Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Bronius Zalaga Baudžiamoji byla Nr.1A-487-135/2013

Teisėja Asta Čebatoriūtė Teisminio proceso Nr. 1-41-1-01958-2011-4 Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.4.8.1; 1.2.14.1; 1.1.6.6; 2.1.7; 2.4.7.

2013 m. birželio 13 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Broniaus Zalagos,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. kovo 7 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal:

- Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 4 dalį ir jam skirtas laisvės apribojimas 8 (aštuoneriems) mėnesiams;

- Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį ir jam skirtas laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės tarpusavyje subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie paskirtos griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 6 dalies 1, 5 punktais, A. M. įpareigotas per visą laisvės apribojimo bausmės laiką nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu; per 10 (dešimt) mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti 40 (keturiasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Bausmės pradžia nustatyta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, 66 straipsniu, į paskirtą bausmę A. M. įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2011-11-30 22.45 val. iki 2011-12-02 11.05 val. (2 paros) ir laikyta, kad A. M. atliko 4 (keturias) laisvės apribojimo dienas.

Aprašomoji dalis

nusta t ė:

A. M. nuteistas už tai, kad 2011-10-05, apie 11.30 val., (duomenys neskelbtini), iš nukentėjusiojo E. B. prekyvietės pagrobė įrankių komplektą, kurio vertė 189,99 Lt, tuo padarydamas nukentėjusiajam E. B. 189,99 Lt turtinę žalą.

Be to, A. M. nuteistas už tai, kad 2011-11-30, apie 18 val. 30 min, S. vidurinės mokyklos sporto salėje, esančioje (duomenys neskelbtini), rankos pirštais sugriebė nukentėjusiajai S. M. už nosies, stipriai ją spausdamas pasuko ir taip sukėlė jai fizinį skausmą.

Dėl jo pripažinimo kaltu pagal LR BK 140 str. 1 d., apeliantas nurodo, jog nuosprendyje išdėstyti motyvai bei nukentėjusios parodymai akivaizdžiai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, o nukentėjusiosios teiginių nepatvirtino nei vieno liudytojo parodymai. Cituodamas liudytojų A. M., A. M., L. B., J. S., E. B. parodymus apeliantas tvirtina, kad nė vienas liudytojas nematė jokių fizinės prievartos veiksmų iš jo pusės, todėl nuosprendžio teiginys, jog nukentėjusiosios S. M., liudytojų J. S., L. B. ir S. G. parodymai yra nuoseklūs ir patvirtina byloje esančius rašytinius įrodymus, nuteistojo nuomone, akivaizdžiai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Nurodo, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, negali remtis prielaidomis, tokiomis kaip liudytojo S. G. liudijimu, kuris savo parodymuose tvirtino esą matęs apklausos metu paraudusį S. M. nosies galiuką. Apelianto tvirtinimu, akivaizdu, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių S. M. teiginius, jų nepatvirtino ir byloje liudiję asmenys, nebuvo pateikti jokie įrodymai apie tai, jog nukentėjusioji S. M. patyrė kokius nors nosies sužalojimus.

A. M. pažymi, kad jis buvo kaltinamas pagal LR BK 284 str. l d., o nagrinėjimo metu teismas pripažino, jog byloje nėra nustatyta vieno iš esminių veikos objektyviųjų požymių ir perkvalifikavo kaltinimą iš LR BK 284 str. l d. į kaltinimą pagal LR BK 140 str. l d., ir jis neturėjo galimybės tinkamai pasiruošti gynybai dėl naujai perkvalifikuoto kaltinimo pagal LR BK 140 str. l d., todėl buvo pažeistas rungimosi principas (LR BPK 7 str.). Teigia, kad perkvalifikuodamas veiką teismas pažeidė ir nešališkumo principą (LR BPK 44 str. 5 d.). Atsižvelgdamas į išdėstytus motyvus, nuteistasis tvirtina, kad Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis negali būti teisėtu ir pagrįstu, todėl yra naikintinas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis A. M. pateikė susitaikymo protokolą su nukentėjusiąja ir prašė atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius, jo gynėjas advokatas tokį prašymą palaikė. Prokuroras teismo posėdyje prašė skundą atmesti ir palikti galioti apylinkės teismo nuosprendį nepakeistą. Nukentėjusioji dėl nuteistojo skundo ir prašymo paliko spręsti teismui.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir atlikusi įrodymų tyrimą sprendžia, kad nuteistojo apeliacinis skundas ir prašymas taikyti jo atžvilgiu LR BK 38 str. atmestini.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo nuteistojo A. M. padarytas nusikalstamas veikas ir paskyrė jam bausmes nepažeisdamas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų.

