Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo M. P. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutarties, kuria atsisakyta iškelti bankroto bylą civilinėje byloje pagal ieškovų M. P., N. Š., R. G., S. Ž. ir J. S. pareiškimus dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Sanlangis“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Teismas išanalizavo tarpusavyje susijusių įmonių skolų mokėjimo atidėjimo sutartis, nurodydamas, kad įmonė neatitina ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje numatytos nemokumo sąvokos, tačiau neatkreipė dėmesio į tai, kad bankroto byla keliama UAB „Sanlangis“ darbuotojų, kuriems neišmokėtas darbo užmokestis. Pagal ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punkto nuostatą bankroto byla iškeliama, kai įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas. Sąlyga, dėl kurios UAB „Sanlangis“ bankroto byla turėtų būti iškelta, yra, tuo tarpu ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalyje numatytų atsisakymo iškelti bankroto bylą sąlygų nėra, nes UAB „Sanlangis“ nepatenkino darbuotojų kreditorinių reikalavimų, kurie kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Atskirasis skundas tenkintinas.

CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Įmonių bankroto procesą inter alia bankroto bylos iškėlimą reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas (toliau-ĮBĮ).

Bankroto byla iškeliama, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojams atlyginimus; 2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriams, kad negali atsiskaityti ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų (ĮBĮ 9 str. 7 d.).

Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti bankroto bylą UAB „Sanlangis“ konstatavęs, jog finansinė padėtis neatitinka įmonės nemokumo sąlygos, nes pradelsti įsipareigojimai neviršija pusės į jos balansą įrašytos turto vertės, įmonė nėra paskelbusi viešai ar kitaip pranešusi kreditoriams apie negalėjimą ar neketinimą vykdyti įsipareigojimus.

ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje yra įtvirtinta, jog įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Taigi, įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte bei įmonės ūkinės – komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams bei toliau išlikti aktyviu rinkos dalyviu. Pažymėtina, kad svarstant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, svarbu nuodugniai ištirti, ar įmonė yra nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti ją išsaugant. Tik išanalizavus įmonės ūkinės finansinės veiklos rezultatus, atspindėtus finansinės atskaitomybės bei kituose dokumentuose, galima daryti išvadas apie įmonės mokumą ar nemokumą.

Minėta, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagal 2014 m. vasario 28 d. balansą atsakovo turimas turtas sudarė 524 423 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos – 365 956 Lt (b.l. 59-60). Sutiktina su teismo argumentu, kad darant išvadą dėl įmonės nemokumo, yra svarbu įvertinti įmonės balanse nurodytų įsipareigojimų pradelsimo faktą, t.y. ar 365 956 Lt suma yra pradelsti įsipareigojimai. Atsakovas pateiktame kreditorių sąraše nurodė, kad 2014 m. kovo 5 d. pradelsti įsipareigojimai kreditoriams sudaro 99 713,66 Lt, darbuotojams - 38 995,05 Lt, Sodrai - 25 494,01 Lt, VMI – 9 952 Lt, iš viso 174 154,72 Lt (b.l. 55-56). Tai, kad 191 800,53 Lt suma nėra pradelsti įsipareigojimai, atsakovas pateikė tris sudarytus susitarimus: 1) 2014 m. vasario 10 d. susitarimą su UAB ,,Transta“ dėl 81 410,67 Lt įsiskolinimo padengimo iki 2018 m. gruodžio 18 d.; 2) 2014 m. vasario 18 d. susitarimą su UAB ,,Skirnuva“ dėl 74 210,83 Lt įsiskolinimo padengimo iki 2018 m. gruodžio 18 d.; 3) 2014 m. vasario 19 d. susitarimą su UAB ,,Stamita“ dėl 36 179,03 Lt įsiskolinimo padengimo iki 2018 m. gruodžio 18 d. (b.l. 65, 66, 67). Pirmosios instancijos teismas šiais susitarimais atidėtas mokėjimo sumas neįskaitė į pradelstų įsipareigojimų sumą, todėl formaliai vertino, kad pradelsti atsakovo įsipareigojimai sudaro 174 154,72 Lt, kas neviršija pusės į balansą įrašytos įmonės turto vertės (524 423 Lt). Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks vien tik formalus vertinimas neleidžia daryti pakankamai patikimų išvadų apie įmonės mokumą.

Visų pirma pastebėtina, kad minėti susitarimai, vien kuriais remdamasis savo atsiliepimą į ieškinį grindė atsakovas (b.l. 53-54), kita vertus, gali reikšti ir tai, kad juose aptarti atsakovo įsipareigojimai faktiškai jau buvo pradelsti, ir šalys, atsakovui jų neįvykdžius, sudarė juos papildomai. Tai nėra draudžiama, bet pats savalaikio įsipareigojimų neįvykdymo faktas gali būti reikšmingas kitų faktinių aplinkybių visumos vertinimo kontekste. Kartu minėti susitarimai su paties atsakovo nurodoma pradelstų įsipareigojimų suma (174 154,72 Lt) rodo, kad visa balanse per vienerius metus mokėtina suma (virš 365 000 Lt) reiškė būtent pradelstus atsakovo įsipareigojimus.

