisinį reglamentavimą po santuokos nutraukimo vieno iš sutuoktinių vardu įforminta bendroji jungtinė nuosavybė vien dėl santuokos nutraukimo fakto netampa jo asmenine visa apimtimi, t. y. turi būti papildomas juridinis pagrindas, dėl kurio bendrosios nuosavybės teisė pasibaigtų, o atsirastų asmeninės nuosavybės teisė, pagal kurią visa nuosavybė priklausytų vienam iš buvusių sutuoktinių. Nagrinėjamu atveju nutraukiant santuoką ir vėliau nei tarpusavio buvusių sutuoktinių sutarimu, nei teismo tvarka nebuvo išspręstas ginčo buto padalijimo ir tolesnio jo teisinio statuso klausimas.

20. Turto, įgyto santuokos metu, bendrosios jungtinės nuosavybės teisės prezumpcija gali būti nuginčyta, vienam iš buvusių sutuoktinių įrodžius, kad tam tikras turtas yra jo asmeninė nuosavybė (SŠK 22 straipsnis, CK 3.88 straipsnio 2 dalis, 3.89 straipsnis). Kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad, kilus sutuoktinių ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris mano, kad šis turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, privalo leistinais įrodymais (CK 3.89 straipsnio 2 dalis) paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, jog santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. D. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-343/2006). Taigi įrodinėjimo našta dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe tenka sutuoktiniui, siekiančiam nuginčyti pirmiau nurodytose normose įtvirtintą turto bendrumo prezumpciją.

21. Šalių santuoka įregistruota (duomenys neskelbtini). Santuokos metu sutuoktiniai 1994-11-29 įsigijo ginčo butą, kuris buvo registruotas atsakovės vardu. Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 1995-11-20 sprendimu santuoka nutraukta, ištuoka įregistruota 1996-01-19, nutraukiant santuoką, santuokinis turtas nepadalytas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad 1994-11-29 ginčo buto pirkimo-pardavimo sutarties turinys nepatvirtina atsakovės valios ginčo butą įgyti asmeninės nuosavybės teise; nustatytos faktinės aplinkybės ir įrodymai nepaneigė bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos; įsigyjant ginčo butą buvo panaudotos ieškovo ir atsakovės šeimos pajamos, o ne atsakovės motinos dovanotos lėšos.

22. Apeliantė nurodo, kad ginčo butą įsigijo už savo motinos dovanotus 44 000,00 Lt. Liudytoja E. S. patvirtino, kad pinigus buto pirkimui dovanojo asmeniškai apeliantei. Ieškovas teigia, kad apeliantės motina negalėjo padovanoti atsakovei 44 000 Lt, kadangi už parduotą butą, esantį (duomenys neskelbtini), gautus pinigus turėjo panaudoti buto (duomenys neskelbtini)įsigijimui. Nurodo, kad ginčo butas buvo pirktas už šeimos lėšas, gautas pardavus bendrabučio tipo butą (duomenys neskelbtini), ir pridėjus sutaupytus ieškovo 13 000 Lt.

23. Nustatyta, kad sutuoktiniai turėjo santuokinio turto, t. y. 1992-06-08 įsigijo bendrabučio tipo butą (duomenys neskelbtini), kurį pardavė 1994-11-29 sudarant pirkimo-pardavimo sutartį, patvirtinta Vilniaus 2-ojo notarų biuro notarės D. P., registro Nr. 4-7675). Tą pačią dieną (1994-11-29) ir tame pačiame Vilniaus 2-jame notarų biure atsakovė įsigijo už 35 000 Lt ginčo butą, sudarydama ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį savo vardu, patvirtinta Vilniaus 2-ojo notarų biuro notarės D. M., registro Nr. 3-6506. Aplinkybė, kad sutuoktiniai pardavė turėtą bendrabučio tipo butą, patvirtina, jog jie turėjo santuokoje įgytų lėšų, iš kurių, tą pačią dieną, tame pačiame notarų biure įsigijo ginčo butą. Butas (duomenys neskelbtini) buvo įsigytas santuokos metu, todėl laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe iki tol, kol bus paneigta įstatymo nustatyta prezumpcija. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bendrabutį (duomenys neskelbtini), šalys įsigijo ieškovo vardu 1992-03-10, atsakovei veikiant pagal 1992-06-06 įgaliojimą Nr. I-2450. 1994-11-29 pareiškimu atsakovė sutiko su buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimu. Už šį butą gautos lėšos sudarė didžiąją dalį ginčo buto kainos, butai parduoti ir pirkti tą pačią dieną, todėl pagrįstai atmestas atsakovės argumentas dėl ginčo buto įsigijimo už motinos E. S. dovanotas lėšas. Sutiktina ir su išvada, jog priešingai nei teigia atsakovė, 1995-10-17 ieškovo išduotas notariškai patvirtintas įgaliojimas tvarkyti, valdyti ir disponuoti (įkeisti, parduoti, mainyti, dovanoti) jam priklausančia ginčo buto dalimi, bei atsakovės kartu su atsiliepimu į ieškinį pateiktas ieškovo rašytas raštelis patvirtina, kad ginčo butas buvo šalių bendroji jungtinė nuosavybė. Apeliantė, pasirašydama pirkimo-pardavimo sutartį, galėjo aiškiai išreikšti valią įsigyti butą asmeninės nuosavybės teise. Konstatuotina, kad butas buvo įsigytas už bendras sutuoktinių lėšas, t. y. bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija nepaneigta, todėl butas netapo nei ieškovo, nei atsakovės asmeniniu turtu.

