Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, e2A-159-407/2021

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2021-03-09
Bylos Nr.: e2A-159-407/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00298-2020-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Marius Bajoras, Romualda Janovičienė, Vigintas Višinskis
Atsakovas: S. B.

Kategorijos

2.6.10.5.2.18pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2A-159-407/2021Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00298-2020-8Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.5.2.18 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. kovo 9 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Romualdos Janovičienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Rindeka“ ieškinį atsakovui S. B. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Rindeka“ (toliau – ir Bendrovė), atstovaujama nemokumo administratoriaus, prašė priteisti iš atsakovo S. B. 23 347,62 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Žemesnės instancijos teismas

2. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2019 m. liepos 24 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą Bendrovei. Nuo 2014 m. lapkričio 21 d. iki bankroto bylos iškėlimo Bendrovės vadovo pareigas ėjo atsakovas S. B. Bendrovė tapo nemokia vėliausiai 2018 m. birželio 30 d., todėl atsakovas netinkamai vykdė savo pareigas, t. y. Bendrovei esant nemokiai, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tuo padarydamas Bendrovei ir jos kreditoriams žalą. Nuo nemokumo momento skolos darbuotojams išaugo 19 396,06 Eur, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – VSDFV arba Sodra) – iki 2 665,88 Eur, Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI) – iki 1 285,68 Eur. Iš viso įsiskolinimai kreditoriams, kurių Bendrovė negali grąžinti, sudaro 23 347,62 Eur. Jei atsakovas būtų laiku įvykdęs pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nemokia tapusiai Bendrovei, tai Bendrovės finansiniai įsipareigojimai kreditoriams būtų nustoję didėti. Kadangi yra priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų ir atsiradusios žalos, todėl atsakovas privalo atlyginti Bendrovei padarytą žalą.

Atsiliepimas

3. Atsakovas prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovė nepagrįstai nurodė, jog Bendrovė nemokia tapo nuo 2018 m. birželio 30 d. Byloje nėra įrodymų apie kreditorių reikalavimų padidėjimą nuo Bendrovės tapimo nemokia. Ieškovė neįrodė, kad Bendrovės turto nepakanka grąžinti kreditoriams skolas ar jų dalį. Ieškovė į prašomą priteisti sumą nepagrįstai įtraukė paties atsakovo 3 234 Eur finansinį reikalavimą. Ieškovė neįrodė, kad siekė atgauti 43 543 Eur iš Bendrovės skolininkų. Atsakovas 2018 m. gruodžio mėn.–2019 m. sausio mėn. laikotarpiu kreipėsi į VSDFV dėl prievolių vykdymo atidėjimo, tačiau šio įrodymo negali pateikti dėl šalyje paskelbto karantino.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. birželio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo S. B. 20 113,62? Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 20 113,62? Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. vasario 26 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 60,50 Eur bylinėjimo išlaidų ieškovės BUAB „Rindeka“ naudai; kitą ieškinio dalį atmetė.

5. Teismas nustatė, kad Bendrovės finansinė būklė nuo 2018 m. birželio 30 d. atitiko tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus nemokumo kriterijus ir Bendrovė nuo to laiko buvo faktiškai nemoki. Šią aplinkybę, teismo vertinimu, patvirtina VSDFV Vilniaus skyriaus 2019 m. sausio 7 d. surašytas UAB „Rindeka“ patikrinimo aktas, kuriame nurodyta, kad 2018 m. liepos 1 d.–2018 m. gruodžio 18 d. laikotarpiu Bendrovė į dvi banko sąskaitas gavo 72 189 Eur pajamų, patyrė 72 210,03 Eur išlaidų, iš jų 52 218,75 Eur darbo užmokesčiui, 10 112,03 Eur – Sodros įmokoms, 4 703,45 Eur – VMI, 2 300 Eur – ūkio išlaidoms, 2 849 Eur – kitoms paslaugoms. Pagal 2018 m. birželio 30 d. balansą Bendrovės turtą sudarė 43 976 Eur, iš jų 43 543 Eur – per vienerius metus gautina suma, 433 Eur – piniginės lėšos, skolos sudarė 25 270 Eur, t. y. Bendrovės būklė atitiko nemokios įmonės būklę, nes mokėtinos sumos ir įsipareigojimai viršijo pusę Bendrovės turto. Bendrovės kreditorinį įsiskolinimą sudarė 9 231,98 Eur. Debitorinį įsiskolinimą sudarė vienintelės skolininkės Islandijos įmonės Plusverk ehf. 44 501 Eur skola. 2019 m. sausio 4 d. Bendrovės valstybinio socialinio draudimo įmokų skolą sudarė 6 965,91 Eur, iš jų 36,79 Eur delspinigiai. 2019 m. sausio 4 d. Bendrovė turėjo 1 darbuotoją, nekilnojamojo turto ir transporto priemonių ar kitokio turto neturėjo. Nukreipti išieškojimą į Bendrovės debitorę nėra galimybės, nes debitorė yra Islandijos įmonė.