Antra, tam tikrų abejonių kelia susitarimų sudarymo aplinkybės, t.y. ar jie nėra priemonė, kuria siekiama tik išvengti bankroto bylos iškėlimo šiuo metu. 2014 m. vasario 19 d. susitarimą dėl 36 179,03 Lt skolos išdėstymo penkeriems metams pasirašiusi UAB „Stamita“ finansinę atskaitomybę VĮ Registrų centras yra pateikusi tik už 2011 metus. UAB „Stamita“ vardu jį pasirašė direktorius A. S.. Iš Juridinio asmenų registro duomenų galima spręsti, kad jis taip pat yra ir generalinis direktorius RUAB „Skirnuva“, kuri su atsakovu yra pasirašiusi 2014 m. vasario 18 d. susitarimą dėl 74 210,83 Lt įsiskolinimo padengimo. Pastarąjį susitarimą RUAB „Skirnuva“ vardu pasirašė neaišku ar turintis tam įgalinimus statybos direktorius N. Z.. Be to, RUAB „Skirnuva“ yra restruktūrizuojama įmonė, kurios restruktūrizavimo planas patvirtintas 2013 – 2016 metams, o minėtu susitarimu įsiskolinimo padengimas numatytas iki 2018 m. gruodžio 18 d. Trečiąjį - 2014 m. vasario 10 d. susitarimą dėl 81 410,67 Lt įsiskolinimo padengimo sudarė UAB „Sanlangis“ ir UAB „Transta“, atstovaujamos to paties direktoriaus - D. B.. Pažymėtina, kad iš Juridinių asmenų registro matyti, kad UAB „Transta“ finansinė atskaitomybė nepateikta ilgiau kaip 24 mėnesius, paskutinė finansinė atskaitomybė pateikta tik už 2007 metus. Minėti visi susitarimai sudaryti jau po to, kai ieškovai 2014 m. sausio 23 d. kreipėsi į atsakovą dėl įsiskolinimo sumokėjimo su įspėjimu, kad nesumokėjus nustatytu laiku įsiskolinimo bus kreipiamasi dėl bankroto bylos iškėlimo (b.l. 8, 37, 38). Jie ne tik sudaryti iš esmės vienu metu, bet ir pakankamai ilgam tos pačios trukmės laikotarpiui vienodomis sąlygomis - išdėstyti skolą net penkeriems metams mokant dalimis tik vieną kartą per metus, kas nėra plačiai paplitusi praktika. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo išsamiau aiškintis šių įsipareigojimų atsiradimo bei susitarimų sudarymo aplinkybes ir priežastis.

Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ir neatsižvelgė į tai, kad bankroto bylą UAB „Sanlangis“ inicijuoja buvę atsakovo darbuotojai, su kuriais atleidimo iš darbo dieną neatsiskaityta ir kuriems Darbo ginčų komisijos sprendimais nuspręsta susidariusį įsiskolinimą išieškoti (b.l. 6-7, 31-32, 33-34, 35-36). Atsakovas pagal priimtus Darbo ginčų komisijos sprendimus ieškovui M. P. (apeliantui) skolingas 5 736,53 Lt, N. Š. - 7 399,83 Lt, S. Ž. – 6 084,52 Lt, R. G. - 9 198,42 Lt, J. S. - 3 654,48 Lt, iš viso minėtiems ieškovams atsakovas skolingas 32 073,78 Lt. Atsakovas Darbo ginčų komisijai 2013 m. spalio - gruodžio mėn. atsiliepimuose nurodė, kad išėjus darbuotojams iš darbo įmonė persitvarko ir planuoja atnaujinti veiklą per du mėnesius (kas reiškia, kad 2013 m. pabaigoje įmonė veiklos faktiškai nevykdė). Taip pat nurodė, kad šiuo metu įmonė neturi finansinių išteklių atsiskaityti su visais buvusiais darbuotojais ir planuoja pilnai atsiskaityti per vieną mėnesį nuo veiklos atnaujinimo. Taigi, atsakovas susidariusius įsiskolinimus pripažino, Darbo ginčų komisijos sprendimų, kurie priimti 2013 m. spalio 28 d., 2013 m. lapkričio 13 d., 2013 m. gruodžio 12 d. neginčijo, tačiau, kaip matyti iš pareikštų teismui ieškinių, atsakovas iki šiol su buvusiais darbuotojais negali atsiskaityti. Nors atsakovas planavo atnaujinti veiklą per du mėnesius, tačiau Sodros vieša informacija apie draudėją (atsakovą) patvirtina aplinkybę, kad nuo Darbo ginčų komisijos sprendimų priėmimo iki šiol atsakovas veiklos galimai nėra atnaujinęs, nes šiuo metu įmonėje yra tik vienas apdraustasis asmuo. Tai, kad įmonė veiklos iš esmės nevykdo patvirtina iš 2014 m. vasario 28 d. pelno (nuostolių) ataskaitos duomenys (b.l. 63).