Nuteistojo kaltę patvirtina teisiamajame posėdyje ištirti ir nuosprendyje išdėstyti įrodymai. Pirmosios instancijos teismas ištyrė visas, tiek apeliantą kaltinančias, tiek ir jį teisinančias bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nuosprendį. Savo nekaltumą apeliantas dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų grindžia iš esmės vien tik savo paties parodymais bei savo veiksmų subjektyviu vertinimu, neįžvelgdamas juose nusikalstamų veikų požymių, tačiau jie yra paneigti kitais byloje surinktais objektyviais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad A. M. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad jis inkriminuojamų nusikaltimų nepadarė, kad nėra tai patvirtinančių įrodymų ir nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, yra visiškai nepagrįstos ir neteisingos, vertinamos kaip jo gynybos versija.

Dėl A. M. skundo argumento, jog jo veikoje paimant iš E. B. prekyvietės įrankių komplektą tyčios juos pasisavinti nebuvo, t. y. nėra nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymio, pažymėtina, kad tikslas nėra būtinas BK 178 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymis (baudžiamoji byla Nr. 2K-584/2005). Svarbu yra tai, kad apeliantas, be turto – įrankių komplekto – savininko leidimo buvo turtą užvaldęs tam tikrą laiką – iki tol, kol jam paskambino E. B., ir nuteistasis įrankių komplektą atnešė į policijos komisariatą, t. y. tam tikrą laiką A. M. svetimą turtą valdė bei savo nuožiūra juo disponavo. Todėl šiuo atveju nuteistojo skundo argumentas, jog jo veiksmuose nėra BK 178 str. 4 d. numatytos nusikalstamos veikos požymių (tyčios užvaldyti svetimą turtą) atmetamas kaip nepagrįstas, juo labiau, kad pats nuteistasis net nenurodė, kiek ilgai jis būtų pas save laikęs pavogtus įrankius ir kada juo planavo, jei planavo, atiduoti teisėtam savininkui. Todėl nuteistojo teiginys, jog tokiais savo veiksmais jis norėjo tik įrodyti, kad galima asmenį apvogti net esant sumontuotoms vaizdo kameroms jo kaltės nešalina.

Nuteistasis skunde tvirtina, kad teismas, panaikindamas sprendimą dėl jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius, netinkamai taikė LR BK 38 str. 3 d., kadangi neanalizavo, ar yra pagrindas panaikinti minėtą sprendimą ir spręsti dėl A. M. baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas. Kolegija atkreipia dėmesį, kad BK 38 str. 3 d. nuostatos taikomos tada, kai asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 str. 1 d., per vienerius metus padaro baudžiamąjį nusižengimą arba neatsargų nusikaltimą. Šiuo atveju iš bylos duomenų matyti, kad A. M., 2011-11-23 Šiaulių miesto apylinkės teismo nutartimi atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis LR BK 38 str. 1 d., 2011-12-01 buvo įteiktas pranešimas apie nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 str. 1 d., padarymą 2011-11-30, t. y. jis buvo įtariamas padaręs tyčinį nesunkų nusikaltimą nepraėjus vienerių metų terminui. Todėl šiuo atveju sprendimo dėl A. M. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės nustojimo galiojimas buvo sprendžiamas vadovaujantis BK 38 str. 4 d., o ne BK 38 str. 3 d., ir ankstesnis sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nustojo galioti savaime iš karto, kai V. M. padarė naują tyčinį nusikaltimą, o BK 38 str. 3 d. taikoma tuomet, kad padaromas baudžiamasis nusižengimas arba neatsargus nusikaltimas.

Kolegijos nuomone, apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą ir dėl A. M. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 1 d.

