- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-04-12
- Bylos Nr.
- 1A-263-1020/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-30599-2016-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ernestas Rimšelis, Jurgita Mačionytė, Aiva Survilienė
- Nuteistasis
- L.V.
- Civilinis atsakovas
- R.V.
- Civilinis ieškovas
- Vilniaus teritorinės ligonių kasos
- Nukentėjusysis
- U.V.
- Advokatai
- Algirdas Grinevičius
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aivos Survilienės, Jurgitos Mačionytės ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
nuteistojo L.V. gynėjui advokatui Algirdui Grinevičiui ir nuteistojo įstatyminei atstovei bei civilinei atsakovei R.V.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L.V. įstatyminės atstovės ir civilinės atsakovės apeliacinį skundą dėl 2017 m. sausio 27 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo L.V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį ir nubaustas 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, kuri, pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas, sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Šią bausmę Vilniaus miesto apylinkės teismas subendrino su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 4 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi ir L.V. paskyrė galutinę 1 (vienerių) metų ir 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.
Iš L.V. ir, pastarajam neturint turto ar lėšų iki jo pilnametystės, iš jo įstatyminės atstovės ir civilinės atsakovės R.V. civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai priteista 78,41 euro dėl nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo, nukentėjusiojo U.V. naudai priteista 500 eurų dėl nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo bei nukentėjusiojo U.V. įstatyminės atstovės I.V. naudai priteista 90 eurų dėl nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
L.V. nuteistas už tai, kad 2016 m. birželio 20 d., apie 19.00 val., viešoje vietoje, viešojo transporto stotelėje „Vinco Kudirkos aikštė“, Gedimino prospekte, Vilniuje, įžūliu elgesiu, pasireiškusiu tuo, kad priėjęs prie nepilnamečio nukentėjusiojo U.V. įžeidinėjo jį necenzūriniais žodžiais, tyčia rankos kumščiu smogė jam vieną kartą į veidą, tuo sukeldamas fizinį skausmą nukentėjusiajam U.V. tokiais savo įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Tokiais veiksmais L.V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.
Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
Apeliaciniu skundu nuteistojo įstatyminė atstovė ir civilinė atsakovė R.V. nesutinka su 2017 m. sausio 27 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio dalimi dėl nukentėjusiojo įstatyminės atstovės ir civilinės ieškovės I.V. civilinio ieškinio dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo bei prašo minėtą nuosprendį pakeisti – atmesti I. V. civilinį ieškinį.R.V. apeliaciniame skunde nurodo, kad ji neginčija nukentėjusiojo asmens teisės reikalauti žalos atlyginimo, tačiau mano, kad toks reikalavimas turi būti pagrįstas ir atitikti įstatymų reikalavimus. Apeliaciniame skunde aptariamos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK), Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatos, kurios, jos įsitikinimu, svarbios sprendžiant civilinio ieškinio baudžiamajame procese klausimus. R.V. remdamasi minėtų teisės aktų normomis, teigia, kad 2016 m. spalio 17 d. I.V. pareikštas ieškinys neatitinka ieškinio formai ir turiniui keliamų reikalavimų, be to, nepateikti jokie ieškinį pagrindžiantys įrodymai. Anot apeliantės, civilinį ieškinį I.V. reiškia asmeniškai, o ne kaip įstatyminė U.V. atstovė ir būtent ši aplinkybė jos yra laikoma esmine, dėl kurios pirmos instancijos teismas neturėjo pagrindo ieškinio tenkinti: jos teigimu, U.V. byloje turėjo būti pripažintas ne tik nukentėjusiuoju, bet ir civiliniu ieškovu, ir tik tada, atsižvelgus į tai, kad jis nepilnametis, ieškinį galėjo pareikšti jo įstatyminis atstovas, o nepripažinus U.V. civiliniu ieškovu, jo motina neįgijo teisės reikšti ieškinio savo sūnaus vardu dėl neturtinės žalos, todėl ir nebuvo pagrindo šioje dalyje jo tenkinti. Taip pat R.V. įsitikinimu, aptariamo ieškinio turinys leidžia daryti išvadą, kad jis paduotas ginant ne nukentėjusiojo, o pačios I.V. pažeistą teisę. R.V. manymu, tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu pripažino I.V. klaidą dėl neturtinės žalos atlyginimo, priešingai nei teigia teismas, turėtų užkirsti kelią svarstyti neturtinės žalos klausimą, nes tik gavęs bylą teismas, įžvelgęs ieškinio trūkumus, turėjo juos pašalinti, o padaryta rašytinė klaida, jos nuomone, yra esminė ir jos taisymas teismo posėdžio metu nėra galimas. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad civilinė ieškovė reikalavo priteisti neturtinę žalą jai, turėjo remtis teismų praktika, numatančia, kad neturtinės žalos atlyginimas nuo smurto nukentėjusiojo asmens artimiesiems nenumatytas įstatymu, taigi tokio reikalavimo negalėjo patenkinti. Apeliantė nurodo, kad apskritai šioje byloje ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkinimas negalimas ir dėl to, kad jis yra nemotyvuotas ir nepagrįstas. Pasisakydama dėl turtinės žalos atlyginimo pagal I.V. ieškinį, apeliantė nurodo, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų civilinės ieškovės nurodytas aplinkybes ir šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų (pvz. kuro išlaidų kvitų), todėl tenkinti ieškinio dalyje dėl turtinės žalos priteisimo taip pat nebuvo pagrindo. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta, teismo posėdyje L.V. įstatyminė atstovė ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas, nes skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas, o teismo išvados pagrįstos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apeliacinio skundo ribose įvertinusi bylos medžiagą ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad I.V. civiliniu ieškiniu reikalauta turtinė ir neturtinė žala buvo priteista neteisėtai ir nepagrįstai. Teismas neįžvelgia byloje padarytų esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų, todėl sprendime pasisako tik apeliacinio skundo ribose, t. y. dėl civilinio ieškinio. BPK 109 straipsnyje numatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Vadovaujantis BPK 115 straipsnio 1 dalimi, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta.Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2016 m. spalio 17 d. I.V. pareiškė civilinį ieškinį dėl turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo (t. 1, b. l. 25). Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu pagal minėtą ieškinį priteisė tiek turtinės žalos atlyginimą I.V., tiek neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajam U.V. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmos instancijos teismas pagrįstai priteisė abiejų rūšių žalą ir dėl kiekvienos žalos rūšies priteisimo pagrįstumo pasisako atskirai.
Dėl turtinės žalos
Kaip jau minėta, BPK 109 straipsnis suteikia teisę asmeniui, kuris dėl nusikalstamos veikos patyrė turtinės žalos, baudžiamajame procese pareikšti civilinį ieškinį. Būtent šia savo teise I.V. byloje ir pasinaudojo, be kita ko, pareikšdama 110 eurų dydžio ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo ir nurodydama, kad ši žala patirta esant būtinumui įsigyti vaistų bei dėl vizitų pas gydytojus ir šias išlaidas patyrė ji, kaip nukentėjusiojo motina. Vilniaus miesto apylinkės teismas šią ieškinio dalį tenkino iš dalies, I.V. naudai priteisdamas 90 eurų dydžio žalą (sumažindamas prašytų kelionių išlaidų dydį). Apeliantė skunde iš esmės neneigia, jog turtinė žala yra padaryta, tačiau kvestionuoja įrodymų dėl padarytos turtinės žalos pakankamumą (nėra dokumentų bei nepatvirtintos aplinkybės) ir prašo civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atmesti. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis prašymas yra nepagrįstas, be to, apeliantė nutyli svarbias baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme aplinkybes, reikšmingas sprendžiant klausimą dėl turtinės žalos priteisimo šioje byloje. Iš Vilniaus mieto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 27 d. teisiamojo posėdžio protokolo baudžiamojoje byloje Nr. N1-2989-935/2016 (t. 1, b. l. 137-141) matyti, kad po to, kai į teismo posėdį susirinkę proceso dalyviai sutiko byloje atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą ir kai šios stadijos metu teisėjas pagarsino jau minėtą civilinį ieškinį bei paklausė kaltinamojo L.V. ir jo įstatyminės atstovės R.V. ar jie pripažįsta civilinį ieškinį, L. V. vienareikšmiškai ieškinį pripažino, tuo tarpu apeliantė išreiškė nesutikimą tik dėl neturtinės žalos atlyginimo nurodydama „su turtine žala sutinku ir pasiryžusi ją atlyginti per tam tikrą laiką“ (t.1, b. l. 140). Pirmosios instancijos teismas, net ir nesant ginčo dėl ieškinio šioje dalyje, analizavo turtinės žalos dydžio klausimą, 2017 m. sausio 18 d. teismo posėdyje apklausė I.V. apie turtinės žalos dydį sudarančias aplinkybes ir atsižvelgęs į teismo posėdyje patikslintas aplinkybes nuosprendžiu detaliai aptarė, kodėl priteisia ne ieškinyje nurodytą, o 20 eurų mažesnį turtinės žalos dydį. Su šiais nuosprendyje nurodytais argumentais apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka ir pripažįsta, kad išlaidos vaistams (30 eurų), bei išlaidos už tris keliones iš Švenčionių į Vilnių, sudarančios 60 eurų, nėra nesąžiningos ir neprotingos. Teismas pastebi, jog baudžiamosios bylose dėl teisinių santykių specifikos ir žalos iš nusikalstamų veiksmų kilmės, paprastai nereikalaujama iš nukentėjusiojo pagrįsti visas smulkias išlaidas dokumentais, jei nukentėjusiojo ar jo atstovo paaiškinimai teismui nekelia abejonių. Šiuo atveju byloje buvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, nes kaltinamasis visas bylos aplinkybes, taip pat ir ieškinį pripažino, o tai sąlygojo kaltinamojo teisinės padėties sušvelninimą. Apeliacinės instancijos teisme neigiant pirmosios instancijos teisme pripažintas aplinkybes ir taip siekiant sušvelninti teisinę padėtį atskiru aspektu (šiuo atveju dėl civilinio ieškinio) negali būti pabloginama nuteistojo teisinė padėtis kitais aspektais. Taigi, apeliaciniame skunde reiškiamas prašymas atmesti ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo, net ir toje dalyje dėl kurios, akivaizdu - buvo visiškai sutinkama, netenkinamas.
