Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. S. ieškinį atsakovei UAB „Andrum Sales“ dėl atleidimo iš darbo ir darbo sutarties nutraukimo pagrindo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, išmokų ir kompensacijų, susijusių su darbo santykiais priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

J. S. (toliau – ir ieškovė, darbuotoja) po Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos (toliau – ir DGK, komisija) 2020 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. DGKS-973, priimto darbo byloje Nr. APS-131-24611/2019, kuriuo buvo atsisakyta patenkinti jos prašymą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, su darbo santykiais susijusių sumų išieškojimo ir neturtinės žalos atlyginimo, kreipėsi į teismą su ieškiniu UAB „Andrum Sales“ (toliau – ir atsakovė, darbdavys, įmonė), prašydama: 1) pakeisti DGK sprendimą, 2) pripažinti ieškovės atleidimą iš darbo pagal 2019-12-18 atsakovės įsakymą neteisėtu, 3) išieškoti ieškovės naudai iš atsakovės darbo užmokesčio (suma apskaičiavus mokesčius) už 2019-12-02 - 2019-12-18 laikotarpį (remiantis SODRA duomenimis apie gaunamą atlyginimą) bei kompensaciją už nepanaudotas atostogas, 4) išieškoti ieškovės naudai iš atsakovės netesybas (vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką), 5) išieškoti ieškovės naudai iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, 6) išieškoti ieškovės naudai iš atsakovės 1 300 Eur priedą pagal darbo sutarties priedą už nekilnojamojo turto pardavimus, 7) išieškoti ieškovės naudai iš atsakovės 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, 8) pripažinus ieškovės atleidimą neteisėtu, remiantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 61 straipsnio 3 dalimi, išieškoti ieškovės naudai iš atsakovės 6 mėnesių išeitinę išmoką dėl neteisėto atleidimo iš darbo, kuri sudaro 3 826,32 Eur (637,72 Eur x 6).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Byloje kyla ginčas dėl atleidimo iš darbo teisėtumo ir pagrįstumo, su tuo susijusių teisinių padarinių taikymo, priedų pagal darbo sutartį priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, su tuo susijusių piniginių reikalavimų ir neturtinės žalos.

Revizuodamas darbdavio atliktą darbuotojos atleidimą iš darbo, teismas turi patikrinti, buvo ar ne teisinis ir faktinis pagrindas tam, ar atleidimas buvo padarytas procedūriškai tvarkingai.

Teismas, išnagrinėjęs šį darbo ginčą dėl teisės iš esmės, mano, kad darbdavys, atleisdamas darbuotoją iš darbo, nepažeidė jokių procedūrinių ar imperatyvių įstatymo reikalavimų, į kuriuos apeliuoja ieškovė, o taip pat turėjo teisinį ir faktinį pagrindą tokiam jos atleidimui.

Nustatyta, kad ieškovė dirbo atsakovės įmonėje pardavimų vadybininke nuo 2010-12-12 pagal 2016-12-09 sudarytą darbo sutartį Nr. AS_06. Darbo sutartis nebuvo keista ar koreguota, papildomų susitarimų prie darbo sutarties, tame tarpe ir galimų priedų mokėjimą apsprendžiančių papildymų ar pakeitimų daryta nebuvo. Laikotarpiu nuo 2017-10-02 iki 2018-02-04 ieškovė buvo nėštumo ir gimdymo atostogose, laikotarpiu nuo 2018-02-05 iki 2019-11-29 vaiko priežiūros atostogose. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė į darbą po vaiko priežiūros atostogų turėjo grįžti 2019-12-02. Byloje taip pat nėra ginčo dėl to, kad pasibaigus vaiko priežiūros atostogoms ieškovė į darbą neatėjo, šią aplinkybę ji pati pripažino, taip pat nurodė, kad nuo 2019-12-02 iki atleidimo ir iš viso pasibaigus po vaiko priežiūros atostogoms į darbą neišėjo ir atsakovės įmonėje nepasirodė. Ieškovė pripažino, kad į įmonės buveinę - biuro patalpas nebuvo atvykusi, nors gyvena Vilniuje ir tai padaryti jai nebuvo sudėtinga.