24. Nustatyta, kad byloje nėra leistinų įrodymų, patvirtinančių, jog šalys pasidalijo turtą atsakovės nurodytu būdu po santuokos pasibaigimo ir susitarė, kad ginčo butas asmeninės nuosavybės teise priklausys atsakovei. Pagrįsta laikytina pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog byloje nesant duomenų, kad buvęs sutuoktinis būtų atsisakę nuosavybės teisių į jam priklausančią daikto (buto) dalį ar kitokiu įstatymo nustatytu būdu jas praradę, ginčo butas laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Atsakovės pateiktas raštelis neatitinka sandoriams dėl nekilnojamojo turto perleidimo formos (CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktas), todėl nelaikytinas sutartimi dėl nekilnojamojo turto pasidalinimo.

25. Apeliantė taip pat kvestionuoja liudytojo A. A. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus. Teisėjų kolegija pažymi, kad liudytojų parodymai ir jų pateikimas yra subjektyvaus pobūdžio, tai aplinkybės, kad asmuo šeiminiais, tarnybos, darbo, asmeniniais, draugystės, verslo ar kitokiais ryšiais yra susijęs su dalyvaujančiais byloje asmenimis, gali sudaryti pagrindą teismui vertinti liudytojų parodymus kaip nepatikimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-158/2008). Vertinant liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Iš skundžiamo sprendimo turinio nenustatyta, jog priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas grindė vien tik liudytojo parodymais. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi įrodymų visetu, todėl teisėjų kolegija šioje apeliacinio skundo dalyje plačiau nepasisako.

Dėl ieškinio senaties

26. Ieškinio senačiai taikytina teisė nustatoma pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnį, kuriame įtvirtinta nuostata, kad CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Dėl to, sprendžiant taikytinos teisės klausimą šioje byloje, būtina įvertinti, ar ieškinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki CK įsigaliojimo, nes, priešingai nei 2001-07-01 įsigaliojusio CK 3.129 straipsnyje, kur nustatyta, kad reikalavimams dėl nekilnojamojo daikto, esančio sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo ieškinio senatis netaikoma, SŠK 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams padalyti bet kokį, tarp jų ir nekilnojamąjį, turtą.

27. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymą šeimos teisiniuose santykiuose galiojant SŠK, yra nurodęs, kad ieškinio senaties termino dėl sutuoktinių turto padalijimo po ištuokos eiga prasideda nuo tos dienos, kada buvęs sutuoktinis sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo subjektinės teisės į bendrąją jungtinę nuosavybę pažeidimą (SŠK 10 straipsnis). Toks šios teisės pažeidimas gali sutapti su santuokos nutraukimu, bet gali ir nesutapti (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. kovo 8 d. nutartį civilinėje byloje J. J. v. R. J., Nr. 3K-3-280/2000, 2001 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje N. K. v. A. M., Nr. 3K-3-488/200, 2006 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje A. G. v. K. G., Nr. 3K-3-551/2006).