6. Teismas pažymėjo, kad nuo 2018 m. birželio 30 d. (sutampa su tarpinio balanso parengimu), kai atsirado pagrindas kreiptis į teismą dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo, atsakovas S. B. neįvykdė pareigos per ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nemokiai įmonei. Ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Rindeka“ Vilniaus apygardos teismui 2019 m. balandžio 30 d. pateikė VSDFV Vilniaus skyrius, kuris nurodė, kad Bendrovė nuo 2018 m. rugpjūčio mėn. nesilaikė valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimų tvarkos, todėl iki 2019 m. vasario 20 d. susidarė 7 144, 91 Eur skola, iš jos 215,79 Eur delspinigiai. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad 2018 m. birželio 30 d. UAB „Rindeka“ skola darbuotojams (vienam darbuotojui) buvo 1 166 Eur, Bendrovė žymesnių įsiskolinimų valstybės biudžetams (VSDFV ir VMI) neturėjo, tačiau nuo nurodyto momento Bendrovės skolos pradėjo augti ir bankroto byloje papildomai buvo patvirtinti išaugę nuo nemokumo momento kreditorių reikalavimai 23 347,62 Eur sumai, iš jų 19 396,06 Eur skola darbuotojams, 2 665,88 Eur skola VSDFV Vilniaus skyriui, 1 285,68 Eur skola VMI. Teismo vertinimu, akivaizdu, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2019 m. sausio 7 d. UAB „Rindeka“ patikrinimo akte nustatytas Bendrovės nemokumo momentas atitinka faktinį Bendrovės nemokumo momentą.

7. Teismas pažymėjo, kad faktinį UAB „Rindeka“ nemokumo momentą (2018 m. birželio 30 d.) patvirtina ir ta aplinkybė, kad pagrindinės Bendrovės skolininkės Islandijos įmonės Plusverk ehf. skola, su kurios sugrąžinimu atsakovas siejo Bendrovės mokumo atkūrimą ir veiklos tęstinumą, visa apimtimi nebuvo grąžinta nei Bendrovei vadovaujant atsakovui, nei bankroto byloje paskirtam bankroto administratoriui (2019 m. lapkričio 25 d. BUAB „Rindeka“ pirmasis kreditorių susirinkimas priėmė nutarimą nurašyti 31 059,70 Eur debitorinę skolą). Pagal 2018 m. birželio 30 d. balansą Bendrovės turtą sudarė 43 976 Eur, iš jų 43 543 Eur – per vienerius metus gautina suma, 433 Eur – piniginės lėšos, prie vienerius metus mokėtinos skolos sudarė 25 270 Eur. Kadangi Bendrovės pagrindinės skolininkės Plusverk ehf. skola buvo beviltiška, teismas sprendė, kad 2018 m. birželio 30 d. UAB „Rindeka“ iš esmės neturėjo jokio turto, išskyrus 433 Eur pinigines lėšas, o Bendrovės skolos keliolika kartų viršijo turimo turto (lėšų) vertę.

8. Byloje nenustatyta, kad po 2018 m. birželio 30 d., tęsiant UAB „Rindeka“ veiklą, jos turtinė padėtis būtų stabilizuota ar buvo bent prielaidų tikėtis Bendrovės veiklos tęstinumo, susiejant veiklos vykdymą išimtinai su pagrindine skolininke (Islandijos įmone), kuri skolos Bendrovei negrąžino net iki bankroto bylos iškėlimo. Teismas atmetė atsakovo S. B. argumentus dėl skolos iš Islandijos įmonės išieškojimo realumo. Pasak teismo, atsakovo pateikti įrodymai (elektroninis susirašinėjimas su Bendrovės skolininke, kreipimasis į skolų išieškojimo įmonę) patvirtina skolos beviltiškumą, nes skola nebuvo grąžinta, ir atsakovas, kaip tuometinis Bendrovės vadovas, nesiėmė aktyvių teisinių veiksmų skolai išieškoti. Užklausa skolų išieškojimo bendrovei apie skolos iš Islandijoje esančio skolininko išieškojimo galimybes, nepateikiant skolą pagrindžiančių dokumentų ir neprašant imtis teisinių priemonių jai išieškoti, nelaikytina aktyviais veiksmais, kadangi atsakovas jokių sprendimų dėl skolos išieškojimo nepriėmė (ieškinio teismui nepateikė, skolą pagrindžiančius dokumentus skolų išieškojimo bendrovei neperdavė ar pan.), nors iki bankroto bylos iškėlimo turėjo beveik metus laiko.