Ieškovė teigė ir iš jos teismui pateiktų duomenų nustatyta, kad ji bandė susisiekti su darbdaviu nuo 2019-11-22 rašydama jam žinutes elektroniniu paštu, skambindama telefonu vadovui, kitais įmonės svetainėje nurodytais telefonais, tačiau su niekuo iš atsakingų asmenų jai nepavyko susisiekti, dėl to ji teigia nežinojusi, turi ir ar gali ateiti į darbą, yra ar ne išsaugota jos darbo vieta ir pan.. Kadangi jokio atsakymo negavo, darbe nepasirodė.

Laikotarpiu nuo 2019-12-02 iki 2019-12-04, ieškovei neišėjus į darbą, jai žymėtos pravaikštos. 2019-12-04 darbdavys paprašė darbuotojos raštu pateikti paaiškinimą iki gruodžio 18 d., kodėl ji nebuvo darbe nurodytu laikotarpiu, bei paaiškino galimas to pasekmes, o būtent, galimą darbo sutarties nutraukimą. Ieškovė neginčijo, kad šį reikalavimą pasiaiškinti gavo el. paštu. Jai nepateikus paaiškinimo iki nurodyto laiko, darbo sutartis su ieškove 2019-12-18 įsakymu nutraukta remiantis DK 58 str. 2 d. 1 p. (šiurkštus darbuotojo darbo pareigų pažeidimas), 58 str. 3 d. 1 p. (neatvykimas į darbą visą darbo dieną ar pamainą be pateisinamos priežasties), 58 str. 4 d., 58 str. 5 d., t. y. už pravaikštas. Įsakymas konkretus, aiškus ir išsamus. Nėra ginčo dėl to, kad ieškovė negavo šio įsakymo kopijos.

DK 24 str. 1 d. nustato, jog įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai ir darbuotojai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti savo teise.

DK 58 str. 1 d. numato, jog darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį be įspėjimo ir nemokėti išeitinės išmokos, jeigu darbuotojas dėl savo kalto veikimo ar neveikimo padaro pareigų, kurias nustato darbo teisės normos ar darbo sutartis, pažeidimą; pagal DK 58 str. 2 d. 1 p., priežastis nutraukti darbo sutartį gali būti šiurkštus darbuotojo darbo pareigų pažeidimas; pagal DK 58 str. 3 d. 1 p., šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikomas neatvykimas į darbą visą darbo dieną ar pamainą be pateisinamos priežasties; pagal DK 58 str. 4 d., prieš priimdamas sprendimą nutraukti darbo sutartį, darbdavys privalo pareikalauti darbuotojo rašytinio pasiaiškinimo, išskyrus atvejus, kai darbuotojas per darbdavio nustatytą protingą laikotarpį šio pasiaiškinimo nepateikia; pagal DK 58 str. 5 d. sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti įvertinęs pažeidimo ar pažeidimų sunkumą ir padarinius, padarymo aplinkybes, darbuotojo kaltę, priežastinį ryšį tarp darbuotojo veikos ir atsiradusių padarinių, jo elgesį ir darbo rezultatus iki pažeidimo ar pažeidimų padarymo. Atleidimas iš darbo turi būti proporcinga pažeidimui ar jų visumai priemonė; pagal DK 58 str. 6 d., sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo pažeidimo paaiškėjimo ir ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo jo padarymo dienos. Pastarasis terminas pratęsiamas iki dvejų metų, jeigu darbuotojo padarytas pažeidimas paaiškėja atlikus auditą, inventorizaciją ar veiklos patikrinimą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad sprendžiant dėl darbo pareigų pažeidimo pripažinimo šiurkščiu, turi būti įvertinta, kokio pobūdžio gėriai buvo pažeisti, kiek aiškiai buvo įvardytos darbuotojo pareigos, kokių kilo padarinių dėl padaryto pažeidimo, kokia yra tokių ar panašių pažeidimų vertinimo praktika darbovietėje ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-461-695/2018, 29 punktas). Pažymėta, kad darbo pareigų pažeidimas (net jei jis būtų šiurkštus arba toks pats pažeidimas per paskutinius 12 mėnesių būtų padarytas pakartotinai) savaime nereiškia, kad vien dėl jo darbuotojas gali būti atleidžiamas iš darbo. Darbdavys visais atvejais privalo įvertinti su darbo pareigų pažeidimu susijusias aplinkybes, išklausyti darbuotojo poziciją (DK 58 straipsnio 4 dalis) ir tik nustatęs, kad tam egzistuoja pakankamas pagrindas ir tai būtų proporcinga, nutraukti darbo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-461-695/2018, 49 punktas).

