- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-11-30
- Bylos Nr.
- 2K-386-489/2016
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vytautas Piesliakas (pirm.), Tomas Šeškauskas (pran.), Artūras Pažarskis
- Nuteistasis
- A. K.
- Kategorijos
- 1.2.20.2Nepagarba teismui (BK 232 str.)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Artūro Pažarskio ir pranešėjo Tomo Šeškausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. kasacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 2016 m. balandžio 13 d. nuosprendžio.
Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu A. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 232 straipsnį – 30 parų arešto, pagal BK 290 straipsnį – 25 paromis arešto.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant, prie griežčiausios bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir paskirta subendrinta bausmė – 45 paros arešto.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, prie paskirtos 45 parų arešto bausmės (vadovaujantis 65 straipsnio 2 dalimi ir 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, pakeičiant į laisvės atėmimo bausmę, vieną arešto parą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai), visiškai pridėta Šiaulių apygardos teismo 2011 m. sausio 5 d. nuosprendžiu paskirtos bei neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalis – dveji metai aštuoni mėnesiai ir penkiolika dienų – ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – dveji metai dešimt mėnesių laisvės atėmimo.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 13 d. nuosprendžiu nuteistojo A. K. apeliacinis skundas patenkintas iš dalies.
Šiuo nuosprendžiu panaikinta Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio dalis, kuria A. K. nuteistas pagal BK 290 straipsnį, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis:
A. K. dėl kaltinimų pagal BK 290 straipsnį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Panaikinta nuosprendžio dalis dėl bausmių subendrinimo.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie Šiaulių apygardos teismo 2011 m. sausio 5 d. nuosprendžiu paskirtos bei neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies – dvejų metų aštuonių mėnesių ir penkiolikos dienų – pridėta pagal BK 232 straipsnį paskirtos 30 parų arešto bausmės dalis (vadovaujantis BK 65 straipsnio 2 dalimi ir 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, pakeičiant į laisvės atėmimo bausmę, vieną arešto parą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai) ir A. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – dveji metai devyni mėnesiai laisvės atėmimo.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
A. K. po pirmosios instancijos nuosprendžio pakeitimų, padarytų apeliacinės instancijos teisme, nuteistas už tai, kad jis, siekdamas paniekinti, pažeminti (duomenys neskelbtini) apygardos teismo teisėją V. Ž. dėl jos veiklos, t. y. dėl jam nepalankaus sprendimo baudžiamojoje byloje Nr. 1-8-282/2011, 2014 m. vasario 24 d. iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2-osios valdybos išsiuntė paštu Lietuvos apeliaciniam teismui pareiškimą, reg. Nr. GD-1342, žeminančio, šiurkščiai įžeidžiančio, menkinančio, niekinančio pobūdžio, kuriame nurodė, kad (duomenys neskelbtini) apygardos teismo teisėja V. Ž. „ne žmogus, o teisėja su pažeista psichika – sadizmas, daltonikė – neskirianti spalvų“. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2014 m. kovo 17 d. jis iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2-osios valdybos išsiuntė paštu Lietuvos Aukščiausiam Teismui pareiškimą, reg. Nr. 1P-209, žeminančio, šiurkščiai įžeidžiančio, menkinančio, niekinančio pobūdžio, kuriame nurodė, kad (duomenys neskelbtini) apygardos teismo teisėja V. Ž. „vykdo teisingumą pagal gerai atidirbtą schemą: sovietinę – Stalino ir fašistinę – Hitlerio, teisėja su pažeista psichika – sadistė, daltonikė, negalima jos pavadinti nei žmogumi, tuo labiau mama, moterimi, kaip ji pasielgė per teismo posėdį, nesielgia net žvėrys, nusikaltėlė“, taip viešai, raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančią (duomenys neskelbtini) apygardos teismo teisėją V. Ž. dėl jos veiklos.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 13 d. nuosprendžiu, panaikinus Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio dalį, kuria A. K. buvo nuteistas pagal BK 290 straipsnį, A. K. dėl kaltinimų pagal BK 290 straipsnį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžius ir pripažinti jį nekaltu.