9. Teismas pažymėjo, kad po 2018 m. birželio 30 d. UAB „Rindeka“ veikla buvo tęsiama, nepaisant faktinio ir teisinio Bendrovės nemokumo, todėl tokie Bendrovės vadovo veiksmai yra nesuderinami su rūpestingumo pareiga ir neatitiko Bendrovės bei jos kreditorių interesų. UAB „Rindeka“ vadovui nevykdant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos, t. y. nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, padidėjo Bendrovės įsiskolinimai kreditoriams, kurių Bendrovė nepajėgė įvykdyti, todėl aplinkybė, kad Bendrovė po 2018 m. birželio 30 d. dar kurį laiką vykdė dalinius atsiskaitymus su savo kreditoriais ir gaudavo epizodines pajamas, neatleidžia atsakovo nuo atsakomybės atlyginti žalą už pareigos kreiptis į teismą bankroto bylos iškėlimo nevykdymą. 2018 m. birželio 30 d. UAB „Rindeka“ nuosavas kapitalas faktiškai buvo neigiamas, Bendrovė buvo skolinga 1 066 Eur darbo užmokestį darbuotojui, tačiau atsakovas nevykdė nei Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ), nei ĮBĮ reikalavimų, kurių nevykdymas lėmė Bendrovės įsipareigojimų kreditoriams padidėjimą net 23 347,62 Eur suma. Atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė savo bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi, todėl veiklos vykdymo, pajamų gavimo ir atsiskaitymo aplinkybės nagrinėjamu atveju nepagrindžia atsakovo argumentų, kad Bendrovės nemokumas atsirado daug vėliau. Teismas pažymėjo, kad kai įmonė nuo nemokumo momento vis tiek vykdo veiklą, tokiu būdu didindama nuostolius dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie įmonės valdymo organų veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Priežastys, dėl kurių UAB „Rindeka“ tapo nemokia (pagrindinio skolininko neatsiskaitymas), nėra teisiškai reikšmingos, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą, nes, nepriklausomai nuo įmonės nemokumo priežasčių, kurios gali būti tiek objektyvios, tiek subjektyvios, įstatyme įtvirtinta įmonės administracijos vadovo pareiga inicijuoti bankroto bylą išlieka, o šios pareigos pažeidimas nagrinėjamu atveju lėmė atsakovo, kaip buvusio Bendrovės vadovo, civilinę atsakomybę. Atsakovui S. B. apie UAB „Rindeka“ pagrindinės ir iš esmės vienintelės skolininkės įsiskolinimus Bendrovei buvo žinoma ilgą laiką, tačiau nei dėl jų išieškojimo, nei dėl teisės aktuose nustatytų pareigų vykdymo, Bendrovei susidūrus su faktiniu ir teisiniu nemokumu, atsakovas jokių aktyvių veiksmų nesiėmė. Teismas konstatavo, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, sukėlusius Bendrovei žalą.

10. Jei atsakovas būtų įvykdęs ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą tinkamai, t. y. per įstatyme nustatytą terminą laiku būtų kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos jo vadovaujamai Bendrovei iškėlimo, tai UAB „Rindeka“ po teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo nebūtų teisinio pagrindo ir pareigos sumokėti nuo 2018 m. birželio 30 d. išaugusius kreditorių reikalavimus 23 347,62 Eur sumai. Teismas konstatavo, kad už 23 347,62 Eur žalos, atsiradusios dėl ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos nevykdymo, UAB „Rindeka“ padarymą yra atsakingas atsakovas S. B., kurio neteisėtas neveikimas priežastiniu ryšiu yra susijęs su atsiradusia žala.

11. Teismas sprendė, kad ieškovė įrodė būtinas sąlygas taikyti atsakovui civilinę atsakomybę, t. y. atsakovo neteisėtus veiksmus, padarytos žalos dydį ir priežastinį ryšį tarp išaugusios skolų sumos ir atsakovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo. Atsakovas savo kaltės dėl nustatytų neteisėtų veiksmų prezumpcijos nepaneigė.

12. Atsižvelgdamas į tai, kad į kreditorių reikalavimų 23 347,62 Eur sumą, kuri atsirado po 2018 m. birželio 30 d., patenka patvirtintas atsakovo S. B. 3 234 Eur finansinis reikalavimas, teismas sprendė, kad ieškinio reikalavimo dalis dėl 3 234 Eur sumos priteisimo yra atmestina, nes atsakovas S. B. negali tuo pačiu metu būti skolininku ir kreditoriumi pagal tą pačią prievolę. Teismas pripažino, kad atsakovo prievolės atlyginti žalą dalis dėl 3 234 Eur savo finansinio reikalavimo yra pasibaigusi (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.126 straipsnio 1 dalis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

13. Atsakovas S. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 22 d. sprendimo dalį dėl 20 113,62 Eur dydžio žalos atlyginimo priteisimo iš apelianto ir priimti naują sprendimą – ieškinio dalį dėl 20 113,62 Eur dydžio žalos atlyginimo priteisimo iš apelianto atmesti; sprendimo dalį, kuria kita ieškinio dalis atmesta, palikti nepakeistą; išreikalauti iš ieškovės BUAB „Rindeka“ bankroto administratoriaus Bendrovės banko sąskaitų išrašus už laikotarpį nuo 2016 m. iki BUAB „Rindeka“ bankroto bylos iškėlimo dienos; priteisti apelianto patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Nurodo šiuos argumentus:

13.1. Teismas nevertino atsakovo byloje pateiktų įrodymų, kurie patvirtina, kad Bendrovė po 2018 m. birželio 30 d. mokėjo įmokas VSDFV (keturiais mokėjimais iš viso sumokėjo 10 112,03 Eur), darbo užmokestį savo darbuotojams D. S. ir D. M. Šios aplinkybės paneigia, kad 2018 m. birželio 30 d. Bendrovė buvo nemoki. Kartu tai įrodo apelianto tuometinį siekį veikti Bendrovės ir jos kreditorių interesais bei išsaugoti jos veiklą. Nesant pakankamai įrodymų dėl Bendrovės nemokumo atsiradimo momento, civilinė atsakomybė apelianto atžvilgiu negali būti taikoma.