Suformuotoje kasacinio teismo praktikoje (kuri aktuali ir taikant 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio DK nuostatas) pažymėta, kad, net ir pripažinus darbo drausmės pažeidimą šiurkščiu, tai nereiškia, jog darbuotojui vien dėl to gali būti taikoma griežčiausia drausminė nuobauda - atleidimas iš darbo. Parinkdamas drausminės nuobaudos rūšį pagal DK 238 straipsnyje nustatytus kriterijus (kurie iš esmės atitinka nuo 2017 m. liepos 1 d. galiojančio DK 58 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus kriterijus) darbdavys taip pat turi įvertinti skiriamos drausminės nuobaudos tikslingumą ir jos įtaką darbo drausmės užtikrinimui. Darbuotojo požiūris į padarytą pažeidimą, kaltės pripažinimas, kritiškas savo elgesio vertinimas taip pat turi reikšmės drausminės atsakomybės rūšies parinkimui, nes parodo, ar ateityje darbdavys gali tikėtis, kad darbo drausmės pažeidimą padaręs asmuo pasitaisys, kad nereikės jo neteisėto elgesio saugotis ar nuogąstauti dėl tyčinių neteisėtų veiksmų. Kitaip tariant, įvertinęs aplinkybių visumą darbdavys sprendžia, ar yra pagrindas darbuotoju pasitikėti. Jeigu išvardytos aplinkybės rodo pažeidimą padariusio asmens abejingumą dėl savo padarytų veiksmų ir kartu atskleidžia jo nesiskaitymą su darbdavio interesais, tai pasitikėjimo praradimas ir jo nulemtas darbdavio pasirinkimas nutraukti darbo santykius teismo gali būti pripažintas proporcinga darbdavio pasirinkta priemone ginant savo interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-461-695/2018, 50 punktas; 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 55-248/2018, 30 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Sutiktina su ieškovės išsakyta pozicija, jog jai, kaip asmeniui auginančiam mažamečius vaikus, yra taikytina jos minima DK 61 str. 3 d. garantija, tačiau ieškovė savo teisių ir pareigų atžvilgiu turėjo elgtis atsakingai ir rūpestingai, kaip to reikalauja DK 24 str. normatyvas, tačiau pakankamai akivaizdu, kad ieškovė šio nepaisė. Ieškovė negalėjo nežinoti, jog turi būti darbe kitą darbo dieną pasibaigus vaiko priežiūros atostogoms. Tačiau, kaip pati patvirtino, į darbą neatėjo. Jos tokio elgesio negali pateisinti nurodomos aplinkybės dėl susirašinėjimo su įmonės vadovu ir atsakymo į paklausimą negavimas. Darbuotoja žino, jog turi būti darbe po įvardintų atostogų pabaigos ir turėjo jame būti nepriklausomai nuo jokių aplinkybių. Byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovės darbo vieta neišliko, kad pasikeitė jos darbo vieta, kad panaikinta jos pareigybė ir pan., kad jai būtų apribotas patekimas į ieškovo įmonės patalpas.