A. M. kaltė nukentėjusiajai S. M. sukėlus fizinį skausmą įrodyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Pirmiausia jo kaltę įrodo nukentėjusiosios S. M. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, kur ji paaiškino, kad įvykio metu po vaiko treniruotės salėje ji pasilenkusi rengė vaiką, šalia stovėjęs A. M. replikavo, prieš tai tarp jų buvo įvykęs konfliktas, o kai ji atsistojo A. M. netikėtai čiupo jai už nosies ir pradėjo stipriai spausdamas sukti, ji greit nuo jo atsistūmė ir atbula trenkėsi į sieną, A. M. trenkė vaiko marškinėliais ir taip išsivadavo, vėliau A. M. pasilenkęs sakė, kad kitą kartą nukąs nosį, šalia stovėjusi moteris įsikišo ir kažką pasakė A. M., vėliau paklausė, ar nereikia pagalbos, A. M. elgesys ją šokiravo, sukėlė fizinį skausmą, mėlynių nebuvo, nosis buvo paraudusi, grįžusi namo paskambino policijai (2 t., 132–133 b. l.). Nuteistojo A. M. kaltę iš dalies patvirtina liudytojų parodymai. Liudytoja J. S. teisme paaiškino, jog po treniruotės ji rengė vaiką, pastebėjo, kad vaikas nuo kažko nenuleidžia akių, tada ir ji atsisuko ir pažiūrėjo, girdėjo, kad vyko konfliktas, moteriškė lyg atbula atsitrenkė į tinklą, ji (J. S.) vyrą perspėjo, kad eitų į lauką, ar matė prieš moterį fizinį smurtą, J. S. prisiminti negalėjo, patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (2 t., 135–136 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu J. S. parodė, kad šalia S. M. buvęs vyras elgėsi šiurkščiai, jis buvo piktas, kalbėjo pakeltu tonu, pastebėjo tik tą momentą, kai moteris susvyravo ir lyg atsistumdama nuo jo atsirėmė į sienelę, fizinio smurto nematė, tačiau jai pasirodė, kad jie susistumdė, nesusilaikiusi įsikišo į konfliktą ir paprašė vyro, kad liautųsi taip elgęsis, priėjusi moteriai pasiūlė pagalbą (1 t., 98–99 b. l.). Liudytojai A. M. ir A. M. teisme parodė, kad paties konflikto nematė, tačiau apie jį girdėjo atgarsius (2 t., 134 b. l.). Liudytojas policijos tyrėjas L. B. teisme parodė, kad vyko pagal iškvietimą dėl smurto artimoje aplinkoje, nuvyko į namus pas S. M., kuri nurodė, kad konfliktas įvyko sporto salėje, kur vyko sūnaus karatė treniruotė, kad A. M. pagriebė jai už nosies, grasino nosį nukąsti. Ar nosis buvo paraudusi, prisiminti negalėjo, patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuose buvo nurodęs panašias aplinkybes bei tai, kad S. M. pati klausė jiems atvykus: ,,Ar nosis neužmėlynuos“, buvo išsigandusi ir apsiverkusi, o A. M., nuvykus pas jį darbovietę, neneigė sūnaus treniruotėje sutikęs S. M., neneigė, kad įvyko konfliktas, kad S. M. jam mojavo prieš nosį su „maikute“ ir jog jis (A. M.) ją pastūmė, sakė, kad vieną kartą S. M. nukąs nosį, ją praris ir iš jo pilvo nosies niekas neištrauks, o tada nepadės nei policija, ir šie žodžiai buvo išsakyti su agresija ir pykčiu (1 t. 106–107 b. l., 2 t. 134–135 b. l.). Liudytojas policijos pareigūnas S. G. teisme parodė, kad nuvykus pagal iškvietimą į namus pas S. M., ji papasakojo, kad atvedė vaiką į treniruotę, o ten sutiko ir A. M., pradėjo kalbėti dėl sūnaus, tarp jų įvyko susistumdymas, A. M. jai pirštais pagriebė už nosies ir pasuko, S. M. skundėsi, kad bijo A. M., nes jis yra nenuspėjamas. Nuvykus į darbovietę pas A. M. ir paaiškinus, dėl ko atvyko, A. M. pasakė, kad nieko nebuvo ir kas čia tokio, kad sučiupo S. M. už nosies, pasakė, kad nukąs. Liudytojas patvirtino, kad matė, jog S. M. nosies galiukas buvo paraudęs (2 t., 149–150 b. l.).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, pagrįsdamas nuteistojo kaltę dėl BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo, pagrįstai tikėjo ir vadovavosi nukentėjusiosios S. M. bei liudytojų S. G., L. B., J. S., A. M. ir A. M. parodymais, juos vertino kaip nuoseklius ir patikimus, o nuteistojo parodymus vertino kaip nenuoseklius, nelogiškus ir prieštaraujančius kitiems bylos duomenims. Nukentėjusiosios ir paminėtų liudytojų parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių sutampa ir neprieštarauja vieni kitiems, papildo vieni kitus. Ir nors šiuo atveju nėra liudytojų, kurie būtų nurodę, kad matė, kaip A. M. S. M. atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, tačiau jų parodymai apie atskiras aplinkybes ir sutampantys su nukentėjusiosios parodymais, patvirtina, kad nukentėjusioji sakė tiesą ir neapkalbėjo nuteistojo, o duomenų, patvirtinančių A. M. pateiktą įvykių versiją, byloje nenustatyta.