13.2. Teismas padarė klaidingą išvadą apie tai, kad Bendrovės pagrindinė skolininkės – Islandijos įmonės Plusverk ehf. skola yra beviltiška. Skolų beviltiškumo bei pastangų susigrąžinti šias skolas įrodymo ir beviltiškų skolų sumų apskaičiavimo taisyklių, patvirtintų 2002 m. vasario 11 d. Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu Nr. 40 (toliau – Taisyklės), 2 punkte nurodyta, kad mokesčio mokėtojas turi teisę skolas laikyti beviltiškomis, jeigu jis negali jų susigrąžinti praėjus ne mažiau kaip vieniems metams nuo skolų sumos įtraukimo į pelno mokesčio mokėtojo ar gyventojų pajamų mokesčio mokėtojo pajamas. Apeliantas, dar būdamas Bendrovės vadovu, ėmėsi aktyvių veiksmų skolai susigrąžinti, be to, skola susidarė likus mažiau nei 12 mėnesių iki jos įtraukimo į Bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus, todėl nėra jokio teisinio pagrindo šią skolą laikyti beviltiška. Bendrovės bankroto administratorius, prieš laikydamas minėtą skolą beviltiška, turėjo imtis veiksmų jai išieškoti (Taisyklių 3 dalis, ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 23 punktas), tačiau pirmosios instancijos teisme vykusio posėdžio metu ieškovės atstovas patvirtino, kad jokių veiksmų skolai susigrąžinti nebuvo imtasi.

13.3. Teismas neatsižvelgė į Bendrovės veiklos specifiką. Islandijos įmonė Plusverk ehf. buvo vienintelė Bendrovės klientė. Bendrovė siųsdavo savo darbuotojus į Islandiją teikti statybos darbų subrangos paslaugų minėtai įmonei. Gavusi kasmėnesinį apmokėjimą, Bendrovė gautas lėšas iškart pervesdavo darbuotojams kaip darbo užmokestį bei mokesčius valstybei (šias aplinkybes patvirtintų apelianto prašomi išreikalauti Bendrovės sąskaitų išrašai). Jokių kitų įsipareigojimų kreditoriams Bendrovė neturėjo. Bendrovė kurį laiką negalėjo atsiskaityti su savo darbuotojais dėl to, kad Plusverk ehf. pradėjo nebevykdyti savo sutartinių įsipareigojimų ir nemokėti Bendrovei už suteiktas paslaugas. Dėl negaunamų pajamų sutriko jos galimybės atsiskaityti su kreditoriais, tačiau apeliantas, kaip Bendrovės vadovas, dėjo visas pastangas, kad būtų atkurtos jos galimybės išsilaikyti rinkoje, ir iškart nesikreipė dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo, kadangi tikėjosi, jog minėta skola bus ilgainiui apmokėta ir Bendrovė toliau vykdys Islandijos įmonės užsakymus. Šią aplinkybę patvirtino ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas Bendrovės darbuotojas D. M. Taigi, ne dėl apelianto neteisėtų veiksmų, o dėl verslo rizikos ir pavėluotų skolininkės atsiskaitymų buvo iškelta bankroto byla. Kartu ši aplinkybė patvirtina ir apelianto civilinės teisinės atsakomybės sąlygų nebuvimą.

13.4. Versle yra įprasta, kad bendrovė, turėdama skolų, iškart nesikreipia dėl jų išieškojimo, nenorėdama pakenkti verslo santykiams, o tai atlieka tik praėjus kritiniam laiko tarpui, po kurio tampa aišku, kad skolininkas geruoju neatsiskaitys. Todėl apelianto sprendimas iškart nesikreipti dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo patenka į verslo sprendimų kategoriją, ir jam taikoma verslo sprendimų priėmimo taisyklė. Kadangi apeliantas iš anksto negalėjo žinoti, ar jo sprendimas laukti užmokesčio iš Islandijos įmonės pasiteisins ar ne, todėl ir atsakomybė apeliantui turėtų būti taikoma ne už neigiamą ekonominį jo veiksmų rezultatą (ekonomiškai nepasiteisinusį sprendimą), kurio pasekmių numatyti neturėjo galimybės, bet už jo veiksmus sprendimo priėmimo metu, t. y. jų teisėtumą – ar sprendimo priėmimo metu apeliantas galėjo pagrįstai ir sąžiningai tikėti, kad tokie veiksmai bus naudingi Bendrovei. Be to, Bendrovė ir tuometinis jos vadovas – apeliantas – neturėjo pakankamai lėšų inicijuoti teisminį procesą siekiant išieškoti skolą iš Islandijos įmonės, kadangi Islandijoje yra itin brangios advokatų paslaugos.

Žemesnės instancijos teismas

13.5. Ieškovė neįrodė, o pirmosios instancijos teismas neteisingai pripažino, kad apeliantas pažeidė savo, kaip Bendrovės vadovo, fiduciarines pareigas ar kompetenciją. Sprendimas iškart nesikreipti dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo nebuvo akivaizdžiai žalingas, todėl vadovo civilinė atsakomybė neatsiranda. Šią išvadą patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktika.