Dėl neturtinės žalos
Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė neginčija priteisto neturtinės žalos dydžio byloje, bet akcentuodama esminius ieškinio trūkumus bei padarytus pažeidimus teigia, kad civilinis ieškinys apskritai negalėjo būti patenkintas. Visgi, Vilniaus apygardos teismo įsitikinimu, neturtinė žala nukentėjusiajam I.V., atsižvelgiant į baudžiamosios bylos aplinkybes, priteista pagrįstai ir teisėtai. Apygardos teismas konstatuoja, jog sprendžiant vien iš pažodinio 2016 m. spalio 17 d. civilinio ieškinio turinio, iš tiesų galima susidaryti įspūdį, jog I.V. prašo atlyginti 700 eurų dydžio neturtinę žalą jai, o ne jos sūnui, kuris tiesiogiai nukentėjo nuo apeliantės sūnaus nusikalstamų veiksmų (t. 1, b. l. 25). Remdamasi tuo, apeliantė teigia, kad I.V. gynė ne atstovaujamojo, o savo pačios teises. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutarimu (t. 1, b. l. 11) I.V. buvo leista dalyvauti procese kaip nukentėjusiojo U.V. atstovei pagal įstatymą, taigi nuo šio momento, ji pradėjo veikti savo sūnaus interesais ir jo naudai. Pažymėtina, kad I.V., kaip fizinis asmuo, neturintis teisinio išsilavinimo, jau po minėto nutarimo priėmimo, atstovaudama savo sūnaus interesus, o taip pat pati patyrusi tiesioginius turtinius nuostolius, pareiškė civilinį ieškinį dėl turtinės ir tuo pačiu neturtinės žalos atlyginimo. Sprendžiant iš baudžiamosios bylos duomenų, I.V. kaip privačiam subjektui nebuvo suprantamos galimos tokio asmeninio reikalavimo teisinės pasekmėms ir teismų praktika, kurioje pasisakyta kam tokiose situacijoje konkrečiai gali būti priteista neturtinė žala, t.y. tiesiogiai nuo nusikaltimo nukentėjusiam nepilnamečiam vaikui ar byloje sūnui atstovaujančiai jo atstovei, t. y. mamai. Tokių reikalavimų patenkinimo klausimai ilgą laiką nebuvo vienareikšmiškai vertinami ir teisininkų profesionalų, be to, net ir teismų praktikoje, pasitaikė pavyzdžių, kai dėl nusikalstamų veiksmų patirta neturtinė žala yra priteista ne nukentėjusiajam, o tiesiogiai jo įstatyminiam atstovui. Todėl baudžiamųjų bylų praktikoje vien tik nevisiškai teisingai suformuluotas reikalavimas neužkerta kelio jo spręsti iš esmės.Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas, po to kai I.V. pareiškė civilinį ieškinį, 2016 m. spalio 17 d. nutarime (t. 1, b. l. 26) pripažinti civiliniu ieškovu, nurodė, kad išnagrinėjus nepilnamečio nukentėjusiojo U.V. atstovo pagal įstatymą I.V. civilinį ieškinį, kuriuo ji reikalauja atlyginti dėl L.V. veiksmų patirtą turtinę ir moralinę žalą, pripažįsta ją civiliniu ieškovu. Apygardos teismo konstatuotina, jog net ikiteisminio tyrimo pareigūnai, sprendžiant iš minėto nutarimo turinio, suprato, kad nukentėjusiojo U.V. motina, kaip jo įstatyminė atstovė, byloje pareiškė bendrą ieškinį dėl patirtos abiejų rūšių žalos padarymo, neišskirdama atskirai aplinkybės, jog neturtinė žala turi būti atlyginta jos atstovaujamajam. Minėtų aplinkybių pagrindu, apeliacinės instancijos teismo kolegija konstatuoja, jog fiziniam asmeniui, šiuo atveju neturinčiam teisinio išsilavinimo ir ginančiam savo nepilnamečio sūnaus interesus, negali būti keliami tokie aukšti procesinių dokumentų kokybės standartai, kokie nevisada žinomi ir teisę taikantiems pareigūnams (civilinis ieškinys buvo priimtas neišaiškinus proceso dalyviui galimų teisės taikymo aspektų taip, kad būtų užtikrinta reali galimybė pasinaudoti suteiktomis teisėmis (tokia pareiga numatyta BPK 45 straipsnyje)). Iš bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas aiškinosi jau aptartus civilinio ieškinio aspektus ir įsitikino, jog nukentėjusiojo atstovė reikalauja žalos atlyginimo ne sau, o sūnui, kad niekas jai nepaaiškino su tuo susijusių netikslumų civiliniame ieškinyje (t. 1, b. l. 159). Taigi, Vilniaus