Atsižvelgus į įrodymų visumą, konstatuotina, jog A. M. visiškai pagrįstai pripažintas kaltu dėl S. M. sukelto fizinio skausmo. Apylinkės teismas rėmėsi leistinais, pakankamais ir teismo posėdyje patikrintais įrodymais.

Nuteistasis, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, pateikė prašymą atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 str. numatytais pagrindais, ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti. Pažymėtina, kad atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, turi būti nustatyta BK 38 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nurodytų sąlygų visuma. Nors šiuo atveju apeliacinės instancijos teismui yra pateiktas nuteistojo ir nukentėjusiosios rašytinis susitarimas dėl susitaikymo, jame nuteistasis A. M. pareiškia prisipažįstantis padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tiek nuteistasis, tiek ir nukentėjusioji pareiškia susitaikantys šioje baudžiamojoje byloje, o nukentėjusioji priimanti A. M. atsiprašymą ir jam jokių turtinių pretenzijų neturinti (3 t., 45 b. l.), teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju sprendžiant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą, esminiais laikytini ne minėti rašytiniame susitarime dėl susitaikymo išdėstyti šalių pareiškimai, bet tai, jog BK 38 str. 2 d. yra imperatyviai nurodyta, kad BK 38 str. 1 d. numatytais pagrindais negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės recidyvistas, pavojingas recidyvistas, taip pat asmuo, kuris anksčiau jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaip susitaikęs su nukentėjusius asmeniu, jeigu nuo susitaikymo dienos iki naujos veikos padarymo praėjo mažiau nei ketveri metai. Susitaikymo diena laikoma ta diena, kurią teismas priėmė sprendimą atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės.

Bylos duomenys patvirtina, kad A. M. teismo nutartimi nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleistas 2011 m. lapkričio 23 d. (1 t., 5 b. l.), o naują nusikalstamą veiką padarė 2011 m. lapkričio 30 d., t. y. praėjus tik septynioms dienoms po susitaikymo, todėl šiuo atveju baudžiamojo kodekso nuostatos draudžia atleisti A. M. nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiam asmeniui susitaikius, todėl šis jo prašymas atmestinas.

Sprendžiant paskirtos bausmės pagrįstumo klausimą, kolegija pažymi, kad skirdamas bausmes A. M. pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimo taisyklėmis vadovavosi tinkamai ir jų nepažeidė. Atsižvelgus į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytų nusikalstamų veikų stadiją, motyvus ir tikslus, o taip pat įvertinus A. M. asmenybę, darytina išvada, kad nuteistajam tiek už BK 178 str. 4 d., tiek už BK 140 str. 1 d. numatytas nusikalstamas veikas atskirai paskirtos bausmės, tiek subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežtos, todėl jų laikyti neteisingomis nėra jokio pagrindo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, skundžiamas Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. kovo 7 d. nuosprendis paliekamas galioti nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Nuteistojo A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.