Atsiliepimas

14. Ieškovė BUAB „Rindeka“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apelianto skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš apelianto ieškovės naudai visas apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsikerta šiais argumentais:

14.1. Net ir nemokūs juridiniai asmenys paprastai vykdo vienokius ar kitokius mokėjimus, tačiau mokėjimų vykdymas nepaneigia nemokumo fakto. Nemokumas, kaip atitinkama juridinio asmens teisinė būsena, konstatuojamas remiantis įstatyme nustatytais kriterijais. Teismas įvertino atsakovo pateiktus įrodymus ir sprendime dėl jų pasisakė. Byloje surinktų įrodymų visuma sudaro pagrindą manyti, kad jau 2018 m. birželio 30 d. Bendrovė buvo nemoki.

14.2. Tai, kad Islandijos įmonės Plusverk ehf. skola yra beviltiška, įrodo tai, jog skolos minima įmonė taip ir nesumokėjo, o apeliantas nesiėmė jokių veiksmų šiai skolai išieškoti. Apelianto laukimas bei lūkestis, kad skolininkas kažkada atsiskaitys, nėra veiksmai, kurie turėtų būti laikomi pakankamais, siekiant susigrąžinti skolą. Atsakovas nei teismui, nei administratoriui neperdavė su Islandijos įmone Plusverk ehf. sudarytų sutarčių ir / ar priėmimo–perdavimo aktų, kuriuose būtų nurodytas paslaugų / darbų pobūdis, jų priėmimo faktas, todėl kyla abejonių, ar Bendrovės suteiktos paslaugos / darbai buvo kokybiški, ar dėl jų galutinis užsakovas nereiškė pretenzijų, kokios yra neatsiskaitymo priežastys ir pan.

14.3. Teismų praktikoje vertinant trumpalaikio turto sudėtį preziumuojama, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorių skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išsiieškoti ir grąžinti įmonei aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1312-464/2015). Nesant byloje įrodymų, kad yra realių galimybių atgauti debitorių skolas, tokių skolų suma neįskaitoma į bendrovės turto realią vertę (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1448/2012; 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1534-943/2015). Teismas vertina, ar Bendrovė turėjo realias galimybes susigrąžinti skolą, o ne tai, ar ši skola buhalteriškai buvo pripažinta beviltiška ar ne.

14.4. Apeliantas Bendrovės administratoriui neperdavė dokumentų, kuriais remiantis būtų galima išieškoti skolą iš Plusverk ehf. Kita vertus, administratoriaus pastangos susigrąžinti skolą neturi jokios reikšmės Bendrovės nemokumo momento nustatymui. Apeliantas, teigdamas, kad minėtą skolą galima išieškoti, nepaaiškina, kodėl jis pats tokių veiksmų neatliko.

14.5. Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės vadovui kyla atsakomybė.

14.6. Apeliantas nenurodo, kodėl prašymas išreikalauti skunde nurodytus įrodymus negalėjo būti pateiktas anksčiau. Todėl šis apelianto prašymas atmestinas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsnis).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos bylos nagrinėjimo ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

16. VSDFV Vilniaus skyrius 2019 m. balandžio 30 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, prašydamas iškelti Bendrovei bankroto bylą. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. liepos 24 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2019 m. rugpjūčio 6 d., iškėlė bankroto bylą Bendrovei. 2019 m. gruodžio 4 d. nutartimi teismas nutarė pripažinti Bendrovę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko (toliau – Liteko) duomenų nustatyta (CPK 179 straipsnio 3 dalis), kad vėliausiai priimta, t. y. 2020 m. sausio 31 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2020 m. vasario 12 d., teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų Bendrovės bankroto byloje bendra suma – 30 358,89 Eur, įskaitant ir atsakovo S. B. 3 234 Eur reikalavimą.

17. Atsakovas S. B. nuo 2014 m. lapkričio 17 d. iki bankroto bylos iškėlimo ėjo Bendrovės vadovo pareigas, nuo 2014 m. lapkričio 21 d. jis registruotas kaip vienintelis Bendrovės akcininkas. Byloje keliamas klausimas dėl atsakovo kaip Bendrovės vadovo atsakomybės už laiku neinicijuotą bankroto bylos iškėlimą Bendrovei.

18. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu Bendrovės nemokumo atsiradimo momentu ir iš to padarytomis teismo išvadomis dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, padarytos žalos bei kitų civilinės atsakomybės sąlygų. Teisėjų kolegija, pasisakydama šiais ginčo aspektais, patikrina skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Dėl įrodymų išreikalavimo

19. Apeliacinės instancijos teisme naujų įrodymų pateikimas yra ribojamas. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Ši taisyklė taikytina ir tuo atveju, kai apeliacinės instancijos teisme prašoma CPK 199 straipsnyje nustatyta tvarka išreikalauti naujus rašytinius įrodymus.