Nagrinėjamo ginčo ir teismo nustatytų faktinių aplinkybių kontekste pakankamai akivaizdu, kad darbdavys pagrįstai prarado pasitikėjimą ieškove, ir pagrįstai, turėdamas tiek faktinį, tiek ir teisinį pagrindą, nutraukė su ja darbo santykius. Jokių procedūrinių pažeidimų realizuojant darbo santykių nutraukimą teismas nenustatė. Darbo sutarties nutraukimas ginčo atveju realizuotas darbdaviui taikant DK 58 str. normatyvą ir dėl darbuotojo kaltės, todėl nėra jokių teisinių prielaidų išvadai, kad tokiu realizuotu atleidimu yra pažeista DK 61 str. 3 d. nuostata, numatanti tam tikrus draudimus darbdaviui nutraukti darbo sutartį su darbuotoja, auginančia mažamečius vaikus, pagal DK 57 str. kuris taikomas be kaltės.

Ieškovė padaryto pažeidimo nepripažįsta, kritiškai savo poelgių nevertina. Esant virš nustatytam nagrinėjamos bylos ginčo faktiniam kontekstui, laikytina, jog ieškovės atleidimas iš darbo yra proporcinga priemonė jos padarytam šiurkščiam darbo pareigų pažeidimui.

Teismui atsisakius pripažinti ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu, nekonstatavus jokių darbdavio neteisėtų veiksmų darbuotojos atžvilgiu, nėra teisinio pagrindo ir prielaidų tenkinti kitus ieškovės reikalavimus, kurie laikytini išvestiniais, t. y. dėl 6 mėn. dydžio išeitinės išmokos priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo.

Kalbant apie neturtinę žalą, trumpai akcentuotina ir tai, kad nėra jokių įrodymų, kad žala buvo patirta. Ieškovė apsiribojo hipotetinėm ir deklaratyviom prielaidom ją atlyginti bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) CK 6.250 str. įtvirtintom sąlygom ją atlyginti, tačiau jokių konkrečių aplinkybių bei jas pagrindžiančių duomenų teismui nepateikė.

Taip pat nustačius ir ieškovei neginčijant jos nebuvimą darbe laikotarpiu nuo 2019-12-02 iki 2019-12-18, nėra pagrindo tenkinti jos reikalavimą išieškoti ieškovės naudai iš atsakovo darbo užmokestį už šį laikotarpį bei kompensaciją už nepanaudotas atostogas, jokios išmokos už faktiškai nedirbtą laiką jai nepriklauso.

Be to, darbdavio pateikti išmokėjimo dokumentai liudija, kad ieškovės atleidimo dienai jai buvo paskaičiuota 210,68 Eur suma už nepanaudotas atostogas. Kadangi ši suma buvo išmokėta 2020-01-10, darbdavys kartu paskaičiavo ir išmokėjo 156,40 Eur netesybų, kuri sutinkamai su DK 147 str. 2 d. normos turiniu laikytina tinkama. Todėl šiuo požiūriu jokio pažeidimo darbdavys darbuotojos atžvilgiu nėra padaręs.

Dėl reikalavimo priteisti priedą.

Pagal DK 32 str. 1 d. darbo sutartis - darbuotojo ir darbdavio susitarimas, pagal kurį darbuotojas įsipareigoja būti pavaldus darbdaviui, jo naudai atlikti darbo funkciją, o darbdavys įsipareigoja už tai mokėti darbo užmokestį. Sutinkamai su DK 34 str. 3 d. nuostata viena būtinųjų darbo sutarties sąlygų yra ir galimas susitarimas dėl priedų darbuotojui mokėjimo. Taigi toks susitarimas turi būti numatytas darbo sutartyje. Jis gali būti nustatomas ir rašytiniu darbdavio nurodymu, pvz., įsakymu. Atsakovės įmonės vadovas teigė, jog toks galėjo būti priimtas metų pabaigoje, kaip prielaida darbuotojams paskatinti už metų rezultatus, bet toks įsakymas ieškovės atžvilgiu nebuvo priimtas, ji nebuvo skatinama, nes nebuvo pasiekusi reikiamų pardavimo rezultatų.

Kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 -185 str. str.).

Priedų mokėjimas darbo sutartyje nėra numatytas. Nėra jis nustatytas ir jokiu lokaliu darbdavio aktu. Todėl laikytinas neįrodytu.

Ieškovė, kreipdamasi į DGK ir vėliau į teismą su ieškiniu, laikėsi pozicijos, jog buvo priedas prie darbo sutarties, kuriuo buvo nustatyti jai mokėtini priedai, ir kurį prašė išsireikalauti iš darbdavio, nes pas ją jis nėra išlikęs. Atsakovei nurodžius, kad jokių priedų prie darbo sutarties nebuvo, ieškovė pakeitė savo poziciją ir pradėjo įrodinėti, jog buvo žodinis susitarimas juos gauti. Kaip to įrodymą ieškovė 2020-08-03 pateikė teismui garso įrašą.

Vertinant šią ieškinio poziciją, pastebėtinas ir kritiškai vertintinas ieškovės nenuoseklumas dėl jai žinomų aplinkybių. Antra, net gi manant, kad toks susitarimas gali būti žodinis, tai byloje nėra įrodyta. Ieškovės teismui pateiktas garso įrašas to besąlygiškai neįrodo. Atsakovės vadovas pripažino, jog balsas įraše yra jo, tačiau garso įrašo turinio analizė neduoda pagrindo išvadai, kad buvo susitarta dėl priedų, kad jie turi būti ieškovei mokami. Įrašo kontekstas ir darbuotojos uždavinėjami įmonės vadovui klausimai subjektyvūs, tendencingi ir menami. Iš paklausimo turinio neaišku, apie kokius priedus ir už ką kalbama, vadovas jokiu atsakymu nepatvirtino, kad jie ieškovei priklauso ir pan..

Be to, ieškovės atstovas teismui paaiškino, kad šis garso įrašas darytas 2017 metais liepos mėnesį. Byloje esantis ieškovės elektroninis susirašinėjimas su įmonės vadovu taip pat rodo, kad priedų mokėjimo klausimą ieškovė kėlė 2017 m. liepos 17 d.. Taigi ieškovė, žinodama, jog darbdavys galimai nesumoka jai visų priklausančių piniginių sumų, dėl jų išieškojimo į DGK turėjo kreiptis per 3 mėnesius nuo sužinojimo (DK 220 str. 1 d.), o šis terminas yra labai ženkliai praleistas.

Akcentuotina ir kritiškai vertintina tai, kad šis garso įrašas DGK nebuvo pateiktas ir juo nagrinėjant ginčą privaloma ikiteismine tvarka ieškovė nesirėmė ir tokių aplinkybių nagrinėjant ginčą DGK nenurodė.

Byloje nėra nustatytas nei būtinas rašytinis, nei žodinis susitarimas priedų mokėjimui, todėl reikalavimas atmestinas kaip neįrodytas ir nepagrįstas.

Dėl kitų ginčo šalių bylos nagrinėjimo metu išsakytų argumentų ir teiginių teismas nepasisako, nes mano, jog jie nėra teisiškai reikšmingi šios bylos išsprendimui.

Procesiniai klausimai.

Atmetus ieškovės ieškinį, jos patirtos advokato paslaugų išlaidos jai nekompensuojamos. Duomenų apie atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas byloje nėra. Alygintinų pašto išlaidų byloje nesusidarė.

DK 231 str. 6 d. numatyta, kad teismo sprendimui įsiteisėjus Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 260 straipsniu, 417 straipsniu, 307 straipsniu, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 231 straipsnio 6 dalimi,

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Teismo sprendimui įsiteisėjus Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2020 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. DGKS-973, priimtą darbo byloje Nr. APS-131-24611/2019, laikyti netekusiu galios.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per šį apylinkės teismą.