28. Santuokos nutraukimu yra konstatuojama santuokinių teisinių santykių pasibaigimas, kuris gali turėti įtakos ir buvusių sutuoktinių turtiniams santykiams. Jeigu po santuokos nutraukimo buvę sutuoktiniai ir toliau bendrąja jungtine nuosavybe gali naudotis, ją valdyti ar disponuoti, netrukdydami vienas kitam, reikiamais atvejais sutardami, tai savininko teisių varžymo neatsiranda ir nėra pagrindo kalbėti apie teisės pažeidimą bei pažeistos teisės gynimui skirto termino prasidėjimą. Jeigu santuoka nutraukiama tada, kai tik vienas iš buvusių sutuoktinių valdo ar naudoja bendrai įgytą turtą, tai ištuokos įregistravimo faktas gali būti laikomas ieškininės senaties termino eigos pradžia, todėl kad iki santuokos nutraukimo įstatymas nenumatė ieškininės senaties termino, o po ištuokos jį numato. Be to, vienas iš bendrosios jungtinės nuosavybės teisės dalyvių visa apimtimi jau negali įgyvendinti savo, kaip savininko, teisių. Taip pat bendrasavininkio turtinės teisės gali būti pradedamos pažeidinėti praėjus tam tikram laiko tarpui nuo ištuokos įregistravimo. Tada ieškininės senaties termino eiga skaičiuotina nuo to laiko, kai šis asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiančius faktus, t. y. juos suvokti kaip savo teisių pažeidimą.

29. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad apie savo teisių pažeidimą ieškovas sužinojo ne anksčiau kaip 2017 m. vasarą, su ieškiniu į teismą kreipėsi 2020-06-01, todėl ieškovas ieškinio senaties termino nepraleido (SŠK 10, 1964 m. CK 86 straipsniai).

30. Apeliantė su tokiu teismo sprendimu nesutinka, nurodo, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl turto reikšti. Šalių santuoka de jure pasibaigė 1996-01-19, todėl taikytinas SŠK 23 straipsnio 4 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškovas iš buto išsikėlė 1995 m. balandžio mėnesį, nuo to laiko butu nesinaudojo. Išsikeldamas iš buto, buto raktus paliko apeliantei, vėliau buto raktų neturėjo. Ieškovas, palikdamas buto raktus apeliantei, suvokė, kad butu naudotis negalės. Ieškovas buto valdyme ir disponavime niekaip nedalyvavo, neišreiškė savo daiktinių teisių į butą. Ieškovas savo veiksmais (neveikimu) išreiškė savo valią nesinaudoti butu, jo nevaldyti ir juo nedisponuoti, ne tik perduodamas apeliantei buto raktus, bet ir nesilankydamas bute, jo neišlaikydamas, juo nesirūpindamas ir kt. Ieškovas teigia, kad realaus trukdymo naudotis ginčo butu iki 2017 m., kai jis sužinojo apie atsakovės ketinimą ginčo butą parduoti, nebuvo.

31. Sutiktina su ieškovo argumentu, kad vien ta aplinkybė, kad atsakovas savo valia ginčo bute negyveno, nenustačius trukdymu naudotis butu, nereiškia, kad jo teisės į turtą pažeidžiamos ir prasideda terminas jų teisminei gynybai. Tačiau nustatant ar ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino, reikalavimui dėl turto reikšti, turi būti vertinama aplinkybių visuma. Ieškovas po santuokos pasibaigimo turėjo kitą gyvenamąją vietą ir ginčo butu nesinaudojo. Nagrinėjamu atveju, tarp šalių nėra ginčo dėl aplinkybių susijusių su buto naudojimusi, priežiūros, remonto ir gyvenimo jame, todėl galima spręsti, kad ieškovui, nutraukus santuoką, kaip bendrosios nuosavybės dalyviui buvo kilusi grėsmė, nes šalių turtas nebuvo padalytas, o butu, pasak šalių, jis nesinaudojo. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovas po santuokos nutraukimo neišreiškė valios naudotis turtu ir valdyti jį kaip savo, buvo pasyvus ir nesiekė turto įregistruoti savo vardu, realiai turtu nesinaudojo ir jo nevaldė. Reikalavimai įregistruoti nuosavybę savo vardu galėjo būti pareikšti per trejus metus nuo tada, kai iškilo reali grėsmė jo nuosavybės teisei. Ieškovas neprisidėjo prie buto remonto darbų, ginčo buto neprižiūrėjo nuo pat išvykimo iš buto - 1995 m. balandžio mėnesio, neprisidėjo jokiais mokėjimais prie buto išlaikymo – nei komunalinių paslaugų, nei bendrųjų namo remonto išlaidų (namo stogo, laiptinės), raktų nuo buto neturėjo, bute nebuvo deklaravęs savo gyvenamosios vietos. Taigi, ieškovas buto priežiūrai neskyrė nei laiko, nei lėšų, nesiekė nuosavybės įteisinti savo vardu.