20. Apeliantas prašo išreikalauti iš Bendrovės bankroto administratoriaus ieškovės banko sąskaitų išrašus už laikotarpį nuo 2016 m. iki bankroto bylos iškėlimo, kuriuose atsispindėtų Bendrovės tuometinės gaunamos pajamos ir išlaidos. Šie duomenys, apelianto teigimu, patvirtintų, kad Bendrovė turėjo vienintelę klientę – Islandijos įmonę, o iš jos gautas lėšas iškart sumokėdavo savo darbuotojams.

21. Iš esmės tokias pačias aplinkybes apeliantas nurodė ir pirmosios instancijos teisme pateiktuose procesiniuose dokumentuose (atsiliepimo į ieškinį 12, 26 punktai, tripliko 10, 27 punktai). Be to, apeliantas pirmosios instancijos teisme kartu su 2020 m. gegužės 24 d. prašymu pateikė duomenis apie Islandijos įmonės Plusverk ehf. atliktus mokėjimus Bendrovei ir buhalterinius dokumentus apie Bendrovės sąskaitų apyvartą bei atsiskaitymus. Ieškovė prieštaravimų dėl šių įrodymų priėmimo nepareiškė, minėtų aplinkybių neneigė, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto prašomi išreikalauti papildomi įrodymai yra pertekliniai ir nebūtini, siekiant teisingai išspręsti ginčą. Dėl šios priežasties apelianto prašymas netenkinamas.

Dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės laiku neinicijavus bankroto bylos iškėlimo

22. Įmonės vadovo deliktinei civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį, kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, kad įmonės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turi įmonės vadovas.

23. Pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios redakcijos ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją, esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti.

24. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2013).

25. Tam, kad būtų konstatuotas vadovo veiksmų neteisėtumas, pirmiausiai turi būti nustatytas vadovo (ar kitų subjektų, kuriems nustatyta ši pareiga) pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, nesant kitų ĮBĮ įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo pagrindų, atsiradusių anksčiau nei nemokumas, įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla, kai įmonė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus yra nemoki (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).

26. Įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Įmonės nemokumas yra nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad juridinio asmens nemokumas sietinas su rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).

27. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Bendrovė nuo 2018 m. birželio 30 d. faktiškai buvo nemoki. Šią aplinkybę, teismo vertinimu, patvirtina VSDFV Vilniaus skyriaus 2019 m. sausio 7 d. surašytas Bendrovės patikrinimo aktas. Jame nurodyta, kad pagal 2018 m. birželio 30 d. balanso duomenis Bendrovės finansinė būklė atitinka ĮBĮ nustatytas nemokumo sąlygas, t. y. Bendrovės įsipareigojimai viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad vien balanso duomenų nepakanka konstatuoti Bendrovės nemokumo faktą, nes balanse nėra nurodyti pradelsti Bendrovės įsipareigojimai. Pagal byloje pateikto 2018 m. birželio 30 d. balanso duomenis, Bendrovės turtą sudarė 43 976 Eur, iš jų 43 543 Eur – per vienus metus gautina suma, 433 Eur – piniginės lėšos; per vienus metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 25 270 Eur. Kadangi byloje nėra duomenų, jog visa į balansą įrašyta Bendrovės įsipareigojimų suma (25 270 Eur) 2018 m. birželio 30 d. buvo pradelsta, nėra pagrindo konstatuoti, kad tuo metu Bendrovė faktiškai buvo nemoki. Pažymėtina ir tai, kad minėtame VSDFV patikrinimo akte nurodyta, jog pagal draudėjo pateiktus debitorinių–kreditorinių įsiskolinimų žiniaraščius Bendrovės įsiskolinimas kreditoriams sudaro 9 231,98 Eur, o vienintelės debitorės Islandijos įmonės Plusverk ehf. įsiskolinimas – 44 501 Eur. Nors byloje šie patikrinimo akto priedai nėra pateikti, dėl to negalima nustatyti Bendrovės 9 231,98 Eur įsiskolinimo kreditoriams susidarymo momento, tačiau ši suma vis tiek neviršija pusės į Bendrovės 2018 m. birželio 30 d. balansą įrašyto turto vertės. Taigi, pagal nurodytus duomenis nėra pagrindo konstatuoti, kad Bendrovė nuo 2018 m. birželio 30 d. faktiškai buvo nemoki (CPK 185 straipsnis).