Kasatoriaus nuomone, kadangi baudžiamojoje byloje nėra nukentėjusiųjų V. K. ir V. Ž. pareiškimų, baudžiamoji byla vadovaujantis BPK 166 straipsnio 1 dalimi negalėjo būti iškelta. Taip pat baudžiamosios bylos nebuvo galima iškelti ir remiantis BPK 166 straipsnio 2 dalimi, nes nėra prokurorų pareiškimų apie nusikalstamos veikos požymius. Kasatorius nurodo, kad turėtų būti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro S. Slapšinsko, kuris nustatė šiurkščius BK pažeidimus, taip pat ir Kauno apygardos prokuratūros prokurorės Žukauskienės, kuri nustatė BK 232, 290 straipsnių pažeidimus, pareiškimai. Taip pat baudžiamosios bylos negalima iškelti ir vadovaujantis BPK 164, 169 straipsniais, nes nėra nukentėjusiųjų bei kitų žmonių pareiškimų.
Tam, kad būtų iškelta baudžiamoji byla ir apkaltintas žmogus teismo ir žmogaus įžeidimu, reikia pripažinti, taip pat, remiantis BPK 88 straipsniu, atlikti ekspertizę, tiksliai nustatant, kas parašė tuos pareiškimus ir kas įžeidė žmones ir teismą. Tokia ekspertizė nebuvo atlikta. Remiantis Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistės A. Žalkauskienės 2014 m. liepos 30 d. išvada Nr. 11-1517 (14) nustatyti, ar pasisakymai yra šmeižiantys, nėra teismo lingvistikos specialisto kompetencija. Specialistė A. Žalkauskienė yra kalbininkė ir teismo rašysenos ekspertizių neatlieka, o tai reiškia, anot kasatoriaus, kad nebuvo nustatyta, kas konkrečiai parašė tuos pareiškimus. Specialistė A. Žalkauskienė išvadoje konstatavo, kad visur išsakyta nuomonė, pateikta konstatuojanti informacija. Nuteistasis argumentuoja, kad tai reiškia, jog šie pareiškimai, kuriuos neva, galimai surašė jis, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 2 dalį, nustatančią, kad piliečiai gali kritikuoti teisėjų ir prokurorų bei tarnautojų darbą, jų sprendimus, ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 1 dalį, nustatančią, kad žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos reikšti, bei 33 straipsnio 3 dalį – draudžiama persekioti už kritiką.
Nuteistasis kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendį jis grindė melagingais duomenimis, nes niekada nėra pripažinęs savo kaltės parašęs tuos pareiškimus. Jis teigia nurodęs, kad šiuos pareiškimus gal būt ir galėjo parašyti, tačiau ekspertizė nebuvo atlikta, jo prašymas dėl ekspertizės buvo atmestas, taigi pažeistas proceso rungimosi principas, numatytas BPK 7 straipsnio 2 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatoriaus, užmiršo, kad teisėjas ir prokuroras yra profesinė veikla, o profesinės veiklos įžeisti negalima. Apeliacinės instancijos teismas tvirtina, kad su A. K. pareiškimais galėjo susipažinti teismų raštinių darbuotojai, patarėjai, teisėjų padėjėjai. A. K. teigia, kad skundai viešai paskelbti nebuvo, nes buvo adresuoti konkretiems asmenims, tačiau BK 232 straipsnyje numatyta atsakomybė tam, kas viešai įžeidė teismą ar teisėją. Viešai, anot nuteistojo, reiškia paskelbti laikraštyje, internete, kad perskaitytų daug žmonių. Todėl, pasak kasatoriaus, Kauno apygardos teismo tvirtinimai, jog jis neva galimai, teismą ir teisėjus įžeidė viešai, nepasitvirtino.
Kasaciniame skunde teigiama, kad nuo pat baudžiamosios bylos tyrimo pradžios buvo šiurkščiai pažeidžiami Lietuvos įstatymai. A. K. nurodo, kad 2014 m. balandžio 25 d. jis buvo suimtas vertėjui nedalyvaujant ir jam buvo įteiktas įtarimas lietuvių kalba, nors jis rusas pagal tautybę (BPK 8 straipsnio 2, 3 dalių ir 6 dalies 2 punkto, 44 straipsnio 2, 7 dalių pažeidimai). 2014 m. balandžio 25 d. jis prašė vertėjo, tačiau tyrėja jo prašymo netenkino. 2014 m. spalio 20 d. tyrėja vėl pažeidė BPK, nes apklausa vyko be vertėjo. 2014 m. gruodžio 16 d. tyrėja darė jam psichologinį spaudimą – reikalavo prisipažinti, kad jis tuos skundus parašė, žadėjo pagreitinti procesą, skambino prokurorei V. Ž.. Dėl to 2014 m. gruodžio 6 d. jis parašė skundą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalis draudžia versti duoti parodymus prieš save.
