- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-05-08
- Bylos Nr.
- I-3372-505/2019
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Daina Kukalienė
- Pareiškėjas
- S. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
nedalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atstovui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. K. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 1 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde (b. l. 2), taip pat teismo posėdžio metu nurodė, kad nuo 2018 m. gegužės 8 d. iki 2019 m. sausio 21 d. laisvės atėmimo bausmę atliko Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 1-ojo sektoriaus kamerų tipo patalpose, kuriose buvo įrengtas tik tupimas tualetas. Pažymėjo, kad dėl per mažo judėjimo dažnai užkietėdavo viduriai, todėl tualete pareiškėjui tekdavo praleisti 20–30 min., o kadangi tualetas buvo tupimas, nutirpdavo kojos. Akcentavo, kad toks tualeto įrengimas žemino jo orumą, sukėlė jam dvasinių bei fizinių kančių. Prašė skundą patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija atsiliepime į skundą (b. l. 6–10) nurodė, jog Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 1-ojo sektoriaus kamerų tipo patalpose sanitariniame mazge yra tupimas klozetas, tačiau Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, 7.6 punktas nustato, kad klozetas gali būti ir tupimas. Nurodė, kad ginčo laikotarpiu 1-ojo sektoriaus gyvenamųjų patalpų, kuriose bausmę atliko pareiškėjas, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos specialistai netikrino. Teigė, jog pareiškėjas nėra kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą ar į pataisos namų administraciją su nusiskundimais dėl kalinimo sąlygų ar prašymais atlikti patikrinimus patalpose, kuriose gyveno. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl patiriamo orumo pažeminimo, dvasinių išgyvenimų ar kitų psichologinių problemų, kurių atsiradimui galėjo turėti įtakos blogos gyvenimo sąlygos, nesikreipė. Paaiškino, kad pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nagrinėjamo ginčo laikotarpiu duomenų, kad nuteistasis kreiptųsi į sveikatos priežiūros tarnybą dėl vidurių užkietėjimo ar kitų sveikatos sutrikimų, kuriems įtakos galėjo turėti blogos gyvenimo sąlygos, nėra. Atsakovės atstovo nuomone, pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu ar neveikimu) padarė nuteistajam žalos, todėl jo skundas yra visiškai nepagrįstas. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam atliekant bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 8 d. iki 2019 m. sausio 21 d., atlyginimą.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad atsakovė arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).
Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti kitaip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo padarinių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar padarinių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Netinkamas kalinimo sąlygas pareiškėjas grindžia tupimo tualeto įrengimu jam atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK 1-ojo sektoriaus kamerų tipo patalpose.
Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2018 m. gegužės 8 d. iki 2019 m. sausio 21 d. bausmę atliko Pravieniškių PN-AK 1-ojo sektoriaus 1, 15, 4, 2, 14, 10, 13, 7, 12 kamerų tipo patalpose (b. l. 15), kuriose buvo įrengtas tupimas klozetas (b. l. 16).
Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, 7.6 punktas numato, kad tualeto patalpose turi būti įrengtas klozetas (gali būti ir tupimas) arba pisuaras. Minėtame akte nėra nustatyta, kad tualetas turi būti sukonstruotas naudotis tik sėdint. Teismas pažymi, jog minėtas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų 7.6 punktas nedraudžia kalinimo įstaigose įrengti tupimo klozeto, todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl to, jog Pravieniškių PN-AK 1-ojo sektoriaus kamerų tipo patalpose sanitariniame mazge nebuvo įrengti sėdimi tualetai, atmestini kaip nepagrįsti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra konstatavęs, jog tupimo tualeto patalpoje įrengimas neprieštarauja teisiniam reglamentavimui (žr. LVAT 2018 m. spalio 10 d. nutartį Nr. A-1295-624/2018). Be to, pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė ir nepateikė jokių įrodymų, kad buvimo Pravieniškių PN-AK laikotarpiu kreipėsi į šios įstaigos administraciją dėl šios problemos, t. y. dėl sunkumų naudotis jo kamerose įrengtais sanitariniais mazgais, kad į tokius jo prašymus nebuvo atsižvelgta. Apžvelgus byloje esančius įrodymus, t. y. Pravieniškių PN-AK 2019 m. vasario 13 d. medicininį pažymėjimą Nr. 81(3)-141, nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Sveikatos priežiūros skyriaus specialistus dėl vidurių užkietėjimo, kurio atsiradimui įtakos galėjo turėti blogos gyvenimo sąlygos (tupimas tualetas) (b. l. 13). Bylos duomenys patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl orumo pažeminimo, dvasinių išgyvenimų ar kitų psichologinių problemų, kuriuos galėjo sukelti blogos gyvenimo sąlygos, nesikreipė (b. l. 14). Byloje taip pat nėra įrodymų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikri neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiamas kalinimo padarinys, susijęs su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad atsakovės atstovas neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Dar daugiau, pareiškėjas neįrodė ir jokio žalos fakto. Darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, yra atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo S. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.