28. Pirmosios instancijos teismo sprendime išvada dėl nustatyto Bendrovės nemokumo momento grindžiama ir tuo argumentu, kad Bendrovės vienintelės skolininkės Plusverk ehf. skola buvo beviltiška. Dėl to teismas sprendė, kad 2018 m. birželio 30 d. Bendrovė iš esmės neturėjo jokio turto, išskyrus 433 Eur pinigines lėšas, o Bendrovės skolos keliolika kartų viršijo turimo turto (lėšų) vertę. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad 2018 m. birželio 30 d. Bendrovės vadovas, t. y. apeliantas, neturėjo pagrindo laikyti Plusverk ehf. skolą beviltiška. Prie atsakovo 2020 m. gegužės 24 d. prašymo pridėtame Bendrovės klientės Plusverk ehf. 2018 m. sausio 1 d.–2018 m. gruodžio 31 d. atsiskaitymų žiniaraštyje nurodyta, kad 2018 m. kovo 25 d.–2018 m. rugsėjo 25 d. laikotarpiu Bendrovė išrašė sąskaitas Islandijos įmonei Plusverk ehf. už bendrą 170 577 Eur sumą, 2018 m. balandžio 11 d.–2018 m. rugsėjo 13 d. laikotarpiu iš viso apmokėta 126 076 Eur suma, skolos likutis – 44 501 Eur. Pažymėtina, kad iš šio žiniaraščio matyti, jog per laikotarpį nuo 2018 m. liepos 3 d. iki 2018 m. rugsėjo 13 d. (t. y. jau po teismo nustatyto Bendrovės nemokumo atsiradimo momento) Plusverk ehf. atliko dar septynis mokėjimus Bendrovei, kurių bendra suma 71 869 Eur. Be to, pažymėtina ir tai, kad Plusverk ehf. skolos likutis (44 501 Eur) atitinka dviejų paskutinių Bendrovės išrašytų sąskaitų (2018 m. rugpjūčio 30 d. – 24 615 Eur ir 2018 m. rugsėjo 25 d. – 19 886 Eur) bendrą sumą.

29. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė Bendrovės nemokumo atsiradimo momentą, t. y. nepagrįstai sprendė, kad Bendrovė nuo 2018 m. birželio 30 d. jau buvo faktiškai nemoki. Nors byloje nėra pateikta duomenų, per kokį terminą Plusverk ehf. įsipareigojo apmokėti Bendrovės pateiktas sąskaitas, atsižvelgiant į atsiskaitymų žiniaraščio duomenis apie ankstesnių sąskaitų apmokėjimą, tikėtina, kad Plusverk ehf. skolą turėjo apmokėti ne vėliau kaip 2018 m. spalio mėn. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas 2018 m. lapkričio 20 d. gavo atsakymą iš skolų išieškojimo bendrovės dėl galimybės išieškoti skolą iš juridinio asmens Islandijoje; 2018 m. gruodžio mėn. apeliantas susirašinėjo su Plusverk ehf. atstovu dėl skolos apmokėjimo, tačiau jokių teisinių veiksmų išieškoti šią skolą nesiėmė (apeliaciniame skunde nurodė, kad neturėjo pakankamai lėšų inicijuoti teisminį procesą Islandijoje). Apeliantas, matydamas, kad vienintelė Bendrovės skolininkė neatsiskaito pagal išrašytas sąskaitas, o jokio kito turto, iš kurio galėtų būti padengiami kreditorių reikalavimai, nėra, kaip Bendrovės vienintelis akcininkas nesiėmė priemonių jos mokumui atkurti, todėl kaip Bendrovės vadovas turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo Bendrovei (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis).

30. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju teisinga būtų laikyti, kad minėta pareiga apeliantui atsirado nuo 2019 m. sausio 1 d. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad Plusverk ehf. delsimo kelis mėnesius apmokėti Bendrovės sąskaitas turėjo pakakti tam, jog apeliantas įsitikintų, kad skolininkė gera valia neketina atsiskaityti. Juolab kad byloje nėra pateikta įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad apeliantui buvo pažadėta atsiskaityti, kontrahentas derėjosi dėl atsiskaitymo terminų pratęsimo ar pan. Kadangi apeliantas, eidamas Bendrovės vadovo pareigas, į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nesikreipė, toliau spręstina, ar toks apelianto neteisėtas neveikimas lėmė (ar nelėmė) žalos atsiradimą Bendrovei (jos kreditoriams).

Dėl žalos, susijusios su įmonės vadovo pareigos laiku inicijuoti bankroto bylos iškėlimą pažeidimu

31. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė savo bankroto procese negali padengti kreditoriams. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014). Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo apeliantui atsirado nuo 2019 m. sausio 1 d., vertintina, kiek kreditorių reikalavimai padidėjo po šio faktinio Bendrovės nemokumo momento.

32. 2018 m. sausio 1 d.–2018 m. gruodžio 31 d. UAB „Rindeka“ sąskaitos 4461 apyvartos žiniaraštyje „Mokėtinas darbo užmokestis“ nurodyta, kad 2018 m. kovo 31 d.–2018 m. lapkričio 30 d. laikotarpiu Bendrovė darbuotojams priskaičiavo bendrą 115 860,12 Eur sumą, susijusią su darbo užmokesčiu, iš kurios minėtu laikotarpiu buvo išmokėta 88 063,39 Eur suma, skolos likutis – 27 796,73 Eur.

33. 2018 m. sausio 1 d.–2018 m. gruodžio 31 d. UAB „Rindeka“ sąskaitos 4462 apyvartos žiniaraštyje „Mokėtinas gyventojų pajamų mokestis“ nurodyta, kad 2018 m. kovo 31 d.–2018 m. lapkričio 30 d. laikotarpiu Bendrovė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) turėjo sumokėti bendrą 9 125,58 Eur sumą, iš kurios 8 146,74 Eur sumą sumokėjo 2018 m. balandžio 12 d.–2018 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu, skolos likutis 2018 m. lapkričio 30 d. – 978,84 Eur.