BK 2 straipsnio 4 dalis numato, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas, kas padarė nusikaltimą atitinkantį numatytos nusikalstamos veikos sudėtį. BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o 2 punkte reglamentuota, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta aplinkybė paaiškėja nagrinėjimo teisme metu, teismas baigia nagrinėti bylą ir priima išteisinamąjį nuosprendį.
Šalies argumentai
Kasatorius mano, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai pritaikė BK 63 straipsnį. BK 260, 199 straipsniuose numatyti nusikaltimai yra sunkūs, o BK 232 straipsnyje – nesunkus; abu nusikaltimai skiriasi savo pavojingumu, todėl teismas turėjo vadovautis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-493/2005, 2K-9/2010, 2K-474/2010 ir kt.).
Atsiliepimas
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo A. K. kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras pažymi, kad A. K. kasacinio skundo prašymus nutraukti bylą grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir apeliaciniame skunde, kurį Kauno apygardos teismas 2016 m. balandžio 13 d. išnagrinėjo. Anot prokuroro, nėra pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl A. K. kaltumo padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 232 straipsnyje.
Atsiliepime nurodoma, kad BK 232 straipsnis nepatenka į BPK 167 ir 407 straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų sąrašą. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas susipažinus su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų pirmininko persiųstais dviem A. K. pareiškimais ir nustačius, kad juose yra pakankamai nusikalstamų veikų, numatytų BK 232 ir 290 straipsniuose, požymių. Todėl nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo teiginiu, kad ikiteisminis tyrimas, jį pradėjus vadovaujantis BPK 166 straipsnio 1 dalies 1 punktu, negavus nukentėjusiųjų skundų, buvo pradėtas nepagrįstai ir neteisėtai.
Atsiliepimas
Prokuroras teigia, kad jau ikiteisminio tyrimo metu pareiškėjas neneigė rašęs neigiamų pareiškimų apie teisėją ir prokurorą, tačiau jų nenorėjo įžeisti, laikė, kad jo pareiškimuose yra parašyta tiesa, t. y. pripažino rašęs pareiškimus. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme jo parodymai dėl minėtų pareiškimų rašymo nebuvo nuoseklūs: pirmiau neigė, o vėliau pripažino juos rašęs, nors teigė, kad jais išreiškė negatyvų požiūrį į prokuratūros ir teismų darbą.
Šie A. K. parodymai ir pareiškimų turinys, anot prokuroro, leido teismams padaryti pagrįstą išvadą, kad pareiškimus rašė būtent A. K.. Aplinkybė, kad pareiškėjo prašymas skirti rašysenos ekspertinį tyrimą motyvuotai buvo atmestas, neleidžia daryti išvados, kad buvo suvaržytos įstatymų jam garantuojamos teisės.
Teismai paneigė A. K. argumentus, kad pareiškimais jis piktinosi teismų darbu, ir teisingai konstatavo, kad jis pažemino teismą – (duomenys neskelbtini) apygardos teismo teisėją V. Ž. dėl jos veiklos.
Prokuroras nurodo, kad ikiteisminio tyrimo pradžioje (įtariamojo 2014 m. balandžio 25 d. apklausos duomenys) A. K. sutiko parodymus duoti lietuvių kalba. Vėliau, jam pareiškus norą gauti pranešimą apie įtarimą rusų kalba, patikslintas įtarimas jam buvo išverstas. Nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme vertėjai dalyvavo.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo A. K. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 232 straipsnio taikymo
BK 232 straipsnis numato atsakomybę už nepagarbą teismui tam, kuris viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančius teismą ar teisėją dėl jų veiklos.
BK 232 straipsnyje įtvirtintų nuostatų paskirtis – saugoti teismų ir teisėjų garbę, orumą, ginti juos nuo viešo pažeminimo, niekinimo dėl jų veiklos vykdant teisingumą, taip pat saugoti apskritai visą teisingumo sistemą nuo jos diskreditavimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 476/2014).