Kaip minėta, vėlavimas išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas yra savarankiškas bankroto bylos iškėlimo pagrindas (ĮBĮ 9 str. 7 d. 1 p.). Be to, ši bankroto bylos iškėlimo sąlyga apima ne tik tuos atvejus, kai įmonė vėluoja išmokėti darbo užmokestį įmonėje dirbantiems darbuotojams, bet ir tuos atvejus, kai įmonė neatsiskaito su buvusiais darbuotojais, su kuriais darbo sutartys yra pasibaigusios, kadangi sutampa šių kreditorių reikalavimų atsiradimo teisinis pagrindas (reikalavimai, susiję su darbo santykiais) ir jų tenkinimo eilė bankroto proceso metu (ĮBĮ 35 str. 1 d.). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog vien tik formalus vėlavimo išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą konstatavimas negali būti pakankamas bankroto bylos iškėlimo pagrindas. Nesant objektyvaus pagrindo konstatuoti įmonės nemokumą, teismas, spręsdamas dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vėlavimą išmokėti darbuotojams atlyginimą kaip savarankišką bankroto bylos iškėlimo pagrindą vertina ne formaliai, bet atsižvelgdamas į visas su tuo susijusias bylos aplinkybes: įmonės mokumo būklę, įmonės vėlavimo atsiskaityti su darbuotoju (darbuotojais) priežastis ir terminą, įmonės skolos darbuotojui (darbuotojams) dydį, įmonės tolimesnės finansinės būklės kitimo perspektyvą ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-561/2009, 2009 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-517/2009, 2009 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-606/2009, 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-467/2009; 2010 m. liepos 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1173/2010). Taigi nors pagal teismų praktikoje suformuotas teisės taikymo taisykles vėlavimo išmokėti darbuotojams atlyginimus faktas pats savaime dar nesudaro pagrindo visais atvejais iškelti įmonei bankroto bylą, šią aplinkybę būtina vertinti neatsietai nuo įmonės nemokumo, tačiau, kita vertus, šis faktas, atsižvelgiant į darbuotojams nesumokėtų sumų dydžius, praleistus terminus joms sumokėti, turi esminę reikšmę sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo tokiai įmonei (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1793/2012). Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju atsakovas su M. P. neatsiskaito nuo 2013 m. rugsėjo 3 d., su N. Š. nuo 2013 m. spalio 14 d., su R. G. nuo 2013 m. spalio 11 d., su S. Ž. nuo 2013 m. rugpjūčio 13 d., t. y. nuo darbo sutarties nutraukimo dienos. Be to, pagal 2014 m. vasario 28 d. balanso duomenis vien su darbo santykiais susiję atsakovo įsipareigojimai sudarė net 64 489 Lt sumą (b.l. 59-60), atsakovas, kaip minėta, nurodė taip pat pakankamai didelę 38 995,05 Lt sumą.

Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog išdėstytos aplinkybės yra vienos iš esminių, kurios kompleksiškai nagrinėtinos sprendžiant klausimą dėl pagrindų (ne)buvimo bankroto bylos atsakovui iškėlimui. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apie atsakovo mokumą vien tik formaliai įvertino atsakovo pateiktus duomenis, tačiau nenustatė ir neįvertino atsakovo skolos darbuotojams masto, neatsiskaitymo su jais trukmės bei neišsiaiškino kitų svarbių bankroto bylos iškėlimo klausimui aplinkybių. Dėl to tikroji apelianto finansinė padėtis nėra aiški, o ilgas uždelsimas atsiskaityti su ieškovais, skolos Sodrai ir VMI, kelia abejonių dėl atsakovo mokumo, kurių nepašalina byloje esantys įrodymai. Juolab, kaip minėta, atsakovo sudaryti susitarimai su didžiausiais kreditoriais taip pat kelia pagrįstų abejonių.

Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė ir neįvertino visų teisingam klausimo išsprendimui reikšmingų aplinkybių, nepareikalavo ir nevertino jas pagrindžiančių įrodymų, todėl bankroto bylos iškėlimo klausimas galėjo būti išspręstas neteisingai. Esant išdėstytoms aplinkybėms, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė nagrinėjamo klausimo esmės (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.), todėl skundžiama nutartis naikintina ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui bankroto bylos iškėlimo klausimą nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).

Sprendžiant klausimą iš naujo būtina nustatyti ir konstatuoti objektyvaus turinio aplinkybes, sudarančias pakankamą pagrindą manyti, jog įmonė faktiškai yra (ne)moki - nustatyti aplinkybes apie atsakovo veiklos (ne)vykdymą ir jos perspektyvą, realią turimo turto vertę, jo likvidumą, įvertinti pradelstus įsipareigojimus ir jų dydžius, surinkti duomenis apie įsipareigojimų biudžetams vykdymą, ištirti ir įvertinti šalių argumentus dėl darbuotojams esančių skolų faktinės padėties, įsipareigojimų kreditoriams vykdymo perspektyvas bei išanalizuoti kitas aplinkybes, svarbias teisingai nustatyti įmonės mokumą.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.