34. 2018 m. sausio 1 d.–2018 m. gruodžio 31 d. UAB „Rindeka“ sąskaitos 4463 apyvartos žiniaraštyje „Mokėtinos socialinio draudimo įmokos“ nurodyta, kad 2018 m. sausio 1 d.–2018 m. lapkričio 30 d. laikotarpiu Bendrovė turėjo sumokėti bendrą 26 548,95 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų sumą, iš kurios 19 619,81 Eur sumą sumokėjo 2018 m. balandžio 12 d.–2018 m. spalio 10 d. laikotarpiu, skolos likutis 2018 m. lapkričio 30 d. – 6 929,14 Eur.

35. Taigi, pagal minėtus apyvartos žiniaraščių duomenis Bendrovės įsiskolinimai darbuotojams, VMI ir Sodrai 2018 m. lapkričio 30 d. bendrai sudarė 35 704,71 Eur. Pažymėtina, kad Bendrovės mokestiniai įsiskolinimai VMI ir Sodrai susidarė nuo 2018 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. Iš Liteko duomenų Bendrovės bankroto byloje nustatyta (CPK 179 straipsnio 3 dalis), kad 2018 m. gruodžio 31 d. balanse nurodyta Bendrovės mokėtinų sumų ir kitų įsipareigojimų suma – 31 293 Eur; 2019 m. gegužės 31 d. balanse, kuris sudarytas teismui jau nagrinėjant bankroto bylos iškėlimo Bendrovei klausimą, nurodyta Bendrovės mokėtinų sumų ir kitų įsipareigojimų suma – 32 393 Eur. Pagal 2019 m. gegužės 31 d. Bendrovės kreditorių sąrašą skola darbuotojams sudarė 21 758,02 Eur, Sodrai – 7 468,75 Eur, VMI – 858,73 Eur, UAB „Apskaitos analizė“ – 1 705,50 Eur, UAB „Udriaus projektai“ – 602 Eur. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 31 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2020 m. vasario 12 d., patvirtintų kreditorių reikalavimų Bendrovės bankroto byloje bendra suma – 30 358,89 Eur, įskaitant ir paties apelianto 3 234 Eur reikalavimą. Po šios nutarties priėmimo kreditorių sąrašas ir jų reikalavimai Bendrovės bankroto byloje nebuvo tikslinami.

36. Iš nurodytų duomenų matyti, kad per laikotarpį, kuomet apeliantas nevykdė jam atsiradusios pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą Bendrovei (t. y. nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. balandžio 30 d.), kai kuriems kreditoriams, pvz., Sodrai įsiskolinimas padidėjo, tačiau bendras ieškovės skolų dydis netgi sumažėjo. Tai suponuoja išvadą, kad apeliantas žalos dėl minėto pažeidimo Bendrovei (jos kreditoriams) nepadarė. Bankroto procese likusi nepadengta kreditorių reikalavimų suma nėra priežastiniu ryšiu susijusi su šioje byloje konstatuotais atsakovo neteisėtais veiksmai (neveikimu), nes šie reikalavimai atsirado dar iki nustatyto faktinio Bendrovės nemokumo momento, nuo kurio vadovui atsirado pareiga inicijuoti bankroto bylos iškėlimą. Nesant būtinų sąlygų, t. y. žalos fakto ir priežastinio ryšio, nėra pagrindo taikyti apeliantui civilinės atsakomybės.

37. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes, todėl neteisingai nustatė Bendrovės nemokumo atsiradimo momentą ir nuo to priklausantį vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą nevykdymo laikotarpį. Tai atitinkamai lėmė neteisingas teismo išvadas dėl Bendrovei (jos kreditoriams) padaryto žalos fakto ir priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei padarytos žalos. Dėl šių pažeidimų ginčas išspręstas neteisingai, todėl apeliacinės instancijos teismas naikina skundžiamą sprendimą ir priima naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

38. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas priima naują sprendimą atsakovo naudai. Byloje nėra duomenų apie atsakovo patirtas bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidas, todėl šios išlaidos atsakovui nepriteistinos.

39. Duomenų apie atsakovo patirtas bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas taip pat nepateikta, todėl nėra pagrindo priteisti ir šių išlaidų.

40. Atsakovui grąžintinas 50 Eur avansas, sumokėtas liudytojų kelionės išlaidoms apmokėti pagal 2020 m. gegužės 8 d. kvitą iš Vilniaus apygardos teismo depozitinės sąskaitos, nes apklaustas liudytojas nepateikė prašymo dėl kelionės išlaidų apmokėjimo ir šių išlaidų dydį patvirtinančių įrodymų (CPK 90 straipsnis).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo

41. Atmetus ieškovės BUAB „Rindeka“ ieškinį, naikintinos Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 26 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovo S. B. turto areštas už 24 543,62 Eur sumą (CPK 150 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Grąžinti atsakovui S. B. 50 Eur avansą, sumokėtą liudytojų kelionės išlaidoms apmokėti pagal 2020 m. gegužės 8 d. kvitą iš Vilniaus apygardos teismo depozitinės sąskaitos.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 26 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo S. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) turto areštą už 24 543,62 Eur sumą.

Sprendimo patvirtintą kopiją pateikti Turto arešto aktų registro tvarkytojui.

Teisėjai Marius BajorasRomualda JanovičienėVigintas Višinskis