miesto apylinkės teismas siekdamas baudžiamosios bylos nešališko ir objektyvaus išnagrinėjimo, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto aktyvaus teismo modelio – detaliai išsiaiškino visus byloje kylančius netikslumus. Todėl apygardos teismo teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog vien netiksliai suformuluotas reikalavimas dėl subjekto, kuriam padaryta neturtinė žala, negali užkirsti kelio svarstyti klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, ypač kai, kolegijos įsitikinimu, tokį reikalavimą byloje formulavo privatus fizinis asmuo, kuris patikslino savo reikalavimo turinį teismo posėdyje. Teisėjų kolegija pastebi, kad teisės normas aiškinant taip, kaip tai siūlo apeliantė, susidarytų situacija, kad nepilnametis nukentėjusysis baudžiamajame procese dėl tam tikrų formalių ir tik teisininkui suprantamų klaidų, negalėtų užsitikrinti nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo baudžiamajame procese. Tokia situacija lemtų tai, kad baudžiamo proceso paskirtis, taip kaip ji apibrėžiama BPK 1 straipsnio 1 dalyje, nebūtų užtikrinta, nes procese dėl formalių netikslumų negalėtų būti apgintos žmogaus teisės. Remdamasi BPK 54 straipsnio nuostatomis, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ir apeliantės argumentus, jog siekiant pareikšti civilinį ieškinį U.V. vardu, pirmiausia jį patį buvo privalu pripažinti civiliniu ieškovu, nes jo mama I.V. tokio statuso įgyti negalėjo. Teisėjų kolegija pastebi, kad šioje byloje po ikiteisminio tyrimo pareigūno priimto nutarimo, kuriuo U.V. buvo pripažintas nukentėjusiuoju ir I.V. buvo leista dalyvauti procese kaip jo įstatyminei atstovei, būtent I.V. buvo išaiškinta teisė pareikšti civilinį ieškinį (t. 1, b. l. 11), taigi ji kaip nukentėjusiojo įstatyminė atstovė įgijo teisę atstovaujamojo vardu pareikšti ir civilinį ieškinį. Tą pastaroji ir padarė. Apeliantės įsitikinimu, pirmos instancijos teismas negalėjo tenkinti civilinės ieškovės reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo ir dėl to, kad toks reikalavimas buvo nepagrįstas ir nemotyvuotas. Apeliacinės instancijos teismas supranta apeliantės poziciją dėl jai tenkančios pareigos atlyginti sūnaus padarytą žalą, visgi negali vien dėl to nuvertinti nukentėjusiojo interesų gauti žalos atlyginimą. Vilniaus apygardos teismui, taip pat kaip ir pirmosios instancijos teismui, nekyla abejonių dėl L.V. padarytos neturtinės žalos U.V., nes visose panašiose situacijoje asmuo dėl smurtinio elgesio patiria skausmą, išgyvenimus ir nepatogumus. Vilniaus miesto apylinkės teismas spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, tinkamai įvertino visas CK 6.250 straipsnyje numatytas aplinkybes, kurios svarbios sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio ir priėmė sprendimą, kuriuo U.V. priteistas neturtinės žalos dydis, t. y. 500 eurų, atsižvelgiant į bylos aplinkybes nėra neprotingas, neracionalus bei neproporcingas. Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad tokia praktika atitinka nusikalstamomis veikomis padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydžius analizuotus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijų priimtose nutartyse baudžiamosiose bylose (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-537/2008) Taigi, apeliacinis skundas, kuriame, be kita ko, nepateikiami konkretūs argumentai dėl per didelio priteistos neturtinės žalos dydžio, taip pat atmestinas. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apygardos teismas konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 27 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nėra pagrindo.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo L.V. įstatyminės atstovės ir civilinės atsakovės R.V. apeliacinį skundą atmesti.