Nepagarba teismui yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad vykdydamas teisingumą teismas ar teisėjas buvo viešai pažemintas, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė žeminantį šios informacijos ar veiksmų pobūdį ir norėjo taip veikti. Pagal kasacinio teismo praktiką užgaulus teismo ar teisėjo pažeminimas dėl jų veiklos laikytinas viešu, kai teismo ar teisėjo pažeminimą matė arba girdėjo ar kitaip suvokė bent vienas trečiasis asmuo. Juo gali būti ne tik aplinkiniai žmonės, pavyzdžiui, teismo posėdyje dalyvaujantys asmenys, teisėjai, bet ir kiti asmenys bei visuomenės ar valstybės institucijų atstovai, suvokę užgaulų teismo ar teisėjo pažeminimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-385/2006, 2K-468/2010, 2K-476/2014, 2K-573-976/2015).
Nagrinėjamoje byloje teismai pagrįstai nustatė, kad kasatoriaus baudžiamąją bylą išnagrinėjusi (duomenys neskelbtini) apygardos teismo teisėja V. Ž. dviejuose aukštesnės grandies teismams skirtuose A. K. pareiškimuose buvo užgauliai pažeminta, nes dėl jos vykdytos teisingumo veiklos baudžiamojoje byloje buvo pavadinta ne žmogumi, o „teisėja su pažeista psichika – sadizmas, daltonikė – neskirianti spalvų“, ir apibūdinta kaip teisėja, kuri „vykdo teisingumą pagal gerai atidirbtą schemą: sovietinę – Stalino ir fašistinę – Hitlerio, teisėja su pažeista psichika – sadistė, daltonikė, negalima jos pavadinti nei žmogumi, tuo labiau mama, moterimi, kaip ji pasielgė per teismo posėdį, nesielgia net žvėrys, nusikaltėlė“.
Teismai A. K. padarytoje veikoje teisingai nustatė BK 232 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtį išnagrinėję visas reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias šios nusikalstamos veikos sudėties požymius.
Neteisingi kasatoriaus teiginiai, kad jo padarytoms veikoms BK 232 straipsnis pritaikytas netinkamai, nes įžeistas ne konkretus asmuo, o tik sukritikuota šio asmens profesinė veikla, išsakyti teisėjos apibūdinimai nebuvo viešai paskleisti.
Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad A. K. užgaulaus turinio pareiškimų turinys buvo prieinamas trečiųjų asmenų ratui: aukštesnių teismų teisėjams, kitiems teismų darbuotojams. Šie asmenys matė užgaulius žodžius, kuriais buvo siekiama parodyti nepagarbą teisingumą vykdžiusiai ir apkaltinamąjį nuosprendį A. K. priėmusiai teisėjai.
Tai, kad teisėjos pažeminimas užgaulus, teismai teisingai aiškino remdamiesi teksto turinio ir šio teksto lingvistiniu aiškinimu, taip pat atkreipdami dėmesį į nukentėjusiosios teisėjos V. Ž. apklausos rezultatus. Pagrįstai byloje nustatyta, kad A. K. panaudoti pasisakymai apie teisėją užgaulūs ir reiškiami šiurkščia menkinančia, niekinančia ir žeminančia forma.
Nepagrįstas kasacinio skundo teiginys, kad kasatorius pareiškė savo kritiką apie teisėjo profesinės veiklos pobūdį, nes šiuo atveju įvardytas konkretus asmuo, kuris viešai raštu užgauliojamas būtent dėl teisingumo veiksmo vykdymo. Nuteistojo skundo teiginiai, kad jo pareiškimai atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 ir 33 straipsniuose garantuojamas piliečių teises į saviraiškos laisvę ir valstybės pareigūnų kritikos laisvę, nepagrįsti, nes kasatoriaus nurodytos konstitucinės teisės normos neįteisina jokios asmens teisės užgauliais žodžiais viešai žeminti teisingumą vykdantį teisėją, jį įžeidinėti, menkinti teisėjo autoritetą, žeminti jo garbę ir orumą.
Remdamasi tuo, kas pirmiau išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai tinkamai taikė BK 232 straipsnį.
Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK pažeidimais ir prieštaravimais apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiui
Kasatorius neigia pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl jo kaltumo nustatymo nurodydamas pirmosios instancijos teismo padarytus BPK 6 straipsnio 2 dalies, 8, 44 straipsnių 2 ir 7 dalių, 166 straipsnio pažeidimus.
Kolegija atkreipia dėmesį, kad kasatoriaus nuorodos dėl nagrinėjamos baudžiamosios bylos iškėlimo teisėtumo, vertimo į rusų kalbą ikiteisminio tyrimo metu, vertėjo dalyvavimo, yra analogiškos apeliacinių skundų argumentams, kuriuos apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ir motyvuotai atmetė. Šis teismas aiškiai nurodė, kodėl neįžvelgė BPK 44 straipsnyje numatytų kaltinamojo teisių pažeidimo, kodėl ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas vadovaujantis BPK nuostatomis. Šios išvados teisiniais argumentais kasaciniame skunde neginčijamos, tik pakartojami apeliacinio skundo teiginiai.
Kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas dalį A. K. apeliacinio skundo argumentų, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė. Šis teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dėl A. K. nuteisimo pagal BK 232 straipsnį teisėtumą ir pagrįstumą, konstatavo, kad šioje bylos dalyje pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, baudžiamąjį įstatymą nuteistajam pritaikė tinkamai.
Apeliacinės instancijos teismas neprivalo atlikti įrodymų tyrimo. Sprendimą dėl įrodymų tyrimo apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas turi priimti įvertinęs jo būtinumą konkrečioje byloje. Nagrinėjamoje byloje, esant nenuosekliai A. K. pozicijai dėl pareiškimų parašymo teisminio bylos nagrinėjimo metu ir sakant paskutinį žodį, apkaltinamajame nuosprendyje esant šiems parodymams įvertintiems, apeliacinės instancijos teismui atmetus A. K. prašymą kviesti į teismo posėdį rašysenos ekspertą, BPK 7 straipsnyje numatytas bylų nagrinėjimo rungimosi principas ar BPK 88 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios ekspertizės akto turinį, nebuvo pažeistos.
Nuteistojo prašymų netenkinimas, taip pat ir dėl specialiųjų žinių panaudojimo, šiuo atveju – rašysenos ekspertizės paskyrimo, pats savaime negali būti pripažintas baudžiamojo proceso pažeidimu. Baudžiamojo proceso normos nereikalauja, kad kiekvienoje byloje paneigiant ar patvirtinant keliamas įvykio versijas turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės, paskiriami visi įmanomi specialieji tyrimai ir kad to nepadarius pažeidžiamos kaltinamojo procesinės teisės ir įrodinėjimo tvarka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-339/2011, 2K-463/2011, 2K-157/2012, 2K-P-178/2012, 2K-483-976/2015, 2K-515-976/2015).
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie A. K. ankstesniu nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalies pridėjo bausmę, paskirtą už nepagarbą teismui. Nėra pagrindo nuteistojo teiginiams, kad šiuo atveju bausmės pagal du nuosprendžius turėjo būti subendrintos vadovaujantis BK 63 straipsnio nuostatomis ir pritaikytas bausmių apėmimo būdas, nes A. K. BK 232 straipsnyje numatytą nesunkų nusikaltimą padarė neatlikęs Šiaulių apygardos teismo 2011 m. sausio 5 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės. Tokiu atveju subendrinant bausmę taikomos BK 64 straipsnio taisyklės ir bausmės visiškai ar iš dalies sudedamos. Kasatoriaus nurodytos kasacinės instancijos teismo nutartys dėl BK 63 straipsnio taikymo nėra precedentai, jos nesusijusios su šioje byloje susiklosčiusia teisine situacija, kuriai esant A. K. reikėjo bausmes subendrinti.
Taigi, patikrinus bylą teisės taikymo aspektu, darytina bendra išvada, kad, atsižvelgiant į paduoto kasacinio skundo ribas, kasacine tvarka skundžiamų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių turinys neduoda pagrindo įžvelgti netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ar padarytų esminių BPK pažeidimų, dėl kurių šiuos teismų sprendimus reikėtų naikinti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo A. K. kasacinį skundą atmesti.