32. Ieškininės senaties terminas padalinti bendrąją jungtinę ištuoktų sutuoktinių nuosavybę prasideda nuo ištuokos įregistravimo, jeigu su ištuokos įregistravimu sutampa bendrasavininkio teisių pažeidimas. Nagrinėjamuoju atveju buvęs sutuoktinis po santuokos nutraukimo neišreiškė valios naudotis turtu ir valdyti jį kaip savo, nesiekė turto įforminimo savo vardu. Įstatymas to daryti nereikalavo, kol jis realiai turtu naudojasi, jį valdo ir tai jam netrukdoma. Reikalavimai įsiforminti nuosavybę savo vardu turėjo būti realizuoti per trejus metus nuo tada, kai iškilo reali grėsmė jo nuosavybės teisei. Ieškovui kilo grėsmė, kaip bendrosios nuosavybės dalyviui, nes turtu, nuo santuokos nutraukimo, jis iš tikrųjų nesinaudojo ir jo nevaldė. Po santuokos nutraukimo ieškovas surašė raštelį dėl turto pasidalinimo. Nors raštelis pagrįstai teismo įvertintas, kaip negalintis sukurti nekilnojamojo turto pasidalinimo pasekmių, tačiau surašydamas raštelį tokiu būdu ieškovas akivaizdžiai sužinojo, jog atsakovė vienareikšmiai pretenduoja, kad ginčo butas būtų jos asmeninė nuosavybė. Ieškovui buvo žinomas reikalingumas po santuokos nutraukimo padalinti bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomą turtą, ginčo butas buvo registruotas tik atsakovės vardu, ieškovas parašė raštelį dėl turto apsidalinimo, jokių veiksmų su ginčo butu neatliko, todėl sprendžiama, kad ieškovui turėjo būti žinoma, jog jo teisė yra pažeidžiama. Šiuo atveju spręstina, kad teisės pažeidimas sutampa su santuokos nutraukimu. Nėra pagrįsta laikyti, kad net iki 2017 m. ieškovas turėjo kokį nors pagrindą manyti, kad jam priklauso ginčo buto dalis.

33. Konstatuotina, kad ieškovas turėjo pateikti teismui ieškinį dėl bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo vėliausiai iki 1999-01-19, kadangi 1996-01-19 buvo išduotas ištuokos liudijimas ir šalių santuoka pasibaigė. Tačiau kreipėsi tik 2020-06-01, t. y. praėjus daugiau kaip dvidešimt vieneriems metams po ieškinio senaties termino pabaigos. Atsakovei prašant taikyti ieškinio senatį, ieškovui neprašant atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino, spręstina, kad ieškovas praleido trejų metų terminą kreiptis su ieškiniu į teismą dėl santuokinio turto padalijimo be svarbių priežasčių, dėl to ieškovo ieškinys yra atmestinas (SŠK 23 straipsnio 4 dalis). Byloje nėra nustatyta aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas atnaujinti trejų mėtų ieškinio senaties terminą.

34. Kiti apeliacinio skundo argumentai, nepaminėti nutartyje, teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui reikšmės neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

35. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, sprendžiama, jog yra pagrindas tenkinti apeliacinį skundą – panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

36. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

37. Nustatyta, jog tenkindamas ieškovo ieškinį pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovės ieškovui 4 170,60 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą ši sprendimo dalis keistina, atsižvelgus į priimto sprendimo turinį, J. S. iš D. A. priteisti 2 783,00 Eur išlaidų advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme apmokėti (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

38. Už apeliacinį skundą atsakovė sumokėjo 632,00 Eur žyminio mokesčio. Tenkinus apeliacinį skundą, šios išlaidos priteisiamos iš ieškovo (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Prieš teismo posėdį atsakovės atstovas pateikė prašymą priteisti iš ieškovo, atsakovės naudai 2 117,50 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, išlaidos apmokėtos 2022-04-07. Kadangi apeliacinis skundas tenkintas, iš ieškovo priteistinas 2 117,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas atsakovės naudai (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė viso patyrė 2 749,50 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. atsakovės išlaidos advokato padėjėjo pagalbai apmokėti neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) maksimalių dydžių (nagrinėjamu atveju galimas dydis sudaro 2 716,77 Eur). Apeliacinį skundą tenkinus, iš ieškovo priteistinas 2 749,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas atsakovės naudai (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326, 331 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

atsakovės J. S. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo D. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovės J. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 2 783,00 Eur (du tūkstančius septynis šimtus aštuoniasdešimt tris eurus) pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovo D. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovės J. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 2 749,50 Eur (du tūkstančius septynis šimtus keturiasdešimt devynis eurus 50 ct) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai Loreta BujokaitėJadvyga MardosevičJūra Marija Strumskienė